Paieška
*Įsigykite knygų
  • knygų įsigijimas
Draugai
  • Antrasis pasaulinis
  • Grenadierius
  • Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyrius
  • Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga
  • Lietuvos sąjūdis
  • Nepriklausomybės gynėjų sąjunga
  • Pomėgis
  • Projektas
  • Rytų frontas
  • Tauta ir tėvynė
Rekomenduojame
  • „Lietuvių namai“ Seinuose
  • Asmeninis treneris
  • Dainavos gidas
  • Genealogija
  • Karinė apranga
  • Karštas komentaras
  • Lietuvos lokaliniai tyrimaI
  • Miroda
  • Obelių paminklas
  • Renginiai Alytuje
  • Sena.lt
  • Stovyklavietės
Vieta Jūsų reklamai
  • reklama
Archyvai

Apie memorialus ir svainių VšĮ

Regina Pakalnienė

Neseniai į rankas pateko lankstinukas, kuriame perskaičiau, kad birželio 18 d. Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų XVII suvažiavime priimta rezoliucija „Dėl atminties politikos įgyvendinimo ir patriotinio ugdymo“. Joje akcentuojama, kad „mūsų valstybė, XX a. dėl okupacijų patyrusi milžiniškų nuostolių, turi ypač atsakingai plėtoti tautos atminties politiką ir remti patriotizmo ugdymą. Šiemet minint Laisvės gynimo ir didžiųjų netekčių atminimo metus, akivaizdu, kad ilgalaikiai pilietinio ir tautinio ugdymo programos uždaviniai dar nėra įgyvendinti, nėra pakankamo dėmesio istorinei atminčiai“.

Pritariu rezoliucijai, nors esu nepartinė visą gyvenimą.

Akivaizdu, kad Alytaus miesto savivaldybėje prastai su tautos atminties politika: nesvarbu, kokia partija vadovauja, visi tvirtai tiki, kad piliečių atmintis labai trumpa. Ir ne be reikalo.

Esu politinių kalinių dukra, gimusi Kazachstane ir gyvenusi ten beveik dešimtmetį nuo gimimo, nes mano tėveliui Vincui Balashevičiui po lagerio 10 metų nebuvo leidžiama grįžus apsigyventi Lietuvoje. Tai buvo tuometės LTSR ministrų tarybos (kolaborantų valdžios) draudimas. Kai buvo leista, mūsų šeima grįžo į Lietuvą ir dar po metų galėjome Alytuje prisiregistruoti.

Tėvelis 1973 m. žuvo autoavarijoje, mama, buvusi partizanų ryšininkė Dainavos apygardoje, dar sulaukė Atgimimo. Šiuo metu tėveliai atgulę amžinojo poilsio Daugų g. kapinėse. Tose pačiose kapinėse yra memorialas „Juos prisimena Lietuva“. Ten yra koplytėlė, kryžius ir paminklas su užrašu.

Kai dar su mama atvykdavome tvarkyti tėvelio kapavietės, ji dažnai eidavo „ant partizanų kapų“. Jau trečią sezoną ir man kilo noras lankyti tą memorialą. Pirmą sezoną nešdavau puokštes gėlių ir pastebėjau, kad joms nuvytus pati ir pakeičiu. Akivaizdu, kad niekam daugiau tai nerūpi. Tik prie koplyčios daugiau gėlių ir dažniau jos keičiamos. Pernai situacija buvo tokia pati, skambinau ir savivaldybei, kad nors konkorėžius po gausaus lietaus sušluotų. Man jie pasakė, kad gėlių padėti jiems nepriklauso ir pinigų neskirta, tai galbūt turi daryti politinių kalinių ir tremtinių draugija. Skambinau pernai ir jiems, dalyvavau tremtinių susirinkime. Suprantama, kad to laiko kovų dalyviai, jeigu dar nemirę, tai tikrai garbaus amžiaus ir nelabai gali rūpintis memorialu. Na, o tremtiniai irgi turi kitų veiklų. Pinigų gėlėms jiems taip pat niekas neskiria.

Taip ir tapau savanore memorialo prižiūrėtoja. Jau porą metų savivaldybė žada rekonstruoti memorialą. Bet lėšų tam vis nelieka. Nes kam gi rūpi partizanų kapai? Šiemet sukūriau vazonines gėlių kompozicijas, kurias nešdavau ir ant tėvų kapo, ir į tris keturias memorialo vietas. Be manęs prie paminklo tik 2 kartus buvo atnešta puokščių: matyt, kariai atnešė per Kariuomenės ir visuomenės vienybės dieną. Nauja puokštė atsirado ir birželio 14-ąją. Rugpjūčio 23 d. visas dėmesys buvo skirtas prie Šv. Angelų Sargų bažnyčios esantiems Artūro Sakalausko ir Antano Juozapavičiaus kapams, ten vyko minėjimai, o Daugų g. kapinėse niekas puokštės nepadėjo, o gal net neaplankė…

Kreipiausi į Alytaus savivaldybės komunalininkus. Jie nepripažįsta „tautos atminties sutrikimo“, yra patenkinti savo darbu, mano, kad reguliariai tvarko ir Daugų g. kapines, ir memorialą. Gėlėms pinigų neskirta, jų dėti neprivalo. Todėl nėra jokios problemos, nes jie tvarkosi puikiai ir net nesupranta, ko čia priekabiauja kažkokia „apsišaukėlė savanorė“. Reikia būti budriems, nes dar sau „prisipieš“ visą darbą, kurį jie „taip gerai dirba“, o visi kažkodėl jais nepatenkinti (nuotr. apsamanojęs gerai tvarkomas memorialas, vazoninės gėlės – mano).

Dabar galutinai įsitikinau, kad patys didžiausi niekdariai – ne seimūnai ar miesto tarybos nariai (daugelis iš jų tikrai nepelnytai susilaukia keiksmų). Didieji baisuokliai, pavertę mano tėvynę pamote, – savivaldybių klerkai. Jie sėdi dešimtmečiais, vos ne nuo sovietmečio. Sėdi apsikrovę krūvomis popierių, manydami, kad taip demonstruoja savo „darbo“ didybę ir svarbą. Jie nieko nekuria, tik pateikia statistiką, būtinai pakoreguotą, susirenka kitų veiklas, kurios niekam nepadeda, tik trukdo. Taip vyksta nuolatiniai prirašymai. NVO sužlugdytos, nes joms jau seniai neskiriama lėšų. Tačiau kas neleidžia skirti finansavimo NVO, kodėl gi prikurta daugybė VšĮ ir mokami atlyginimai iš tų pačių mokesčių mokėtojų pinigų? Kodėl savivaldybėse yra verslo skatinimo fondai, o pilietinė veikla tik gniuždoma? Gal taip patogiau – sukuri marionetinį judėjimą vietoj pilietinio… Ir kam gi reikalingos piliečių steigiamos NVO? Labai paprasta jas numarinti, tereikia projektines lėšas skirti savo ar svainių įkurtoms VšĮ. Ir net juokinga kalbėti apie projektinių lėšų skyrimo konkursų skaidrumą. Esate naivūs tikėdamiesi, kad tai egzistuoja.

Na, o besikreipiantį žmogų klerkams tikriausiai sadistiškai malonu siųstyti po įvairius kabinetus. Tol gniuždo, niekina, kol žmogelis neapsikentęs ar sutrikęs išeina nieko nepešęs, o dažnas nusispjauna ir į užsienius patraukia…

Šaltinis: www.alytausnaujienos.lt

Komentuokite


Lankomumo statistika
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas