Paieška
*Įsigykite knygų
  • knygų įsigijimas
Draugai
  • Antrasis pasaulinis
  • Grenadierius
  • Joniškėlio respublika
  • kolekcionavimas.lt
  • Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga
  • Lietuvių tautinis centras
  • Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyrius
  • Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga
  • Lietuvos sąjūdis
  • Nepriklausomybės gynėjų sąjunga
  • Pomėgis
  • Projektas
  • Rytų frontas
  • Tauta ir tėvynė
  • Tautos balsas
Rekomenduojame
  • „Lietuvių namai“ Seinuose
  • Asmeninis treneris
  • Dainavos gidas
  • Genealogija
  • Karinė apranga
  • Karštas komentaras
  • Lietuvos gidas
  • Lietuvos lokaliniai tyrimaI
  • Lobių pieva
  • Miroda
  • Obelių paminklas
  • Renginiai Alytuje
  • Sena.lt
  • Stovyklavietės
Vieta Jūsų reklamai
  • reklama
Archyvai

Poetas, tremtinys, mokytojas

 

A. Martinaičio šeima: Zofija Martinaitienė, dukros Dainė ir Eglė, sūnus Vytautas, Algirdas Martinaitis

Vytautas Guliokas, Kaunas

Algirdas Martinaitis buvo ne eilinė asmenybė, savyje sukaupęs platų gebėjimų spektrą ir mokėjęs visą tai nukreipti į pasirinktos profesijos įkūnijimą. Poetas, nors jis neišleido nei vieno savo eilių rinkinio: dalis jų buvo publikuota periodinėje spaudoje, o didžioji – smulkia, bet lengvai įskaitoma rašysena, laukia savo valandos mokykliniame sąsiuvinyje. Svarus eiliuotas žodis yra ne visada tas, kuris tuno po puikiais rinktinės viršeliais, o tas, kuris nusėda juos skaitančiojo širdyje. Tremtinys – tokia dalia buvo lemta Algirdui Martinaičiui pasidalinti su tūkstančiais mūsų tautiečių, kada 1951 metais su tėvų šeima buvo nugabentas į Krasnojarsko krašto Kazačinsko rajoną ir ten, vos pradėjęs pedagogo veiklą gimtajame krašte, dirbo medienos plukdymo darbuose, staliumi. Jis nepaliko savo užrašų iš tremties metų, net nemėgo apie tai pasakoti savo artimiesiems. Jam tai buvo gyvenime išbraukti metai iš jo pedagoginės veiklos ir jis, sugrįžęs į mokyklos klasę, su įkvėpimu dirbo, atrasdamas vis naujus užklasinio darbo plotus, lyg norėdamas atgauti prarastus metus tremtyje.

Apie tremties metus užuominas galima rasti jo eilėraščiuose, jų tarpe apie pilną pavojų medienos plukdytojo – sielininko darbą (Sibiro kalnų upėse povandeniniai akmenys patvenkia vandens srovę ir šiose vietose, vadinamais slenksčiais, juos įveikiant susidaro dideli srovės greičiai):

Per slenkstį drąsiai neria plaustas,

Ant jo – kaip sakalas žmogus!

Mokytojas – taip jį iš didžiosios raidės įvardins Alytaus Dainavos vidurinės mokyklos pedagogų ir mokinių kolektyvas, jam 1993 metais pasitraukus iš aktyvios veiklos ir paties gyvenimo, Algirdui Martinaičiui skirtame nekrologe vietiniame laikraštyje „Alytaus naujienos“. Tai buvo ne eilinė tradicinė bendradarbių duoklė išėjusiam iš gyvųjų tarpo. Jo įmintas pėdsakas pedagoginės veiklos bare paliko savo žymę, pirmoje eilėje jo auklėtinių širdyse.

Alytaus miesto teatre 1999 metais pradėti rengti vakarai iš ciklo „Mokytojas ir pasaulis“. Pirmas toks vakaras buvo skirtas šio miesto Dainavos vidurinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojui a. a. Algirdui Martinaičiui, kuriam tuo metu būtų suėję tik 73 metai. Tas pats miesto laikraštis „Alytaus naujienos“, apžvelgdamas šio renginio temą, pačiomis stambiausiomis raidėmis rašo: „A. Martinaitis buvo sunkiai pasiekiamas idealas“. Elvyra Biliūtė-Aleknavičienė savo knygoje „Amžinybės sparnai“ (1997 m) pasakoja apie 30 Dzūkijos krašto mokytojų – šviesuolių, jų tarpe Algirdą Martinaitį.  

Algirdo Martinaičio tėviškėje Bebrujų kaime Šeduvos seniūnijoje, kur jis 1926 metais gimė, buvo geros sąlygos savišvietai. Čia netrukdavo laikraščių ir žurnalų, kuriuos  jų šeimai užsakydavo jo dėdė, prieškaryje žinomas karikatūristas ir eiliuotojas Jonas Martinaitis. Gal visa tai jame pažadino literatūrinius gebėjimus, kurie pasireiškė, mokantis Šeduvos gimnazijoje. Vadovavo literatų būreliui ir leido laikraštį „Saulės taku“. Baigdamas šią gimnaziją, parašė testamentą, kurį baigė drąsinančiais žodžiais: „Kilkime iš baltųjų rūmų arais ir tarnaukime Tėvynei Lietuvai“.

Tuo metu Lietuvoje keitėsi politinė situacija. Vienas okupantas keitė kitą. Algirdas 1946–1951 metais Vilniaus universiteto filosofijos – istorijos fakultete studijuoja lietuvių kalbą ir literatūrą. Vėliau jis supras, kad jo įgyta specialybė padės tarnauti tiems idealams, kuriems jis kvietė savo vienmečius, baigdamas gimnaziją. Būdamas Alytaus 5-os vidurinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoju, jis be užuolankų matė, kad kryptingai mažinamos lietuvių kalbos ir literatūros pamokos, didinant dėstomos rusų kalbos. Suprasdamas šią akivaizdžią netektį, Mokytojas kruopščiai ruošiasi kiekvienai pamokai, plečia užklasinę veiklą. Aktyvina veiklą miesto literatų sambūryje. Vietiniame laikraštyje veda gimtosios kalbos kampelį. Jis nesidrovėdavo taisyti savo kolegų lietuvių kalboje pasireiškiančias klaidas ir tai atlikdavo juos nerūstindamas, už tai pelnydamas jų pagarbą. Keliauja su mokiniais po Lietuvą. Lanko rašytojo A. Baranausko klėtelę, svečiuojasi pas klasiką A. Vienuolį, kitų Lietuvos rašytojų sodybas ir minėtinas vietas. Jo iniciatyva ir pastangomis prie mokyklos buvo pasodintas rašytojų sodelis. Čia auga rašytojų A. Maldonio, A. Žukausko, A. Matučio pasodinti ąžuolai. Tarpe jų – atvežti iš Tolminkiemio rašytojui Kristijonui Donelaičiui atminti, V. Krėvės, S. Neries. A. Mickevičiaus tėviškių.

Sugebėjo savo mokinius įtraukti į respublikoje organizuotus raiškiojo skaitymo konkursus ir jame 17 auklėtinių iškovojo laureatų vardus. Daugelis jo mokinių tapo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojais, žurnalistais. Buvęs Alytaus 5-os vidurinės mokyklos mokytojas prisimena: „Mane dažnai stebindavo Algirdo darbštumas, atsakingumas rengiant mokinius raiškiojo skaitymo konkursams. Man atrodydavo, kad nieko daugiau iš to mokinuko „neišspausi“, o jis dirbdavo ir pasiekdavo nelauktų rezultatų: daugelį kartų laimėtos prizinės vietos respublikiniame raiškiojo skaitymo konkursuose“.

Mokytojui pedagogo darbas buvo ne amatas pelnyti duonos kąsnį sau ir šeimai. Tai buvo pašaukimas. Alytaus Dainavos vidurinės mokyklos direktorius  Petras Moroza rašo: „Mokytojas Algirdas Martinaitis galėjo būti geras rašytojas, literatūros kritikas, o gal net aktorius. Tokiais gabumais jis pasižymėjo. Tačiau jis buvo talentingas mokytojas ir šį darbą atliko sąžiningai, kruopščiai, netausodamas savęs. Kitų darbų taip gerai dirbti jis nemokėjo…“ Jo pagrindinis veiklos principas buvo mokinius mokyti mokytis, surasti savyje jėgų ir pasitikėjimo. Šiandiena atvirai kalbama, kad didžiausias trūkumas vidurinio mokymo įstaigose – menka mokinių motyvacija mokytis. Ar pakeis padėtį nesibaigiančios mokslo sistemos reformos, jei pirmose pozicijose esantys mokytojai paliks tik stebėtojais?

Mokytojo pašaukimui ir jo erudicijai, vidinei kultūrai pilnai atsiskleisti pavyko persikėlus mokytojauti į Alytų. Grįžusį iš tremties, dar ilgai jį lydėjo buvusio tremtinio šleifas ir jis buvo paskirtas į atokią Ryliškių vidurinę mokyklą, kur tik 1962 metais žibalinę lempą pakeitė įsižiebusi elektros lemputė. Jis ir čia dirbo pilnu pajėgumu, turėdamas didžiulį potencialą. Atmintinai mokėjo apie 300 eilėraščių, mokėjo prancūzų, vokiečių, rusų, lenkų, latvių, lotynų ir ukrainiečių kalbas. Čia likimas už patirtus nepatogumus atsidėkojo šeimynine sėkme. Šioje mokykloje jis susipažino su gražia prancūzų kalbos mokytoja Zofija Radzevičiūte ir sukūrė šeimą. Algirdas apie patirtą naują jausmą rašo:

Ir dvi mylimos rankos

Išsiilgusios tiesias,

Ir dvi kerinčios akys

Man šviečia: – Myliu!

 

Aš ir pats nežinojau,

Kad tiek žodžių meilių

Slėpė mano širdis

Neramioji…

Visą save atiduodamas pedagoginiam darbui, rasdavo laiko savo šeimai, kurioje augo dukros Eglė, Dainė ir sūnus Vytautas. Šiai darniai šeimai likimas nebuvo gailestingas: pačioje jaunystėje sunki onkologinė liga pakirto vyriausiąją dukrą Eglę. Algirdui tai kainavo pirmu infarktu. Lietuvoje, nuvilnijus laisvės vėjams, kada Mokytojas klasėje savo mintis galėjo reikšti be užuolankų, panaši liga pradėjo sekinti jo jėgas ir mokyklą pasiekti tapo vis sunkiau.

Pajutęs pilną negalią, 1993 metų rugpjūčio 10 dieną Mokytojas rašo pareiškimą mokyklos vadovybei: „Malonu buvo dirbti su jumis. Deja, sveikata neleidžia pasilikti mokykloje“ Po devynių dienų jis palieka viską ir visus.

Gal būt ankstyva dukros mirtis bei jo stipri natūra nepalaužė jo iki paskutinio atokvėpio. Tik stipri asmenybė galėjo oriai priimti neišvengiamą baigtį. Apie tai byloja jo paskutinis eilėraštis „Paskutinė ašara“, kurį jis parašė tų pačių metų rugpjūčio 1 dieną, likus gyventi mažiau kaip tris savaites.

Vis liūdnesnės mano akys-

Jau vilties nebematyt…

Ir išeisiu nepasakęs,

Ką galėjau pasakyti.

 

Žalios volungės nuskrido,

Ir gegutė nukukavo,

Kas užaugo – tas pražydo,

Kas paseno – iškeliavo.

 

Toks graudus žmogaus likimas-

Sutviskėti ir užgesti.

Ir tas tragiškas baigimas-

Vis ieškoti ir nerasti.

 

Lyg kažkas ranka paglostė-

Gal mama, o gal Tėvynė?

Rieda ašara nuo skruosto

Paskutinė…

Komentuokite


Lankomumo statistika
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas