Paieška
*Įsigykite knygų
  • knygų įsigijimas
Draugai
  • Antrasis pasaulinis
  • Grenadierius
  • Joniškėlio respublika
  • kolekcionavimas.lt
  • Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga
  • Lietuvių tautinis centras
  • Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyrius
  • Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga
  • Lietuvos sąjūdis
  • Nepriklausomybės gynėjų sąjunga
  • Pomėgis
  • Projektas
  • Rytų frontas
  • Tauta ir tėvynė
  • Tautos balsas
Rekomenduojame
  • „Lietuvių namai“ Seinuose
  • Asmeninis treneris
  • Dainavos gidas
  • Genealogija
  • Karinė apranga
  • Karštas komentaras
  • Lietuvos gidas
  • Lietuvos lokaliniai tyrimaI
  • Lobių pieva
  • Miroda
  • Obelių paminklas
  • Renginiai Alytuje
  • Sena.lt
  • Stovyklavietės
Vieta Jūsų reklamai
  • reklama
Archyvai

Partizanas Konstantinas Barauskas-„Vėžys“ (1908-1945)

Gintaras Lučinskas

Konstantinas Barauskas, Kazio, gimė 1908 m. sausio 11 d. Alytaus aps. Alovės vls. Slabadėlės k., ūkininkų šeimoje. Tėvai turėjo 14 ha žemės. Konstantinas buvo vyriausias vaikas šeimoje. Be jo, dar augo 6 seserys: Zosė (g. 1912), Marija (g. 1916), Leokadija (g. 1917), Anelė (g. 1919), Ona (g. 1921) ir Antanina (g. 1923). Jis mokėsi Alovės pradinėje mokykloje, kur baigė 4 skyrius, o vėliau mokėsi ir baigė Alovės žemesniąją žemės ūkio mokyklą. Mokėjo rusų ir lenkų kalbas. Nuo 1929 05 01 iki 1930 10 02 atliko karinę prievolę Lietuvos kariuomenėje. Tarnavo Kauno miesto ir apskrities komendantūroje. 1929 m. spalio 27 d. baigė mokomosios kuopos kursą su įvertinimu „gerai“ ir karo policijos mokyklą. 1930 m. sausio 15 d. pakeltas į grandinio laipsnį, o 1930 m. birželio 15 d. jam buvo suteiktas jaunesniojo puskarininkio laipsnis. Grįžęs iš kariuomenės dirbo tėvų ūkyje. Įstojęs į Lietuvos Šaulių sąjungą, priklausė XIX Alytaus šaulių rinktinės Alovės šaulių būriui. 1935 01 24 – 02 11 vykdė Alovės šaulių būrio vado pareigas. Dar priklausė Vilniui vaduoti sąjungai bei Lietuvių katalikų jaunimo (LKJ) „Pavasario“ federacijai.

K. Barauskas 1936 m. vasario 1 d. pradėjo tarnauti Alytaus arešto namuose prižiūrėtoju-ūkvedžiu.

1937 10 04 – 10 25 atliko pakartotinius karo pratimus 9-ame pėstininkų pulke Marijampolėje.

1939 11 05 iš Alytaus jaunimiečių (nepilnamečių) kalėjimo perkeltas dirbti į Vilniaus sunkiųjų darbų kalėjimą Lukiškėse ir dirbo ten jaunesniuoju prižiūrėtoju iki 1940 10 16, kol sovietų valdžios buvo atleistas iš pareigų. Vilniuje platino antisovietinę literatūrą ir atsišaukimus, dėl to buvo tardomas ir persekiojamas.

Nuo 1941 m. balandžio mėn. iki rugsėjo 15 d. dirbo Trakų aps. Socialinio aprūpinimo skyriuje – Aukštadvario vls. Gubiškių dvare pagalbinio ūkio vedėju. Sovietų santvarkai palankus nebuvo ir kilus Vokietijos–Sovietų Sąjungos karui, suorganizavo Čižiūnų šaulių-partizanų būrį. Trakų apskrities karo komendanto įsakymu buvo paskirtas šio būrio vadu. Sukilėliams atkūrus tvarką, o dvarą grąžinus buvusiems savininkams, K. Barauskas grįžo į Vilnių ir dirbo Vilniaus moterų kalėjime Paneriuose raštininku. Alovės valsčiaus viršaičio pakviestas, parvyko į tėviškę ir nuo 1941 m. lapkričio 15 d. pradėjo dirbti Alovės vls. savivaldybėje raštininku.

Nuo 1942 05 08 Alytaus apskrities viršininko įsakymu Nr.9 K. Barauskas paskirtas Alovės vls. žemės ūkio gaminių tiekimo įstaigos vedėju, o įsakymu Nr.12 §5 nuo 1944 03 01 paskirtas Alovės vls. viršaičio padėjėju, vykdant ir savo tiesiogines pareigas. 1944 05 07 buvo paskirtas dar ir Priešgaisrinės apsaugos Alovės vls. savivaldybės komandos vadu.

Konstantinas Barauskas nebuvo vedęs. Visą savo energiją skirdavo darbui ir visuomeninei veiklai. Pavestas pareigas atlikdavo sąžiningai, buvo drausmingas, apylinkės gyventojų tarpe turėjo gerą vardą.

Antrą kartą sovietams okupavus Lietuvą, K. Barauskas 1944 m. rudenį išėjo partizanauti. Tapo Alovės ir Daugų vls. veikusių partizanų junginio vadu, pasirinko slapyvardį „Vėžys“.

1944 m. gruodžio – 1945 m. sausio mėn. tarp Onuškio ir Valkininkų susitelkė stambios iki 300 partizanų pajėgos. Partizanai veikė judančiu daliniu Onuškio, Varėnos ir Daugų vls. sandūroje. 1945 m. sausio 20 d. partizanai telkėsi Burbonių miške tarp Migučionių, Genionių ir Voniškių kaimų, kur prie jų prisijungė Daugų vls. partizanų būrių vadai K. Barauskas-„Vėžys“ ir V. Voveris-„Žaibas“. Dalinį sudarė jau penki būriai: „Vilko“, „Vėžio“-„Žaibo“, „Dzūko“, „Liūto“ ir „Rugio“. Vasario 5–6 d. iš Burbonių miško iki 180 partizanų susirinko į pasitarimą Migučionių k. Vasario 7 d. pasitarimo eigą pertraukė Migučionių kautynės, kurios tęsėsi kelias valandas su užpuolusiais NKVD-istais ir stribais. Žuvo 6 partizanai bei būrių vadai P. Balkus-„Dzūkas“ ir E. Siniauskas-„Liūtas“, o kiti partizanai nuvykę į Onuškio vls. Voniškių k., pasidalijo į dvi dalis ir skirtingomis kryptimis pasitraukė. Dalis partizanų, galinčių gyventi legaliai, buvo išsiųsti į namus iki lemiamos pavasarinės mobilizacijos. Tačiau veikimo taktika liko nepakitusi, dalinys dabar judėjo 4–5 grupėmis po 20–25 partizanus Daugų ir Varėnos vls.

1945 m. vasario 23 d. Daugų vls. įvyko garsusis Kančėnų mūšis, akivaizdžiai parodęs puolamąją partizanų taktiką. Mūšio išvakarėse Vaikantonių ir Kančėnų k. susitelkė apie 50 K. Barausko-„Vėžio“ ir J. Matukevičiaus-„Vilko“ grupių partizanų, numatančių naktį pulti Daugų miestelį. Kad išviliotų stribų įgulą, vienai kaimietei buvo įsakyta nueiti į Daugus ir pranešti milicijai, kad „partizanai nori su jais pakariauti“. Daugų vls. NKVD poskyrio viršininkas Petrovas, manydamas, kad partizanų bus ne daugiau kaip 12 (pagal turimus duomenis), įsikūrusių viename Kančėnų k. name, su 22 stribais išvyko į Kančėnų k. (4 km nuo Daugų). Viena naikintojų grupė turėjo užeiti iš pastato kairės pusės, kita – iš dešinės, o Petrovas su grupe įėjo į kiemą ir visi pateko į ugnies žiedą. Į juos iš visų pusių iš šautuvų ir kulkosvaidžių ėmė šaudyti partizanai. Naikintojai nesitikėjo puolimo, dalis jų sukėlė paniką, todėl keletas stribų iškart pabėgo atgal į Daugus, nepaleidę nė vieno šūvio, kiti po pusvalandį trukusio mūšio atsitraukė, palikdami kovos lauke 9 nukautus stribus (J. Janušonį, F. Kamandulį, J. Versecką ir kt.) ir Kančėnų k. tarybos pirmininko pavaduotoją, atsitiktinai žuvo ir pastotės vežikas. Pagal partizanų šaltinius buvo nukauta apie 12 stribų ir 3 paimti į nelaisvę, taip pat paimta 9 šautuvai, 5 granatos, iki 30 šovinių, bet žuvo partizanas Mykolas Statkevičius. Tik po mūšio sekusio NKVD vidaus kariuomenės siautimo metu buvo suimti 4 žmonės, o į okupantų ataskaitas pateko ir išgalvoti „Kančėnų k. piliečių paliudijimai“ apie 2 nukautus ir 2 sužeistus partizanus, kas turėjo pridengti skaudų pralaimėjimą. Gręsiant kariuomenės smūgiui, planuojamą operaciją užpulti Daugus partizanams teko atidėti, dalis kovotojų buvo paleisti į namus, o branduolys per Skabeikių k. pasitraukė į Onuškio vls. Dusmenų mišką.

„Vėžio“ grupė, vadovaujama K. Barausko-„Vėžio“, veikė Daugų vls. miškuose ir 1945 m. vasario pabaigoje buvo sutelkusi apie 100 vyrų. Grupei priklausė V. Voverio-„Žaibo“ būrys. Ryšius su „Vėžiu“ palaikė ir nuo 1944 m. gruodžio mėn. pradžios Alytaus–Butrimonių vls. veikusi J. Gervicko-„Jovaro“ grupė.

1945 m. balandžio–gegužės mėn. Alytaus aps. vyko intensyvus partizanų kovinių dalinių vienijimasis, stambesnių organizacinių struktūrų kūrimasis.

1945 m. apie gegužės 20 d., užmezgusi ryšius su V. Voveriu-„Žaibu“, ats. ltn. A. Ramanausko-„Vanago“ kuopa (sudaryta iš 3 būrių) persikėlė į Varčios mišką, kur susitiko su grupės vadu K. Barausku-„Vėžiu“. Vadovybės pasitarime buvo numatytos visų minėtų trijų dalinių bei „Vėžio“ grupės sudėtyje esančio Varčios apylinkių partizanų skyriaus, vadovaujamo J. Čapliko-„Komendanto“, stovyklavimo vietos bei veikimo ribos aplinkiniuose kaimuose, taip pat nustatyti atpažinimo slaptažodžiai bei nuspręsta prisaikdinti visus partizanus. Birželio 2 d. įvykdę manevrinį žygį iš Varčios į Noškūnų mišką, Nemunaičio pranciškonų vienuolyno koplyčioje apie 120 partizanų priėmė priesaiką. Pamaldas atlaikė ir kovotojų išpažinties išklausė Ryliškių klebonas Stasiūnas, kunigas V.Želnia ir du vienuoliai-pranciškonai.

1945 m. birželio mėn. pirmoje pusėje (tarp 5–10 d.) Punios šile įvyko bendros keleto šiaurinės Dzūkijos partizanų junginių – „Margio“, „Kęstučio“, „Vėžio“ grupių, Balbieriškio būrio ir „Vanago“ kuopos vadų bei štabų pareigūnų susirinkimas, sušauktas kpt. D. Jėčio-„Ąžuolio“. „Vėžio“ grupei atstovavo V. Voveris-„Žaibas“. Pasitarime buvo aptarta tarptautinė padėtis, tolesnio partizaninio veikimo prasmė ir perspektyvos, grupių vadai apibūdino savo junginių veikimo sąlygas. Svarbiausias pasitarimo rezultatas buvo naujos „Dzūkų“ rinktinės įkūrimas. Dalinio vadu liko jos iniciatorius kpt. D. Jėčys-„Ąžuolis“, sudarytas rinktinės štabas. Tačiau tiek „Vėžio“ grupės, tiek „Vanago“ kuopos atstovai neturėjo įgaliojimų galutiniam atsakymui ir įsijungimas įteisintas bei organizacinės smulkmenos aptartos turėjo būti per kpt. D. Jėčio-„Ąžuolio“ ir ats. ltn. A. Ramanausko-„Vanago“ bei K. Barausko-„Vėžio“ susitikimą.

Kitas Dzūkijos partizanų organizacinis centras formavosi pietinėje Dzūkijos dalyje. 1945 m. birželio 1–2 d. sujungti būrius, veikiančius Valkininkų–Onuškio vls. ir jiems vadovauti, iš Vilniaus atvyko ltn. L. Tarasevičius-„Aras“ (vėliau „Lūšis“). Formuojamas junginys buvo pavadintas „Geležinio Vilko“ (Valkininkų) rinktine ir naujasis jos vadas birželio 11 d. užmezgė ryšius su Varčios miško partizanais – „Vėžio“, „Žaibo“ ir „Vanago“ būriais. Pastarieji tuo metu organizaciniu požiūriu buvo pasiekę tą lygį, kuomet pradedama ieškoti ryšio su aukštesne vadovybe arba kuriamas savarankiškas stiprus junginys, ir vienu metu sulaukė net trijų pasiūlymų iš trijų skirtingų centrų.

Be ltn. L. Tarasevičiaus-„Aro“ ir kpt. D. Jėčio-„Ąžuolio“ pastangų ir pasiūlymų užmegzti ryšį, V. Voveris-„Žaibas“ užmezgė ryšius ir su LLA Alytaus apylinkės štabu. Birželio pirmoje pusėje Varčios miške ats. ltn. A. Ramanauskas-„Vanagas“, K. Barauskas-„Vėžys“ ir V. Voveris-„Žaibas“ susitiko su LLA štabo atstovu V. Pielikiu. Varčios miško vadai elgėsi pakankamai diplomatiškai, nukeldami galutinį atsakymą vėlesniam laikui. Jie pasirinko geriausią taktiką – pirma patiems išsiaiškinti visų trijų centrų galimybes, ir tik po to spręsti. A. Kulikauskas-„Daktaras“ ir V. Voveris-„Žaibas“ dalyvavo steigiamajame „Dzūkų“ rinktinės pasitarime, o K. Barauskas-„Vėžys“ ir ats. ltn. A. Ramanauskas-„Vanagas“ birželio 12 d. „Rugio“ būrio stovyklavietėje susitiko su ltn. L. Tarasevičiumi-„Aru“ ir J. Jakubavičiumi-„Rugiu“, sužinodami apie aukštesnio „Dzūkų“ grupės štabo egzistavimą. Buvo nuspręsta visiems kol kas veikti savarankiškai, nustatyti tarpusavio ryšiai. Organizacinę veiklą pristabdė rusų siautimas Varčios miške, išblaškęs partizanus bei jų vadus.

Buvo susitarta apie birželio 15 d. pulti Alovę ir užėmus šį valsčiaus centrą sunaikinti stribus bei ten buvusias valsčiaus institucijas. Alovės valsčiaus pietrytiniame pakraštyje, labai tankiame ir pelkėtame Varčios miško masyve susitelkė „Vanago“, „Žaibo“ ir „Vėžio“ būriai, atvyko nedzingiškiai. Tačiau enkavėdistai sužinojo apie susitelkusius partizanus. Birželio 12 d. NKVD pasienio kariuomenės 220-asis pulkas apsupo Varčios mišką ir puolė ten įsikūrusių „Vanago“ kuopos apie 90 partizanų stovyklą. Kautynės prasidėjo ryte, sargybai pastebėjus besiartinantį priešą. Dėl to partizanai, vadovaujami A. Kulikausko-„Daktaro“ iš anksto pasirengė organizuotai gynybai bei traukimuisi. Rusai supo stovyklą tampriu žiedu, puolė stati ir rėkdami „ura“, tačiau partizanai atsakė sutelkta ugnimi, tame tarpe ir iš 12 kulkosvaidžių, kas nulėmė mūšio baigtį. Patyrę didelių nuostolių rusai ėmė netvarkingai trauktis, tuo pasinaudoję ėmė trauktis ir partizanai, tačiau trūkstant patyrimo dalis partizanų bandė gelbėtis pavieniui, iškriko. Tuo pasinaudoję rusai atnaujino ataką, bet organizuotai besitraukiąs branduolys pralaužė apsupimo žiedą ir susitiko su į pagalbą atskubėjusiu „Žaibo“ būriu. Stoti į atvirą mūšį jau nebuvo prasmės, todėl V. Voveris-„Žaibas“ su savo vyrais pasitraukė be didesnių nuostolių į Kalesninkų mišką, o A. Kulikausko-„Daktaro“ apie 20 partizanų sulaukę tamsos sėkmingai pasitraukė Sapiegiškių–Nedzingės kryptimi į Panedzingės raistus, o dauguma A. Ramanausko-„Vanago“ partizanų pasitraukė į Plikionių ir Vabalių miškus. Sulaukę tamsos iš miško išsiveržė ir kitos išsislapsčiusios mažos partizanų grupelės.

Pats Varčios mūšis truko apie porą valandų ir jo metu žuvo apie 10 partizanų, keli dingo be žinios ar buvo paimti į nelaisvę, 2 partizanai žuvo ir keli sužeisti iš „Žaibo“ būrio. Daugiausiai vyrų žuvo iš neorganizuotai besitraukiančių partizanų tarpo, tačiau rusų nuostoliai buvo žymiai didesni (pagal partizanų duomenis 176). Pagal okupantų dokumentus birželio 12–13 d. Varčios mūšio metu buvo nukauta 30 partizanų, iš kurių dvi buvo moterys ir suimti 6 partizanai.

Skirtingai nuo ankstesniųjų NKVD operacijų, rusų kariuomenė pasiliko Varčios apylinkėse ilgesniam laikui ir pastoviai krėtė mišką bei apylinkėse vykdė šnipinėjimą.

1945 m. birželio 24 d. rusai iš pasalų užklupo miške vėl susirinkusius partizanus. Mūšyje su baudėjais buvo išsklaidyti A. Ramanausko-„Vanago“ ir K. Barausko-„Vėžio“ būriai. Vėl žuvo apie 12–14 partizanų, o sunkiai sužeistas Kostas Barauskas-„Vėžys“ buvo paimtas į nelaisvę, kalintas Alytuje ir vėliau nusižudė Alytaus ligoninėje. Palaidojimo vieta nežinoma.

Po K. Barausko-„Vėžio“ žūties vadovavimą grupei perėmė V. Voveris-„Žaibas“, kurio būrį iki tol sudarė trys partizanų skyriai po 20 partizanų. „Žaibo“ vadovaujami partizanai veikė Alytaus, Trakų, Kauno aps. sandūroje esančiuose valsčiuose.

„Vanago“ kuopa buvo pertvarkyta iškart po Varčios kautynių, partizanų būrius išskirstant veikti skyriais ir grandimis teritoriniu principu Merkinės–Alovės vls. Organizacinė veikla ypač paspartėjo įsijungus į „Dzūkų“ grupės sudėtį.

Likimo išbandymus teko patirti ir Konstantino Barausko artimiesiems. Motina Marija Barauskienė, Adomo (g. 1886) ir seserys Marija, Ona ir Antanina (ji buvo tremtyje iki 1958 06 03) Barauskaitės nuo 1945 07 17 iki 1960 02 13 buvo ištremtos į Permės (Molotovo) sr. Belojevo raj. Velva Baza gyvenvietę. Motina 1960 metais mirė, o seserys 1968 metais sugrįžo į Lietuvą.

Skaudžią netektį kovose su okupantais patyrė Dainavos kraštas. Daugelio partizanų biografijos ir likimai skęsta nežinioje. Kai kurių vardus pavyksta išplėšti iš užmaršties.

Šaltiniai ir literatūra :

1. LCVA, f. 385, ap. 2, b. 116, l. 360.

2. LCVA, f. 561, ap. 17, b. 137, l. 94, 95.

3. LCVA, f. 745, ap. 3, b. 920, l. 1-2.

4. LCVA, f. R-1436, ap. 1, b.14, l. 88, 90, 102-105, 107.

5. LCVA, f. R-1436, ap. 1, b. 26, l. 62.

6. LCVA, f. R-1436, ap. 1, b. 134, l. 120.

7. LCVA, f. R-1436, ap. 1, b. 174, l. 26.

8. LCVA, f. R-1491, ap. 2, b. 19, l. 1-2.

9. Gaškaitė N., Kašėta A., Starkauskas J. (sudarytojai). Lietuvos partizanų kovos ir jų slopinimas  MVD-MGB dokumentuose 1944-1953 metais. – Kaunas, 1996, p. 466-467.

10. Jegelevičius S. Nemunaitis ir jo parapija, kn. 2. – Vilnius, 2002, p. 1142, 1143-1146.

11. Kasparas K. Lietuvos karas. – Kaunas, 1999, p. 259, 324-327, 389, 532, 534-536, 540.

12. Liekis A. Nenugalėtoji Lietuva, 5 dalis. – Vilnius, 2002, p. 340.

13. Lietuvos gyventojų genocidas 1944-1947, t. 2. – Vilnius, 1998, p. 158-159.

14. Rimkus H. Lietuvos partizanų Dainavos apygardos kronika 1944-1954. – Alytus, 1998 (rankraštis).

Komentuokite


Lankomumo statistika
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas