Paieška
*Įsigykite knygų
  • knygų įsigijimas
Draugai
  • Antrasis pasaulinis
  • Grenadierius
  • Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyrius
  • Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga
  • Lietuvos sąjūdis
  • Nepriklausomybės gynėjų sąjunga
  • Pomėgis
  • Projektas
  • Rytų frontas
  • Tauta ir tėvynė
Rekomenduojame
  • „Lietuvių namai“ Seinuose
  • Asmeninis treneris
  • Dainavos gidas
  • Genealogija
  • Karinė apranga
  • Karštas komentaras
  • Lietuvos lokaliniai tyrimaI
  • Miroda
  • Obelių paminklas
  • Renginiai Alytuje
  • Sena.lt
  • Stovyklavietės
Vieta Jūsų reklamai
  • reklama
Archyvai

Karo veiksmų aukos ar karo nusikaltimai

Doc. dr. Sigitas Jegelevičius, Vilnius

Nuo Vokietijos–Sovietų Sąjungos karo veiksmų pradžios 1941 m. birželį Lietuvos teritorijoje praėjo 70 metų. Vis tik tas karas, jo įvykiai iki šiol Lietuvoje prisimenami. Neužmiršo jų nei istorikai, nei visuomenė. Jau intensyviai išeina iš gyvenimo ta karta, kuri dar matė jo pradžią, girdėjo vyresnių ir supratingesnių žmonių dar šviežius, karštus komentarus bei prisiminimus. Praeis dar 10 metų ir minimo karo pradžios įvykiai bus tik istorikų svarstymo objektu. Antra vertus, visuomet atsiras ir bus šiaip entuziastų, kuriuos domins ne tik apskritai šis karas, bet ypač jo įvykiai regione, konkrečiame miestelyje ar kaime bei jo apylinkėse.

Sovietmečiu valdžios struktūros laikas nuo laiko, o ypač sukaktuviniais metais, viešai parodydavo susidomėjimą karo įvykiais, daugiau pergalėmis, prisimindavo būtus ir nebūtus hitlerininkų nusikaltimus. Bet tai būdavo ne kas kita, kaip eilinis vajus, lyg pavasario sėja kolchozuose ar derliaus nuėmimas, paprastai vadintas kova už derlių.

1941 m. birželio 22 d. prasidėjusio Vokietijos–Sovietų Sąjungos karo frontas per savaitę persirito per visą Lietuvą. Ypač veržliai Vermachtas (vok. Wehrmacht) judėjo per Pietų Lietuvą. Pirmą karo dieną vokiečiai užėmė didesnę Dainavos krašto dalį. Vokiečių daliniai, užėmę tris tiltus ir du keltus, nesustodami forsavo Nemuną ir pirmosios karo dienos vakarą nakčiai sustojo maždaug Butrimonių – Alovės – I Varėnos (dabar – Senoji Varėna) linijoje. Taip sparčiai veržiantis pirmyn, vokiečių užnugaryje liko tūkstančiai išsklaidytų raudonarmiečių. Daugelis, nesiveldami į kautynes su vokiečiais, stengėsi kaip nors greičiau pasitraukti iš svetimo krašto, gal net pasivyti ir pereiti frontą. Buvo ir tokių, kurie likę giliame užnugaryje, neturėdami jokios informacijos apie padėtį fronte ir apimti nevilties, iš pasalų apšaudydavo vokiečius, padarydami daugiau žalos civiliams nei vokiečių kariškiams.

Elgesį su civiliais gyventojais karo metais ir okupuotoje teritorijoje tais laikais reglamentavo 1929 m. Ženevos konvencija, išplėtojusi ir sukonkretinusi 1907 m. IV-ąją Hagos konvenciją apie sausumos karo įstatymus bei papročius. Taigi, pagal tarptautinę teisę įkaitais paimtų beginklių civilių gyventojų žudymas priešininko teritorijoje – tai karo nusikaltimas.

Sovietmečiu šis bei tas žinota apie pirmomis karo dienomis vykusias epizodines Vermachto keršto akcijas, kurių metu būdavo šaudomi pavieniai civiliai ar jų grupės už tai, kad toje vietoje neaiškiomis aplinkybėmis, iš pasalų, nepastebėjus ar nesuradus uniformuoto priešininko, buvo nušautas vokiečių kariškis. Sovietų propagandoje daugiausia eskaluotos birželio 23 d. civilių žudynės Ablingoje ir kaimyniniuose Žvaginiuose. Kartu buvo stengiamasi nutylėti tos vokiečių keršto akcijos priežastį – raudonarmiečių pasipriešinimą kaimo prieigose. Propagandos reikmėms kartais būdavo pasinaudojama informacija apie keršto akciją Alytuje.

Ir šiais laikais ginkluotuose konfliktuose dalyvaujančios valstybės raginamos siekti, jog jų kariuomenės savo veiksmais, ypač bombardavimais, vengtų civilių aukų. Antrajame pasauliniame kare nė viena kariaujanti galybė nesistengė vengti civilių aukų. Susidaro įspūdis, kad neretai specialiai buvo bombarduojami civiliai objektai (miestų gyvenamieji kvartalai ir pan.). Jau pirmosios karo dienos rytą vokiečių aviacija bombardavo Marijampolę, Tauragę, Alytų, Jonavą. Bombardavo ne tiek karinius objektus, kiek gyvenamuosius kvartalus. Daugiausia nukentėjo Jonava ir Alytus. Pastarajame buvo visiškai sunaikinti senamiesčiai abiejose Nemuno pusėse, karinis aerodromas, bet nebuvo bombarduojama geležinkelio stotis bei didžiulis karinis miestelis vakariniame Nemuno krante. 1943–1944 m. sovietų aviacija daug kartų naktimis bombardavo Vilnių, daugiausia tirštai gyvenamą Senamiestį. Čia ištisai griuvėsiais virto Rudninkų gatvės rajonas bei Vokiečių gatvė su nemaža apylinke (čia sugriauta ir Didžioji sinagoga). Po karo šitas nusikaltimas buvo suverstas šiuo atveju niekuo dėtiems vokiečiams. Daugiau kaip dvejus metus anglų ir amerikiečių aviacija naktimis Vokietijoje daužė ne tik karinius bei pramonės objektus, bet ir ištisus miestus su jų civiliais gyventojais. Pietų Vokietijoje miestai intensyviai buvo bombarduojami netgi 1945 m. kovo pabaigoje bei balandį, kai karo baigmė buvo dienų nulemta. Neretai į aviacijos suniokotą miestą po kelių dienų įžengdavo sausumos kariuomenė. Tuose miestuose labai taikliai (vienos ar dviejų bombų smūgiu) buvo sugriautos didingos katedros, neretai skaičiuojančios 800–900 metų. Visais atvejais ir vokiečių, ir sovietų, ir anglų-amerikiečių lakūnai užskridę ne savavališkai mėtė bombas, kur pakliuvo. Kiekvienas ekipažas išskrisdamas iš štabų gaudavo tikslias koordinates, kur turi numesti bombas.

Maskvoje dar 1943 m. buvo įsteigta Ypatingoji komisija tirti nacių nusikaltimams. 1944 m. rudeniop šios komisijos padalinys pradėjo darbą Lietuvoje. Komisijos dirbo didžiuosiuose miestuose ir kiekvienoje apskrityje. Kaip ir daug kas Sovietų Sąjungoje, taip ir minėtos komisijos veikla įgavo eilinės propagandinės kampanijos pobūdį. Dirbta skubotai ir atmestinai. 1945 m. pabaigoje nacių nusikaltimai jau buvo „ištirti“ ir ataskaita iškeliavo į Maskvą. Taigi į ataskaitą pateko toli gražu ne viskas. Panaši komisija kaimyninėje Lenkijoje dirbo kelis dešimtmečius, po krislelį kaupdama ir apdorodama informaciją.

Alytiškis Gintaras Lučinskas, keliolika metų rinkdamas informaciją apie Vermachto karo nusikaltimus Dainavos krašte pirmąją karo savaitę, visuomeniškai bent vienoje srityje nuosekliai atliko tą darbą, kurį kadaise turėjo atlikti sovietinė Ypatingoji komisija, o kaimynai dirbo dešimtmečiais. Užsispyrimo ir atkaklaus darbo rezultatas – ši knyga, kurioje sukaupta šimtai pavardžių žmonių, žuvusių ar specialiai nužudytų pirmosiomis karo dienomis, papasakota daugybė istorijų. Tai ir sudaro šio leidinio išliekamąją vertę.

Skelbiamuose sąrašuose ne tik pirmųjų dienų Vermachto kareivių ar slaptosios lauko policijos pareigūnų kaip įkaitai sušaudyti civiliai, bet ir bombardavimų metu žuvusieji, o taip pat tie, kurie ne specialiai sušaudyti, bet tiesiog „nušauti“ ir tiek žinių. Gintaras Lučinskas perteikė tai, kas fiksuota ano meto rašytiniuose šaltiniuose. Ne tik knygos autorius, bet ir kiekvienas skaitytojas tampa tų šaltinių informacijos įkaitu. Jau vėlu apklausos būdu išsiaiškinti vieno ar kito žmogaus „nušovimo“ aplinkybes. O ir išlikę kiek ankstesni pasakojimai vargu, ar visuomet byloja tiesą. Vien tik ko vertos įspūdingos sakmės apie Alytuje dešimtmečiais po karo buvusį garsų „Maršako malūno incidentą“. Iš viso to aišku viena: incidentas tikrai buvo ir dėl jo sušaudyta dešimtys Lelijų ir gretimų gatvių vyrų.

Tai maždaug kokį procentą iš visų žuvusiųjų sudaro ar galėtų sudaryti specialiai sušaudyti kaip įkaitai?

Vermachto kariai bei slaptosios lauko policijos pareigūnai šaudė ne tik įkaitus, paimtus po vokiečių karių užpuolimo iš pasalų. Pražygiuoją šaudė bėgančius šalin nuo pasirodžiusių vokiečių karių, manydami bėgant persirengusį priešą. Šaudė imančius karinį turtą ir ypač renkančius rusų paliktus ginklus. Šaudė suirutėje plėšikaujančius. O Alytuje tomis dienomis netrūko plėšiančių nuniokotus sandėlius, parduotuves, netgi gyventojų paliktus butus. Tai gal Alytuje buvo ir tokių sušaudyta, ypač naktimis? Beje, Alytuje plėšikavo netgi moterys, bet jų vokiečiai nešaudė. Tiesiog laikinai internuodavo kareivinėse. Šaudė vietoje netgi pakelėje sutiktus vyrus, kuriems nukėlus kepurę paaiškėdavo, kad jie nukirpti plikai (taip buvo kerpami eiliniai raudonarmiečiai). Tokius praeivius laikydavo persirengėliais. Slaptoji lauko policija šaudė padedančius apsuptyje likusiems raudonarmiečiams ar bent palaikančius su jais ryšius. Ar tokių nebuvo tarp sušaudytųjų Miroslavo valsčiaus Tolkūnų, Balkasodžio, Cigoniškių, Mankūnų, Mociškėnų, Nemunaičio (Ūlyčios) kaimuose (šitų kaimų apsuptyje plytėjo prie Nemuno prigludęs Tolkūnų miškas, kuriame visą savaitę nuo pirmos karo dienos buvo susitelkę įvairių išsklaidytų dalinių raudonarmiečiai). Visą laiką kirbėjo ir tebekirba mintis ar tik vienas kitas paslaugus miesteliuko, bažnytkaimio pilietis nebus apsistojusiems nakčiai vokiečiams pakuždėjęs apie lyg ir komunistuojantį kaimyną: šitas – komunistas. Tai buvo tolygu mirties nuosprendžiui, jeigu išgirsdavo slaptosios lauko policijos pareigūnai. Šioje pastraipoje išvardintieji nelaikytini įkaitais.

Sąrašuose yra Valėniškių kaimo (Alovės vls.) ūkininkas Alfonsas Ivaškevičius, kurį vokiečiai sušaudė miško pakraštyje bene birželio 24 dieną. Eidamas miško pakraščiu savo valdų ribose, miško keliuko į Dušnionis pakraštyje pamatė į lazdyno krūmą atremtus du dviračius. Apsidairė, aplinkui nieko nesimatė. Tikriausiai pamanė, kad dviračius pametė bėgantys rusai. Paėmė abu dviračius ir jau ėjo tuo keliu iš miško. Iš už krūmų išlindo du vokiečiai, kurie laukymėje žemuogiavo ir ūkininkui pamojo pirštu. Tas sustojo ir priėjo. Vokiečiai šautuvais jį pastūmėjo į priekį, miško kirtimu nusivarė keliasdešimt žingsnių į paraistį ir, einantį nušovę, nuvažiavo savais keliais. Visa tai stebėjo krūmuose įlindęs piemenukas… Kaip vertinti tokį kareivių elgesį, kai jų supratimu buvo akivaizdi kariško turto vagystė, o jų viršininkai toli ir jiems patiems reikia vykdyti kažkokią užduotį?

Trečią ar ketvirtą karo dieną visai šalia I Varėnos paplentėje buvo nušautas padorus ūkininkas Palevičius (sąrašuose jis lyg ir neminimas?). Žmogus išlindo iš miško į plentą, kuriuo tuo metu nuo Babriškių kaimo važiavo vokiečiai. Vyriškį susistabdė ir apieškojo. Kišenėje rado dvi ar tris penkiakampes žvaigždeles iš raudonarmiečių piločių. Iš čia pat jį nušovė. Tai tikriausiai sankcionavo padalinio vyresnysis. O gal ten važiavo slaptosios lauko policijos pareigūnai?

Kaip mėginsime paaiškinti štai tokį Juozo Krasausko iš Komenkos kaimo (g. 1925 m., Lazdijų vls.) pasakojimą: „Atsitraukdami nuo puolančių vokiečių rusai birželio 23 d. susišaudė su vokiečiais. Tada Kurdimakščių kaime vienas vokietis žuvo, o rusai pasislėpė ūkininko Murausko kluone. Už tai šio ūkininko visus pastatus sudegino kartu su jo šeimos nariais (žuvo tėvas ir dvi mergaitės). Be to, vokiečiai surinko vyrus iš Komenkos, Verstaminų, Margų ir Papečių kaimų. Pasivedę prie Stebulių kaimo, sušaudė visus 33 asmenis. Jie palaidoti Verstaminų kaimo kapinaitėse. Tada buvo palaidota ir 17 žuvusių rusų. Bet ar buvo kalti minėto ūkininko šeima ir tie sugaudyti vietiniai vyrai?

Pirmąją karo dieną (1941 06 22) prie Šeštokų SS dalinys iš tankų ir lėktuvų šaudė prie rugių lauko pastebėtus vyrus. Tada žuvo apie 40 žmonių. Dalis žmonių bandė pasislėpti rugių lauke ir ten žuvo, o rado juos gal po savaitės, kai pradėjo jų lavonai gesti ir pasijuto kvapas.“ (Gvildys S. Kruvini likimai. Istorinės-dokumentinės apybraižos, prisiminimai, t. 2. Kaunas, 2004, p. 200).

Pirmuoju atveju neabejotinai įkaitų žudynės. Antruoju atveju – karo aukos. Iš oro pastebėtas vyrų sambūris tikriausiai buvo palaikytas persirenginėjančia civiliais kariškių grupe ir atakuotas. O esesininkai tankuose ir lėktuvuose prie Šeštokų – sakmė iš sovietmečio kūrybos palikimo. Tik jau bent neįvardinkime tų vyrų Birželio sukilėliais.

Atsiminimai, pasakojimai, be abejonės, vertingas šaltinis, kai nėra kitaip fiksuotos informacijos, ar papildantis pirminę dokumentinę informaciją. Vis tik atsiminimai, kaip šaltinis, verčia suklusti, kai juose randame santykinai nemažus skaičius, ypač kai tie šaltiniai užfiksuoti gerokai chronologiškai nutolus nuo įvykių datos.

Gintaro Lučinsko parengta knyga ne tik teikia daug informacijos, bet ir turėtų paskatinti gilesnius tyrimus. Pavyzdžiui, analizuojant sudarytus sąrašus, kuriuose esančių asmenvardžių bei vietovardžių tikrumu neabejojame, galima mėginti patvirtinti ar paneigti pasakojimuose užfiksuotus pirmosiomis karo dienomis Alytuje sušaudytųjų vyrų skaičius, kurie bėgant laikui vis didėjo. Analizuojant atsiminimus, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad grupinėse kapavietėse buvo laidojami ne tik sušaudytieji, bet ir žuvusieji bombardavimų metu. Atkasdami tuos kapus, žmonės ieškojo nebūtinai tik sušaudytų savųjų bei giminaičių palaikų. Vokiečiai reikalavo kuo skubiau laidoti, kadangi buvo labai karštos saulėtos dienos ir gana šiltos naktys, tai nebuvo kada ieškoti karo pradžios įvykių išsklaidytų artimųjų.

Atskirai svarstytinas sukilėlių klausimas. Tie vyrai, kurie susibūrė į ginkluotas ar pusiau ginkluotas formuotes praėjus frontui, t. y. Alytaus atveju po birželio 22 d., jau nelaikytini Birželio sukilėliais.

Istorinio teisingumo vardan taip pat svarbu nustatyti, kiek iš tų sąrašuose užfiksuotų buvo Vermachto karo nusikaltimų aukų ir kiek karo veiksmų aukų. Vis tik yra skirtumas tarp šių dviejų aukų kategorijų. Be to, išsiaiškinkime kaip kvalifikuoti vykusias žudynes: ar jos buvo masinės, ar grupinės.

Šiandien apie Vokietijos–Sovietų Sąjungos karo pradžios įvykius žinome nepalyginamai daugiau nei prieš 20–22 metus. Prie to žinojimo išplėtimo prisideda ir Gintaro Lučinsko knyga. Bet rytoj jau vargu dar ką nors naujo sužinosime.

Komentuokite


Lankomumo statistika
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas