Paieška
*Įsigykite knygų
  • knygų įsigijimas
Draugai
  • Antrasis pasaulinis
  • Grenadierius
  • Joniškėlio respublika
  • kolekcionavimas.lt
  • Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga
  • Lietuvių tautinis centras
  • Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyrius
  • Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga
  • Lietuvos sąjūdis
  • Nepriklausomybės gynėjų sąjunga
  • Pomėgis
  • Projektas
  • Rytų frontas
  • Tauta ir tėvynė
  • Tautos balsas
Rekomenduojame
  • „Lietuvių namai“ Seinuose
  • Asmeninis treneris
  • Dainavos gidas
  • Genealogija
  • Karinė apranga
  • Karštas komentaras
  • Lietuvos gidas
  • Lietuvos lokaliniai tyrimaI
  • Lobių pieva
  • Miroda
  • Obelių paminklas
  • Renginiai Alytuje
  • Sena.lt
  • Stovyklavietės
Vieta Jūsų reklamai
  • reklama
Archyvai

Juodoji archeologija Lietuvoje – pelningiausių verslų dešimtuke

 

Artūras Dumbliauskas

Nuajau in bibliotekų, kur stovy internietas i paskaitiau toki tai straipsny. Y man, kayma žmoguy pasdare ir neaišku ir strokas paemę. Kaip gys čion ant ta svieta suriadyta, kad tokie didely universitieta Ponay neskaita ny gazietų, ny teliavyzoriūs nežiūro. Kaip kitayp išrodyt, jei unie antro pasaulynio karo apkasus paveldu pagarsyja. Vot net aš, eilinys kaima žmogas, anų roz, pamelžys karvy, parėjąs in trobų insjungiau televyzorių, kur panaramų rodo.  Ir ty rodė tokin trumpai skusta galva milžinų karyškais rūbais, ir uns kalbėja, kad dabar ant antra pasaulinio apkasų vyksta koks ty pylnas išvalymas nuo „pavelda“, kad bobos galėt miškuosna ramiai uogauc, o ir vaikai palakstyc. Tai vot tas milžinas minėjo, kad šitas „paveldas“ išvalomas tikrai ir apkasuosna nelieka nė menkeusio šmotelio metalo. Mūs vyrai kai ąžuolai, dzyrba tikrai gerai ir da jų mietalo aparatai labai modiernyškie. Lemonkės, taipgis strielbų tūtos ir visokios kulipkos likviduojamos vietoje. Uns dar sakė, kad rady koky tai šturmgievierų, koky šmaicerių ar kokį šliemą su kryžiokais išminuotojay dar deda in savo slaunų muziejun. Bet visa kita panaudojama pagal paskirty – aina in atliekas. Kitap ir būc negaly, nes jau ir unt konsiervų užrašų naina inskaityc, ir kulipkas jau tik rūdžių gabalas. Toks rūdys in muziejus nieks nededa. Ir uns dar pasakają, kad joks kap ty jien vadinas, hystorykas ir unyviersytietas ponas neatvažiavo ir nepasdomėj, kas apkasuosna randama. O gaila, gal būt ką indomaus pamaty, savo knygose aprašy. Dabar jau per vėlu. Jau ir tiem, kap gi ty vadinas, juodiesiems kasėjams bachūrukam su mietala dietiaktarais nėr apkasuosna kų daryc, ba bombikiąs jau kaput. Jūs ataikit in bibliotekų, ty stovy internietas, da koky gazietų paskaitysyc, sužynosit nuo kadu yšmynuotajai vargsta, valydami Lietuvą nuo šytas „pavieldas“. Bo karayvey per karų buvo niemažai pašiukšlyny.

Patį to straipsnio tekstą turbūt tiksliausiai apibūdintų 4 vienos dainos teksto žodžiai: „sindikatų užsakyta – bus padaryta“. Nuo platesnės analizės ir įvertinimo susilaikysiu, palikdamas tai komentatorių bendruomenei. Perskaičiau ir ano teksto komentarus internete. Pirmas įspūdis, kuris man užsifiksavo, tai vergiškas ir nuolankus kolekcininkų siūlymasis bendradarbiauti, pateikiant net ir labai racionalius pasiūlymus. O iš nomenklatūros pusės – arogantiškas ir pasityčiojantis tokių siūlymų atmetimas. Aišku, galima tik spėliot, kas realiai iš tokio bendradarbiavimo išeitų, kai žaidžia katė su pele. Man pasirodė įdomus kolekcininko, pasivadinusio Dėde, komentaras (prasmingų Dėdės komentarų teko skaityt jau ir prie ankstesnių nomenklatūros užsakytų dezinformacinių straipsnių): „Esu aš nešęs tuos radinius ir į institutą, ir kas iš to? Visi ten užsivertę darbais, pasižiūri kreivai į tave lyg tu būtum tas juodasis ir pasako eik iš čia, niekniekių neimam, matai, kad darbo turim… Jiems ten nunešus kokią monetėlę (o nešiau su vietovės koordinatėmis, radinio gyliu, aplinkos detalėmis, radimo aplinkybėmis, radinio vietos kontekstu, kokie kiti metaliniai aplinkui esami radiniai, kokie akmenys mėtosi… Tiksli vieta nuo aplinkoje gerai matomų objektų… Bet, deja, netiko kažko. O kur dėti radinius dėl kurių nežinai ar jie turi kultūrinę vertę? Irgi į KPD? Jie ten identifikuos ar radinys turintis kultūrinę vertę? Jeigu taip, tai kodėl man praeitą kartą nuvežus 2 bulvinius maišus metalinių vielučių (kurių aš nesu kvalifikuotas identifikuoti ar jos turi kultūrinę vertę ar ne) buvau „gražiai“ pasiųstas pro duris???????".

Man asmeniškai šioje diskusijoje užkliuvo dar vienas svarbus dalykas, apie kurį gal ne visi susimąsto. O kodėl iš tikrųjų archeologijos paminklų tiek mažai įtraukta į paveldą. Net ir iš paties straipsnio teksto matome, kad realiai archeologai puikiai žinojo apie dalies naujų objektų, kaip karčemavietės ir kt. egzistavimą. Ir štai paskaičius komentarus viso šito mechanizmas po truputį pradeda dėliotis.

Turbūt niekam ne paslaptis, kad tikrai ne visi suinteresuoti, kad naujieji archeologiniai objektai būtų įtraukiami. Tie, kas važinėja po provinciją, mato, kaip sparčiai archeologinėse vietovėse dygsta nauji mūrai su aukštom tvorom. Senamiesčių naikinimas įgavo pašėlusį pagreitį. Man asmeniškai labai užkliūva dvarų paveldo naikinimas. Jūs įsivaizduokit, net sovietmečiu per tiek metų nebuvo sunaikinta tiek dvarų, kiek dabar sunaikinama per 3–5 metus. Kad ir nebuvo naudojamos pagal savo tiesioginę paskirtį, sovietmečiu dvarų sodybos buvo saugomos, kad ir įrengiant ten mokyklas ar fermas. Tai štai, tie kas statosi archeologinėse vietovėse namus, greičiau suinteresuoti, kad archeologas jų sklype nieko „nerastų“. Tada jau nieko nereikia saugoti. Kultūrinis sluoksnis nukasamas iškasinėjant baseinus ar kūdras, išpilamas kur nors ant kelio ar į upę sunaikinimui. Likusieji eksponatai (ar tiksliau sakant jų fragmentai, nes po tiek metų traktorių ir kitokių veiksnių poveikio eksponatu tai pavadinti jau ir liežuvis neapsiverčia) tiesiog sutraiškomi po betonu. Tai jūs man pasakykit, kas čia „griešni“: ar pareigūnai „neradę“ tų radinių(nors iš straipsnio teksto matosi, kad tikrai žinojo) ar kolekcininkai, suspėję dar kokį radinį išgelbėti visuomenės labui nuo sunaikinimo.

Perskaičius straipsnio komentarus iškyla tam tikrų neaiškumų ir mįslių, į kurias atsakymų aš neturiu. Kaip sakytų Šerlokas Holmsas, ne viskas šioje byloje taip paprasta, kaip norima sudaryt iliuziją. Viena tokių mįslių būtų, ar pilkapių kasinėtojai neveikė su „palaiminimu“ iš viršaus? Šią versiją galima būtų pagrįsti dviem labai svarbiais faktais, į kuriuos gal ne visi atkreipė dėmesį. Pirmas svarbus faktas būtų toks – kodėl iš tikrųjų metalo detektorius imta drausti tik 20 metų abejingai stebėjus pilkapių plėšikų siautėjimą. Juk uždrausti detektoriavimą galima buvo žymiai anksčiau, tas realiai galėjo pasiteisint. 20 metų archeologai ramiai sau stebėjo, kaip juodieji archeologai kasinėja pilkapius. Šis faktas jau šį tą pasako, ar ne? Aš net ir pats buvau labai nustebintas išgirdęs per žiniasklaidą informaciją, kad pačių profesionalių archeologų pilkapiai buvo tiek mažai tyrinėti, apie 20 procentų. O ką tai reiškia? Tai reiškia, kad visi likusieji pilkapiai buvo atiduoti išplėšti „juodiesiems archeologams“. Dabar žiūrėkit, labai svarbus ir mano pastebėtas antrasis faktas: kokiu momentu ir aplinkybėmis buvo imtasi sustabdyt šitą plėšimą. Ogi tada, kai ten jau beveik viskas išplėšta, kada jau per vėlu. Ir štai dar svarbi viena aplinkybė, kad imtasi priemonių tik tada, kai žiniasklaidoje pasirodė informacijos apie pilkapių plėšimus. Tada jau pradėta šūkaut, ieškot kaltų, norint „išbaltinti“ savo mundurus. O kaip jūs manot, „kaltieji“ greitai buvo surasti. Nes niekam ne paslaptis, kad ne tik „juodieji archeologai“ naudojasi metalo detektoriais, bet ir kolekcininkai. Skirtumas tas, kad „juodieji kasėjai“ su profesionaliais giluminiais detektoriais pilkapiuose ar kitose draudžiamose vietose ieško senovės papuošalų ir kardų, o kolekcininkai mėgėjiškais detektoriais, 10 – 20 centimetrų gylyje, ariamuose laukuose, negadindami kultūrinio sluoksnio, ieško savo kolekcijoms gilzių ir monetų. Bet buvo apkaltinti kolekcininkai.

Man teko matyti vieną paveldo XVI amžiaus senkapį, kuriame buvo įrengta keletas tualetų. Visi žinome, kaip giliai kasamos duobės šūdams. Ten tikrai galėjo prisikast ir prie mirusiųjų palaikų. Mano supratimu, tai tikras mirusiųjų išniekinimas. Jau rašiau apie tai spaudoje. Kas keisčiausia, kad tuos tualetus galima buvo pastatyt visai netoli esančiame miškelyje. Tas pilkapynas stovi prie pat keliuko, o kitoje keliuko pusėje – jau miškelis. Beje, dar vienas įdomus faktas, susijęs su tuo kapinynu, kurį man papasakojo vietos žmonės. Senkapyje stovi kaimo žmonių pastatytas kryžius, kurio papuošimai buvo panašūs į spalvoto metalo. Atvažiavę kažkokie banditai su kūvaldomis nudaužė tuos papuošimus, bet gal jiems kažkas sutrukdė, kad išvažiavo palikę darbo įrankius. Kaimo žmonės tuos įrankius rado ir galvojo, kad anie dar sugrįš jų pasiimti. Tuomet pasitarę kaimo gyventojai ėmė rengti „zasadas“ tiems banditams, paeiliui budėdami, bet anie jau nebegrįžo.

Norėčiau paraginti ir kitus kolekcininkus, kurie daro ekspedicijas po provinciją, kad atkreiptų dėmesį į matomus paveldo pažeidimus ir skelbtų tokią informaciją internete. Sakysit, kad beprasmiška. Galbūt jūs teisūs. Tačiau tebūnie tai savotiškas juodasis paveldo registras. Galima pasitelkt rusiškos dainos tekstą: „S golubovo ručejka načinaetsia reka“ [upė prasideda nuo upelio]. Gal tada prasidės dialogas.

Prie mano ankstesnio straipsnio „Juodoji ir baltoji archeologija“ buvo keletas komentarų, teigiančių, kad niekas jokio kolekcionavimo neuždraudė ir nesiruošia drausti. Tai matot, gerbiamieji, kad uždraudžiama ne visai atvirai, po tam tikra priedanga, motyvacija vos ne šventa. Kolekcionavimą iš tikrųjų bus bandoma sunaikint kompleksiškai, etapiškai. Bus daugybė kitų etapų, apie kuriuos rašyt šiame tekste nematau prasmės, nes tai užimtų per daug vietos. Galima būtų storiausią tomą ar net kelis parašyt. Tačiau į du etapus aš norėčiau atkreipti skaitytojų dėmesį. Vienas tokių etapų – tai pasaulyje neturintis analogų prekybos antikvariniais daiktais uždraudimas. Kadangi Lietuvoje yra legaliai veikiančių antikvariatų ir kolekcininkų organizacijų, tai nomenklatūra pilnai uždraust prekybos nebando (nors labai norėtų), nes tada kiltų tikras konfliktas, net ir teisinis. Todėl bandoma daryt gudriau. Aš jau skaičiau tą projektą internete, keisčiausia, kad daugumas stambiausių žiniasklaidos priemonių trimituoja apie tai vos ne apie kaip įvykusį faktą, nors mano žiniomis, tas įstatymas dar nepriimtas. Ką norėčiau pastebėt šio ir ano, jau „prakišto“ įstatymo rengėjams. Visų pirma – kokiu „specialistu“ reikia būti, kad senesnį nei 50 metų daiktą palaikyt antikvariniu. Įvairiose valstybėse antikvarinio daikto datavimas truputį skiriasi, bet Lietuvoje ši riba yra 1944 metai. Antrą savo pastebėjimą norėčiau iliustruot pavyzdžiais. Kolekcininkas, ar šiaip asmuo, turintis iš savo prosenelių knygnešių paveldėtą maldaknygę jau negalės jos parduoti, jei jis neturės licenzijos. Bet kas svarbiausia, muziejai taip pat negalės įsigyti nei norimo paveikslo, ar kokio kito eksponato, netgi geldos. Muziejai nemažai eksponatų įsigyja ir iš privačių asmenų. O eilinis pilietis vargu ar rūpinsis tokios licenzijos. Po šio įstatymo priėmimo kolekcininkai galės veikt tik pogrindyje. Mano žiniomis, stambieji prekybininkai antikvariniais daiktais jau įsigijo tokias licenzijas prieš keletą metų.

Profesorius Libertas Klimka įdomiai aprašinėja Vilniaus antikvariato veiklą sovietmečiu ir jis pamini vieną svarbų faktą: „Įdomi detalė – knygynas turėjo teisę supirkti knygas vadinamiesiems bibliotekų specfondams, taigi ideologiškai „pavojingą“ literatūrą. Tik jokiais būdais nebeparduoti jos lankytojams“ [1]. Norėjau palyginti, koks skirtumas tarp dabartinių įstatymų „prakišinėtojų“ ir „išsivysčiusio“ socializmo įstatymų rengėjų. Pasirodo, kad tarybiniai įstatymai buvo žymiai racionalesni, buvo pagalvota daugiau, nei apie konkrečios grupuotės interesus. Kas svarbiausia, tarybinių įstatymų rengėjai galvojo ir apie pačią valstybę, apie tai, kad tie daiktai bus reikalingi bibliotekoms, mokslui. Tai buvo patys pavojingiausi režimui dalykai, tačiau buvo suvokiama jų reikšmė, stengtasi jais pasirūpint. Anie bent jau muziejais, bibliotekomis rūpinosi. O dabartinių įstatymų rengėjai rūpinasi tik tam tikrų grupuočių interesais. Jiems nerūpi, kad muziejai taptų turtingesni.

Dar vienas etapas – tai „specetapas“. Kada jau visi kolekcininkai bus padaryti kriminaliniais nusikaltėliais, tada ateis laikas vienaip ar kitaip likviduoti kolekcininkus ir pasisavinti jų kolekcijas, muziejus. Tuo užsiims grupuotės, aišku, palaimintos iš viršaus. Tokių grupuočių buvo nemažai, tiek nacių laikais Lietuvoje, tiek Lenino Rusijoje. Kur valdo chaosas, ten viskas įmanoma. Tik jei kuris kolekcininkas turi iliuzijų, kad jo laukia R. Mikutavičiaus likimas, tegu nesidžiaugia, greičiau bus kažkas panašaus į nelaimingų militaristų. Daiktai eis į www.ebay.com, o laikraščiai trimituos apie pašalintą „juodąjį archeologą“, „militaristą“, „pasiėmėm iš šešėlio jei ne milijardą, tai bent 500 litų“ ir pan.

Prie mokyklų muziejų galėtų veikti mėgėjiškos archeologijos būreliai, panašūs į sovietmečio pėdsekius, apie kuriuos jau rašiau. Pakviesti į pamokas archeologijos mylėtojai galėtų vaikams papasakoti apie savo atradimus, surengt kokią radinių parodėlę, kokį radinį gal padovanot mokyklos muziejui. Galimos ir išvykos su kolekcininkais į ekspedicijas. Ir tikrai – tokios išvykų pamokos būtų žymiai įdomesnės nei kabinetinės. Eksponatai, rasti ekspedicijų metu, papildytų mokyklų muziejaus ekspozicijas. Tai būtų svarbiau, nei pilietinis ugdymas, būtent nuo to ir turėtų pradėt valstybė. Kažkuo sudomint jaunimą, leist domėtis ir prisiliest prie savo gimtojo krašto istorijos. Archeologams buvo patikėti tik pilkapiai, piliakalniai ir dar kažkiek objektų, net ir tų nesugebėta išsaugoti. O visa kita istorija priklauso visiems. Kokia tada apskritai viso šito – istorijos, archeologijos ir mokslo prasmė, jei neleidžiama žmogui domėtis savo šalies istorija. Kam tada ji naudinga – saujelei specialistų, kad „išspaustų“ per savo gyvenimą kokią vieną monografiją? Kas ją skaitys? Jei iš jaunimo atimta galimybė domėtis istorija. Jaunimas tikslingai stumiamas į alkoholizmą, narkotikus, nusikalstamumą.

Kokios ateities gali tikėtis valstybė, kurioje kolekcionavimas prilygintas nusikaltimui? Kai tarpukario Lietuvoje kolekcionavimas buvo skatinamas net ir religiniuose laikraščiuose. Manyčiau, kad būtent dėl to Lietuvos valstybė ir buvo atkurta, nes tuo metu buvo žmonių, kurie dirbo ateičiai, dirbo su jaunimu, skatino kažkuo prasmingu domėtis, mylėt savo kraštą, jo istoriją. Tuo metu mokytojų, kunigų iniciatyva buvo kuriami mokyklų muziejai, skatinamas jaunimo susidomėjimas kraštotyra. Net ir 1942 m. – antrojo pasaulinio karo metais, Onuškyje buvo įsteigtas apylinkės muziejus su įvairiais skyriais, tame tarpe ir archeologijos [2]. Mokyklos patalpose įsikūrusį muziejų tvarkė mokytojai A. Naudžiūnas, D. Matiukas ir kunigas N. Švogžlys – Milžinas. Muziejaus centre buvo įrengtas Gedimino kalnas ir Vilniaus pilis [3]. „ Po iškilmių aikštėje ir bažnyčioje, po 5 valandas trukusio čiurlioniečių koncerto, mokyklos rūmuose buvo atidarytas Onuškio muziejus. Muziejus neseniai pradėtas organizuoti, tačiau jame surinkta gana daug ir įdomių eksponatų. Prie durų kairėje stovi šv. Jurgio statula, dešinėje vokiečių lėktuvo propelerio skeveldra, kaip didvyriškas mūsų išvaduotojų kovos atminimas. Antrąją karo dieną šis lėktuvas nukrito ties Onuškiu ir sudužo. Toliau karo skyrius. Jame surinkta visa krūva įvairių kepurių. Senovės ginklų skyriuje randame Vytauto laikų kardą, Napoleono karių pentinus, įvairias kulkas ir granatas. Čia ir sulankstytos Trakų pilies vinys bei kitos liekanos. Gausus tautodailės skyrius, kuriame iš visų išsiskiria trys liaudies menu papuošti kryžiai. Gausus numizmatikos ir literatūros skyrius. Žodžiu, vos pradėtas organizuoti muziejus jau gana įdomus. Jis bus plečiamas, o kai Vilniuje bus atidarytas senovės muziejus, tai jam šie eksponatai numatoma perduoti“ [4]. Muziejaus patalpose vykdyta ir kitokia kultūrinė veikla – veikė skaitykla, šachmatai, referatai kultūriniais ir kitokiais klausimais.

Baiginėt savo straipsnį norėčiau vienu užrašu ant 1941 metų fotografijos, kurį perskaitę mąstantys žmonės suvoks, kad tai, kas dabar vyksta Lietuvoje jau galima vadinti savotišku neostalinizmu: „PENKIAKAMPĖ ŽVAIGŽDĖ VISADA MUMS ŠVIEČIA MOKYTAIS PILIEČEIS BUTI MUMIS LIEPIA“.

Šaltiniai:

1. Klimka L. Apie knygas ir jų laikinuosius namus // Staniulis V. Diagnozė: bibliofilija. Kaunas, 2010 . p. 195.

 

3. M – no. Onuškis // Naujoji Lietuva. 1942. Nr. 276(432). p. 6.

4. Kasparas S. Karo kryžius Onuškyje // Naujoji Lietuva. 1942. Nr. 281(437). p. 4.  

One Response to “Juodoji archeologija Lietuvoje – pelningiausių verslų dešimtuke”

  • Menesiena says:

    Pritariu.
    Mūsų "valdžia" šiuo atveju – kaip šuo ant šieno: nei pati ėda , nei kitam duoda…
    Pats laikas patiems kurti savo garbės kodeksą, viešinti kuo daugiau teigiamų šios veiklos aspektų ir jokiais būdais nepasiduoti. Juk kasinėdami, rausiamės kartu ir į savo šalies praeitį. Į SAVO ŠALIES PRAEITI. Kol į ją "kasimės", neemigruosime:)

Komentuokite


Lankomumo statistika
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas