Paieška
*Įsigykite knygų
  • knygų įsigijimas
Draugai
  • Antrasis pasaulinis
  • Grenadierius
  • Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyrius
  • Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga
  • Lietuvos sąjūdis
  • Nepriklausomybės gynėjų sąjunga
  • Pomėgis
  • Projektas
  • Rytų frontas
  • Tauta ir tėvynė
Rekomenduojame
  • „Lietuvių namai“ Seinuose
  • Asmeninis treneris
  • Dainavos gidas
  • Genealogija
  • Karinė apranga
  • Karštas komentaras
  • Lietuvos lokaliniai tyrimaI
  • Miroda
  • Obelių paminklas
  • Renginiai Alytuje
  • Sena.lt
  • Stovyklavietės
Vieta Jūsų reklamai
  • reklama
Archyvai

Metelių šviesuolis – klebonas Vytautas Prajara

Kun. Vytautas Prajara

 Šarūnas Šimkevičius

Metelių Kristaus Atsimainymo parapijos klebonas, bibliofilas, Vytautas Prajara gimė 1961 m. Vesalavos k., Marijampolės r. 1979 m. jis baigė Igliaukos vidurinę mokyklą. Tuo metu Igliaukoje klebonu buvo kunigas Alfonsas Svarinskas, kurio patarimai ir pavyzdys padėjo Vytautui apsipręsti būti kunigu. Jis buvo labai uždaras, nedrąsus ir nekalbus, slėpėsi, nebendravo. Tie, kurie žinojo apie jaunuolio svajonę tapti kunigu, stebėjosi, koks iš jo bus kunigas? Tačiau tapo ir geru oratoriumi, ir puikiai bendraujančiu dvasininku. Jo kelias į kunigus prasidėjo nuo šeimos. Tai mama pirmiausia išmokė melstis ir vis klausdavo, ar žengnojosi, ar sukalbėjo maldelę. Tėvas paliko šeimą, kai sūnui buvo 2,5 m.Motina su dviem vaikais persikėlė pas savo tėvus, į Menštrakio kaimą. Mama Salomėja buvo labai pamaldi – kiekvieną sekmadienį kartu su vaikais ėjo 6 km į Igliaukos bažnyčią. Vykdant kolektyvizaciją, jų šeima buvo priversta palikti sodybą ir persikėlė į Igliauką. Vytautas iki kariuomenės nepraleido nė vienų sekmadieninių Mišių. Nuo 15 metų patarnavo šv. Mišių metu. A. Svarinskas jaunuolį skatino kunigystei. Paneigti ateistinėms pažiūroms klebonas duodavo knygų, ateidavo į namus, paaiškindavo. Nors mokykloje buvo vadinamas davatka, puskunigiu, bet bažnyčioje ir toliau lankėsi, skaitė skaitinius, kalbėjo rožinį, ėjo Kryžiaus kelią, procesijose nešdavo šv. Kazimiero vėliavą.

Sovietinėje kariuomenėje tarnavo Gardine. Pasibaigus tarnybai jo nenorėjo laiku išleisti namo dėl to, kad saugumas turėjo žinių, kad grįžęs stos į Kauno kunigų seminariją. Norėjo užvilkinti laiką, kad nespėtų paduoti pareiškimo į seminariją ir taip prarastų vienerius metus. Pasitaikius progai, kai dalinio karininkai buvo gerokai „pasivaišinę“, V. Prajara paprašė, kad jį išleistų, nes jau tarnybos laikas pasibaigęs. Kadangi jį to meto dalinio vadai gerbė, jie išgėrę pasirašė dokumentus ir paleido namo. Buvo pažadėjęs po to atvežti į Gardiną vadams iš Lietuvos lauktuvių. Kai nuvežė, sužinojo, kad majoras, kurio pavardės jau neatsimena, gavo pylos iš saugumo, kad nesilaikė nurodymo V. Prajarą užlaikyti kariuomenėje. V. Prajara laimingas, kad 1982 m. suspėjo įstoti į kunigų seminariją. Saugumas jį verbavo, grasino. Jaunuolis nepasidavė ir seminarijoje įsijungė į pogrindinę veiklą, „po apklotu“ daugino „Kroniką“, įvairias knygeles. Užverbuotų kunigų pagalba saugumas susekė, vėl grasino, gąsdino, kad bus taip, kaip kun. Juozui Zdebskiui. Tačiau seminaristas nepabūgo ir toliau dirbo pogrindyje. 1987 m. Vytautas įšventintas į kunigus ir paskirtas Garliavos parapijos vikaru, o 1990 m. Metelių parapijos klebonu.

Meteliškiai baiminosi, kad prieš keletą metų uždaryti kultūros namai sugrius, todėl perdavė juos parapijos žinion. Klebono iniciatyva jie buvo sutvarkyti ir tapo pagrindine meteliškių susibūrimo vieta. Suremontavo klebonas ir senąją bažnyčios kleboniją. Dalį jos taip pat skyrė bendruomenės poreikiams. Kai kaime buvo daug jaunimo, antrame klebonijos aukšte kiekvieną savaitgalį vykdavo pasilinksminimo vakarai. Aišku, linksminamasi grojant klebonui. Kai reikia, jis pagroja ir jaunimo chore. „Jaunimą reikia mokyti ne pamokslais, bet gražiais pavyzdžiais,“ – sako V. Prajara. Jau daug metų Kryžiuose, netoli Metelių, veikia katalikiško jaunimo stovyklos.

2000 m. už nuopelnus atnaujinant Kryžių koplyčią V. Prajarai suteiktas garbės kanauninko titulas. 2001 m. jis paskiriamas Vilkaviškio vyskupijos kapitulos kanauninku, o 2002 m. – Lazdijų dekanato dekanu2.

Klebonas renka literatūrą religine tematika. Kitas jo pomėgis – muzika. Patinka klasikinė, liaudiška, o sunkusis rokas – ne3. Tačiau kunigaujant įvairiose parapijose tenka bendrauti su vietiniais žmonėmis, domėtis istorija, todėl neišvengimai kyla mintis paraginti žmones neišmesti senų ir apiplyšusių knygų, o išsaugoti jas ateities kartoms. Dalį tokių knygų žmonės, žinodami klebono pomėgį, net ir atiduoda. Patenka jos į geras rankas, saugomos ir skaitomos, knygos randa savo vietą bibliofilo bibliotekoje. Dalį įdomesnių egzempliorių kolekcininkas laiko klebonijoje, kur joms įrengta ekspozicijų salė. Aplink visą kambarį tęsiasi atviros lentynos, kur knygos ir eksponuojamos. Beje, ne tik knygos, periodika, bet ir įvairūs dokumentai, monetos, plakatai. Seniausios knygos – net iš XIX amžiaus. Jo kolekcija atvira visuomenei, specialistams. Klebonas surado ir įdomių senovinių dokumentų apie Metelių kraštą, kuriais naudojasi ir naujos knygos apie Metelius rengėjai. Bibliofilas domisi Metelių krašto istorija, ieško įvairių šaltinių šia tema. Turi ir garsaus katalikų veikėjo K. Žitkaus rankraščių. Labai domina ir įvairios senovinės knygos. Kartais leidinys įdomus jau vien dėl savo pavadinimo. Štai pasirausęs knygų dėžėje jis ištraukia caro laikais išleistą Šventmikio „Smertį“. Daug knygų su įvairiais senais antspaudais, įrašais. Dalį tokių įrašų sunku perskaityti ne vien tik dėl išblukusių tekstų, bet ir rankraščio kaligrafinės kokybės. Kolekcininkas rodė spaudos draudimo laikų rankraštinę pamokslų knygą, parašytą tokiu menišku įskaitomu šriftu, mėgdžiojant spaustuvines raides, kad galima ne tik lengvai skaityti, bet ir pasigrožėti pačiu leidiniu. Knygoje dar pilna įvairių mažesnės apimties religinių puikiai įskaitomų rankraščių. O štai kaimo žmonių įrašus maldaknygėse perskaityti labai sunku. Dalis autografų ar antspaudų iškirpti iš knygų dar sovietiniais laikais, žmonėms bijant daiktinių įrodymų arba perleidžiant knygas kitiems savininkams. Dar ir dabar pasitaiko, kad žmogus, dovanodamas kokią knygą, nubraukė tušinuku ankstesnį autografą. Klebonui teko dirbti ir kitose parapijose, todėl dalį leidinių parsivežė iš ten. O Metelių krašte renkant knygas teko bendrauti ir su kitu garsiu vietiniu bibliofilu – Jonu Juravičiumi.

Sovietmečiu klebonui teko prisidėti ir prie nelegalios spaudos platinimo. Savo kolekcijoje jis saugo keletą sąsiuvinių, pavadinimu „Vatikano radijas“. Tais laikais Vatikano radijo buvo klausomasi prie radijo prijungus kokią nors garso įrašymo aparatūrą. Paskui juostelės ar kasetės buvo klausomasi pakartotinai užrašant tekstus į sąsiuvinius. Tokio sąsiuvinio priekyje užrašomos ir laidų transliavimo datos. Uždraustos knygos buvo dauginamos įvairiais būdais. Vienas tokių – perrašymas ranka. Bibliofilo kolekcijoje yra Stasio Ylos „Žmonės ir žvėrys dievų miške“ rankraštinis variantas, kurį sudaro keliolika storų sąsiuvinių. Beje, tais laikais buvo perrašinėjamos ir Maironio, Antano Baranausko, Bernardo Brazdžionio knygos. Kolekcininkas saugo ir filmo „Devyni nuopolio ratai“ rankraštinę recenziją. Jo archyve yra ir pogrindžio leidinių, paruoštų įrišimui, sudėtų tarp laikraščių ar blankų, bet taip ir neįrištų. Gal prasidėjus Sąjūdžio laikams, kai tokia spauda neteko buvusios reikšmės. Nors kai kurie sovietmečio pogrindžio leidiniai dar ėjo ir Sąjūdžio laikais, greta su naujais laikraščiais, pavyzdžiui „Rūpintojėlis“. Tik jau gražiau apipavidalinti, nes anais laikais meno grožybių nebuvo, svarbu buvo tekstas ir paskirtis. Bibliofilas turi ir pogrindžio periodinių leidinių ir knygelių, smulkių spaudinių. Dar vienas to meto spaudos būdas – fotografuoti leidiniai. Vytautas turi knygą „Slaptasis žydų suokalbis“, kurios tekstas ant fotopopieriaus lakštų.

Dar viena kolekcininko tema – religiniai paveikslėliai. Jiems sudėti turi specialų albumą, kuriame telpa tik dalis kolekcijos. Patys seniausi paveikslėliai – spaudos draudimo laikotarpio, bet renka ir dabartinių laikų.

Norėčiau išskirti keletą bibliofilo knygų, įdomių įvairiais aspektais:

1. Visų metų gyvenimai šventųjų. Tilžė, 1859. Įrašas: „1904 m. ši knyga buvo patekusi į rusų žandaro rankas. Jis ją ištraukė iš už palinkusio veidrodžio, kur buvo užkišta. Mano tėtė labai išsigando, nes grėsė katorga į Sibirą. Išsipirkdamas davė jam auksinį dešimtuką. Kun. J. Krikščiūnas. 1976 02 16.“ Bibliofilas turi dar vieną šios knygos egzempliorių, tačiau jau be jokio įrašo.

2. Giesmių knyga Kantičkos, Tilžė, 1913. Autografas: „Jonas Rauličkis.“ Knygos aptaisymui panaudotas carinis popierinis rublis.

 

3. Šeškevičius V. Šitai viešpaties tarnaitė!.. Seinai: 1914. Dedikacija: „Didžiai Gerbiamam kun. Prefektui Antanui Polubinskui aukoja atminimui kun. V. Šeškevičius. Seinai, 1914 04 05.“

4. Rūtelionienė P. Tariamos plaštakės ir „moterys“, Kaunas: 1933. Dedikacija: „Mano Mylimai Brangiai Poniai Marijai Dimšienei dideliu dėkingumu šį veikalą skiriu. Autorė. 1943 11 07.“

5. Grauslys A. „Piktoji dvasia ir šiandien daugelį valdo“, Draugijos Nr. 4 priedas, p. 25–32. Leidinys neužregistruotas nacionaliniuose bibliografiniuose šaltiniuose.

Literatūra:

1 Kučinskaitė J., Vernickaitė A. „Išjudino valdžios tingulys“ // Veidas, 2005, Nr. 33, p. 32.

2 Kavaliauskienė S. Kryžių švč. Marijos rožinio karalienės koplyčia, Alytus: 2005, p. 84.

3 Grėbliūnienė A. „Metelių mozaikoje – maldos gėlės“ // XXI amžius, 2008 m. Nr. 65 (1658), p. 11. 

One Response to “Metelių šviesuolis – klebonas Vytautas Prajara”

  • edvardas prajara says:

    Aš esu 7 m. vaikas. Mes su mama perskaitėme Jūsų istoriją. Ji panaši į mano. Aš irgi labai myliu Dievą, į bažnyčią mes sekmadieniais einam 5 km ir man smagu.

Komentuokite


Lankomumo statistika
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas