Paieška
*Įsigykite knygų
  • knygų įsigijimas
Draugai
  • Antrasis pasaulinis
  • Grenadierius
  • Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyrius
  • Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga
  • Lietuvos sąjūdis
  • Nepriklausomybės gynėjų sąjunga
  • Pomėgis
  • Projektas
  • Rytų frontas
  • Tauta ir tėvynė
Rekomenduojame
  • „Lietuvių namai“ Seinuose
  • Asmeninis treneris
  • Dainavos gidas
  • Genealogija
  • Karinė apranga
  • Karštas komentaras
  • Lietuvos lokaliniai tyrimaI
  • Miroda
  • Obelių paminklas
  • Renginiai Alytuje
  • Sena.lt
  • Stovyklavietės
Vieta Jūsų reklamai
  • reklama
Archyvai

Partizaninio karo priežastys (2 dalis)

Mobilizacija

Visų pirma, matyt, būtų verta aptarti mobilizaciją paskatinusias priežastis ir įvertinti tuo pačiu mobilizacijos istorinį kontekstą. Na ir šio proceso pradžia galima būtų laikyti sovietų įžengimą į mūsų kraštą 1944-ųjų metų liepos mėnesį. Mat jau to paties mėnesio 26-tą dieną prasidėjo mobilizacija. O naujos mobilizuojamos karinės pajėgos turėjo pagreitinti žygį link Berlyno  taupant savąsias jėgas bei slopinti nepriklausomos Lietuvos prisiminimą  ir tautinę lietuvių savimonę mūsų kariams  išmirštant fronte. Apie tai jau savo parašytoje knygoje “Partizanai“ užsimena laisvės kovotojas Juozas Lukša- Daumantas:

„Ne visur vienu metu buvo vykdoma Lietuvoje mobilizacija. Kai Lietuvos vakarinės sritys dar buvo vokiečių rankose, jau rytinėse smarkiai ėmė vyrus. Kiekvienas gyventojas buvo įsitikinęs, kad naujieji okupantai neturi jokios teisės mobilizacijai. Kiekvienas turėjo aiškų nusistatymą- nekreipti jokio dėmesio į raudonųjų mobilizacinius pasišovimus, kaip kad pakartotinai buvo taip pasielgta rudosios okupacijos metu. Tačiau raudonieji okupantai pasirodė daug atkaklesni savo planus vykdydami ir nesiskaitydami su jokiomis priemonėmis. Tą pat dieną, kada šaukiamieji turėjo stoti į registracijos punktus, po apylinkę pasipildavo ginkluotų NKVD dalinių, kurie košė kaimus, miškus, ieškodami šaukiamųjų. Būdinga, jog raudonieji, griebdamiesi šitokios akcijos, jau buvo įsitikinę, kad gyventojai be jų durtuvų į registracijos punktus savo noru nesirinks. Kaimų gyventojai, pamatę pirmuosius suimtuosius, pradėjo bėgti į miškus. Kiekvieną bėgantį NKVD daliniai šaudavo be jokio įspėjimo. Tomis dienomis Lietuva neteko kelių tūkstančių vyrų. Nemažas mobilizuojamųjų skaičius slėpdavosi kluonuose ar tvartuose, sulindę tarp javų ar pašaro. NKVD daliniai tokais vietas kratydavo su automatais. Kiekvieną prėslą sušaudydavo. Vieni vyrai buvo kantrūs ir sužeisti iš ten neišlįsdavo, kitus gi išduodavo jų riksmas. Prie mano tėviškės, M. pamiškėj, vieną tokią „mobilizacijos“ dieną C. Kaime žuvo aštuoniolika vyrų. Visi jie buvo paprasti laukų darbininkai , išžudyti beginkliai.“

Štai šitokios sunkios sąlygos iš tikrųjų provokavo  mūsų tautos vyrus pakilti į kovą ginklu prieš pavergėjus, nei kad leistis žūti kovojant svetimas kovas okupanto kariuomenėj. Mobilizacija iš tikrųjų galėjo būti ir buvo paskutinis ir didelis lašas perpildęs mūsų tautos kantrybės taurę ir paskatinęs kovoti, atrodytų, beprasmišką kovą su daug galingesniu priešu. Žinoma, ši priežastis sąveikavo ir su karčia pirmosios sovietinės okupacijos patirtimi, ir rezistencija vokiečių okupacijos metais bei viltimi sulaukti Rytų ir Vakarų karinės akistatos bei lūkesčiu sulaukti tąsyk tikro ,o ne tariamo išvadavimo, kurį pasiūlė sovietinė Lietuvos tikrovė. Bet, kad rimta priežastimi galėjo būti ir buvo mobilizacija, patvirtina ir faktai, aprašyti keturių autorių parašytoje knygoje “Lietuvos partizanai“:

1944m. liepos 26d. buvo pradėta Lietuvos vyrų iki 35m. amžiaus mobilizacija į Raudonąją armiją. Tačiau ją įgyvendinti nebuvo lengva: iš 35tūkst. pašauktųjų atvyko tik 5,2tūkst. Prasidėjo vyrų gaudymas. Nuo 1944 08 01 iki 1944 09 27 Vetrovo divizija sulaikė ar nušovė 22,6tūkst. žmonių. Didžiausią jų dalį sudarė asmenys be dokumentų ir vengiantys mobilizacijos į Raudonąją armiją. Nesurinkus reikiamo mobilizuotųjų kiekio, 1944m. spalio 11d. paskelbta antroji mobilizacija. Lietuvos vyrai dar nuo vokiečių okupacijos laikų žinojo tarptautinę konvenciją, draudžiančią mobilizuoti okupuotų kraštų gyventojus. Todėl lietuviai nėjo nei į vokiečių , nei į Raudonąją armiją. Tebevyko karas, ir daugeliui atrodė išmintingiau, susiklosčius palankiai tarptautinei situacijai, kovoti už Lietuvos nepriklausomybę, negu paguldyti galvą svetimoje kariuomenėje.

<…> Daugelio paklususių mobilizacijai jaunuolių likimas susiklostė tragiškai. Pavyzdžiui, 1944metų gruodžio mėn. 16 Molėtų valsčiaus jaunuolių keliavo į Vilniaus Raudonosios armijos mobilizacinį punktą. Pakeliui ties Giedraičiais sutiktas raudonarmiečių dalinys juos visus žiauriai nužudė. Daugelis tų , kurie menkai teapmokyti pakliuvo į frontą, žuvo arba buvo suluošinti. O kiek lietuvių jaunuolių žuvo sovietinėje armijoje vėliau- imperialistiniuose SSRS karuose ar nukankinti kariuomenėje taikos metu?“

Iš tikrųjų sąlygos tarnaujantiems raudonojoje armijoje buvo ,švelniai tariant, nepavydėtinos. O vyrų gaudymas vyko ne vieną mėnesį. Kad šios mintys, interpretuojančios partizanų kūrimosi ir veiklos aplinkybes nėra vien įkaitusios vaizduotės žaismas, atskleidžia partizanas Juozas Lukša- Daumantas:

“ 1945 metų pradžioje bolševikai skubotai ruošėsi naujai ofenzyvai- Vokietijai parblokšti galutinai. Ryšium su tuo įsikūrusios mobilizacinės įstaigos dirbo padvigubintu tempu, stengdamosi sumobilizuoti visas priemones ir žmones. Tačiau lietuviai, kaip prieš porą mėnesių, taip ir dabar į visus bolševikų pakartotinius mobilizacinius šaukimus reagavo neigiamai ir į nurodytus registracijos punktus laisva valia nevyko. Visame krašte sustiprėjo masinių „ablavų“ siautimas. Sugaudyti vyrai, stiprių raudonarmiečių ginkluotų dalinių saugojami, buvo varomi į artimiausius mobilizacinius punktus. Iš čia vienus perrengę raudonarmiečių uniformomis, formuodavo į dalinius, o kitus pasiųsdavo į kalėjimą. Šių „lietuviškų dalinių“ visas vadovaujamasis kadras, pradedant nuo karininkų ir baigiant puskarininkiais, buvo perdėm rusiškas. Komandoms ir įsakymams buvo vartojama vien rusų kalba.

Taip paskubomis sudaryti naujieji junginiai be jokio karinio apmokymo, neretai ir be paprasčiausių asmeninių ginklų, skubotai buvo siunčiami į frontą. Sovietų aiškinimu, neginkluotieji kariai privalėjo patys apsirūpinti ginklais kovos lauke nuo kritusių draugų ar priešų. Vakarietiškai samprotaujant, tai šiurpu ir beveik neįtikima, bet bolševikinei Rusijai- visai natūralu ir įprasta. Žmonių ji turi pakankamai, jų ir nesigaili. Juo labiau negalėjo gailėtis okupuotųjų kraštų gyventojų, kuriuose dar buvo gyvi prarastų nepriklausomybių prisiminimai ir stipri tautinė sąmonė. Šias nelojalias mases sunaikinti dabar buvo puiki proga.“

Tad štai šios sovietinės mobilizacijos pradžia, eiga ir žiaurūs įgyvendinimo būdai negalėjo nepaliesti lietuvių tautos ir jos požiūrio į pavergėjus. Tokius dalykus perskaičius esti labai nejauku, o ką jau kalbėti apie šiuos baisumus savo kailiu patyrusius lietuvius. Tad šiomis mintimis straipsnio autorius ir baigia savąjį darbą vildamasis, kad šių partizaninio karo Lietuvoje priežasčių konstatavimas ir mėginimas jas paaiškinti, būtų viešojoje erdvėje kuklus, bet savaip reikšmingas galimas precedentas bei indėlis gaivinant ir puoselėjant tautinę ir istorinę Lietuvos savimonę per šio svarbaus istorinio reiškinio prizmę.

Šaltinis: www.tiesiaisviesiai.lt

Komentuokite


Lankomumo statistika
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas