Paieška
Draugai
  • Antrasis pasaulinis
  • Grenadierius
  • Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyrius
  • Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga
  • Lietuvos sąjūdis
  • Nepriklausomybės gynėjų sąjunga
  • Pomėgis
  • Projektas
  • Rytų frontas
  • Tauta ir tėvynė
Rekomenduojame
  • „Lietuvių namai“ Seinuose
  • Asmeninis treneris
  • Dainavos gidas
  • Genealogija
  • Karinė apranga
  • Karštas komentaras
  • Lietuvos lokaliniai tyrimaI
  • Miroda
  • Obelių paminklas
  • Renginiai Alytuje
  • Sena.lt
  • Stovyklavietės
Archyvai

Tremtis ir likimai

Vytautas Guliokas

Šiai skaudžiai istoriniai datai paminėti LPKTS Kauno skyriaus būstinėje LR Seimo narės Vincės Vaidevutės Margevičienės iniciatyva buvo surengtas renginys, kuriame į mūsų tautiečių tremtį buvo pažvelgta, pasitelkiant prozininkės, dizainerės, pedagogės Violetos Židonytės nesenai pasirodžiusią knygą „Liepų medaus nebus“ ir tuo pačiu ją pristatant skaitytojams. Tai ketvirta šios autorės prozos knyga, šiuo kartu pretenduojanti į autobiografinį veikalą. Joje yra dėstomos mintys žmogaus, gimusio sovietinėje Lietuvoje, šeimoje nesenai grįžusios iš tremtis, kurios vaikystė buvo formuojama spaliukų ir pionierių ideologinėje apsuptyje. Tokiu būdų autorė į tremtį ir jos pasekmes bando pažvelgti iš kitos pusės: bręstančio žmogaus kaip asmenybės formavimo tarp brutaliai kasdien pateikiamos ideologijos diktato ir vidinio širdies balso, sužadinamo savo artimųjų skaudžios patirties, kuriuos dar ilgai lydėjo tremtinių šleifas.Nors apie buvusią tremtį ir pačioje šeimoje dažnai buvo kalbama puse lūpų. Šiame renginyje LGGRT centro aukų rėmimo ir atminties įamžinimo fondo pirmininkas Jonas Valenčius, buvęs politinis kalinys, tremtinys, taikliai pastebėjo, kad tuo metu ir Lietuvoje buvo savi Sibirai: sugrįžusiems iš tremties nebuvo leidžiama apsigyventi gimtuose kraštuose, varžomas mokslo siekis bei kilimas darbinėje karjeroje. Ne vieno anketose paminėtos gimimo vietovės Irkutskas, Buriatija tuometiniams kadrų skyriams sukeldavo sumaištį.

Beveik ketvirtis knygos apimties skirtas autorės akistatai su buvusiomis tėvų tremties vietovėmis Buriatijoje, į kur ji su tėvu ir broliu, gimusiu tose vietovėse, nuvyko 1985 metais. Čia jos tėvas Vilius Židonis nuo penkiolikos metų miško ruošos įmonėje dirbo darbininku, šaltkalviu, traktorininku. Jau čia trauka technikai atskleidė jo pirmus gebėjimus tobulinti mechanizmus, o trauka mokslui padėjo nugalėti ne menkas kliūtis, ko pasėkoje pradėtus mokslus Tomske baigė Kauno politechnikos institute, daugelio išradimų autorius ir šiandiena, nežiūrint garbaus amžiaus, dirba srityje – gaminančioje atsinaujinančios energijos gamybos įrengimus. Pas savo buvusią rusų kalbos ir literatūros mokytoją Larisą Michailovną gyvenvietėje Verchnyje Talcy jis atvyko kaip profesorius, mokslų daktaras ir jai jaučiantis didžiulį dėkingumą, kad ji, negailėdama savo asmeninio laiko ir netausodama nervų, padėjo jam išlyginti rimtus trūkumus rusų kalbos gramatikoje. Jų išvykos į buvusias tremties vietas jau buvo metas, kada buvo paskelbta Michailo Gorbačiovo viešumo doktrina – glsanost ir galima buvo kalbėti atviriau. Mokytoja, karo metu ištrukusi iš Leningrado blokados ir ten praradusi savo vyrą, paliko ištikima šventam komunizmo reikalui. Nors tremtiniams iš Lietuvos, kaip ji sako: darbštiems ir sąžiningiems žmonėms, jautė pagarbą, bet stalininio rėžimo pasmerkti nesutiko. Anot jos: „O čia – šitokia revoliucija, pasaulinės reikšmės revoliucija! Toks šventas reikalas. Juk mišką kerta – skiedros lekia. To neišvengsi“. O tos atkrentančios „skiedros“, suluošinusios visą likusį gyvenimą, radosi toje pačioje ištuštėjusioje gyvenvietėje, ten likusių lietuvių Kazimieros ir Petro likimuose Vietiniai gyventojai Petrą vadina tiesiog Petruša, nors jo amžiaus žmones čia vadinami vardu ir tėvavardžiu. Jie abu neturi vilties ir galimybės sugrįžti į savo šalį – primiršusiems net savo vaikystės gimtąją kalbą. Autorė knygoje pateikia jaudinančią mūsų tautiečių dviejų šeimų istoriją, jų artimųjų tragiškas netektis,  gyvenančių nenusakomo skurdo sąlygose. Tremties patirtį papildo apsilankymas lietuvių kapinėse, buvusioje atokioje Čiulano gyvenvietėje, kur kapines, kaip ir pačią gyvenvietę pilnai okupavo beveik jau subrendusios pušis, o išvirtę mediniai kryžiai ir aptvėrimai buvo pasiruošę tapti trąša bujojančiai augmenijai. Tiesa, į šias vietoves knygos autorė sugrįžo dar 1989 metais ir talkino vienai iš pirmųjų ekspedicijų, pargabenant tremtinių palaikus į savo žemę. Čia vietinėje Ulan Udės televizijoje dalyvavo laidoje, kur buvo pasakojama apie šios ne visai įprastosios lietuvių ekspedicijos tikslus ir kylančią Sąjūdžio bangą Lietuvoje.

Šios knygos pristatymo renginyje kalbėjęs poetas, rašytojas Robertas Keturakis, aukštai įvertino Violetos Židonytės literatūrinius gebėjimus, naujus atradimus romane ir veikalo paskirties reikšmę: „Suvokiau, kad pagrindinė romano tema yra ne tik Lietuva, bet aš ir tu, žinantys, ko būtina reikalauti iš istorijos, žmonių ir savęs“. Knyga ruošiama išleisti italų kalba.

Ištraukas iš knygos „Liepų medaus nebus“ skaitė Kauno technologijos instituto gimnazijos moksleiviai, intarpus užpildydami muzikiniais etiudais, vadovė mokytoja Jūratė Jarmalauskienė. Renginį vedė leidyklos „Kalendorius,“ išleidusios šią knygą vadovas, Tėvynės pažinimo draugijos vicepirmininkas Aurelijus Naruševičius.

Sukako 62 metai, kai 1949 metų kovo 25-27 dienomis buvo vykdoma slapta KGB operacija Priboj – Bangų mūša, numačiusi palaužti pasipriešinimą žemės ūkyje vykdomai kolektyvizacijai visose trijose Baltijos šalyse. Tomis dienomis į Sibiro atokius rajonus buvo ištremta iš Lietuvos 28.981 gyventojas, tame tarpe vaikai iki 15 metų 9357, Latvijos – 41.708, jų tarpe 11.038 vaikai, Estijos – 20.480, jų tarpe 6.048 vaikai. Lietuvos aukščiausieji partiniai organai kovo 31 d. Maskvos valdžiai išdidžiai raportavo apie sėkmingą šios užduoties įvykdymą – papildomai surinktam kontingentui į tremtį prireikė net trijų traukinių ešelonų.

Komentuokite


Lankomumo statistika
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas