Paieška
Draugai
  • Antrasis pasaulinis
  • Grenadierius
  • Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyrius
  • Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga
  • Lietuvos sąjūdis
  • Nepriklausomybės gynėjų sąjunga
  • Pomėgis
  • Projektas
  • Rytų frontas
  • Tauta ir tėvynė
Rekomenduojame
  • „Lietuvių namai“ Seinuose
  • Asmeninis treneris
  • Dainavos gidas
  • Genealogija
  • Karinė apranga
  • Karštas komentaras
  • Lietuvos lokaliniai tyrimaI
  • Miroda
  • Obelių paminklas
  • Renginiai Alytuje
  • Sena.lt
  • Stovyklavietės
Archyvai

„Žuvę už Lietuvą. Laisvės kovos Dainavos krašte 1918-1923 metais“

Petras Maksimavičius

Prieš 90 metų buvo apginta Lietuvos nepriklausomybė. Prieš tiek pat metų Suvalkuose buvo pasirašyta vadinamoji Suvalkų sutartis, kuri turėjo bent laikinai sustabdyti karo veiksmus tarp Lietuvos ir Lenkijos. Šiems įvykiams paminėti Lazdijuose, name, kur kadaise veikė Seinų „Žiburio” gimnazija, š. m. spalio 7 d. įvyko renginys, kurio metu pristatyta Gintaro Lučinsko naujai išleista knyga.

Lazdijuose vykęs kuklus minėjimas buvo kiek neįprastas turiniu ir forma. Jame susipynė pasakojimai apie Seinų apskrities netektis 1919-1923 metais, Lietuvos partizanų dainos, V. Kernagio „Baltas paukštis” ir juo išreikštas sielvartas, kur link šiuolaikinė Lietuva eina.

Be oficialios valdžios atstovų, televizijos kamerų ir didžiausių dienraščių korespondentų, salėje susirinkę lazdijiečiai pagerbė tuos, kuriems tais lemtingais Lietuvai momentais teko kovoti už jos laisvę. Mažam, didesnių administracinių ir kultūrinių centrų nuošalyje esančiam miesteliui 1919-1923 metais teko ypatingas vaidmuo.

Praradus Seinus į Lazdijus persikėlė visa Seinų apskrities administracija, švietimo įstaigos, karo komendantūra. Lazdijuose paskubomis teko organizuoti Seinų apskrities valdymą, burti savanorius kraštui ginti. Vėliau miestelis tapo viso regiono ekonomikos, kultūros bei švietimo židiniu. Beje, net iki 1941 m. gyvavo Seinų apskrities Lazdijuose pavadinimas, ir tik įžengus vokiečiams Lazdijai tapo jau ne Seinų, bet Lazdijų apskrities centru.

Knygos apie laisvės kovas Dainavos krašte 1918-1923 metais autorius Gintaras Lučinskas, pristatydamas savo darbą, pažymėjo, kad nepretendavo parašyti išsamią istorinę monografiją, tačiau jam rūpėjo išsaugoti istorinius faktus, aprašyti šio krašto netektis, patirtas dviejų artimų bendruomenių karinio konflikto metu. Autoriui tai pavyko su kaupu. Nepaisant kai kurių metodologinių trūkumų, nepanaudotų visų šiuo metu prieinamų šaltinių, knygoje daug naujos informacijos, o ypatingą įspūdį daro kruopščiai surinktos iliustracijos, nuotraukos, kurių didelė dalis ligi šiol dar niekur nebuvo publikuota.

Knygą recenzavęs Vilniaus universiteto docentas dr. Sigitas Jegelevičius pabrėžė, kad ši knyga tai visų pirma „paminklas kaimynų elgesio ir taikintojų iš Vakarų nustatinėtų demarkacijos/administracinių linijų sudraskytos tautos kelerius metus trukusiam desperatiškam pasipriešinimui, ne politikų, bet šiek tiek iškilesnių bei eilinių žmonių pasiaukojimui ir nuoširdžiam siekiui vienoje valstybėje suvienyti visas etnines lietuvių žemes, nežinant politikos vingių bei užkulisių. Kunigai, mokytojai, šiaip miestelių bei kaimų šviesuoliai kėlė ir telkė žmones, daugiausia įvairios socialinės padėties ūkininkus, nesitaikstyti su akivaizdžia neteisybe, ne tik su dvasine, bet irmaterialine skriauda tautos dabarčiai ir ateičiai. Be derybų primestos skiriamosios linijos nuo tautos kamieno atplėšė trečdalį lietuvių etninių žemių. Tai labai daug tokiai nedidelei tautai”. Taip knygos įvade rašo doc. S. Jegelevičius.

Knygos autorius Gintaras Lučinskas pripažino, kad neturėjo finansinių galimybių ir net nesiekė nuodugniai išnagrinėti visus istorinius šaltinius. Jo tikslas buvo papasakoti apie konkrečius žmones, paminėti jų ligi šiol mažai žinomus idealistiškus siekius ir likimus. Tai tik istorijos apybraižų knyga. Ji reikalinga visų pirma čia gyvenantiems žmonėms,– pabrėžė autorius. Savo darbu jis nesiekė ką nors kaltinti, teisinti ar sąmoningai pateikti tendencingą informaciją, nors kai kas gali priekaištauti, jog nepasinaudojo visais lenkiškais šaltiniais. Rankoje laikydamas Seinų istorijos mokytojo S. Buchovskio (S. Buchowski) neseniai išleistą knygą apie „Seinų sukilimą“ pažymėjo, kad joje jam nepavyko aptikti nei vienos nuorodos į lietuviškuosius šaltinius, nors pristatoma ji skaitytojams kaip istoriko monografija ir neginčijamų istorinių faktų rinkinys.

G. Lučinsko istorijos apybraižų knyga rodo, kad intensyviausios, atkakliausios kovos vyko Pietų Suvalkijoje. Kokios to galėjusios būti priežastys? Knygos recenzentas doc. S. Jegelevičius, atrodo, taikliai į šį klausimą atsako: „Seinų kraštas XX a. pradžioje intelektualiai veikė ne tik Suvalkiją. Jo įtaka siekė Vilnių, Kauną ir gal dar plačiau. Ką reiškė vien Seinuose leisti lietuviški laikraščiai!

Kuriame Lietuvos mieste buvo leidžiama daugiau lietuviškų laikraščių nei Seinuose? O ką reiškė Seinų kunigų seminarijos aplinka? Visa tai padėjo geriau šviesti, budinti kraštą nei kitur Lietuvoje. Taigi čia gyveno nemažai šviesių, tautiškai susipratusių žmonių, suvokiančių kovos už tautos interesus svarbą. Pasiryžusių ne tik kovoti, bet ir kitus burti kovon”.

Renginio dalyviai išreiškė susirūpinimą tuo, kad 1919-1923 metų įvykiai ligi šiol Lietuvos politikų ir – kas skaudžiausia – Lietuvos istorikų nutylimi, vengiama apie tai dalykiškai kalbėti, dažnai teigiama, jog tai lokalinio pobūdžio istorijos, kurioms neverta skirti didesnio dėmesio. Tuotarpu karinis konfliktas tarp Lietuvos ir Lenkijos Pietų Suvalkijoje turėjo daug pasekmių bei nesibaigė 1920 metais. Verta prisiminti kad ir tai, jog vadinamojoje neutraliojoje zonoje iki 1923 metų vyko ginkluoti susirėmimai, siautėjo plėšikų būriai, savo veiksmais piktnaudžiavo pasienio tarnybos, žūdavo vietos gyventojai. Pasakojimai apie tas netektis ligi šiol perduodami iš kartos į kartą. Solidžių istorinių tyrimų stoka skatina neigiamų stereotipų, mitų atsiradimą ir kuo toliau, tuo sunkiau bus visa tai atitaisyti, vyraus nepasitikėjimas, tarpusavio nuoskaudos.

Renginio metu prisiminti ir Lietuvos partizanai, kurie ne tik atkakliai kovojo dėl Lietuvos nepriklausomybės, bet taip pat bandė išsaugoti nepaprastai svarbias tautos konsolidacijai reikalingas moralines vertybes. Pastaruoju metu, pasak renginio dalyvių, Lietuvos elitui tų vertybių kaip tik trūksta. Visai nebaisi ekonominė krizė, apie kurią nuolat kalbama televizijoje, materialinis nepriteklius, nesutvarkyti šaligatviai… Baisesnis moralinis nuosmukis, savanaudiškumas, tautinėssavigarbos, solidarumo ir bendruomeniškumo stoka.

Šaltinis: Aušra (Punskas). 2010 m. spalio 1–15 d. Nr. 19, p.3-4.

 

 

Komentuokite


Lankomumo statistika
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas