Paieška
*Įsigykite knygų
  • knygų įsigijimas
Draugai
  • Antrasis pasaulinis
  • Grenadierius
  • Joniškėlio respublika
  • kolekcionavimas.lt
  • Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga
  • Lietuvių tautinis centras
  • Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyrius
  • Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga
  • Lietuvos sąjūdis
  • Nepriklausomybės gynėjų sąjunga
  • Pomėgis
  • Projektas
  • Rytų frontas
  • Tauta ir tėvynė
  • Tautos balsas
Rekomenduojame
  • „Lietuvių namai“ Seinuose
  • Asmeninis treneris
  • Dainavos gidas
  • Genealogija
  • Karinė apranga
  • Karštas komentaras
  • Lietuvos gidas
  • Lietuvos lokaliniai tyrimaI
  • Lobių pieva
  • Miroda
  • Obelių paminklas
  • Renginiai Alytuje
  • Sena.lt
  • Stovyklavietės
Vieta Jūsų reklamai
  • reklama
Archyvai

Du keliai: AMB ir Dzūkas

Vytautas Bruveris

“Kiekvienam savo”, – šį klasikinį posakį, kabėjusį ir virš nacių koncentracijos stovyklos Buchenvalde vartų, galima prisiminti ir šiandieninėje Lietuvoje. Iš tiesų, negailestingai sutvarkytas šis pasaulis – kiekvienam savas gyvenimas, sava mirtis ir tos mirties atmintis.

Kartais, kai tų mirčių datos arti viena kitos, o mirusieji vienaip ar kitaip susiję su Lietuvos valstybe bei jos istorija, ši tiesa priverčia krūptelėti it netikėtai šmaukštelėjęs botagas.

Sekmadienį Lietuva iškilmingai paminėjo pirmojo atkurtos nepriklausomos valstybės prezidento Algirdo Brazausko pirmąsias mirties metines. Buvęs valstybės vadovas Anapilin iškeliavo būdamas 78 metų. Iškilmėse Antakalnio kapinėse dalyvavo ir iškilmingas kalbas sakė ne tik velionio prezidento šeimos nariai, bet ir pati šalies prezidentė Dalia Grybauskaitė, dalyvavo kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus, minia Seimo narių, europarlamentarų. Daugumą svečių, žinoma, sudarė A.Brazausko ilgus metus vadovautos Socialdemokratų partijos nariai, tačiau buvo apstu ir kitų politinių jėgų atstovų.

Konservatorių lyderio A.Kubiliaus Vyriausybei atstovavo tik vienas kultūros ministras Arūnas Gelūnas, tačiau tai renginio reikšmės ir lygio nemenkina – Vyriausybės skirtomis šimtatūkstantinėmis lėšomis pastatytas A.Brazausko paminklas, duodantis pradžią prezidentų panteonui Antakalnio kapinėse.

Aukštųjų renginio dalyvių kalbų esminė mintis – A.Brazauskas buvo neprilygstama istorinė asmenybė, „sujungusi“ sovietinę ir nepriklausomą Lietuvas. Ypač įstrigo europarlamentaro, socialdemokrato Justo Vinco Paleckio pareiškimas, kad šis visus ir viską „vienijęs“ istorinis genijus iki šiol išlieka „sprangiu priekaištu“ kažkokiems neįvardytiems priešams, kurie savo „ribotumu“ kenkia Lietuvai.

Po iškilmių buvę A.Brazausko bendražygiai eilinį kartą prapliupo pažadais deramai įamžinti pirmojo demokratiškai išrinkto Lietuvos prezidento atminimą – jo vardu pavadinti sostinės oro uostą, vieną iš tiltų.

Taip jau sutapo, kad šių iškilmių išvakarėse buvo paminėtos ir kito asmens, kuris, jei būtų gyvas, greičiausiai būtų pretendavęs į minėtojo „riboto“ priešo vaidmenį, mirties metinės. Prieš 61 metus miške Leipalingio ir Merkinės valsčių sandūroje Joninių naktį žuvo Dainavos apygardos partizanų vadas Lionginas Baliukevičius-Dzūkas ir keletas jo bendražygių.

Ta proga šeštadienį Dzūko žūties vietoje buvo atidengtas paminklas jam ir jo bendražygiams. Tai – paprastas Dzūkijos laukų akmuo su metaliniu lietuvišku kryžiumi. Tad šis paminklas turėtų laikyti ilgiau, nei pirmą kartą prieš vienuolika metų čia pastatytas medinis kryžius, kuris ilgainiui nuvirto ir supuvo.

Kadangi į partizanų žūties vietą per gūdų mišką veda greitai užželiantis takelis, kas keli šimtai metrų dar pastatyti betoniniai stulpeliai su rodyklėmis, rodančiomis, kuria kryptimi brautis per brūzgynus.

Paminklo atidengimo iškilmių iniciatoriai ir mecenatai – grupė “Skylė”, kuri į šį reikalą pirmiausiai investavo iš privataus fondo gautos premijos pinigus. Pagrindiniai renginio akcentai – trumpa vieno iš Dzūko bendražygių kalba, kelios “Skylės” ir vietos tremtinių choro dainos iš partizanų repertuaro.

Renginyje dalyvavo senieji “Skylės” rėmėjai, partizanų kovos tyrinėtojai ir grupės “partizaninės” kūrybos entuziastai – parlamentarai Algis Kašėta, Dalia Kuodytė, jaunoji europarlamentarė Radvilė Morkūnaitė.

Tiesa, prie šios akcijos Lietuvos valstybė prisidėjo ir šiek tiek svariau. Mat Dzūko paminklo atidengimu startavo naujas “Skylės” projektas “Broliai” partizanų apygardose”. Albumą “Broliai”, skirtą pokario partizanų kovai, išleidusi grupė planuoja aplankyti visas apygardas, kuriose organizuotų kultūrinius-edukacinius “subruzdimus”, besibaigiančius albumo pristatymo koncertu vietos kultūros rūmuose.

Taigi, jei “Broliai” išleisti be jokios valstybės institucijų, išskyrus Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą, pagalbos, tai šis grupės projektas susilaukė paties Ministro pirmininko tarnybos ir Krašto apsaugos ministerijos dėmesio bei paramos.

Tad pirmasis iš tokių “subruzdimų”, vykusių Dainavo apygardoje, nesibaigė vien paminklo partizanų vadui Dzūkui atidengimu. Varėnos kultūros centre buvo skaitomos paskaitos apie atskirus partizanų karo epizodus, rodyti dokumentiniai filmai, diskusijose mėginta gilintis į tai, kodėl partizaninis pasipriešinimas iki šiol netapo tautos ir valstybės savastimi.

“Subruzdimo” dieną vainikavo kone sausakimšoje centro salėje įvykęs “Skylės” koncertas “Broliai”.

Kodėl “Skylė” pirmąjam “subruzdimui” pasirinko būtent Dainavos apygardą, o centrine to “subruzdimo” ašimi pavertė paminklo L.Baliukevičiui-Dzūkui atidengimą? Todėl, kad veriančios asmeninės patirties ir išgyvenimų kupinas Dzūko “Partizano dienoraštis” tapo vienu iš pagrindinių įkvėpimo šaltinių, kuriant albumą “Broliai”.

Ką gi, kalbant apie partizanų vadų atminimo įamžinimą, turbūt nereikia ko nors kito ir norėti. Taip, Dzūkas – legendinė ir viena iš ryškiausių bei šviesiausių Lietuvos partizaninio pasipriešinimo figūrų. Tačiau jis, žinoma, buvo viso labo tik vienos iš apygardų vadas, kurio vaidmenį ir reikšmę Lietuvos valstybei ir jos nepriklausomybei turbūt sunku prilyginti A.Brazausko nuopelnams.

Galbūt L.Baliukevičius būtų ilgainiui atskleidęs ir kitus savo asmenybės privalumus, be riboto suvokimo, kad visko pagrindas ir vienintelis tikslas – “laisva Lietuva”. Tačiau nespėjo – teko pasitikti mirtį, sulaukus vos 25 metų. Tuo metu aštuoniolikmetis A.Brazauskas dar tik rengėsi baigti Kaišiadorių vidurinę mokyklą, pradėti savo sparčią ir svaiginančią karjerą komunistų partijos hierarchijoje ir žengti „tikruoju ir tiesiuoju“ tarnystės Lietuvai keliu.

Šaltinis: http://lrytas.lt

Komentuokite


Lankomumo statistika
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas