Paieška
*Įsigykite knygų
  • knygų įsigijimas
Draugai
  • Antrasis pasaulinis
  • Grenadierius
  • Joniškėlio respublika
  • kolekcionavimas.lt
  • Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga
  • Lietuvių tautinis centras
  • Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyrius
  • Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga
  • Lietuvos sąjūdis
  • Nepriklausomybės gynėjų sąjunga
  • Pomėgis
  • Projektas
  • Rytų frontas
  • Tauta ir tėvynė
  • Tautos balsas
Rekomenduojame
  • „Lietuvių namai“ Seinuose
  • Asmeninis treneris
  • Dainavos gidas
  • Genealogija
  • Karinė apranga
  • Karštas komentaras
  • Lietuvos gidas
  • Lietuvos lokaliniai tyrimaI
  • Lobių pieva
  • Miroda
  • Obelių paminklas
  • Renginiai Alytuje
  • Sena.lt
  • Stovyklavietės
Vieta Jūsų reklamai
  • reklama
Archyvai

Dokumentinio paveldo tapsmas ir komunikacija

Šarūnas Šimkevičius

Dėmesys rankraštiniam ir spausdintam kultūros paveldui, jo išsaugojimui ir aktualinimui šiandieną ypač sustiprėjęs: vykdomi įvairūs nacionaliniai ir tarptautiniai paveldo projektai, rengiamos mokslinės konferencijos teoriniais ir praktiniais klausimais. Vilniaus universiteto Knygotyros ir dokumentotyros institutas jau irgi yra surengęs porą paveldo problematikai skirtų konferencijų: 2007 metais vyko išeivijos paveldui skirta konferencija, o 2010-aisiais – iškiliausiems spausdintinio paveldo objektams – knygos paminklams. Šiais metais vykusi konferencija buvo orientuota į specifinės dokumentinio paveldo rūšies – rankraštinio, nespausdinto paveldo – problematiką, neapeinant ir kitų dokumentinio paveldo rūšių ir jų temų.

Konferencijoje dirbta trimis teminėmis sekcijomis. Pirmojoje diskutuota dokumentinio paveldo teorijos ir vadybos klausimais (kas yra paveldas? Kaip dokumentinis palikimas virsta paveldu? Kaip būtų galima apibūdinti šiandienos dokumentinę kultūrą? Su kokiomis problemomis susiduriama valdant dokumentinį valstybės paveldą ir kuriant prieigas prie jo?).

Antroji sekcija skirta dokumentinio paveldo raidos klausimams nagrinėti. Su kokiomis problemomis susidurdavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės XV-XVI a. teismai, patekus į juos falsifikuotiems dokumentams? Kaip buvo renkamas lietuvių išeivijos dokumentinis paveldas JAV? Kaip ir kur senųjų spaudinių ieškojo žymiausias prieškario Lietuvos bibliografas ir knygotyrininkas Vaclovas Biržiška? Ką žinom apie sovietmečio bažnytinės savilaidos paveldą?

Trečiojoje sekcijoje nagrinėtos įvairiose Lietuvos ir kaimyninių šalių atminties institucijose esamo dokumentinio paveldo kaupimo, saugojimo, atrankos, įvertinimo ir kt. temos. Jos labai įvairialypės – nuo itin specifinio Lietuvos sentikių raštijos paveldo, rankraščių fondų formavimo užuomazgų iki knygų  kolekcijų ir asmeninių bibliotekų likimo joms patekus į institucines bibliotekas, taip pat įvairių kitų dokumentinio paveldo problemų, iškylančių atminties institucijoms.

Pirmasis konferencijos pranešimas buvo „Dokumentinis paveldas kaip procesas: informacijos perdavimo visuomenėje modelis” (Doc. dr. Kurmo Konsa, Virge Vijard – Prank, Tartu universitetas). Prof. habil. dr. Wanda Krystyna Roman iš Torunės Nikolajaus Koperniko universiteto supažindino kaip einama „Informacinės visuomenės link: naujosios dokumentų kultūros radimasis ir raida”, o dr. Daiva Lukšaitė iš Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnybos apie „Dokumentinį valstybės paveldą dokumentų ir archyvų valdymo aspektu”. Danutė Kontrimavičienė iš Vilniaus universiteto supažindino su „Prieiga prie dokumentų valstybės archyvuose: teoriniais aspektais”. Doc. dr. Larisa Dovnar, Tatjana Samoiliuk iš Baltarusijos kultūros ir menų valstybinio universiteto papasakojo apie „Baltarusijos dokumentinį paveldą: teorines kraštotyrines problemas ir perspektyvas”. Teigta, kad toks terminas, kaip baltarusių kalba rašytiniuose šaltiniuose atsirado XVI amžiuje. Prof. dr. Arvydas Pacevičius iš Vilniaus universiteto pristatė „Lietuvos egodokumentinį paveldą: sampratą ir tapsmą”, o Uldis Zarinš iš Latvijos nacionalinės bibliotekos „Nacionalinį požiūrį į skaitmeninių bibliotekų plėtrą: Latvijos nacionalinės bibliotekos atvejį”. Dr. Marina Čistiakova (Lietuvių kalbos institutas) papasakojo apie rankraštinius Supraslio vienuolyno sinaksarus (XV a. pab. – XVI a. pr.), o Andrej Ryčkov (Vilniaus universiteto biblioteka) apie „Falsikuotus dokumentus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teismuose XV-XVI a. sandūroje“. Prof. dr. Remigijus Misiūnas iš Vilniaus universiteto supažindino su „Pirmaisiais bandymais kaupti išeivijos dokumentinį paveldą JAV“. Paskutiniais metais perduodamų Lietuvai archyvų srautas žymiai sulėtėjo. Dažnai paveldėtojai nelabai vertina tokius dokumentus. Paskutinė diena, kada dar galima paimt archyvą tai kada buvęs jo savininkas pašarvotas. Paskui sekančią dieną jau kūrenasi laužas.

Tomas Petreikis iš Vilniaus universiteto papasakojo apie „Vaclovo Biržiškos senųjų spaudinių paieškas Žemaitijoje“. Pranešime atskleista, kad už kai kurias senosios raštijos knygas savininkai prašydavo nemažų kainų net ir tarpukariu. Tikrai nėra daug publikuotų šaltinių apie tarpukario bibliotekų ir kolekcijų komplektavimo šaltinius, tuometines vertybių kainas. Be Pauliaus Galaunės tekstų neteko itin daug publikacijų skaityt. Greičiausiai šaltinių yra ir daugiau, nes neseniai teko skaityti apie Kupiškio muziejui dovanotus laiškus, kuriuos Kaziui Šimoniui rašė biržietis žydas. Žinoma, kad dailininkas domėjosi archeologija, metraščiais, rinko senovines knygas, kurių apie 2 000 padovanojo Vilniaus universiteto bibliotekai. Perskaičius biržiečio rašytus laiškus dailininkui sužinome, kad jis prašydavo, jei tik įmanoma, surasti, nupirkti, palaukti ir dar pasaugoti senuosius leidinius, monetas. Jeigu pavyktų surasti K. Šimonio rašytus laiškus minėtam autoriui, galėtume labai išsamiai sužinoti, kiek laiko, pastangų ir pinigų dailininkas skyrė šiam savo pomėgiui[1]. Kazio Šimonio archeologijos rinkinį sudaro lipdytų ir žiestų puodų šukės su ornamentais, titnaginiai peiliukai, strėlgaliai, bronziniai įvairių papuošalų fragmentai, žiedai, monetos. Jaunystėje, archeologo Tado Daugirdo paskatintas, K. Šimonis visą gyvenimą laisvu laiku laukuose, dirvose, piliakalniuose rinkdavo archeologinius radinius. Dailininkas savo prisiminimuose rašė: „…tokius žygius darydavau pavasario ar rudens metu, kai dar neapsėtos ar neapsodintos dirvos. Daugiausia žingsniuodavau Kauno apylinkėse pagal Nemuno ir Neries upes, kur yra išlikę piliakalnių, būta gyvenviečių ar stovyklų“. K. Šimonis labai norėjo, kad jo surinktus archeologinius radinius pamatytų visuomenė ir būtų išleista knyga ar katalogas[2].

Prof. habil. dr. Domas Kaunas (Vilniaus universitetas) supažindino su „Sovietmečio Lietuvos bažnytinės savilaidos palikimu ir jo įpaveldinimu“. Pirmieji tokio pobūdžio leidiniai gana brangūs, leidyba brangi, įrišimas. Paskui pereita prie didesnių tiražų leidinių, atpigo jų leidyba. Domas Kaunas parengė ir išleido spausdintą kompiuteriu savo kolekcijos „samizdato“ katalogą. Profesorius paskatino tuo domėtis ir kitus, nes ši tema labai apleista dėl daugelio priežasčių. Tokia spauda pasidarė nebeaktuali, prasta leidinių išvaizda. Tiesa, būta ir puošnesnių leidinių, net ir su įklijuotais spalvotais atvirukais. Inga Liepaitė iš Vilniaus universiteto pristatė „Lietuvos bibliofilijos organizacinę struktūrą sovietmečiu“. Bibliofilai veikė po masinės knygų bičiulių organizacijos vėliava, būta ir publikacijų, net ir atskirų skyrelių bibliofilams sovietmečio laikotarpio spaudoje. Paskutinis pranešimas pirmąją konferencijos dieną buvo Nijolės Raudytės (Vilniaus universitetas) – „Asmenybės vaidmuo personalinės bibliografinės informacijos išteklių komunikacijoje“.

Antroji konferencijos diena prasidėjo įdomiu dr. Nadieždos Morozovos (Lietuvių kalbos institutas) pranešimu apie „Lietuvos sentikių raštijos paveldą Lietuvos ir užsienio archyvuose“. Habil. dr. Tatjana Isačenko iš Rusijos valstybinės bibliotekos (Maskva) supažindino su „Arkangelo Mykolo stebuklo vienuolyno mokyklos rankraščių kompleksu Vladimiro Suzdalės muziejaus rinkiniuose“, o Arvydas Maciulevičius iš Vilniaus universiteto bibliotekos su „Vazų dinastijos knygų paveldu Vilniaus universiteto bibliotekoje“. Apie „Archyvinę medžiagą apie XX a. pirmosios pusės Vilniaus draugijas bei jų veikėjus Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje“ kalbėjo habil. dr. Henryka Ilgiewicz iš Lietuvos kultūros tyrimų instituto. Prof. dr. Viesturs Zanders (Latvijos universitetas) pristatė „Latvijos išeivijos dokumentinį paveldą Latvijos nacionalinėje bibliotekoje“. Su „Rankraštiniu paveldu Klaipėdos universiteto bibliotekos rinkiniuose“ supažindino Danutė Česnulevičiūtė ir Danutė Steponavičiūtė (Klaipėdos universiteto biblioteka), o „Orientalisto Juozapo Kovalevskio dokumentiniu palikimu Vilniaus universiteto bibliotekoje: rekonstrukcijos bandymu“ – Lilija Karželienė ir Nijolė Šulgienė (Vilniaus universiteto biblioteka). „Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo  bibliotekos rankraščių fondo formavimą XX amžiaus 8-9 dešimtmetyje“ apžvelgė Jolita Steponaitienė iš Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos. Su „Knygų kolekcijomis Lietuvos bibliotekose: teoriniais ir praktiniais aspektais“ supažindino doc. dr. Alma Braziūnienė (Vilniaus universitetas). Apie „Dokumentinio paveldo laikmenos tyrimus Lietuvos nacionalinės bibliotekos Nacionalinio publikuotų dokumentų archyvo fonde“ papasakojo Algirdas Pliopys iš Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos. Daiva Liudavičienė ir Ana Venclovienė iš Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos supažindino su „Asmeninių bibliotekų paveldu Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje“.

Kaip visada, labai gražiai išleista konferencijos programa, jos tiražas tik 250 egzempliorių. Pertraukos metu kartu su bibliofilu Gintautu Trumpiu apsilankėme Bibliografijos ir knygotyros centre, nes norėjau įsigyti žurnalą „Tarp knygų“ su Ingos Liepaitės publikacija apie savo knygą „Ne vien duona žmogus sotus“. Šio žurnalo įsigijau 2 numerius: vieną sau, o kitą – knygos leidėjui Vidmantui Staniuliui. Kartu įsigijau ir knygą „Lietuvos bibliografija“, skirtą periodinių leidinių publikacijoms. Dar vieną įdomią knygą įsigijau konferencijos metu – tai Aušros Navickienės „Besikeičianti knyga XIX amžiaus pirmosios pusės Lietuvoje“. Šią knygą gavau kartu su autorės dedikacija. Dar teko apsilankyti ir kavinėje „Pas Erlicką“, kur įsigijau keletą numerių „Lietuvos aido“ laikraščio su savo straipsniu apie naują alytiškio kraštotyrininko Gintaro Lučinsko parengtą ir išleistą Andriaus Vasiliausko prisiminimų knygą „Praeities puslapiai“. Su šio laikraščio įsigijimu susijęs labai įdomus faktas, pasirodo, kad į Alytaus miestą jau „nepareina“ platinimui kioskuose  nė vienas „Lietuvos aido“ egzempliorius. Laikai keičiasi. Palyginimui gali būti ir toks faktas, kad anksčiau ne tik „Lietuvos aidą“ buvo galima nusipirkti Alytuje, bet ir aukščiau minėtos „Lietuvos bibliografijos“ serijos leidinių.


[1] Aleknienė V. „Užeikit, visi kas norit į mano aukštąją pilį“ (K. Šimonis) // Lietuvos muziejai. 2007. Nr. 3. p. 43.

 

[2] Aleknienė V. Kazio Šimonio kūrybos palikimas ir aukštaičių tapybos paveldo puoselėtojai  // Lietuvos muziejai. 2004. Nr. 4. p. 16.

 

 

One Response to “Dokumentinio paveldo tapsmas ir komunikacija”

  • Projektas reikšmingas ne tik kaip Lietuvos vargonų paveldo pristatymas, tačiau kaip lengvai pasiekiamas bet kurioje pasaulio vietoje informacinis leidinys.

Komentuokite


Lankomumo statistika
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas