Paieška
Draugai
  • Antrasis pasaulinis
  • Grenadierius
  • Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyrius
  • Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga
  • Lietuvos sąjūdis
  • Nepriklausomybės gynėjų sąjunga
  • Pomėgis
  • Projektas
  • Rytų frontas
  • Tauta ir tėvynė
Rekomenduojame
  • „Lietuvių namai“ Seinuose
  • Asmeninis treneris
  • Dainavos gidas
  • Genealogija
  • Karinė apranga
  • Karštas komentaras
  • Lietuvos lokaliniai tyrimaI
  • Miroda
  • Obelių paminklas
  • Renginiai Alytuje
  • Sena.lt
  • Stovyklavietės
Archyvai

„Geležinio Vilko“ kovotojams atminti

Doc. dr. Sigitas Jegelevičius

Palydime į skaitytojo rankas, t. y. į gyvenimą knygų pasaulyje, besidomintiems Laisvės kovomis iš ankstesnių rašinių jau žinomo autoriaus, Gintaro Lučinsko knygą. Tai kelerių metų jo kruopštaus darbo rezultatas. Ieškota, taisyta, tikslinta ir gludinta iki pat knygos maketavimo pabaigos. Knygos autorius naujam gyvenimui prikėlė daugumą (?) 1940–1941 m. antisovietiniame pogrindyje sėkmingai veikusios „Geležinio Vilko“ Lietuvos partizanų organizacijos narių, kuriuos sovietinėje praeityje mėginta nugramzdinti užmarštin, kaip ir kitus kovotojus už tautos laisvę, už Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą. Galima laikyti, kad iš esmės tuo užbaigtas Henriko Rimkaus kitados pradėtas darbas, nors tolesnėms paieškoms, tyrimams, interpretacijoms, prielaidoms formaliai nėra ribų. Tai supranta ir patsai šios knygos sudarytojas Gintaras Lučinskas. Girdėti, kad viliasi užtikęs tyrėjams dar nežinomą sankaupą duomenų apie „Geležinio Vilko“ organizacijos narių sekimą po sovietinės reokupacijos. Bus dar viena knygelė, jeigu pasiteisins tyrėjo lūkesčiai. Išsamiau bus atskleista iš vidaus, t. y. per vidaus naudojimo dokumentus, sovietinių represinių struktūrų veiklos pobūdis, represijų mastai, bus papildytos kovotojų biografijos.

Kokiomis istorinėmis aplinkybėmis šios knygos herojai susitelkė į „Geležinio Vilko“ Lietuvos partizanų organizaciją ir kokie buvo jų idealai, ko jie siekė?

Sovietų Sąjungai 1940 m. birželio 15 d. okupavus kapituliavusią Lietuvą ir skubotai naikinant jos valstybingumą, t. y. aneksuojant Lietuvą, atitinkamai ryškėjo Nepriklausomybės metais išaugusios ir patriotiškai išauklėtos kartos ryžtas kovoti su sovietiniu režimu, su grubiai vykdomu ir represijomis remiamu krašto sovietizavimu. 1940 m. liepos mėn. – pasiruošimo metas pradėti plataus masto organizuotą kovą su sovietiniu agresoriumi. Tai buvo laikas, kai po okupacijos sukelto šoko atsipeikėjo patriotinės jėgos, kai po vadinamojo Liaudies seimo antilietuviškų, antivalstybinių nutarimų pradėjo atsipeikėti net ir tie, kurie iki tol dar turėjo kokių nors iliuzijų. Liepą nuvilnijusios dvi areštų bangos ir vadinamojo Liaudies seimo rinkimų bei posėdžių spektakliai aiškiai parodė, kas laukia Lietuvos. Ne lietuvių tautinis pasipriešinimas sąlygojo represijas, bet sovietinės represijos stimuliavo, skatino pasipriešinimą sovietizavimui. Tai buvo vis aiškiau suvokiamas tautos poreikis ir asmenybės siekis priešintis. Organizuoto pasipriešinimo užuomazgos pasirodė rugpjūtį, o rudeniop visoje Lietuvoje išplito antisovietinio pasipriešinimo pogrindžio grupių, būrelių, organizacijų kūrimasis – organizuotas tautos jėgų telkimas kovai.

Lietuvoje buvo pakankamai žmonių, suvokiančių pasipriešinimo reikalingumą ir galinčių priešintis. Tik nedaug buvo politinių visuomeninių jėgų, galinčių organizuoti antisovietinį pasipriešinimą. Šių eilučių autorius seniai iškėlęs ir pagrindęs teiginį, kad 1940–1941 m. įvykiai parodė, jog Lietuvoje tuo laiku buvo tik trys visuomeninės jėgos, galinčios, viena vertus, imtis organizatoriaus vaidmens ir, kita vertus, turinčios organizuotai kovai intelektualinių ir kitų resursų. Tos svarbiausios antisovietinio pasipriešinimo jėgos pogrindyje buvo: 1) Lietuvos kariuomenės karininkija, palaikoma liktinių puskarininkių ir tarnyboje kol kas paliktų patriotiškai nusiteikusių eilinių, laukiančių, kol patikimi vadai duos nurodymus; 2) Lietuvos šauliai, turėję ypač gilias šaknis kaime; 3) ateitininkai – krikščioniškas ir demokratijos vertybes ugdančios jaunimo organizacijos nariai – moksleiviai bei studentai ir iš jų kilusi jaunoji inteligentijos karta.

1940 m. rugpjūtį sovietai užbaigė dar liepos mėn. pradžioje pradėtą Lietuvos šaulių sąjungos likvidavimą. Praktiškai tai reiškė tik vadovaujančių struktūrų centre ir apskrityse likvidavimą. Šaulių sąjungos pagrindas buvo būriai, veikę teritoriniu principu. Formaliai būrys taip pat buvo likviduotas, bet jo šauliai kaip buvo, taip ir liko kaimynai. Užtat šauliams ir nereikėjo organizuotis iš naujo, nes iš esmės išliko žemutinės šaulių grandinės struktūros – būriai. Dauguma šaulių tebemanė, kad juos saisto šaulio priesaika Tėvynei. Tokioje situacijoje šauliams tereikėjo patvirtinti savo apsisprendimą, palaikyti ryšį tarpusavyje ir ieškoti ryšių su centru. Praktiškai neretai patsai centras ieškojo ryšio su šauliais periferijoje. Čia prie šaulių šliejosi pavasarininkai bei jaunalietuviai, kurių daugelis taip pat buvo šauliais. Periferijoje absoliuti šaulių dauguma buvo ūkininkai, amatininkai, samdiniai, miškininkai, mokytojai, negausūs tarnautojai. Dauguma šaulių – Nepriklausomybės laikais išaugusi ir subrendusi karta. Jų gretose buvo ir vyrėlesnio amžiaus vyrų, – daugiausia tai 1918–1920 m. Nepriklausomybės kovų savanoriai.

Ateitininkai dar mokydamiesi gimnazijose bei profesinėse mokyklose buvo įgiję pogrindžio veiklos patirties, nes nuo 1930 m. mokyklose veikė nelegaliai. Tik gyvenimas parodė, kad prie sovietų reikia giliau lįsti į pogrindį, sustiprinti konspiraciją, neįsileisti į pogrindį jaunesnio amžiaus paauglių ateitininkų. Ateitininkai buvo miestų bei didesnių miestelių pogrindžio jėga. Ten prie jų šliejosi skautai ir netgi kai kurie jaunalietuviai.

Antisovietinis pogrindis kūrėsi ir formavosi ne nuo vadovaujančių centro struktūrų, o nuo žemutinės grandies. Lietuvos miestai, miesteliai bei kaimai buvo nusėti pogrindžio grupių, būrių, būrelių ar netgi nemažų organizacijų. Neretai jų ryšiai, o kartais ir pačios grupės, buvo persipynę. Tas pats asmuo galėjo atsidurti dviejų ar net daugiau grupių sudėtyje, naujiems verbuotojams neišsiduodamas jau esąs susijęs su kita pogrindžio struktūra.

Ryškus 1940–1941 m. antisovietinio pasipriešinimo jėgų pogrindyje telkimosi pavyzdys – „Geležinio Vilko“ Lietuvos partizanų organizacijos susikūrimas ir veikla Alytaus apskrityje.

Knygos autorius nurodo šią organizaciją susikūrus 1940 m. spalio 1 d. Daugų valsčiuje. Kita vertus, autorius daro prielaidą, kad centrinė šios pogrindžio organizacijos vadovybė buvo Alytuje, o valsčiuose – organizacijos padaliniai. Šiuo atveju išeitų, kad organizacijos branduolys kūrėsi Alytuje, o iš čia „Geležinis Vilkas“ skleidėsi po apskrities valsčius ir Dauguose susikūrė galbūt pirmoji struktūra apskrities periferijoje. Kas buvo organizacijos vadovai? Gintaras Lučinskas pateikia daug informacijos apie Daugų apygardą. Atrodytų, kad iš ten pakanka informacijos. Vis tik iškyla ir Daugų apygardos kūrėjų bei vadovų problema. Knygos sudarytojas pirmajame leidime (2009) pagrįstai išvardijo galimus, tikėtinus visos organizacijos vadovus Alytuje: ats. pulkininką Joną Petruitį, ats. leitenantą Praną Zenkevičių, Juozą Cibulską. Bet kokiu atveju, tai buvo pogrindžiui vadovaujančio branduolio nariai. Tuomet šių eilučių autorius, pasvėręs visus „už“ ir „prieš“, darė prielaidą vadovu buvus P. Zenkevičių, nes tai galėjo paaiškinti, kodėl nacių okupacijos metais sudaryti pogrindžio organizacijos narių sąrašai, 1944 m. prie Alytaus artėjant Raudonajai armijai, atsidūrė Alfonso Nykštaičio rankose (mįslė: kodėl pastarasis nepaslėpė šių dokumentų, turėdamas dvi savaites, kol vokiečiai prie Nemuno buvo sulaikę Raudonosios armijos junginius?). Dabar, rengdamas antrą pataisytą knygos leidimą, jos sudarytojas, nemenkindamas minėtų tikėtinų antisovietinio pogrindžio vadovų nuopelnų, remdamasis A. Nykštaičio parodymais tardytojams, iškelia įtikinamą versiją svarbiausiuoju organizatoriumi buvus ats. majorą Joną Vytautą Dainių. Šių eilučių autoriaus nuomone, tikėtina, kad būtent ats. majoras J. V. Dainius kartu su kitais pogrindyje subūrė „Geležinio Vilko“ organizaciją Alytaus apskrityje ir jai vadovavo iki žūties.

Susidūrus su pogrindžio struktūromis, jų praeitimi, visuomet kyla daugiau klausimų, nei galime pateikti atsakymų ar prielaidų. Ir tai natūralu, nes bet kuris pogrindis turi tam tikrus veiklos dėsningumus, ir visa ko pagrindas – konspiracija. Juolab sunku atsakyti į daugelį klausimų, praėjus 60-iai ir daugiau metų.

Mūsų kaimynai lenkai Antrojo pasaulinio karo metais ir dar po jo turėjo gausias ir įvairiaspalves pogrindžio struktūras. Kruopščiai dirbdami, lenkų visuomenininkai tyrėjai-informacijos rinkėjai pradedant 1944–1945 m. sukaupė didžiulį masyvą informacijos apie savo tautinį ir kitokį pogrindį. Tą darbą tebetęsia iki šiol. Bepigu jiems, nes visą laiką po 1944 m. turėjo savo valstybę. Tegul ji kelis dešimtmečius buvo sovietų satelitu, bet vis tik tai buvo lenkų valstybė. Mums istorija ir to nedavė. Penkis dešimtmečius buvome vienų ar kitų okupuoti. Neatsargu buvo plačiau kalbėti apie antiokupacines pogrindžio organizacijas. Juolab pavojinga vaikščioti ir rinkti informaciją apie pogrindį ir jo dalyvius, užrašinėti atsiminimus, kitaip dokumentuoti įvykius, kaupti fotografijas. Neretas tokį rinkėją būtų palaikęs įžūliai veikiančiu sovietinių represinių struktūrų agentu, o sovietinės struktūros šitai būtų interpretavusios kaip nacionalistinę veiklą. Tik prieš du dešimtmečius pradėjome viešai ir nebaudžiami kaupti informaciją tiek apie antisovietinio, tiek apie antinacinio pasipriešinimo pogrindį. O tam chronologiškai palankus metas jau buvo praleistas. Gintaras Lučinskas, tik palyginti neseniai pradėjęs kaupti medžiagą, atsidūrė dar didesniame informacijos vakuume, nei tokį darbą pradėjusieji 1989 metais. Kita vertus, jis turi kai ką daugiau, ko negalėjo turėti net ir patys entuziastingiausi 1989–1991 m. tyrėjai-informacijos rinkėjai. Jam dabar atviri KGB palikti archyvai

Lietuvoje 1940–1941 m. veikė daugybė skirtingo dydžio ir įvairiais vardais pasivadinusių antisovietinio pogrindžio organizacijų. Kuo iš jų išsiskiria „Geležinio Vilko“ Lietuvos partizanai – Alytaus apskrityje veikusi pogrindžio struktūra?

Mūsų manymu, tai buvo bene didžiausia 1940–1941 m. antisovietinio pasipriešinimo organizacija. Turėkime galvoje tai, kad nacių okupacijos metais buvę vadovai sąrašuose fiksavo tik tuos, kas organizacijos nariais buvo pogrindyje, ir neskaičiavo tų, kas prisidėjo prasidėjus Birželio sukilimui. Knygos sudarytojas turi patikimą informaciją organizacijoje buvus 588 narius. NKGB Alytaus apskrities skyrius 1945 m. kovą turėjo informaciją apie 760 narių. Iki šiol trūksta informacijos iš kelių apskrities valsčių, taip pat iš daugelio kaimų Alovės bei Merkinės valsčiuose (žinomi tik kai kurių kaimų skyrių vadai). Kas nurodys kitą to meto pogrindžio organizaciją, kurioje patikimais duomenimis buvę daugiau narių?

„Geležinio Vilko“ Lietuvos partizanų organizacijoje ryškiai matoma miesto ir kaimo narių sklaida. Alytuje žinomų narių dauguma – tai gimnazistai ir žemės ūkio mokyklos moksleiviai (tikėtina, kad dauguma ateitininkų) bei įvairaus rango tarnautojai, daugiausia šauliai. Valsčiuose organizacijos pagrindas – ūkininkai (vėlgi tikėtina, kad dauguma jų – šauliai).

Dar vienas svarbus momentas: šita pogrindžio organizacija susikūrė be vadovavimo iš kažkur aukščiau ar iš neaiškaus viršaus. Organizacija kūrėsi iš vietinės iniciatyvos. Ir jos tikslas – Nepriklausomybės atkūrimas. Tai paneigia sovietinius propagandinius pramanus, kad antisovietinio pogrindžio organizacijas kūrė nacių spectarnybos. Ir dar – nereikia sureikšminti galimos voldemarininkų įtakos šitai pogrindžio organizacijai. Yra žinoma, kad voldemarininkai savo metu stengėsi įsiskverbti į Šaulių sąjungą ir ją panaudoti savo avantiūristiniams tikslams, bet jiems nepavyko įsivyrauti Šaulių sąjungoje ir daryti įtaką įvykiams. Geležinio vilko simbolis – tai visos Lietuvos simbolis. Jį galėjo pasirinkti bet kuri antisovietinio pogrindžio organizacija, lygiai taip, kaip voldemarininkai nepriklausomybės laikais šį simbolį buvo pasirinkę savo antivalstybinei pogrindžio organizacijai.

Išvada: šita Gintaro Lučinsko parengta knyga yra aiškus indėlis į lietuvių tautos antisovietinio pasipriešinimo tyrimus, kaip dokumentinis liudijimas, papildytas sudarytojo iš kitur surinkta kita, daugiausia biografine informacija. Šia knyga galės naudotis ne tik lokalinės istorijos, ne tik žmonių istorijos tyrinėtojai, bet ir tyrėjai, siekiantys apibendrinti antisovietinį pasipriešinimą visos Lietuvos mastu. Kita vertus, šis leidinys – tai paminklas buvusiems užmarštyje žmonėms, kovojusiems už savo Valstybę.

Komentuokite


Lankomumo statistika
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas