Paieška
*Įsigykite knygų
  • knygų įsigijimas
Draugai
  • Antrasis pasaulinis
  • Grenadierius
  • Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyrius
  • Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga
  • Lietuvos sąjūdis
  • Nepriklausomybės gynėjų sąjunga
  • Pomėgis
  • Projektas
  • Rytų frontas
  • Tauta ir tėvynė
Rekomenduojame
  • „Lietuvių namai“ Seinuose
  • Asmeninis treneris
  • Dainavos gidas
  • Genealogija
  • Karinė apranga
  • Karštas komentaras
  • Lietuvos lokaliniai tyrimaI
  • Miroda
  • Obelių paminklas
  • Renginiai Alytuje
  • Sena.lt
  • Stovyklavietės
Vieta Jūsų reklamai
  • reklama
Archyvai

Partizaninio karo priežastys

Partizanai

Partizaninio karo, vykusio 1944-1953-iaisiais metais Lietuvoje, priežastis įvardyti nėra toks lengvas uždavinys, koks galėtų atrodyti. Mat pačios ginkluotos tautos pasipriešinimo priežastys yra tema, nusipelniusi atskiro aptarimo ar net atskiros studijos. Kadangi tai yra tema, glaudžiai susijusi su ankstesniais mūsų tautos, valstybės istorijos įvykiais, tokiais kaip savanorių kovos dėl nepriklausomos Lietuvos, lemtingos valandos po gautų ultimatumų tiek iš Vokietijos, tiek iš SSRS, Lietuvos okupacija, tautos trėmimais 1941-ųjų metų birželį ir 1941-ųjų metų sukilimu (šiuos įvykius sieja bendras istorinis ryšys). Bet, matyt, būtų paprasčiau remtis jau mums žinomais partizaninio karo Lietuvoje priežasčių apibūdinimais. O tam reikalui puikiai pasitarnauja penkios profesoriaus Bražėno ir Kęstučio Girniaus nurodytos rezistencinio tautos pasipriešinimo priežastys:

  1. Ankstesnė sovietinės okupacijos patirtis.(įskaitant didžiąsias 1941-ųjų metų tremtis)
  2. Partizaninio sąjūdžio kilimas Vokiečių okupacijos metais.
  3. Lūkestis sulaukti pagalbos iš Vakarų, laukiant ginkluoto Vakarų ir SSRS konflikto.
  4. Raudonųjų kareivių ir NKVD-istų siautėjimai po kaimus.
  5. Mobilizacija.

Kad šių priežasčių konstatavimas nebūtų vien kažkoks formalių taisyklių išdėstymas, toms taisyklėms tampant dogmomis ir taip užkertant kelią jų interpretavimui ir kvestionavimui, verta būtų jas plačiau paaiškinti.

Straipsnio apimtis, matyt, neleistų paaiškinti visų priežasčių. Tad uždavinys iš tiesų taptu lengvesnis paaiškinus dvi paskutines įvardytas priežastis. O kad tai būtų lengviau padaryti, straipsnyje bus remiamasi užrašytais mūsų tautos didžio sūnaus ir didvyrio, partizano Juozo Lukšos-Daumanto prisiminimais, knygoje.

„Partizanai“, kurioje per savo asmeninės patirties prizmę, autorius aprašo „raudonųjų išvaduotojų“ grįžimo į Lietuvą laikus, raudonąjį terorą kaimuose, pirmųjų partizanų būriu susikūrimą bei herojiškas, bet kartu ir tragiškas laisvės kovas:

„Fronto linija mūsų ruože dabar stovėjo už Marijampoles. Apylinkėje, kaip negilioje užfrontėje, buvo išsidėstę fronto NKVD daliniai. Jie jau smarkiai „vale“ gyventojus. Kiekvieną dieną girdejom apie naujus gyventojų suėmimus. Jau buvo suspėta išrinkti visi buvę seniūnai, vokiečių okupacijos metu buvę panaktiniai (kaimo policija), nors beveik visi jie buvę nusistatę prieš vokiečius.

Artimieji niekur negalėjo surasti suimtųjų. Jie buvo tardomi ir laikomi žemėje iškastuose bunkeriukuose pas privačius gyventojus. Veliau paaiškėjo, kad šie kaliniai, daugiausia iš mūsų apylinkės, buvo išvežami jau į užimtas Rytprūsių sritis. Tik karui pasibaigus jiems buvo leista susirašinėti.

<…> Visi kaimų gyventojai jau buvo net ir po kelis kartus apiplėšti. Vogė ir plėšė visi daliniai, visi laipsniai ir visi pareigūnai, dienomis ir naktimis. Prie raudonarmiečių prisidėjo ir valsčiuose ar apskrityse susikūręs administracinis aparatas. Šie atvažiuodavo pas jiems neapkenčiamus ūkininkus dienos metu su mašinomis, dažnai su raudonarmiečiais, ir imdavo maistui, kas jiems patikdavo. Kada gyventojai paprašydavo paimtus maistui ir pašarui gyvulius ar grūdus įskaityti į prievolę, tai jie visad surasdavo priežasčių to nepadaryti. Gyventojai, kurie buvo arčiau prie kelių, lengviau mašinomis pasiekiami, buvo visiškai nualinti. Už šiuos dalinių ir organų apiplėšimus buvo daug pavojingesni atskirų raudonarmiečiu plėšikavimai.

Rugsėjo 24 dieną buvau ir aš tokio įvykio liudininkas.

<…> Paskutiniu metu vagystės buvo labai dažnos. Naktį atsibelsdavo važiuoti, grobdavo karves, avis, kiaules, ūkio mašinas. Dieną plėšikaudami pėsti, kraudavosi tik skanėstus. Pasiskųsti nebuvo kam. Jei kuris ir pabandydavo, tai žymiau nukentėdavo. Pirmiausia jį apšaukdavo fašistu, o už raudonosios armijos „šmeižimą“ nubausdavo, atimdami kelis kartus daugiau. Kiek drąsesniam teko ir už grotų atsidurti. Tokiu būdu šiam siautėjimui sutvarkyti valdžia nesiėmė jokių priemonių. Šitoks karinės ir civilinės valdžios pritarimas raudonarmiečiams plėšti ir buvo vienas iš akstinų, kodėl jie taip entuziastingai veržėsi į Vakarus. O gyventojai kiekvieną dieną ir naktį sutikdavo su didele baime ir nerimu, nes nė vienas nebuvo tikras, kad šios akcijos metu neteks jam ir su gyvybe atsiskirti“

Tad štai, su kokiais iššūkiais susidūrė lietuviai antrosios sovietinės okupacijos metu. Suėmimai, tardymai, vagystės, plėšimai tapo vis dažnesniu ir dažnesniu reiškiniu Marijos žemėj. Be jokios abejonės, šitos neteisybės plitimas ir buvo viena svarbiausių priežasčių, kodėl buvo pakilta ginti tėvynės tuo nelengvu mūsų tautos ir valstybės istorijos laikotarpiu. O partizano Juozo Lukšos -Daumanto užrašyta gyvenimiška patirtis tą tik patvirtino. Bet buvo ir dar viena didelė ir pagrįsta priežastis priešintis pavergėjams… MOBILIZACIJA.

Šaltinis: www.tiesiaisviesiai.lt

Komentuokite


Lankomumo statistika
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas