Paieška
Draugai
  • Antrasis pasaulinis
  • Grenadierius
  • Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyrius
  • Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga
  • Lietuvos sąjūdis
  • Nepriklausomybės gynėjų sąjunga
  • Pomėgis
  • Projektas
  • Rytų frontas
  • Tauta ir tėvynė
Rekomenduojame
  • „Lietuvių namai“ Seinuose
  • Asmeninis treneris
  • Dainavos gidas
  • Genealogija
  • Karinė apranga
  • Karštas komentaras
  • Lietuvos lokaliniai tyrimaI
  • Miroda
  • Obelių paminklas
  • Renginiai Alytuje
  • Sena.lt
  • Stovyklavietės
Archyvai

Tremties pakeleiviai

Donatas Bedulskis, Erika Brazaitytė

Išgyvenusiųjų tremtį gyvenimai pažymėti skausmingų akimirkų prisiminimais. Nuo suėmimo nakties nežinomybės iki ilgos kelionės traukiniu į taigą. Nuo pirmųjų dienų Sibire, nežinant kaip reikės čia įsikurti, iki Lietuvoje likusių artimųjų ilgesio. Nuo bandymų priprasti prie gyvenimo svetimoje žemėje iki grįžimo į savąją, kur niekas jau nebelaukia. Tačiau su „Europos spalvomis“ pasidalyti prisiminimai liudija užgrūdintą šių žmonių stiprybę.

Algirdas Šapoka: „Į Sibirą mane vežė dukart“.

Mano mama buvo mokytoja, tėvelis – šaulys ir valsčiaus tautininkų pirmininkas. Tai buvo pakankamos priežastys tam, kad mūsų šeima 1941 metais būtų ištremta. Kažko panašaus galėjome tikėtis jau nuo karo pradžios: nujautėme, kad tėvelis bus areštuotas, tad net buvo minčių, kad galbūt jam reikėtų pasitraukti į užsienį. Juk žinojome, kad okupavus Lietuvą pirminis sovietų tikslas buvo sunaikinti inteligentiją kartu su visomis jų šeimomis.

Buvome pažadinti ankstų 1941 metų birželio 14-osios rytą. Visą šeimą nuvežė į stotį, kur jau paruošti stovėjo du vagonai. Kartu su mumis buvo ir mano senelis – mano tėvo ir dėdės istoriko Adolfo Šapokos tėvas, kuriam buvo lemta Sibire ir mirti. Tėvelis stengėsi palaikyti šeimą ir visus kitus, ruošiamus ištremti: „Nebijokit – dirbsim ir gyvensim ten“.

Kitą rytą pabudome Panevėžio cukraus fabriko teritorijoje. Čia kareiviai po vieną pradėjo kviesti vyrus, kuriuos ruošėsi atskirti nuo šeimų. Pakvietė ir mano tėvą. Mamai pradėjus verkti, kareivių atsakymas buvo trumpas: „Maskva netiki ašaromis“.

Kai kurie vyrai buvo pasislėpę, bet pamatę, kad jų šeimas išveža, jie patys pasidavė. Tikėjosi, kad galės važiuoti kartu. Tačiau jie vis tiek buvo atskirti nuo artimųjų ir išvežti į Rešiotų lagerį Krasnojarsko krašte. Iš ten mažai kas begrįžo. Ir tėvelį tada matėme paskutinį kartą.

Mus nuvežė į Barnaulą Altajaus krašte. Keletą kartu keitėme vietas, kol gruodžio mėnesį, esant apie 30 laipsnių šalčiui buvome atviromis mašinomis išvežti už 50 km į miškus. Stebėtina, kad mirtinai nesušalom. Ten sunkiomis sąlygomis gyvenome iki 1947-ųjų. Tada lietuviai pradėjo po truputį grįžti į Tėvynę. Grįžome ir mes. Aš pradėjau mokytis traktorininko specialybės ir bandžiau įsitvirtinti Lietuvoje. Tačiau tai truko neilgai. Tą pačią patirtį teko išgyventi dar kartą. Iš pradžių areštavo mano brolį, vėliau mane.

Kalėjime Šiauliuose prasėdėjau apie du mėnesius. Tardytojas iš manęs vis bandė išgauti, kur yra mano mama. Klausiu jo: „O jeigu jūs pats žinotumėte, kad jeigu pasakysite, kur jūsų mama, ji bus suimta ir išvežta į lagerį, ar išduotumėte ją?“ Šis bando pasiteisinti: „Mes tenorim surinkti jūsų šeimą į visą krūvą, juk išsiblaškėte po visą Lietuvą“. „Nevarkit, paleiskit mane ir mes patys vieni kitus susirasim“, – atsakau jam aš. Matyt, toks mano atvirumas tardytojus paveikė ir daugiau manęs jie nebeklausinėjo.

Netrukus mane išvežė į tą patį rajoną tremtyje, iš kurio neseniai buvau grįžęs. Neturėjau nieko ir nežinojau nuo ko pradėti. Nuėjau į kolūkį ir pradėjau ten dirbti traktorininku. Pradėjau kurti gyvenimą ten. Į Lietuvą grįžau tik 1985 metais. Anksčiau nebuvo prasmės – juk Lietuvoje tremtiniams buvo sunku įstoti į aukštąsias mokyklas ir gauti darbo, o ten, Rusijoje, niekam nerūpėjo tremtinio statusas, tad buvo galima siekti daugiau.

Vincas Bliznikas: „Į tremtį tiesiai iš mokyklos“.

1948 metais mokiausi trečioje progimnazijos klasėje. Tądien turėjo būti laikomas lietuvių kalbos egzaminas raštu. Vos man spėjus pasirinkti rašinio temą į duris pasibeldė mokyklos direktorė ir liepusi susirinkti visus daiktus išsivedė mane iš klasės. Už durų manęs jau laukė „liaudies gynėjai“. Mano tėvus jie jau buvo nuvežę į tremiamųjų surinkimo vietą, įkurtą viename klojime. Ten pat nuvežė ir mane. Dabar jau galėjo ištremti visą šeimą. Tremties priežastis – buvome laikomi buožėmis. Tėtis buvo stambus ūkininkas, turėjome 40 hektarų žemės. Be to, turėjome ryšių su partizanais. To tikrai pakako.

Mus suvarė į traukinį, po 25 žmones viename vagone. Sunkumų kėlė tik tai, kad kelionėje turėjome labai mažai maisto. Turtingesni tremtiniai buvo jo įsidėję daugiau. Mūsų tėvelis buvo neseniai grįžęs iš kalėjimo, tad nieko neturėjome. Buvo gražus pavasaris, žydėjo alyvos. Tad aš, trylikmetis berniukas, didelės baimės nejutau, tik stebėjau aplinką.

Petras Musteikis: „Palaikė lietuvių vienybė“.

Nebuvau baigęs nė dviejų klasių, kai mūsų šeimą atvežė į Zulumajų Irkutsko srityje. Ten jau buvo pastatyti barakai, o mes žinojome, kad juose prieš mus gyveno kiti – ankstesnių stalininių represijų aukos. Šiuose mediniuose namuose ir įsikūrėme.

Vos atvežti lietuviai iš karto ėmėsi dirbti žemę. Vietiniai gyventojai davė bulvių, jas pasodinome ir taip pradėjom žemės ūkio darbus. Šalia buvo žuvinga upė Zima, kur eidavome pažvejoti. Be to, miškuose buvo gausu uogų ir grybų, tad baisaus bado, tekusio kai kuriems tremtiniams, mums pavyko išvengti. Vis dėlto kaime siautė baisios ligos, kilo šiltinės epidemija, nuo kurios mirė daugybė lietuvių.

Mano mama taip pat susirgo sunkia liga. Tėvas išeidavo į darbą už 8-12 km. Taigi su seseria augome dviese. Bet stengdavomės turiningai išnaudoti laiką Zulumajuje. Vasarą ruošdavome malkas žiemai, šienavome, ganėme ožkas, karvę. Nors lankėme rusų mokyklą, lietuviškumo neatsižadėjome. Į Lietuvą keliaudavo mūsų laiškai, o apie situaciją Tėvynėje sužinodavome jau vėliau klausydami Amerikos balso ir panašių radijo stočių. Puikiai pamenu ir tai, kad lietuviai Sibire labai daug dainavo. Niekada nebuvo užmiršta ir malda, nors jokios bažnyčios čia ir nebuvo. Būdavo susirenkam visi lietuviai lauke, prie Šv. Marijos paveikslo, dažniausiai gegužės ir birželio mėnesiais, kalbam rožančių ir meldžiamės. Visi lietuviai buvome be galo vieningi.

Valerija Jokubauskienė: „Lietuvos himną išmokau tremtyje“.

1949-aisiais į tremtį Irkutsko srityje išvežė mano mamą su penkiais vaikais. Tėtis, buvęs ryšininkas, jau sėdėjo kalėjime. Man buvo penkeri – buvau pati jauniausia. Mamai mus visus penkis išlaikyti buvo be galo sunku. Juo labiau, kad siautė ligos, buvo beprotiškai šalta ir nuolat reikėjo kęsti pusbadį.

Mano mama buvo giliai tikinti ir į tremtį ji pasiėmė švč. Mergelės Marijos statulėlę. Kiekvieną vakarą matydavau mamą prie jos klūpančią ir verkiančią. Prisiminti jos ašaras skaudu iki šiol. Bet būtent tos nuolatinės maldos ir tikėjimas padėjo ištverti mums visiems. Kaip ir svajonės, kad vieną dieną grįšim namo.

Mes su seseria du metus nelankėm mokyklos, nes neturėjom nei kuo apsiauti, nei ką apsirengti. Kai pradėjau lankyti pamokas, mano klasėje iš 15 vaikų buvo 9 lietuviai. Visi jie gerai mokėsi ir buvo labai drausmingi. Ir vieningi. Tiek vaikai, tiek suaugusieji, visi palaikydavo vieni kitus.

Ši vienybė ypač išryškėdavo per šventes. Vienos moters namuose pasistatėme altorėlį ir ten patyliukais švęsdavom Velykas, rinkdavomės Kalėdų rytą ir net giedodavom Gegužines pamaldas. Ten būdama net Lietuvos himną išmokau. Pamenu, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Lietuvoje visą gyvenimą gyvenę žmonės dar nemokėjo tautiškos giesmės, o aš jo žodžius jau žinojau. Visi stebėjosi, kad juos išmokau taip toli nuo namų – tremtyje.

Juozas Stanėnas: „Nuo mažens mane vadino banditu“.

Du mano tėvo broliai buvo partizanai, todėl buvo išvežta visa jo giminė. Ten tėtis susipažino ir su mano mama, o aš gimiau jau tremtyje. Mama netrukus mirė, todėl mane dar visai mažiuką išleido į Lietuvą. Grįžau į tą pačią vietą, kur partizanavo mano dėdės, o tai žinodami visi mane nuo pat mažens vadino banditu. Mokykloje beveik neturėjau jokių galimybių ką nors pasiekti. Man buvo pasakyta: gali net nesistengti. Gali nesvajoti kur nors įstoti, nes visi keliai tau uždaryti. Mane auginusi teta nesitikėjo nieko daugiau išskyrus tai, kad pabaigsiu bent mokyklą. Ir guosdavo mane sakydama, kad gal bent kolūkyje darbo atsiras. Mano, kaip partizanų sūnėno, ateitis buvo nulemta – juk viskas buvo stebima su padidinamuoju stiklu.

Tačiau nenorėjau pasiduoti. Stengiausi kuo greičiau ištrūkti iš kaimo, kad galėčiau ko nors siekti. Tad būdamas šešiolikos atvykau į Vilnių. Buvo sunku, teko daug dirbti, tačiau norėjosi eiti pirmyn.

Šiuo metu tenka daug bendrauti su tremtyje buvusiais grigiškiečiais. Jiems grįžti į Lietuvą buvo kiek lengviau – juk išvežti į tremtį jie visi buvo iš kitų Lietuvos vietovių, tik grįžo į Grigiškes, kur reikėjo darbo jėgos naujam popieriaus fabrikui. Vaikams čia buvo daug lengviau: mokyklose niekas nežinojo, kas jie tokie, kas buvo jų giminaičiai. O tie, kurie grįžo į gimtuosius kaimus, iš karto pelnė banditų vardą.

Šaltinis: www.europosspalvos.lt

Komentuokite


Lankomumo statistika
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas