Paieška
*Įsigykite knygų
  • knygų įsigijimas
Draugai
  • Antrasis pasaulinis
  • Grenadierius
  • Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyrius
  • Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga
  • Lietuvos sąjūdis
  • Nepriklausomybės gynėjų sąjunga
  • Pomėgis
  • Projektas
  • Rytų frontas
  • Tauta ir tėvynė
Rekomenduojame
  • „Lietuvių namai“ Seinuose
  • Asmeninis treneris
  • Dainavos gidas
  • Genealogija
  • Karinė apranga
  • Karštas komentaras
  • Lietuvos lokaliniai tyrimaI
  • Miroda
  • Obelių paminklas
  • Renginiai Alytuje
  • Sena.lt
  • Stovyklavietės
Vieta Jūsų reklamai
  • reklama
Archyvai

N.Venckienė: Mūsų valstybėje įteisinamas smurtinis teisingumas

Neringa Venckienė

Akivaizdu, kad šiandieninės Lietuvos teisinė sistema išgyvena siaubingą krizę.

Mano brolis, sužinojęs apie dukters seksualinį išnaudojimą, parašė daugiau kaip 200 prašymų teisėsaugos institucijoms, bet užuot sulaukęs deramo teisėtvarkos dėmesio, kuris neabejotinai būtų parodytas besikreipusiajam bet kurioje demokratinėje pasaulio valstybėje, buvo rastas negyvas pamario pašlaitėje. Savo ruožtu aš, jo mažametės dukrelės globėja, nuolat patiriu didžiulį spaudimą iš Lietuvos teisėtvarkos institucijų – daugybė drausmės bylų, siekis panaikinti mano teisinę neliečiamybę yra ne kas kita, kaip tam tikrų jėgų siekis palaužti mano valią ir sveikatą, sugriauti pedofilijos bylą, ir atimti mažametę, laisva valia atsisakančią vykti gyventi kartu su biologine motina. Todėl pasikartodama noriu viešai pareikšti visuomenei:

Teisingumas ir jo vykdymas yra vienas svarbiausių valstybės gyvavimo principų. Savo darbe, kurį dirbu jau daugiau nei 10 metų, visuomet ištikimai laikiausi teisėjo priesaikos, duotos Lietuvos Respublikai; priimdama teisinius sprendimus, nuosekliai vadovavausi įstatymais, rodžiau pagarbą etikai ir žmogaus teisėms. Niekada neėmiau kyšių, nerėmiau korumpuotų valdžios klanų, nesipyniau į jokius neskaidrius ir nesąžiningus bei antiįstatymiškus sandorius. Man visuomet buvo svetima tai, kas ardo harmoningą visuomenės gyvenimo pagrindą, diskredituoja teisėjo, o kartu ir Lietuvos piliečio etiką, nesiderina su žmogaus sąžine ir jo orumu.

Kadangi mano brolis ir jo dukrelė pateko į sudėtingą ir painią egzistencinę bei teisinę situaciją, aš, kaip sąžiningas ir tiesos siekiantis žmogus, stojau ginti jų interesus.

Šiuo metu itin dramatiškai vyksta mano brolio Drąsiaus Kedžio dukrelės gyvenamosios vietos nustatymo proceso klausimai, kuomet ir Kėdainių, ir Panevėžio teismai priėmė sprendimus, kurie akivaizdžiai nesiderina nei su LR Konstitucija, nei su įstatymais, nei su Lietuvoje ratifikuota Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija bei žmogaus teisių gynimo principais. Sąmoningas mergaitės nuomonės išsakymo nepaisymas, akivaizdžios prokurorų ir teisėjų pastangos neįsiklausyti į naujus jos pareiškimus antstoliui, liudijančius buvus grupinę nusikalstamą seksualinę veiką, yra didžiulis žmogiškų vaiko teisių, jo teisės į teisingą teismą pažeidimas.

Atsakingai pareiškiu, jog visuomet buvau ir esu prieš tokius teisinius nusižengimus, jų negaliu toleruoti nei kaip teisininkė, nei kaip Lietuvos Respublikos pilietė, ir manau, kad pareigūnai, priėmę tokius sprendimus, turi sulaukti drausminės ir baudžiamosios atsakomybės. Juo labiau, man visiškai nesuprantamas aukščiausių Lietuvos teisėsaugos institucijų siekis eliminuoti mane iš teisinės sistemos, bet kokia kaina (šantažo, prievartos, melagingų liudijimų būdu) priversti nusivilkti teisėjos mantiją – tai traktuoju ne kaip šių institucijų norą pasiekti ir įgyvendinti tiesą, bet kaip susidorojimą bet kokiomis priemonėmis, siekiant tiesą užgniaužti, neištirti sudėtingų rezonansinių nusikaltimų, paslėpti brutalių nusikaltėlių veiksmus. Ir visa tai įgyvendinti LIETUVOS RESPUBLIKOS, už kurią tauta sudėjo daugybę aukų, vardu.

Taip pat atsakingai pareiškiu, kad man visiškai nesuprantamas yra aplaidus, nesąžiningas ir nekompetentingas, netgi nusikalstamas Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbas, kuris nukreiptas ne ginti vaiko interesus, bet tarnauti nežinia kam. Dėl šios priežasties nėra galimas veiksmingas ir teisingas vaiko teisių įgyvendinimas valstybėje, griaunamos jo asmenybės savivertės bei harmoningos raidos prielaidos. Todėl esu giliai įsitikinusi, kad ši veikianti sistema yra reikalinga skubių permainų, o šių darbuotojų priimti sprendimai – skubios ir atsakingos peržiūros.

2012 m. kovo 23-osios įvykiai mano tėvų namuose atskleidė siaubingą faktą – tai, kad mūsų valstybėje įteisinamas smurtinis teisingumas. Kėdainių apylinkės teismo nutartimi buvo teigiama, jog vykdant teismo sprendimą, prievarta prieš mažametį asmenį negalima. Tokią nuostatą yra pabrėžusi ir Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Nepaisant to, kovo 23 d. antstolei Vaicekauskienei atėjus į mano tėvų Kedžių namus, mergaitė imta prievarta – filmuotuose kadruose visa Lietuva išvydo šešiasdešimties policininkų žiedu apjuostą kiemą, o namuose – juodai vilkinčių kaukėtų apsaugininkų rankomis grobiamą, tąsomą ir gniaužomą mergaitę. Akivaizdu, kad vaikui tai buvo realus paties siaubingiausio scenarijaus išsipildymas, koks galbūt galimas siaubo ir smurto filmuose.

Mergaitę, lig tol kieme linksmai važinėjusią su dviratuku, prižiūrint seneliui, ir nieko blogo nenujaučiant, atėjusi valstybės įgaliotųjų nutarties vykdytojų draugija su Stankūnaite priešakyje įveda į namą ir po neilgai trukusio pasibuvimo su biologine motina, pradėjo protu nesuvokiamą teroro aktą. Visų garbingų Lietuvos bei Europos piliečių nuostabai, vaikas, nesutinkantis eiti su motina gera valia, buvo ,,imamas“ kaip mafijos nusikaltėlis, Alkaedos teroristas – netikėtai atbudus motinystės jausmui, ,,nekaltai“ Stankūnaitei staiga prireikusi ir kažkada išsižadėta mažametė mergaitė. Apsaugininkams išguldžius ant grindų ją prižiūrėjusias močiutę ir jos seserį, jas mušant, išdaužant aplinkos daiktus. Vaiko klykimas, jo garsus ,,nenoriu!“ buvo girdėti aplinkinėse gatvėse.

Tai buvo klaikus smurtinis scenarijus, kuriam iki visiško išsipildymo trūko tik keleto dalykų – kumščio į burną, kad nesigirdėtų spiegimo, spyrio į galvą, kad apsvaigtų, ir gal ,,kaldros“, kad netabaluotų kojomis ir rankomis. Ir viskas – XXI amžiaus teisingumas įvykdytas.

Tai, kas įvyko – ne tik neteisiška, bet elementariai amoralu, nežmogiška, tiesiog barbariška, necivilizuota – taip iš tiesų šį antstolės pareigybinį ,,profesionalumą“, pagrįstą vienintele praktine galimybe – smurtu, fizine ir psichologine prievarta, nesuderinama su jokiu ,,teisingumo įtvirtinimu“, įvardijo atvykę ir filmuotus kadrus išvydę Vokietijos žurnalistai, pasijutę ne XXI amžiaus demokratinėje ir katalikiškoje Europos šalyje, bet džiunglėse. O tai savo ruožtu reiškė viena – vakariečių pasibaisėjimą mūsų valstybės teismų ir vaiko teisių apsaugos tarnybų bei kitų su šiais klausimais susijusių institucijų profesiniu lygmeniu, nekalbant apie elementarią bendražmogišką pareigūno etiką.

Civilinio proceso kodekso 764 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad vykdydamas teismo sprendimą dėl vaiko perdavimo, antstolis vykdymo veiksmus atlieka dalyvaujant išieškotojui ir valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovui. Taigi akivaizdu, kad valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovas privalo iš anksto būti informuotas apie būsimus vykdymo veiksmus ir tai turi padaryti sprendimą ketinantis vykdyti antstolis.

Civilinio proceso kodekso 764 straipsnio 4 dalis reglamentuoja, kad priverstinai perduodant vaiką, policijos atstovai tik pašalina kliūtis sprendimui įvykdyti, o valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovai vaiką paima ir perduoda išieškotojui. Iš šios teisės normos turinio akivaizdu, kad priverstinai vykdant teismo sprendimą dėl vaiko perdavimo Vaiko teisių apsaugos institucijos atstovo dalyvavimas yra būtinas, nes tik jis gali paimti vaiką ir perduoti jį išieškotojui.

Civilinio proceso kodekso 764 straipsnio 6 dalis reglamentuoja, kad vykdant šiame straipsnyje nurodytus sprendimus, turi būti užtikrinta vaiko teisių apsauga.

Sprendimų vykdymo instrukcijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 1R-352, 25 punktas reglamentuoja sprendimų dėl vaikų perdavimo vykdymą CPK 764 straipsnyje nustatyta tvarka. Instrukcija dar kartą pakartoja, kad vykdant kitus nepiniginio pobūdžio teismo sprendimus, kuriuose numatyti veiksmai susiję su nepilnamečiu asmeniu (vaiku) (teismo sprendimus, kuriais nustatoma vieno iš tėvų bendravimo su vaiku tvarka ir kt.), apie priimtą vykdyti vykdomąjį dokumentą antstolis praneša vaiko gyvenamosios vietos valstybinei vaiko teisių apsaugos institucijai.

Įvertinant nurodytas teisės normas akivaizdu, kad priverstinai vykdant teismo sprendimą dėl vaiko perdavimo, nei vaiko motina L.Stankūnaitė, nei mažametės apsaugą nuo nusikalstamo poveikio organizuojantys ir vykdantys pareigūnai neturėjo teisės naudoti fizinės prievartos ir smurto mažamečio vaiko atžvilgiu, o tai matydami antstolė S. Vaicekauskienė bei Kauno apskrities VPK pareigūnas T. Stauskis turėjo nedelsiant imtis veiksmų fizinio smurto naudojimui nutraukti, bet to nedarė, dėl ko mažametei ne tik buvo padarytas sveikatos sutrikdymas, bet ji patyrė ir didelę psichologinę traumą.

Vaiko teisių apsaugos tarnybos kontrolierė turėjo suvokti šiuos pažeidimus vaiko atžvilgiu ir juos viešai pasmerkti. Tačiau ji padarė atvirkščiai – viešai E. Jakilaičio televizijos laidoje apkaltino mane teismo sprendimo nevykdymu ir vėliau pasiūlė man atimti globos teises, ko ji aktyviai siekia iki šiol. Tokia pareigūnės reakcija į įvykius ir iškreipta jų interpretacija bei neadekvatus požiūris į situaciją žemina institucijos pareigūno vardą ir diskredituoja pačią instituciją, piktina Lietuvos žmones.

Dėl visų mano minėtų teisinių pažeidimų, kylančių ne iš mano, bet iš kitų atsakingų Lietuvos Respublikos pareigūnų nederamų veiksmų, aš neturiu pagrindo atsistatydinti iš Kauno apygardos teismo teisėjos pareigų.

Apibendrindama noriu pabrėžti: visoje šioje situacijoje man, kaip mažametės globėjai, visuomet svarbiausi buvo jos interesai, ir bet koks siekis iškreipti šią tiesą yra bjaurus melas. Aš visuomet deramai rūpinausi ir rūpinuosi savo brolio vaiko dvasine gerove, jo saugumu, mažametės siekių išsipildymu. Būdama teisininkė, o kartu moteris ir motina, aš visuomet klausiau ir klausysiu vaiko širdies kalbos, nes ji pasako viską. Vaikas turi teisę pasakyti, su kuo jam gera, ir su kuo jis nori gyventi, ir bet koks kaukėto asmens maišas, užmautas jam ant galvos, yra šlykšti prievarta bei neteisiškas ir protu nepateisinamas mažamečio grobimo aktas. Tai negali vykti save teisine vadinančioje valstybėje. Todėl kaip motina ir teisininkė visuomet ginsiu vaiko asmenybę, jo laisves ir dvasinius interesus bei priešinsiuos bet kokiai jam gresiančiai prievartai.

Noriu atsakingai pareikšti, jog kai kurių kalbėtojų bandymai teisinius ginčus dėl vaiko suvesti vien į buitinių bei asmeninių konfliktų ašį taip pat yra tam tikrų jėgų siekis nukreipti tautos dėmesį nuo valstybėje egzistuojančio pedofilijos nusikaltimo ir akivaizdžiai dezinformuoti visuomenę. Todėl kovosiu, kad tikroji tiesa paaiškėtų ir būtų atskleista.

Esu giliai įsitikinusi, kad mano tėvynėje Lietuvoje vaikai turi būti laimingi, o ne prievartaujami ar savo namuose tąsomi civilizacijos nepažįstančių kaukinių.

Šaltinis: www.karstaskomentaras.lt

Komentuokite


Lankomumo statistika
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas