Paieška
Draugai
  • Antrasis pasaulinis
  • Grenadierius
  • Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyrius
  • Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga
  • Lietuvos sąjūdis
  • Nepriklausomybės gynėjų sąjunga
  • Pomėgis
  • Projektas
  • Rytų frontas
  • Tauta ir tėvynė
Rekomenduojame
  • „Lietuvių namai“ Seinuose
  • Asmeninis treneris
  • Dainavos gidas
  • Genealogija
  • Karinė apranga
  • Karštas komentaras
  • Lietuvos lokaliniai tyrimaI
  • Miroda
  • Obelių paminklas
  • Renginiai Alytuje
  • Sena.lt
  • Stovyklavietės
Archyvai

In memoriam J. Montvilienei (neišsiųstas Laisvės Kovos ir Vyčio Kryžių ordinų kavalierės laiškas prezidentei)

 

Partizanų pagalbininkė Jadvyga tremtyje Archangelsko srityje. 1953 m.

Vilius Kavaliauskas

Kai leki iš Vilniaus Alytaus link, pervažiavus visą Varėnos rajoną, ant greitkelio pamatysi ženklą – “Alytaus rajonas”. Už šimto metrų kairėje pusėje – išvažiavimo keliukas su dideliu kryžiumi. Čia reikia sukti ir minkštu smėliu vėl įvažiuoti į Varėnos rajoną.

Už kilometro gyveno viena iš mano gyvenimo mokytojų – ponia Jadvyga. Nors jeigu ją būčiau į akis pavadinęs “ponia”, būtų išvariusi iš namų. Ir į ponią ji nebuvo panaši – metų sulenkta bemaž perpus, bet nepaprastai žvitrių ir protingų akių.

Nors mane ji vadino “ponuliu”. Juk atvažiuodavau su mašina.

Apie Jadvygą prieš daug metų paskambino vienas iš kaimynų – pasiūlė kaip žurnalistui pasidomėti jos gyvenimu. Po pirmo susitikimo pro pakelės kryžių buvo sunku pravažiuoti neužsukus. Pas Jadvygą atsiveždavau svečių – norėjosi tuo nuostabiu žmogumi ir jo istorijomis su kuo nors pasidalyti.

Ponią Jadvygą jaunystėje partizanai vadino slapyvardžiu:- “Ramunė” (paradoksas – taip vadinu ir savo žmoną). Partizanų buvo penki ir jie slapstėsi bunkeryje Jadvygos ūkyje. Kol bunkerį aptiko rusų kareiviai, ir partizanai susisprogdino paskutinėmis granatomis. Jadvygą ir jos šeimą išvežė į Sibirą.

Apie Jadvygos Motvilienės (1921-2011) gyvenimą pasakojau Briuselyje ir Madride. Jos nuotraukos ir apdovanojimas kabojo Rusijos dabarties istorijos muziejuje (anksčiau tas muziejus buvusioje M.Gorkio gatvėje vadinosi SSRS revoliucijos, ir jo kūrėjai tikriausia apsiverstų karstuose, sužinoję, kad ten 2003-aisiais pakabino ir iš Sibiro grįžusios lietuvių partizanų rėmėjos portretą).

O vieną dieną Jadvygos sodyboje jau neberadau – pamačiau Daugų ligoninės slaugos skyriuje. Čia 90-metė močiutė kaip bokštas sėdėjo lovoje, kankindamasi mintimis apie nešertus gyvuliukus ir paukščius. Dar po mėnesio paskambino jau iš namų – atvažiuok, reikia tavo pagalbos.

Iš ligoninės Jadvyga pabėgo, nes sumanė pabendrauti su prezidente. Bet Jos Ekslelencija į slaugos ligoninę neužvažiuos. Net į Andriūnų kaimą neužsuks. Tad vienintelė viltis – dar vis veikiantis Lietuvos paštas. O mane pasikvietė, kad klaidas ištaisyčiau – tiek metų kitus redagavau.

Apie laiško likimą nespėjau sužinoti. Nes praėjusią savaitęs Jadvygos namuose neradau. Radau tik šviežią kauburėlį kaimo kapinėse greta vyro Juozo. Pykau ant kaimynų, kad nepaskambino. Nors ką tai būtų pakeitę?

Mano rankose liko laiško juodraštis. Manau, neužpyks Jagvyga Montvilienė, jeigu apie jį sužinos ir kiti. Neįsižeis ir Jos Ekscelencija (net jeigu šį laišką ir gavo) – dirbančiai prezidentei intymių laiškų niekas nerašo.

Štai šis laiškas.

***

Miela ponia Prezidente,

Pirmiausia labai norėčiau, kad šitą laišką paskaitytumėte Jūs, o ne kuris iš Jūsų pagalbininkų. Nes balsavau aš už Jus, o ne žmogų, kurio net negirdėjau. Antraip šios pastangos, kad mano žodis pasiektų Jus – bergždžiai išmestas laikas.

Galbūt, turiu moralinę teisę kreiptis į Jus ir dėl kitos priežasties.

Man 89 metai, aš paprasta valstietė, gyvenanti Dzūkijos kaime ant Alytaus ir Varėnos rajonų ribos. 1951 metais partizanų vadovybė apdovanojo mane Laisvės Kovos Kryžiumi. Nuopelnas buvo visos šeimos, nes ūkyje slėpėme partizanų bunkerį, kurį pagaliau susekė, partizanai žuvo, o mus visus išvežė į Sibirą. Kai grįžome, su traktoriumi perarė lauką, išvertė butelį ir vėl atgavau Kryžiaus diplomą. Kaimynas apie tą istoriją prasitarė, ir Jūsų pirmtakai mane apdovanojo Vyčio Kryžium.

Bet noriu kalbėti ne apie tai – nusipelniusių yra ne vienas, gal ir nuveikusių daugiau.

Aš nei vaikų, nei artimųjų neturiu. Auginu globotinį, kuris po gydymo Naujojoje Vilnioje vienas sunkiai beišsiverstų. Net ir tokiame savo amžiuje jaučiu atsakomybę, o dabar – ir neviltį. Galbūt kur seneliai likę du, kur sumeta į krūvą kelias pensijas, kažkaip galima verstis. Pasakykite, kaip verstis seniems ir vienišiems kaimo žmonėms? “Kolchozinė” pensija, iki 65 litų sumažėjusi našlės pensija ir “sibirietiška” nukentėjusio asmens pašalpa, kuri jau antrąkart mažinama 50 litų. O juk ne visi tiek skirtingų mokėjimų gauna.

Mums eilinį kartą mažina pensijas, uždirbtas Lietuvoje ir Sibire, nes ministerija neturi pinigų. Bet Lietuvos valdžiai trūksta ne pinigų. Jai trūksta teisingumo.

Man ar kitam kaimo žmogui tas sumažinimas 50 litų – gal kaip peilis po kaklu, bet kodėl visiems kerpama vienodai? Gyvenu prie didelio kelio ir matau pralekiančias mašinas, kur kainuoja gal milijonas. Per televizorių rodo tviskančius rūmus, vestuves dvaruose ir pasakojimus apie prabangų stilių. Lietuva – tai valstybė turtingiems ir tinginiams. Kodėl Amerikoje turtingi moka didesnius mokesčius, o Lietuvoje – ne? Todėl, kad tik žodžiais sakoma, kad Lietuva – žmonių valstybė, o iš tikrųjų ją valdo turtuoliai.

Ar tokią valstybę mums žadėjote?

Atsigręžkite į žmones ir kaimą. Baigiame išsigimti – jau kaimiečiai nebelaiko net gyvuliukų. Nes žino – Europa moka už nieko neveikimą. Ar ilgai? Ir kas bus po to – kai nebemokės? Bedarbių pilnos biržos, bet jaunimas irgi mato – gal geriau nedirbti, prastesnio darbo neims. Visos mokyklos ruošia tik direktorius (ne stalius, ne mūrininkus, ne vairuotojus), o kai direktoriauti negauna, tie vaikai visai pasimeta.

Šią vasarą gydytojai pagavo ir paguldė į Daugų slaugos ligoninę. Po mėnesio neištvėriau – geriau ūkyje nei būti išlaikytine. Nors dėl amžiaus jau namuose sunku. Net ir maisto nepasidarau. O slaugos pinigų niekas neduoda – rajonuose globos valdininkai prigasdinti nešvaistyti. Taupo vėl mūsų sąskaita.

Dėl savo amžiaus kitos valdžios ir kito prezidento, matyt, nesulauksiu. Labai norėčiau gyventi geriau ir ramiau prie Jūsų. Gal ir prie Kubiliaus, nors iš jo jau nieko nesitikiu. Pamačiau – kai kalba su žmonėmis, į akis nežiūri.

Linkiu Jums sėkmės – jeigu šitą laišką skaitysite.

Jadvyga Montvilienė

Andriūnų kaimas, Varėnos seniūnija, Varėnos rajonas, tel. 48943

***

Tuo telefonu galima jau neskambinti. Po Jadvygos mirties jį atjungė. Bet staiga atsiminiau vienus paskutinių jos žodžių: “Jeigu turėsi progos, padėkok Mazaliauskienei iš Varėnos socialinio skyriaus – tai nuostabi moteris…”

Danutė Mazaliauskienė tikrai dirba Varėnos rajono savivaldybės socialinės paramos skyriaus vedėja. Jos nepažįstu, bet Lietuvoje tikriausia yra ne vienas geras žmogus, kuris dirba ne vien už pinigus ir kuriam galima dėkoti net iš ano pasaulio.

Ačiū Jums, Danute, už dėmesį Jadvygai ir jos bendraamžiams. Lietuvoje ne viskas juoda.

Šaltinis: www.lrytas.lt

Jadvyga Montvilienė prie savo sodybos Andriūnų kaime (Varėnos raj.). 2003 m.
Pažymėjimas, 1951 04 22.

 

Komentuokite


Lankomumo statistika
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas