Paieška
Draugai
  • Antrasis pasaulinis
  • Grenadierius
  • Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyrius
  • Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga
  • Lietuvos sąjūdis
  • Nepriklausomybės gynėjų sąjunga
  • Pomėgis
  • Projektas
  • Rytų frontas
  • Tauta ir tėvynė
Rekomenduojame
  • „Lietuvių namai“ Seinuose
  • Asmeninis treneris
  • Dainavos gidas
  • Genealogija
  • Karinė apranga
  • Karštas komentaras
  • Lietuvos lokaliniai tyrimaI
  • Miroda
  • Obelių paminklas
  • Renginiai Alytuje
  • Sena.lt
  • Stovyklavietės
Archyvai

Į amžino įšalo žemę

 

Lietuvos Centrinio Valstybės archyvo nuotrauka

Erika Brazaitytė

Tai buvo juodos naktys. Iš vos prasidėjusios lietuviškos vasaros Raudonoji armija ir NKVD vežė tautą į amžino įšalo žemę. Lygiai prieš 70 metų Lietuva išgyveno vieną skaudžiausių savo birželių. 1941-ųjų birželio 14-18 dienomis iš namų išvežti tūkstančiai Lietuvos gyventojų. Ten, kur vienintelis tikslas – išgyventi. Tačiau tai tebuvo tik didžiojo tautos iškraustymo pradžia.

„Buožės“ ir „banditai“

Nuo pat okupacijos pradžios sovietinė valdžia pradėjo Lietuvoje „liaudies priešų“ naikinimo politiką. Tautininkai, patriotai, visuomeniniai aktyvistai ir visa inteligentija okupuotame krašte nebuvo pageidaujami. Kaip ir niekuo dėtos jų šeimos – norėta sunaikinti ištisus visuomenės sluoksnius. Okupantams reikėjo tik jų bijančių ir galinčių besąlygiškai paklusti.

1941 birželio 14-18 dienomis prasidėjo iš anksto suplanuotas masinis inteligentijos „iškraustymas“. Jau vien per šias dienas iš Lietuvos Rytų kryptimi išvežta daugiau kaip 18 tūkstančių žmonių – tiek lietuvių, tiek kitų tautybių šalies gyventojų. Daugelis jų keliavo į tremtį, apie 5000 – į darbo lagerius, dar pusaštunto šimto – į kalėjimus, kur nemaža dalis buvo iškart, be jokio teismo ar teisės apsiginti, sušaudyti. Pastarojo likimo sulaukė politiniai kaliniai ir didžiausi Lietuvos patriotai. O štai lageriai daugiausia buvo užpildyti nuo šeimų atskirtais vyrais. Daugiau nei pusė ten patekusiųjų lageriuose ir mirė.

Nemaža dalis tremtinių buvo ūkininkai. Vien pirmojo masinio trėmimo metu jie sudarė trečdalį visų išvežtųjų. Turėję stambius ūkius piliečiai buvo vadinami buožėmis, tad kartu su visa šeima turėdavo palikti namus ir iš naujo pradėti gyvenimą toli Rytuose.

Tuo metu patekusieji į lagerius už bendradarbiavimą su partizanais buvo vadinami banditais. Išgyvenusieji tremtį prisimena, kad tokios etiketės negalėjo atsikratyti net ir grįžę į Lietuvą. Tai buvo tarsi antspaudas, trukdęs bendrauti su kaimynais, siekti išsilavinimo ir ieškoti darbo. „Grįžusiojo iš tremties statusas man net mokykloje pelnė patyčias“,- prisimena tremtyje gimęs Juozas Stanėnas.

Tad net po to, kai buvo leista palikti jų tremties vietą, grįžti į Lietuvą panoro ne visi. Kai kurie parvyko į Tėvynę, apsisuko ir išvažiavo atgal į Sibirą. Buvę tremtiniai pasakoja, kad tai lėmė sovietinės valdžios požiūris į tremtinius. Jiems buvo sudėtinga gauti darbą ir butą, jie nuolat jautėsi tarsi būtų po padidinamuoju stiklu.

Bėgliai buvo grąžinti atgal

Daugiausia tremtinių iš Lietuvos atsidūrė Altajaus krašte – ši kryptis teko net 58-iems proc. visų išvežtųjų. Tačiau vos spėjus čia įsikurti, nemažai daliai teko palikti ir šią vietą. 1942 metais beveik 3000 žmonių iš Altajaus buvo išvežti į Jakutijos šiaurę. Ten, kur sąlygos buvo dar žiauresnės. Iš ten grįžusieji prisimena nuolatines pūgas, šaltį, išsekimą ir nuo grindų iki lubų apledėjusius barakus. Nepalūžti čia pasisekė ne visiems.

Pasibaigus karui nemažai tremtinių bandė grįžti atgal į Lietuvą, tačiau daugelio pastangos nebuvo sėkmingos. Bėglius gaudė specialūs būriai, o jei pro juos prasmukti pavykdavo, grįžusius į Lietuvą persekiodavo saugumo struktūros. Nemažai pabėgusiųjų sugauti buvo grąžinti atgal į savo tremties vietą.

Nuo 1941-ųjų lietuvių trėmimai į SSRS gilumą vyko nuolat. Tačiau didžiausia istorijoje trėmimų operacija prasidėjo 1948-ųjų gegužės 22-ąją. Ešelonais iš Lietuvos išvežta 40 tūkstančių žmonių, iš kurių net 11 tūkstančių buvo vaikai.

Iš viso per sovietinės okupacijos laikotarpį Lietuva dėl trėmimų neteko apie 300 tūkstančių savo gyventojų. Valstybė prarado didžiausią savo potencialą – patriotiškiausiai nusiteikusius, labiausiai išsilavinusius ir aktyviausiai kuriančius. Tačiau net ir šie milžiniški nuostoliai nepalaužė tautos.

Nesvetingoje šiaurės provincijoj,
Kur kalba ir lėta, ir keistoka,
Kur nenori keist papročių
Žmonija dėl vargšo atvykėlio,
Gyvenu, bet gyvenimas neina,
Neina medis į meilę metalo
Šalyje, kur aštrus kalavijas,
Kur vanduo geležingas ir vėjas
Kelia paukštį į dangų kitaip.
Gyvenu, o atrodo bandyčiau
Tik priminti sau apie save.

Ištrauka iš Gintaro Patacko eilėraščio „Tremtis“ (1989 m.)

Šaltinis: www.europosspalvos.lt

Komentuokite


Lankomumo statistika
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas