Paieška
*Įsigykite knygų
  • knygų įsigijimas
Draugai
  • Antrasis pasaulinis
  • Grenadierius
  • Joniškėlio respublika
  • kolekcionavimas.lt
  • Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga
  • Lietuvių tautinis centras
  • Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyrius
  • Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga
  • Lietuvos sąjūdis
  • Nepriklausomybės gynėjų sąjunga
  • Pomėgis
  • Projektas
  • Rytų frontas
  • Tauta ir tėvynė
  • Tautos balsas
Rekomenduojame
  • „Lietuvių namai“ Seinuose
  • Asmeninis treneris
  • Dainavos gidas
  • Genealogija
  • Karinė apranga
  • Karštas komentaras
  • Lietuvos gidas
  • Lietuvos lokaliniai tyrimaI
  • Lobių pieva
  • Miroda
  • Obelių paminklas
  • Renginiai Alytuje
  • Sena.lt
  • Stovyklavietės
Vieta Jūsų reklamai
  • reklama
Archyvai

Lietuvių gintis

Istorikas Valdas Striužas, Vilnius

Alytaus šaulių kuopos šauliai. Iki 1940 m.

Vartau išleistą naują Gintaro Lučinsko istorijos įvykių kroniką „Vermachto nusikaltimai Dzūkijoje 1941 m. birželį“ – ar galėtų rastis kažkas įdomaus? Karas. Rašyta aprašyta, išnarstyta šimtuose istorikų ar prozininkų knygų, menininkų kūriniuose rūsčiai apstingo, kurta sukurta filmų, spektaklių, poetų išjausta, apraudota, ir karių atsiminimuose ir liudininkų pasakojimuose kaskart graudintasi, sminga gailumu sielon karo aukų, nekaltųjų kryžiai, parimę paminklai amžinybėn – praėjo, tikriau, audros piktavalės šuorais praūžė, pradundėjo, kruviniausiais pėdsakais nušliaužė, nugarmėjo, gaisrais nutvilkino, pelenais išsibarstė Europos kančių kryžkelėse, keliuose, pakelėse, po laukus, miškus, miestus ir kaimus, negimusiųjų nebyliais sapnais išsapnuota… Smalsumas neįveikiamas. O gal vis dėl to verta panaršyt lapus? Vakarais, tekant mėnulio pilnačiai įsikniaubsiu ir skaitysiu. Jau ir toji pilantis dyla, o vis nauji karo vaizdai stringa ir liepsnoja deginamų sodybų šiaudinių stogų pašvaistėmis…

Neslopstantys, nepalenkiami įspūdžiai, mano vaizduotė kaista. Pirmosios Vokietijos–Sovietų Sąjungos karo dienos atskleidė silpnąsias Vokietijos kariuomenės vadų vietas. Raudonosios armijos subombarduotų dalinių likučiai padrikai traukiasi savojon motinon tėvynėn. Atsilikę pavieniai kareiviai, gal politrukai priešinasi. Lazdijų valsčiuje, Verstaminų kaimo apylinkėse raudonarmietis kulkosvaidžio serija supyškina automobilyje važiavusį vokiečių karininką. Kulkosvaidininkas dingo, paspruko. Vokiečių vadai įsako sugaudyti aplinkinių – Komenkos, Verstaminų, Margų ir Papečių kaimų vyrus ir nedelsiant apie 30 sušaudo. O minėtų kaimų gyventojai „išvaduotojų“ laukė su gėlėmis… Bet panašiai siautėdami keršijo ir enkavedistai džiugaujantiems lietuviams – sukilėliams, per anksti iškėlusiems trispalves vėliavas. Vėliau, Lietuvos partizaniniame kare – šaudė civilius gyventojus, arba suėmę nukankindavo, įkalindavo, supūdydavo sibiruos, sušaudydavo partizanų artimuosius, sudegindavo partizanų sodybas, nesusekdami partizanų, nors žuvusiųjų kūnus išniekindavo.

Vokietijos kariuomenės daliniai 1941 m. akivaizdžiai savivaliavo, demonstruodami ginkluotą pranašumą, naudojosi nebaudžiamumu. Už raudonarmiečių ar politrukų epizodišką priešinimąsi, nušautus Vermachto kareivius – dėl vokiškų įsakymų nepaisymo, nesupratimo, baudžia lietuvius civilius gyventojus: žudynės Padusio, Balkasodžio ir Cigoniškių kaimuose. Taip pat Daugų, Merkinės, Alovės, Butrimonių valsčiuose, Seirijuose, Varėnos krašte. Besisukančios Vokietijos–Sovietų Sąjungos karo stambios girnos sumalė išvaduotojų teisingumu ir objektyvumu patikėjusį ltn. Benjamino Meškelio vadovaujamą alytiškių sukilėlių 42-jų šaulių būrį. Šauliai kovėsi prieš besitraukiančius ir smurtaujančius raudonarmiečius – esesininkai šaulius sušaudė. Alytuje pasislėpę komjaunuoliai, sovietiniai aktyvistai ar likę raudonarmiečiai tyčia nušovė keletą vokiečių kareivių. Naujieji užkariautojai šypsodamiesi saldžiu kerštu vien Alytuje sušaudo apie 300 šimtus įkaitų vyrų – sukilėlių ir nespėjusių pasislėpti alytiškių. Niekšiškas nugalėtojų galybės demonstravimas – nuo tūkstantinių paradų, Europos valstybių užgrobimų iki beginklių žmonių šaudymo, tam narsumo visai nereikia. Galybę demonstravo – į kaulus gavo. O štai vienas nežinomas lietuvis šaulys drąsa pranoko išminuotojų būrį – išsaugojo nuo raudonarmiečių ketinimo susprogdinti Kaniūkų tiltą – nukirpti sprogmenų laidus reikia ir narsumo ir sumanumo.

Birželio 23 d. per Kauno radiją LAF įgaliotinis Leonas Prapuolenis pranešė apie prasidėjusį Tautos sukilimą, perskaitė Nepriklausomybės atkūrimo deklaraciją ir paskelbė apie sudarytą Lietuvos Laikinąją Vyriausybę. Policininkai ir tarnautojai buvo pakviesti tęsti tarnybą. Alytiškiai vokiškiesiems okupantams nenugalimai vejant raudonuosius grobikus ir trypiant, gniaužant Lietuvą, kuria komitetą tvarkai palaikyti ir turtui apsaugoti. Patikėjo ir matė Alytaus išvadavimą, bet nepamąstė apie atsargumą: naujieji okupantai baudė viešoje vietoje pasirodžiusius ginkluotus lietuvių pareigūnus – sušaudė per 10 Alytaus policijos nuovados policininkų ir sukilėlių.

Gintaras Lučinskas pateikia gausybę įvairiausių šaltinių, literatūros pirmųjų karo dienų įvykių faktų Alytuje, apylinkėse. Paskirai – tokie faktai, įvykių aprašymai – tiktai įdomūs, nevisiems dargi suprantami, o štai kruopščiai suregistruoti ir sudėti knygon, tampa svarbiu liudijančiu, klausiančiu, teigiančiu, kaltinančiu dokumentų rinkiniu. Reikšmingi, vertingi tų įvykių liudytojų atsiminimai. Tiktai kartais nelengva suprasti, kuomet duomenis apie kurį nors įvykį, pvz., prie Maršako malūno, su tuo susijusias žudynes Lelijų g., autorius išpančioja ir pateikia ne viename skyriuje, o išguldo per visą knygą, o kai įvairiausių žinių, literatūros, archyvinių šaltinių gausu – skaitytojui sunku sugraibyt, sumegzt į vieną mazgą. Tuomet susigaudymui paskaitau pratarmę arba išvadas. Tiesa, suprantama – žudynės Alytuje yra gausiausios. Toks iš pasalų pašaudymas į puolančios galingos armijos  kareivius, karininkus – ne šiaip koks nekaltas desperatiškas dalykas, tai laikytina tyčiniais sovietinių politrukų, gal kareivių arba lietuviškųjų sovietinių aktyvistų, komjaunuolių, komunistų veiksmais. Kas tuo abejoja naiviai neperpranta bolševikinės melagingos, klastingos, apgavikiškos sistemos.

Pateikiami duomenys, esą Vokietijos kariuomenės armijų grupės „Centras“ vadas, generolas Fedoras fon Bokas dėl civilių ar sukilėlių nužudymo per Alytaus miesto komendantą atsiprašė. Jis paaiškino, kad įvyko nesusipratimas. Kad nebuvo gero ryšio, esą įsakymo šaudyti gyventojus jis nedavęs. …Gerai, nors atsiprašė. Vokietija iš dalies atsiprašo už Lietuvos gyventojų žudymą, turto naikinimą: Vokietijos vyriausybė sumoka už okupuotų valstybių piliečių priverstinį darbą Vokietijoje, sudegintas sodybas, įmones. Michailas Gorbačiovas, vyriausiasis Sovietų Sąjungos ginkluotųjų pajėgų vadas po 1991 m. sausio 13-osios raudonųjų okupantų įvykdytų Laisvės gynėjų žudynių, šimtų jų suluošinimo irgi teisinosi, neįsakęs jų šaudyti. Bet neatsiprašė. Sovietų Sąjunga nemoka kompensacijų tremtiniams, kaliniams, atseit neatsakingą už sovietų „kai kurias klaidas“, nukentėjusi ir Rusija. Bet karas karu, o už karo kadrų, uždangos – smurtas prieš nekaltuosius.

Keistokas, nei retorinis nei klausiantis doc. dr. J. Jegelevičiaus pratarmės pavadinimas. Manyčiau, kad Vokietijos kariuomenės įvykdytas civilių žudynes reiktų vadinti tiktai karo nusikaltimais, nes aukos – kuomet kažkas kažkam aukojama. Na nebent Lietuvą „aukojo“ viena kitai Vokietija ir Sovietija, nebaudžiamos miegančių dievų. Vėliau, mažiau daugiau – anksčiau vėliau abi agresores nubaudė, kad ir pavėluotai. Kitaip – kuo dėta Lietuva, lietuvių tauta šiame dviejų nusikaltėliškų valstybių grobikiškame kare? Kur tas numanomas karo aukų ir karo veiksmų skirtumas? Ką aukojo lietuviai ir kodėl turėjo aukoti? Visa mūsų „kaltė“ – buvome tarp didžiųjų imperialistinių valstybių, ant deginamo karo kovų kelio. Ir esame. O sukilti, priešintis bet kokiems okupantams – nerašyta, bet įgimta lietuvių pareiga Tėvynei Lietuvai.

Visos galybės griuvo, didžiausios, rodos niekada neįveikiamos armijos, imperijos subyrėjo. Lenkiame galvas mūsų drąsiesiems tautiečiams, gynusiems savo tėviškes, šeimas, saugojusius turtą, tikėjusiems laisve. Tėvynės Laisvės aukuras nekaltųjų krauju kaskart brangiausia spalva parausta primindamas – beprasmiškų mirčių nebūna. O laisvas oras skersvėjais apgaulingai praūžęs pro šalį dar ilgus, sekinančius dešimtmečius sukiojosi aplinkui, viliodamas gaiviausiu ozonu.

Šią knygą reiktų išversti į vokiečių kalbą ir išplatinti Vokietijoje, tepasiskaito, istorijos žinias papildo. Galbūt ir vokiečiams ne viskas žinoma apie II-ojo pasaulinio karo šauniuosius nenugalimuosius jų tautiečius, puikavusiais Drang nach Osten.

Komentuokite


Lankomumo statistika
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas