Paieška
*Įsigykite knygų
  • knygų įsigijimas
Draugai
  • Antrasis pasaulinis
  • Grenadierius
  • Joniškėlio respublika
  • kolekcionavimas.lt
  • Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga
  • Lietuvių tautinis centras
  • Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyrius
  • Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga
  • Lietuvos sąjūdis
  • Nepriklausomybės gynėjų sąjunga
  • Pomėgis
  • Projektas
  • Rytų frontas
  • Tauta ir tėvynė
  • Tautos balsas
Rekomenduojame
  • „Lietuvių namai“ Seinuose
  • Asmeninis treneris
  • Dainavos gidas
  • Genealogija
  • Karinė apranga
  • Karštas komentaras
  • Lietuvos gidas
  • Lietuvos lokaliniai tyrimaI
  • Lobių pieva
  • Miroda
  • Obelių paminklas
  • Renginiai Alytuje
  • Sena.lt
  • Stovyklavietės
Vieta Jūsų reklamai
  • reklama
Archyvai

Kalti ne tie, kurie sukilo, kalti kurie privertė juos sukilti

Tik tautos atplaišos nesiryžo remti Sukilimo
                                                   P. Narutis

Dalis asmenų, aprašydami 1941 m. birželio 22-28 d. sukilimą, remiasi ne sukilimo rengėjų ir dalyvių parodymais, jų dokumentais, o sovietinio saugumo ir nacių klastotėmis, kurių tikslas buvo ne pateikti objektyvią informaciją, o bet kokia kaina okupuoti, išlaikyti savo rankose Lietuvą ir sunaikinti, sukompromituoti jos gynėjus propagandiniame kare. Tokiame antilietuviškame kare tebesidarbuoja ir dalis Lietuvos Respublikos mokesčių mokėtojų išlaikomų asmenų, kurie taip tebeauklėja jaunimą.

1940 m. spalio 9 d. sukurtas Lietuvos aktyvistų frontas (LAF) Nepriklausomai Lietuvai atkurti, 1941 m. balandžio 22 d. sudaryta Lietuvos laikinoji vyriausybė pereinamajam laikotarpiui. Jie tada nežinojo, kokiomis tiksliai sąlygomis teks valstybę atkurti.
Naciams įdavus, sovietų saugumas 1941 m. birželio 7-8 d. areštavo 16 LAF’o Vilniaus štabo narių, kuriuos lapkričio 26-28 d. Gorkio kalėjime sovietų karo tribunolas „teisė“ ir pusę jų neišdavusių bendražygių, gruodžio 18 d. skubiai sušaudė, išliedami keršto įtūžį už sėkmingą sukilimą. Kad kankiniai nešauktų apie Nepriklausomą Lietuvą, jų burnos buvo užkimštos, o kad nepasipriešintų kraugeriams, jų rankos buvo surištos. Nejaugi ir jūs, laisvos Lietuvos profesoriaus A. Bumblauskai, profesoriaus E. Aleksandravičiaus nešate guminius kamščius patriotų burnoms užkimšti? Jūs panašią provokaciją vykdėte jau prieš 12 metų (žr. „Lietuvos aidas“, 2000-09-19), taigi tuos dalykus neblogai turėtumėte žinoti, jie po Sukilimo 60-mečio minėjimo aprašyti ir knygoje „1941 m. birželio Sukilimas – tautos valios vykdymas“ (Kaunas, 2002, 136 p.). Nejaugi taip stengiatės, kad „pareigūnai, kurie atsisakė dalyvauti paminėjime, turėtų būti teigiamai įvertinti“?
Po sovietų okupacijos ir birželio 14-15 d. trėmimų Sukilimo laukė dauguma tautos. Dalis nuo tremties tebesislapstė ir prisidėjo prie Sukilimo, greitai išvariusio raudonąją armiją. Vokietijos kariuomenė faktiškai įsiveržę ne į SSSR teritoriją, o į nepriklausomą Lietuvos Respubliką, kurioje buvo atstatyta savo Konstitucija, įstatymai, valdymo struktūros, kur plevėsavo trispalvės. Užsienio valstybėse tebeveikė Nepriklausomos Lietuvos atstovybės. Sukilėliai nuo pakrikusių raudonarmiečių savivalės apgynė apie pusę kalinių ir dalį civilių, bet negalėjo atsilaikyti prieš nacių kariuomenę, kuri juos pačius išskirstė. Patvirtintas Krašto apsaugos ministras su Vilniaus LAF’o štabu sovietų buvo suimtas. Laikinosios vyriausybės teisingumo ministras M. Mackevičius, sužinojęs apie žudynes „Lietūkio“ garaže, pasakė: „Aš negaliu apginti teisingumo. Aš negaliu būti teisingumo ministras“.
Skaudžios karo aukos palietė ne vien žydus – nukentėjo daug visų sluoksnių žmonių. Pavyzdžiui, vien Joniškio rajone 1941 m. birželio 27 d. besitraukiantys raudonarmiečiai nužudė kunigą Povilą Racevičių, zakristijoną Vladą Kaselį, birželio 28 d. – Andriškių kaimo jaunuolius Adomą Kaknovičių, Juozą Stočkų, birželio 29 d. – Žagarės šaulį Joną Baranauską ir t.t. Žuvo per 2000 sukilėlių, daug jų nukentėjo, tūkstančiai nacių buvo areštuoti, ištremti, vėliau nužudyti, po vieno mėnesio, vienos savaitės ir vienos dienos paleidus Laikinąją vyriausybę ir prasidėjus didžiajam terorui.
Netiesa, kad vyriausybė „dalį savo piliečių atidavė diskriminacijai ir persekiojimui, o vėliau negynė jų nuo masinių žudynių“. Atsistatydindamas buvęs Ministras pirkininkas J. Ambrazevičius apgailestavo, kad „bet kokių procesų, kaip pvz., Kaune ir provincijoje vykstančių egzekucijų, neturėdama savo priemonių negalėjo vyriausybė pozityvia prasme paveikti“. J. Ambrazevičius atsisakė būti Vokietijos patikėtinių tarybos nariu, vokiečių kariuomenės vadų ne kartą prašė sustabdyti Lietuvos žydų persekiojimą, 1941 m. spalio mėn. Tapo vienu iš antinacinės rezistencijos vadovų, už tai buvo persekiojamas ir dėl to turėjo slapstytis, keisti dokumentus. Jeigu Vyriausybė „vykdė naciams palankią politiką“, kodėl liepos 23-24 d. vokiečiai prieš ją organizavo pučą, kodėl vėliau keturi buvę Laikinosios vyriausybės nariai ir per 60 jų rėmėjų pateko į nacių konclagerius? Jeigu K. Škirpa aktyviai palaikė „pronacinę politiką“, kodėl jam 1941 m. buvo uždėtas namų areštas, o 1944 m. nacių areštuotas ir išsiųstas į internuotųjų stovyklą Sudetuose?
Po vasario 16-osios nuo bermontininkų, raudonarmiečių, lenkų kariuomenių, po kovo 11-osios nuo Rusijos kariuomenės savo piliečių Lietuvos vyriausybės taip pat negalėjo pakankamai apginti. O gal bent „brandaus socializmo sąlygomis“ kuris nors iš atviro laiško autorių gynė politinius kalinius, tremtinius, partizanus, tikinčiuosius, pagrindinės spaudos leidėjus, lietuvių kalbos gynėjus nuo rusinimo, sovietizacijos, žmogaus teisių pažeidimų nors kaip jų peikiamas J. Ambrazevičius-Brazaitis? Gal aktyviai dalyvavo nors Lietuvos sąjūdžio veikloje, kuris pradžioje taip pat labai nekonfliktavo su sovietų valdžia ir vadinosi Lietuvos persitvarkymo sąjūdžiu?
Necivilizuota šmeižti Lietuvos laikinąją vyriausybę ir trukdyti net perlaidoti Ministro pirmininko palaikus, kuris Lietuvai ir pasauliui nėra nusikaltęs. Laikinoji vyriausybė turėjo kiek įmanoma saugoti valstybę, labai laviruoti agresyvios aplinkos sąlygomis ir gintis nuo bandymų ją pajungti Vokietijos planams. 1941 m. Lietuva sukilo ne tam, kad kam nors keršytų ar kad paklustų naujam okupantui, iš karto jam pasipriešindama draudimui  skelbti nepriklausomybę. Sukilėliai kovojo prieš sovietų okupantus, stengėsi atkurti Nepriklausomą Lietuvą ir nepajėgė, kaip ir kiti visuomenės sluoksniai visose okupuotose valstybėse, sustabdyti nacių gestapo ir SD pradėto holokausto. Sukilėlių vadovybė smerkė žydų diskriminavimą ir naikinimo akcijas.
Lietuvoje vyko ne Ministro pirmininko „gyvenimo ir veiklos iškilmingas minėjimas“, o mokslinė konferencija ir kuklus jo palaikų perlaidojimas, prisimenant tautos Sukilimą prieš okupaciją ir genocidą. Mes nesmerkiame nė vieno sukilimo – nei Lietuvos, nei Varšuvos ar kurios nors kito. Svetimų valstybių įtakos, nuomonių skirtumai neturi silpninti tautos vienybės ir atitraukti dėmesį nuo svarbesnių dabartinių valstybės uždavinių.

Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga    J. Burokas
Lietuvos Sąjūdis    V. Žilius
Tautininkų sąjunga    G. Songaila
„Vilnijos“ draugija    K. Garšva


Šaltinis: www.lietsajudis.lt

Komentuokite


Lankomumo statistika
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas