Paieška
*Įsigykite knygų
  • knygų įsigijimas
Draugai
  • Antrasis pasaulinis
  • Grenadierius
  • Joniškėlio respublika
  • kolekcionavimas.lt
  • Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga
  • Lietuvių tautinis centras
  • Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyrius
  • Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga
  • Lietuvos sąjūdis
  • Nepriklausomybės gynėjų sąjunga
  • Pomėgis
  • Projektas
  • Rytų frontas
  • Tauta ir tėvynė
  • Tautos balsas
Rekomenduojame
  • „Lietuvių namai“ Seinuose
  • Asmeninis treneris
  • Dainavos gidas
  • Genealogija
  • Karinė apranga
  • Karštas komentaras
  • Lietuvos gidas
  • Lietuvos lokaliniai tyrimaI
  • Lobių pieva
  • Miroda
  • Obelių paminklas
  • Renginiai Alytuje
  • Sena.lt
  • Stovyklavietės
Vieta Jūsų reklamai
  • reklama
Archyvai

Petras Dumbliauskas ir jo muziejus Užubaliuose

Šarūnas Šimkevičius

 
Petras Dumbliauskas. 1922 05 17.

Apie Petro Dumbliausko (1897–1983) įkurtą muziejų išgirdau 1984 m., tačiau tais laikais neteko jame lankytis. 1991 m. man pakliuvo keletas knygų iš išdraskyto Alytaus ateizmo muziejaus, tarp kurių buvo ir su P. Dumbliausko ekslibrisu. Knygos nebuvo retos, mane jos domino tik dėl to nuosavybės ženklo, bet aš jas saugojau. Ir tik 2001 m. aš pirmą kartą apsilankiau Užubaliuose (Alytaus r.), pačiame muziejuje. Kai susipažinau su ten esančiais rinkiniais, archyvu ir ant segtuvų išvydau įdomius užrašus: ,,Gero ir šlamšto mišinys“ (apie laikraščius), ,,Tiesos ir melo mišinys“ (politinių partijų atsišaukimai) ir kt., supratau, kad turime reikalą su įdomiu knygų rinkėju, estetu. Apie jo gyvenimą yra sukurta keletas dokumentinių filmų, radijo laidų, parašyta straipsnių Lietuvos ir JAV spaudoje. Tačiau mane nustebino, kad dar niekas nėra parašęs knygos apie jį ir jo spaudos rinkinius ir tai paskatino mane imtis šio darbo. Esu įsitikinęs, kad, jeigu daugiau būtų tokių žmonių, kaip Petras, visiems šioje žemėje gyventi būtų daug geriau, ir, kas svarbiausia – įdomiau. Tik, gaila, šiais laikais tokių asmenybių jau retai beatsiranda…Aišku, naivu tikėtis, kad mūsų laikais kas nors įsiklausys į tokių žmonių, kaip Petras Dumbliauskas, kaip Vytautas Gavelis (sakau žmones iš jo aplinkos), kurie reiškia originalias mintis, iš tokių greičiau juokiamasi. P. Dumbliausko vardas mane visada vers galvoti apie žmogaus savišvietos galimybes, nes jis buvo visiškas savamokslis, tik vieną žiemą mokęsis pas daraktorių. Jo žinios rėmėsi spauda, kuri visada buvo jo gyvenimo dalis, taip pat įvairiapusiais gabumais ir gyvenimo universitetais (įdomu, ar šiais laikais įmanoma būtų pasiekti tokio lygio rezultatų, mokantis vien iš interneto?).

Bet pradžioje keletas faktų iš P. Dumbliausko biografijos, kad skaitytojams lengviau būtų suvokti jo bibliofilinio rinkinio kryptis. Nepaprasti šio žmogaus gabumai pasireiškė jau tarnyboje Rusijos kariuomenėje 1916–1919 m., kuri tuo metu išgyveno įvairias transformacijas. Grįžęs į Lietuvą jis apsigyveno iš tėvo paveldėtoje sodyboje Užubaliuose. Energingas, tvirto sudėjimo gražus vyras dalyvavo savivaldoje, kooperacijos judėjime, Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos veikloje, kandidatuodavo ir į Seimą.  Petras dirbo kelių meistru, ūkininkavo, bandė daryti biznį. Jo nedidelė įmonė turėjo nemažą prestižą – mėsą pristatinėdavo Kauno Jono Basanavičiaus karo ligoninei, Kauno Vytauto Didžiojo Universiteto klinikoms. Aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje, buvo didelis gamtos mylėtojas, bendravo su Tadu Ivanausku, Vytautu Nedzinsku, kuris taisydavo Petro straipsnius spaudai. P. Dumbliausko padarytos gyvūnų iškamšos stebina savo tikroviškumu. Dalyvavo kuriant pirmuosius Alytaus laikraščius: ,,Dzūkų bizūną” (1925–1926 m.), ,,Dzūkų bizūno kotą” (1927 m.) ir ,,Dzūką” (1927 m.).

Galima ginčytis, ką gi iš tikrųjų Petras Dumbliauskas nupiešė „Dzūkų bizūno“ viršelyje 1925 m. – nukryžiuotą nuogą moterį ar varlę? Nukryžiuotos varlės versiją pateikinėjo to meto katalikiška spauda . Viršelyje puikavosi karikatūra, kurioje Alytaus klebonas Baltrušaitis bando užpūsti laisvosios mokyklos žvakę mojuodamas 60 procentų stiprumo skysčio buteliu, o jam iš kišenių byra kortos, prie juosmens pririštas nuogos merginos fetišas. Alytaus apskrities karo komendantas įžvelgė „Dzūkų bizūno“ turinyje visuomenę erzinančių žinių platinimą ir Vytautą Vacį Misiūną nubaudė 14 arešto arba 300 litų, o laikraščio pirmąjį numerį konfiskavo. Re¬daktorius teisinosi, kad jo leidžiamame humoro laikraštyje sveiko proto žmogui jokių visuomenę erzinančių žinių nėra ir negali būti. Antrojo numerio, išėjusio 1926 m. rugsėjį viršeliui P. Dumbliauskas nupiešė V. V. Misiūną, plakantį bizūnu Baltrušaitį, kuris ginasi stipraus gėrimo buteliu.

Kodėl šis leidinys toks svarbus miestui? Tikrai ne vien dėl to, kad tai buvo pats pirmasis laikraštis. Nemažiau svarbu ir tai, kad jo pasirodymas liudija, kad Alytus tampa miestu, o jo gyventojai – miestiečiais, kurių netenkina Kauno laikraščiai, jiems reikia vietos gyvenimo apžvalgos. Sunku net įsivaizduoti, kokią reikšmę jis turėjo savo laiku. Kadangi tai buvo humoro leidinys, tai neabejotina, kad atsirado ir nepatenkintų jo pasirodymu.
Šioje vietoje galime pateikti labai įdomius faktus iš Simo Radišausko (vėliau alytiškis, vienas Alytaus periodinės spaudos kūrėjų) leidybinės veiklos Žemaitijoje. Matome, kokią reikšmę ir susidomėjimą, bei reakciją kėlė spaudos pasirodymas provincijos mieste. Panašu į Alytaus miestą, kur bandyta leisti humoro laikraščius.

,,Čia daug ermyderių sukėlė „Telšių žinios“ su priedu „Telšių pliumpis“. Šį šapirografuotą laikraštėlį jau kelintas mėnuo leidžia vietos šaulių skyrius, redaguoja sk. vadas Radišauskas. Laikraštėly, ypač „Pliumpyje“ buvo įdėta gana daug karikatūrų, pašiepiančių kai kuriuos visuomeninio gyvenimo reiškinius. Dėl šios priežasties atsirado asmenų, kurie nusistatė prieš laikraštėlį; ypač rūstauja tie, kurie buvo tose karikatūrose pašiepti. Sausio 2 d. jie padarė susirinkimą, kuriame dalyvavo tik parinktieji asmenys, ir nutarė, kad laikraštėlis kenksmingas. Šiame susirinkime būta gana daug laikraštėlio kenksmingumo įrodymų. Taip. Jame buvo tilpusi karikatūra, kur prie stalo sėdi keturi kortininkai. Vienas jų vienoje rankoje laiko kortas, kitoje – buteliuką. Štai p. vietos komendantas ima tikrinti, kad tai jis su tuo buteliuku esąs parodytas. Arba vėl. Tilpo žinutė, kad vienos šeimynos tėvas, turįs gražią pačią ir porą vaikų, vieną kartą pasielgęs taip, kad tas pasielgimas jokiu būdu nesuderinamas su ištikimybe žmonai… Ir štai p. V. ima tikrinti, kad tai tikrai apie jį žinutė skelbusi. Yra ir daugiau visai nerimtų kaltinimų laikraštėliui. „Telšių žinių“ ir „Pliumpio“ šalininkai, kurių esama daug daugiau, sausio 7 d. šaukia kitą susirinkimą laikraštėlio parėmimui. Įdomu, kuo ši kova baigsis. O susirėmė didelės galybės: čia visa Žemaitijos sostinė dalyvauja.“

Pirmojo spausdinto spaustuvėje Alytaus miesto laikraščio sumanytojai buvo du – Vytautas Vacys Misiūnas ir Petras Dumbliauskas. Vėliau prie jų prisijungė ir minėtas Simas Radišauskas. 1925 m. jie išleido kvietimą, pasirašę Dzūkų laikraščiui leisti sumanytojų būrelio vardu, kviesdami prisidėti prie grupės pažangiųjų Alytaus dzūkų, sumaniusių spausdinti laikraštį, „kuriame norima nušviesti Dzūkijos krašto žmonių reikalai“. „Dzūkų bizūnas“ išėjo 1925 m. vasario mėnesį, leidžiamas ir redaguojamas Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos veikėjo Vytauto Vacio Misiūno. Šis satyros ir humoro laikraštis buvo spausdinamas Kaune, ,,Raidės“ spaustuvėje, o redakcija įsikūrusi Alytuje.

Tarpukarinė cenzūra buvo švelnesnė už carinę ar sovietinę, tačiau ji buvo. Tuo labiau, kad aušo „Antanuko rytas“ – 1926 m. su Antaninių šventimais. Tačiau laikraščio redaktorius buvo teisiamas ne už valdininkų įžeidimus, bet už kryžiaus išniekinimą. Laikraščio redaktorius buvo Vytautas Vacys Misiūnas, o Petras Dumbliauskas daug prisidėjo prie leidinio savo tekstais ir piešiniais. Antiklerikalizmas buvo bendra Valstiečių liaudininkų – partijos, kuriai priklausė abu šie veikėjai – nuostata. Aišku, „Dzūkų bizūne“ išjuokti ir kiti vietos ir Lietuvos valdininkai, veikėjai.

Lietuvos mastu šis leidinys nėra toks svarbus, kiek Dzūkijai – panašių daugiau ar mažiau politizuotų humoro laikraščių tuo metu buvo leidžiama gana daug. Tačiau Alytaus miestui jo reikšmė neabejotina, nepaisant jo greito žlugimo, leidinio tiražas net konfiskuotas. Vytautas Vacys Misiūnas ir Petra Dumbliauskas dar nenuleido rankų ir vėliau – 1927 m. leido kitą laikraštį – „Dzūką“. Žlugus šitam, išleido dar vieną – „Dzūkų bizūno kotą“. Alytaus kraštotyros muziejuje saugomi du antrieji „Dzūkų bizūno“ numeriai, gauti iš Petro Dumbliausko muziejaus Užubaliuose. Manau, kad tai patys įdomiausi Alytaus kraštotyros muziejaus periodikos fondo eksponatai.

Labiausiai stebina kai kurių Alytaus istorikų mėginimai iškraipyti faktus, esą ,,Dzūkų bizūne“ karikatūrose greta Baltrušaičio buvo minimas kitas kunigas Lesniauskas. Neaišku, kokia logika remdamiesi, istorikai teigia, kad jei jau vienas žmogus karikatūroje kunigas, tai ir kitas turi būtinai būti kunigu . O iš tikrųjų ten buvo pavaizduotas Alytaus policijos vadas.

Yra išlikę nemažai dokumentų, kodėl Petras Dumbliauskas taip nemėgo kunigo Baltrušaičio ir policijos vado Lesniausko. Pasirinkau pateikti vieno tokio dokumento ištrauką, kuriame vienas iš ,,Dzūkų bizūno” kūrėjų reikalauja nušalinti Alytaus policijos vadą atėjus į valdžią kairiesiems: ,,Štai pavyzdžiui Alytuje yra du asmenys: policijos vadas p. Lesniauskas ir apskrities viršininko sekretorius p. Volungevičius, apie kurių gražius darbelius jau pakankamai buvo rašyta ir piliečiai, ypač pažangieji, laukia valdžios reagavimo į panašius asmenis, nes jie jau seniai savo pakalikiškais kademams patarnavimais iššaukė vietos ir apylinkės gyventojų pasipiktinimą“. Laiškas buvo adresuotas valstiečių liaudininkų laikraščio ,,Lietuvos žinios“ redakcijai.
Galima pacituoti dar ir vieną ,,Bizūno padėką“: ,,kun. Baltrušaičiui, p. Lesniauskui ir visiems kitiems panašiems redakcija širdingai dėkoja ir atsilygindama už tai, 3 ,,Bizūną“ pasiųs jiems dykai“. Siūlau atkreipti dėmesį į kreipinius prie pavardžių – prie Baltrušaičio pavardės vis dėlto yra kreipinys kunigas, o prie Lesniausko tik ponas. Alytaus policijos komisaras Lesniauskas tikrai nebuvo kunigu.

Petras buvo gabus poetas ir karikatūristas, jo darbus skelbdavo ne tik vietos, bet ir Kauno spauda. Garsėjo jis ir kaip ateistas. Dumbliauskų sodyba tarpukariu buvo tarsi savotiškas kultūros centras: šeimininkas turėjo dienraščių, radiją ir leisdavo jaunimui kultūringai praleisti  laiką. Apie 1960 m. jis įsteigė savo sodyboje privatų muziejų. Milžiniškas 1,10 ha sodas, meilė sodininkystei atnešė jo sodybai gražiausios Lietuvos sodybos titulą.

Petro Dumbliausko ekslibrisas.

Padedant kolūkiui, muziejui buvo pastatytas atskiras namelis, kurio projektą sukūrė pats šeimininkas. Muziejuje eksponuotos įvairios kolekcijos, iš kurių svarbiausias – bibliofilinis rinkinys. Prieš pradėdamas su juo supažindinti, pastebėsiu, kad dauguma jo leidinių retenybėmis tapo einant laikui, o pats kolekcininkas juos rinko dar nuo caro laikų, laikraščius – prenumeruodamas. Bibliofilo Vidmanto Staniulio teigimu, retas leidinys tas, kuris neužfiksuotas bibliografiniuose šaltiniuose, arba kurio išlikę 10 egzempliorių . P. Dumbliausko kolekcijoje tokių ne vienas. Elementorių, iš kurio mokėsi pas daraktorių, kartu su keletu kitų knygų jis vežiojosi į Rusiją ir saugojo visą gyvenimą. Viena jo kolekcijos dalis – rankraščių skyrius. Čia saugomi įvairūs dokumentai, surinkti tokiu būdu – nieko neišmetant. Įvairūs kvitai, loterijos bilietai, vekseliai ir t.t. Taip išliko didelė smulkių spaudinių ir rankraščių kolekcija. Man labai įdomūs Alytaus spaustuvių darbai: blankai, vizitinės kortelės, ypač dėl to, kad miesto spaustuvėse išleistų knygų ir laikraščių žinome šiek tiek daugiau, nei ant pirštų galima suskaičiuoti, todėl mums tai papildoma medžiaga vietos spaustuvėms tyrinėti. Petras rinko ir įvairius rankraščius, tarp kurių įdomiausia – laiškų kolekcija. Labai įdomus susirašinėjimas su JAV lietuvių veikėjais: Vytautu Gaveliu ir Zigmu Zaviu. Laiškus Petras segdavo į atskirus segtuvus, davęs atitinkamus pavadinimus: ,,Savamokslių senių laiškai“ ir kt. Kolekcionavo net ir vokus, kuriuos įrišdavo atskirai. P. Dumbliausko knygų rinkinyje apie 4 000 knygų. Paminėsiu keletą retenybių, susijusių su Alytumi: ,,Bendro naudojimo kelių ir tiltų įstatymas ir keliams laikyti taisyklės“, išleistos 1930 m. Alytuje ir išspausdintos Alytaus spaustuvėje. Kitą šios knygelės egzempliorių turi tik Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. Tačiau knygelė ,,Kaimo statybos įstatymas ir kaimo statybos įstatymui vykdyti taisyklės“, išleista Alytuje 1940 m., jau neužfiksuota net bibliografijoje ,,Knygos lietuvių kalba 1918–1940“ (kaip, deja, ir keletas kitų retenybių, susijusių su Alytaus miestu). P. Dumbliauskas turėjo ir 40 skirtingų pavadinimų senųjų kalendorių kolekciją. Pats rečiausias jo kalendorius, gaila, defektuotas, ,,Argentinos Lietuvių balso kalendorius 1938 metams“, taip pat neužfiksuotas bibliografiniuose šaltiniuose. Žinomas tik šio kalendoriaus 1934 metų laida, kurios vienintelis išlikęs egzempliorius saugomas Bibliografijos ir knygotyros centre. Antras retas jo kalendorius – ,,Liet. Verslininkų s–gos Alytaus skyriaus kalendorius 1939 metams“. Žymią dalį jo spaudinių sudaro tarpukario politinių partijų brošiūros, atsišaukimai, lapeliai. P. Dumbliauskas domėjosi daug kuo, jo knygų rinkinys akivaizdžiai tą patvirtina. Daug specifinės literatūros: gamtos, technikos temomis. Pokario laikais įvairios įstaigos, privatūs asmenys net siųsdavo jam savo produkciją. Kartais net savotišką knygų parodėlę savo muziejuje surengdavo. Mėgo ir grožinę literatūrą, skaitė daug lietuvių autorių. Prieškario laikais knygomis keisdavosi net su amerikiečiais. Daug spaudos iš JAV jam atsiųsdavo brolis Ignas. Greičiausiai jis ir atsiuntė dabar labai retą leidinį – laikraščio ,,Linksmi vakarai”, leisto Mahanoy City, 1889 Nr. 2–25. Beje, periodinė spauda – pati įdomiausia jo kolekcijos dalis. Žinoma, neprilygsta garsiausių prieškario kolekcininkų – Jono Kirlio, Povilo Gasiūno rinkiniams, tačiau yra nemaža – daugiau kaip 200 skirtingų pavadinimų leidinių (iki 1940 m.). 90 procentų šios periodinės spaudos surinkta prenumeratos būdu. Petras Dumbliauskas prenumeruodavo ir pirkdavo spaudą neišgerto alaus sąskaita. Tokiu būdu ateities kartoms išsaugota daug vertingų leidinių. Labai reti jo ,,Dzūkų bizūno“ (ypač 1925 m., Nr. 1), ,,Dzūko“ ir ,,Alytaus dzyvo“ egzemplioriai. Įdomūs ir Amerikoje leisti laikraščiai: ,,Saulė“ (Mahanoy), ,,Tėvynė“ (New York), ,,Sandara“ (Boston), ,,Keleivis“ (Boston), ,,Vienybė“ (Brooklyn), ,,Garsas“ (Brooklyn), ,,Amerikos ūkininkas“ (Hart) ,,Tauta“ (Brooklyn) ir kt. Iš Lietuvoje leistų laikraščių išskirčiau ,,Rytojų“ (Raseiniai), ,,Darbininkų gyvenimą“ (Kaunas), ,,Kibirkštį“ (Klaipėda), ,,Rinkimų žodį“ (Kaunas), ,,Šaipoką“ (Šiauliai) ir daug kitų, kuriuos dabar vadiname retais. Kai kurių leidinių yra tik po vieną egzempliorių, ypač retesnių, yra ir įrištų rinkinių. Greičiausiai Petras nelaikė savo tikslu rinkti visą Lietuvos spaudą pagal pavadinimus, o rinko tai, kas jam patiko arba pakliuvo į rankas. Beje, knygas ir laikraščius jis pats ir įsirišdavo. Dumbliauskas buvo nuostabus knygų rišėjas, visada stengėsi tobulinti savo darbus. Įrišinėjo jau prieškaryje, sovietiniais laikais sunkiau sekėsi gauti priemonių įspaudimams viršeliuose daryti, jam buvo atsakyta, kad tokie dalykai išduodami tik organizacijoms. Teko eiti kitais keliais, bet monogramos ir pavadinimai jo įrištų knygų viršeliuose puikuojasi ir dabar. Tarybiniai įstatymai nebuvo palankūs ir jo paukščių iškamšų kolekcijoms, sunku buvo gauti ir filmų apie save kopijas. Dalis jo įrištų laikraščių sudėti ne iš eilės, kartais primaišyta ir net skirtingų pavadinimų. Gal todėl, kad neturėjo itin daug laiko, nes net išėjęs į pensiją Petras aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje. Kai kurios knygos, brošiūros ir net žurnalai įrišti drauge visiškai nepaisant leidinių pobūdžio, rūšiuojant tik pagal formatą. Ekslibrisą pradėjo kurti dar prieškario laikais, prieškariniame jis nupiešė knygų spintą, pelėdą ir gitarą. Tačiau tik 1970 m. galutinis variantas sukurtas, kuriame nebeliko gitaros, liko knygos, pelėda, gėlės, kurias jis taip mėgo, ir gėlių dvasios (tik ne piktosios). Klišė pagaminta Alytaus spaustuvėje, o atspaudus dažniausiai jam užsakydavo Visvaldas Miklaševičius, P. Dumbliauskas kartais juos paspalvindavo. Atspausdintus įvairaus formato lapus jis įklijuodavo arba įrišdavo į leidinius. Tokį atskirą lapą kartais dėdavo priekyje, ypač, jei knyga buvo įrišta dar prieškaryje. Turėjo ir savo muziejaus antspaudą. Praktiškai visą biblioteką saugojo iki savo mirties, tik prieš mirtį, savo draugo Juliaus Būtėno įkalbėtas, dalį laikraščių perleido Alytaus kraštotyros muziejui, kuris tikrai kitur nebūtų įsigijęs ,,Dzūkų bizūno” ir ,,Šakių“ (leisto Kaune). Kaip ir Nacionalinė biblioteka šiandien neturėtų daugelio leidinių, jei nebūtų buvę kolekcininko J. Kirlio. Savo knygas saugojo ir neramiais pokario laikais, kai atėję saugumiečiai kišdavo jas į pečių, arba į laužą, o jiems išėjus P. Dumbliauskas puldavo gesinti ugnį ir gelbėti tai, kas dar liko. Dalį itin pavojingų laikyti knygų, ypač išleistų vokiečių okupacijos metais, kaip ,,Lietuvių archyvą“ ir kitas, už kurias Stalino laikais duodavo 25 metus, jis slėpė bičių aviliuose ir palėpėje po spaliais, slėptuves buvo įrengęs ir žemėje. Aišku, panašiose vietose jis laikė ir pokario partizanišką spaudą. Tačiau net 80-taisiais J. Būtėnas pastebėjo, kad tikrai daugeliui partijos veikėjų nepatiko tai, kad P. Dumbliauskas savo muziejuje laiko tarpukario knygas ir leidžia jomis naudotis visiems. Tais  laikais tokios knygos buvo specfonduose ir pasižiūrėti joms reikėjo specialaus leidimo. Istoriko Liudo Truskos teigimu, kartais, gavus leidimą perskaityti vieną straipsnį, bibliotekos darbuotoja stovėdavo visą laiką šalia, uždengusi savo delnu šalia esančio kito straipsnio fragmentus. Tačiau J. Būtėnas pastebėjo, kad P. Dumbliauskas nebuvo toks žmogus, kuriam galima nurodinėti, ar įsakinėti, o tik patarti. Beje, parodas buvo leidžiama rengti ir kolekcininkui Povilui Gasiūnui, tas savotiškai naudota propagandai .

Petro Dumbliausko ekslibrisas.

Žinoma, ne paskutinį vaidmenį čia turėjo Petro draugystė su Justu Paleckiu ir kitais senais partijos veikėjais dar nuo prieškario laikų. Savo knygas Petras skolindavo retai, labai išgyvendavo, jei kas negražindavo. Kartais knygose mėgo įrašinėti savo lakoniškas pastabas prie straipsnių, pvz.: kai ,,Vilnies“ laikraštyje išspausdintas straipsnis apie P. Dumbliausko pusseserės Onos Miller testamento išpildymą – jei liks po mirties kiek turto – 500 dolerių ,,Vilnies“ laikraščiui, prie giminaičio, įvykdžiusio jos paskutinį norą, pavardės toks įrašas – ,,Gerai, sąžiningas“. Kartais knygos priešlapyje jis aprašydavo knygos istoriją.

Po Petro mirties 1983 m. jo biblioteka nebuvo parduota, kaip dažnai atsitinka su privačiais rinkiniais, bet saugoma iki šiol anūkės Daivos ir jos vyro Kęstučio Jakučionių. P. Dumbliauskas gali didžiuotis tokiais paveldėtojais, kurie sugebėjo ne tik išsaugoti, bet ir dar papildyti biblioteką.

                                 Laiškai

B. Jušk. laiškas Petrui Dumbliauskui, rašytas 1962 06 20.

Į savo laišką atsakymo ilgai laukti neteko. Jį gavau šiandien. Tas mane labai džiugina, nes ir aš nemėgstu, kad per mano kaltę žmogus ilgai negautų atsakymo.

Kiek sugebėjau spręsti iš Jūsų laiško, Jūs jau esate pensininkas, o aš dar tik vidutinio amžiaus žmogus, ir mano sūnus eina dar tik į darželį. Bet ar metai ką sudaro? Esmė ne metuose, bet užsibrėžto tikslo siekimas bendromis jėgomis. O šiuo metu be įvairių kitų darbų ir siekimų, kurių turite Jūs ir aš, dar yra vienas širdžiai malonus siekis, tikslas, užsiėmimas – tai tos negausios išlikusios senovės prikėlimas, surankiojimas į vieną krūvą. O ta senovė tai ne laikas, nes jo nesugrąžinsi, bet retos monetos, vartotos įvairiais laikais, kad ir kokios valstybės bebūtų. Tai įvairūs anksčiau vartoti namų apyvokos daiktai, padargai, ginklai, spausdinti rašiniai, laiškai ir t. t. Juk visko ir nesuminėsi. Nors tokie eksponatai, kurie gali būti muziejinio pobūdžio, kaskart vis rečiau pasitaiko, nes pernelyg jau gausiai įniko juos rinkti ir dideli ir maži, seni ir jauni. Jau nekalbant apie individualius rinkėjus, kiek mūsų Lietuvėlėje renka mokinių? Kiek įvairios medžiagos surenka mokiniai turistinių išvykų metu. Ir jei kur kraštotyrininkų būrelio vadovas šia linkme imasi iniciatyvos, čia žiūrėk jau ir įsteigtas šioks toks kraštotyros muziejus. O kada jau kiek eksponatų yra, tada kažkaip kyla noras jų dar daugiau turėti, kyla net užsidegimas tam darbui. Aš pats mačiau keletą mokyklų, kur yra įrengti tikri senienų muziejai. Ir eksponatų yra po keletą šimtų. Žinoma, kaip mokyklos, jos turėtų domėtis ne tik įvairiais senais daiktais, bet rinkti medžiagą apie mūsų partizanus, karius, vadavusius gimtąjį sodžių ir kritusius kovoj, apie revoliucionierius, surinkti jų laiškus, laikraščius, knygas, daiktus ir t. t. Tas darbas yra reikalingas, garbingas, nors ir sunkus. Surinktą medžiagą, kokia ji bebūtų, reikia susisteminti, apipavidalinti, aprašyti, sudėti po stiklu. Tam reikalui gali pasišvęsti tik toks žmogus, kuris myli praeitį, gerbia jų atminimą, yra entuziastas, pasiryžęs ką nors apčiuopiamo ir gražaus palikti ateinančiai kartai. Tik karo audrai praūžus, prisimenu, kad niekam nė į galvą neatėjo rinkti kokias senienas. Mokyklos kažkaip daugiau domėjosi medžiagos rinkimu apie karius, partizanus, mūšius.  […].

Henriko Grinevičiaus laiškas P. Dumbliauskui, rašytas 1971 07 05 iš Kauno.

Nors mūsų pažintis tik laiškinė, vis tik man apie Jus susidarė geras įspūdis, juo labiau, kad Jūs, panašiai, kaip ir aš, esate kolekcionierius.

Aš esu Jums rašęs laišką š. m. kovo mėn. Ir su gavęs iš Jūsų atsakymą, už kurį esu Jums dėkingas.

Liepos mėn. ketinu būti Alytuje ir norėtųsi pamatyti Jūsų gėlynus bei senienų rinkinius. Jei jūs neprieštarausite trumpam mano apsilankymui pas Jus, gal galėtumėte parašyti, kurioje vietoje nuo Alytaus yra Jūsų sodyba ir kaip seniau vadinosi ši vietovė (kaimas). Gal ji kaip tik yra pakeliui važiuojant Kauno–Alytaus plentu (nuo Prienų–Balbieriškio pusės).

Kaip esu Jums rašęs, mane visų pirma domina Lietuvos filokartija (seni – iki 1940 m. Lietuvos miestų – miestelių vaizdai, atvirukai, fotografijos), o taip pat senos knygos apie Lietuvos geografiją, istoriją ir pan.

One Response to “Petras Dumbliauskas ir jo muziejus Užubaliuose”

Komentuokite


Lankomumo statistika
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas