Paieška
*Įsigykite knygų
  • knygų įsigijimas
Draugai
  • Antrasis pasaulinis
  • Grenadierius
  • Joniškėlio respublika
  • kolekcionavimas.lt
  • Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga
  • Lietuvių tautinis centras
  • Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyrius
  • Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga
  • Lietuvos sąjūdis
  • Nepriklausomybės gynėjų sąjunga
  • Pomėgis
  • Projektas
  • Rytų frontas
  • Tauta ir tėvynė
  • Tautos balsas
Rekomenduojame
  • „Lietuvių namai“ Seinuose
  • Asmeninis treneris
  • Dainavos gidas
  • Genealogija
  • Karinė apranga
  • Karštas komentaras
  • Lietuvos gidas
  • Lietuvos lokaliniai tyrimaI
  • Lobių pieva
  • Miroda
  • Obelių paminklas
  • Renginiai Alytuje
  • Sena.lt
  • Stovyklavietės
Vieta Jūsų reklamai
  • reklama
Archyvai

Knygos „Vermachto nusikaltimai Dzūkijoje 1941 m. birželį“ pristatymas Lazdijuose

Gintaras Lučinskas

Birželio 21 d. Lazdijų krašto muziejuje vyko kraštotyrininko Gintaro Lučinsko knygos „Vermachto nusikaltimai Dzūkijoje 1941 m. birželį“ ir 1941 m. Birželio 22–28 d. sukilimo 71-ųjų metinių paminėjimas.

Sveikinimo žodį tarusi muziejaus direktorė Daina Pledienė akcentavo, jog prieš 71-erius metus prasidėjusį Vokietijos–Sovietų Sąjungos karą vieni pirmųjų pajuto Lazdijų miesto ir apylinkių gyventojai. 1941 metų pradžioje, kaip visame Vokietijos pasienyje, taip ir Lazdijų apylinkėse buvo įrenginėjama sovietų gynybinė linija: dzotai, apkasai, kiti kariniai įtvirtinimai. Nuo bombardavimų kilo gaisrai, žuvo žmonės. Karas atnešė skausmą, kraują, mirtį. Išeina išgyvenimo ta karta, kuri dar matė karo pradžią. Jų prisiminimai – tai gyvoji istorija. Ir kuo daugiau tokių atsiminimų bus užfiksuota, tuo daugiau apie karo pradžios įvykius sužinos jaunoji karta. Prie to žinojimo išplėtimo prisideda ir alytiškio Gintaro Lučinsko ypač kruopščiai parengta knyga.

Šaulys, ats. leitenantas Gintaras Lučinskas, pristatydamas savo autorinę knygą „Vermachto nusikaltimai Dzūkijoje 1941 m. birželį“, apžvelgė to laikmečio istorinius įvykius:

Yra daug svarbių, neatskleistų, neišaiškintų Vokietijos–Sovietų Sąjungos karo pradžios istorinių įvykių Dzūkijoje, kai vokiečių kariai pritaikė keršto akcijas prieš vietos civilius gyventojus. Šių represinių akcijų metu buvo nužudyta apie 300 alytiškių.

Lietuvos civilių gyventojų nuostolius ir aukas lėmė Vokietijos–Sovietų Sąjungos karo veiksmai Lietuvos teritorijoje. Lietuva kaip valstybė šiame kare nedalyvavo, nes karo išvakarėse, 1940 m., ji buvo Sovietų Sąjungos okupuota ir aneksuota. Todėl Lietuvos gyventojai žuvo dviejų kariavusių imperialistinių valstybių ir jų kariuomenių ginkluotoje konfrontacijoje kaip nacių Vokietijos agresijos prieš Sovietų Sąjungą nekaltos aukos. Vokietijos reicho kaimynystėje buvusi Lietuva karo arena tapo nuo pat pirmųjų Vokietijos agresijos akimirkų 1941 m. birželio 22 d. rytą. Į Lietuvą įsiveržė didžiulė Vokietijos kariuomenė: visa „Šiaurės“ armijų grupė ir „Centro“ armijų grupės dalis – iš viso daugiau kaip 40 divizijų, apie 700 000 karių. Įsiveržę vokiečių kariai sutiko labai silpną Raudonosios armijos pasipriešinimą. Įžengus į Lietuvą Vokietijos kariuomenei, vyriausiojo vokiečių armijos vado atsišaukime į lietuvius paskelbta apie karinės valdžios įvedimą. Atsišaukime Vokietijos kariai pristatyti kaip „draugai ir gelbėtojai nuo bolševikų jungo“, nešą laisvę ir grąžiną „žmogiškas gyvenimo sąlygas“. Tačiau griežtai pareikalauta atiduoti ginklus, pranešti apie pasislėpusius sovietų karininkus, kareivius, bolševikų komisarus. Grasinta sušaudyti tuos, kas slėps sovietų karius, ginklus, amuniciją ir kitokią Raudonosios armijos ir Sovietų Sąjungos nuosavybę arba ją pasisavins, kas pasipriešins arba bandys susisiekti su priešu. Vis dėlto vokiečiai kai kur elgėsi ne kaip laukti „išvaduotojai“, o kaip žiaurūs ir brutalūs okupantai, per nepilną savaitę trukusius karo veiksmus prieš nekaltus civilius gyventojus jie įvykdė žiaurių masinių smurto akcijų. Okupuodami Lietuvą vokiečiai ją traktavo kaip sudedamąją Sovietų Sąjungos teritorijos dalį, todėl nepaisant draugiškų politinių pareiškimų, ir elgtis turėjo kaip priešo teritorijoje. Bet kokie priešiški civilių asmenų veiksmai prieš kariuomenę, jos atstovus ir aptarnaujantįjį personalą turėjo būti baudžiami griežčiausiomis priemonėmis vietoje, netgi sunaikinti užpuolėją. Vietovėse, kuriose kariuomenė būdavo klastingai užpulta, jei aplinkybės neleido greitai išsiaiškinti atskirų kaltininkų, bataliono vadas arba vyresnysis karininkas turėjo teisę tučtuojau imtis kolektyvinių prievartos priemonių. Yra žinoma keletas tokių okupantų vokiečių Lietuvoje įvykdytų kolektyvinės bausmės akcijų. Birželio 23 d. vokiečiai sudegino Ablingos kaimą (Kretingos apskr.), nužudė 42 šio ir kaimyninio Žvaginių kaimo gyventojus. Žudynės vykdytos ir Švendūnos kaime (Raseinių apskr.), kur birželio 23 d. sušaudė 11 vyrų, o kaimą sudegino.

Prasidėjus karui, lietuvių sukilėlių veikla pirmiausiai pasireiškė arčiau Vokietijos sienos ir spontaniškai išsiplėtė visame krašte. Vokietijos Vermachtui tai buvo netikėta. Todėl nemažai kur vokiečių kariai sukilėlius palaikė rusų partizanais. Dėl to buvo ir beprasmių aukų.

Autoriui žinoma, kad Dzūkijoje žudynės įvykdytos Seinų (Lazdijų vls. Verstaminų ir Seimeniškių k., Šventežerio vls. Kirciliškės k.) ir Alytaus apskrityse (Simno vls. Padusio k., Miroslavo vls. Balkasodžio ir Cigoniškių k.) bei Alytaus mieste. Civilių gyventojų grupiniai ar pavieniai nužudymai vyko visoje Dzūkijoje.

Šios civilių gyventojų žudynės – tai vokiečių okupantų karinių struktūrų įvykdytos represinės „atsiskaitymų“ (keršto) akcijos, kurias išprovokavo raudonarmiečių ar sovietinių aktyvistų išpuoliai prieš vokiečių karius. Jie įvykdyti iš pasalų, neaiškiomis aplinkybėmis. Literatūroje ir archyviniuose šaltiniuose galima rasti duomenų, jog kitose vietovėse žmonių žudynes išprovokavo tai, kad kai kurie vyrai buvo apsiginklavę sukilėliai ir vokiečių palaikyti ginkluotais priešais. Už patirtus nuostolius mūšių lauke vokiečiai nekeršijo. Per trumpą karo veiksmų Lietuvoje laikotarpį, laimei, vokiečių keršto akcijų neįvykdyta daug, jos buvo pavienio ar lokalinio pobūdžio. Vokiečių arogancija, brutalus jėgos naudojimas, įkaitų šaudymas u Raudonosios armijos karių išpuolius, atstūmė Lietuvos gyventojus nuo „išvaduotojų“ vokiečių.

Į praeitį nuėjo šiurpūs karo įvykiai, kurių niekada neužmirš juos išgyvenusieji. Laikas gydo žaizdas ir užmaršties skraiste uždengia pačius sunkiausius išgyvenimus. Tačiau karo įvykiai yra tokie, kurių negalima pamiršti. Istorijos akivaizdoje, vertindami tragiškus tų dienų įvykius, turėtume galvoti, kad geriausias paminklas totalitarinių režimų aukoms – tai jų vardų ir likimų rašytinis įamžinimas dabarties ir ateities kartoms nors spaudos puslapiuose.

Sušaudytiems žydams ir rusų belaisviams pastatyti paminklai ir obeliskai, o lietuviams pakako smėlio kauburėlių ir medinių kryžių. Šis leidinys – tai paminklas karo pradžios audroje žuvusiems ir vokiečių karių nužudytiems Dainavos krašto žmonėms.

Kraštotyrininkas Gintaras Lučinskas teigė, kad 1941 m. Birželio sukilimas – tai Tautos sukilimas, kuris įrodė, kad Lietuvos valstybingumo idėja buvo gyva. Sukilimo poveikis tęsėsi partizaninėse kovose ir rezistencijoje po antrosios sovietų okupacijos ir atvedė iki 1990 m. Kovo 11 d. – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos:

Prieš 71 metus, 1941 m. birželio 22 d. Lietuvoje prasidėjo ginkluotas visuotinis sukilimas, kurio tikslas buvo išsivaduoti nuo sovietų okupantų ir atkurti Nepriklausomą Lietuvos valstybę. Ši tema yra „politiškai“ nepatogi, nes nėra aiškaus valstybinio požiūrio į sukilimo dalyvius. Sukilimas truko apie savaitę laiko, jis sutapo su Vokietijos–Sovietų Sąjungos karo pradžia.

Kai Sovietų Sąjunga 1940 m. birželio 15 d. okupavo Lietuvą, atrodė, kad tik karas gali padėti nusikratyti sovietinės okupacijos, atgauti Nepriklausomybę ir sustabdyti okupantų pradėtą lietuvių tautos masinį naikinimą. Vokietija tuo metu buvo vienintelė Europos valstybė, pajėgi kariauti su Sovietų Sąjunga. Manyta, kad tokios dvi sistemos, kaip nacių ir bolševikų, negali ilgai viena kitos pakęsti, nes tai iš esmės nesutaikomos priešės.

Kiekvienas susipratęs lietuvis stengėsi priešintis okupantams. Vyko slapti pasitarimai, kuriuose buvo aptariami pasipriešinimo būdai. Patyrę, kad viešai ir legaliai nuo okupantų kėslų gintis nėra jokios galimybės, lietuviai buvo priversti pradėti pogrindinę veiklą. Antisovietinis pogrindis krašte išplito labai greitai.

Alytaus apskrityje ir pačiame Alytuje veikė „Krašto mylėtojai“, Alytaus gimnazijos moksleiviai suorganizavo „Mirties batalioną“, vėliau – „Lietuvos apsaugos gvardiją“. Miroslave veikė „Tėvynės mylėtojai“, Simne, Meteliuose ir Krokialaukyje – „Tėvynės mylėtojų sąjunga“, Merkinėje ir Stakliškėse – „Lietuvos mylėtojų sąjunga“, Birštone – „Mirties batalionas“, kuriam priklausė 36 nariai. Seinų apskrityje, Lazdijuose veikė „Laisvės mylėtojai“ ir „Lietuvos mylėtojų sąjunga“, Kapčiamiestyje – „Laisvės mylėtojai“. Lazdijų gimnazijoje buvo įsteigta LAF (Lietuvių aktyvistų fronto) grupė, kuriai vadovavo Vytautas Asevičius (g. 1923). Ši grupė prieš rinkimus į SSSR Aukščiausiąją Tarybą 1941 m. sausį platino atsišaukimus, kuriuose ragino gyventojus boikotuoti sovietinius rinkimus

Lietuvių antisovietinis pogrindis pradėjo veikti kaip pasyvus pasipriešinimas – ragino nedalyvauti sovietų paskelbtuose tariamuose rinkimuose, neiti į okupantų organizuojamus mitingus, nemokėti mokesčių, nepilti pyliavų. Buvo raginama likti ištikimiems savo tautai, stengiamasi padrąsinti artėjančiu karu, taip pat buvo parodomos Lietuvai ir lietuviams sovietų daromos skriaudos ir sovietinės santvarkos ydos. Tam reikalui naudota vienintelė įmanoma priemonė – pogrindžio spauda. Pogrindžio grupės ar pavieniai asmenys rašė ranka ir mašinėle. Paruoštus tekstus padaugindavo šapirografais ar rotatoriais ir platindavo. Pradžioje buvo platinami tik atsišaukimai, o 1940 m. gruodžio mėn. pasirodė ir pogrindinis laikraštis „Laisvoji Lietuva“, vėliau „Aktyvistas“. Ypač plačiai pogrindžio spauda paplito 1941 m. pavasarį.

Alytuje ir jo apylinkėse sovietų agentai buvo labai budrūs ir akyli, nes čia buvo įsikūrusi didelė Raudonosios armijos karinė bazė, tačiau pogrindžio literatūros rasta daugelyje vietų – pačiame Alytuje ir šio valsčiaus Kriaunių kaime; Daugų valsčiuje; Merkinės valsčiaus Samūniškių, Ryliškių ir Veismūnų kaimuose, Liškiavoje bei Druskininkuose; Miroslavo valsčiaus Dapkiškių ir Zizėnų kaimuose; Simne ir šio valsčiaus Giluičių, Kavalčiukų, Metelių, Santaikos, Varnagirių, Verebiejų kaimuose, Krokialaukyje; Seirijų ir Stakliškių apylinkėse. Seinų apskrityje pogrindžio spaudos rasta Veisiejų, Leipalingio apylinkėse, Šventežeryje, Šlavantų ir Mikyčių kaimuose. Čia suminėtos tik tos vietovės, kur pogrindinė spauda pateko į sovietų agentų rankas. Daugeliu atvejų pogrindžio spauda buvo paskleidžiama tiesiog gatvėse, lipdoma ant tvorų, namų sienų, medžių ar telegrafo stulpų.

1941 m. Alytaus apskrityje buvo suimti antisovietinių atsišaukimų platintojai: sausio 4 d. – Juozas Tulaba, Martyno (g. 1910, gyv. Metelių k.), sausio 11 d. – Jonas Laibinis, Antano (g. 1920, gyv. Metelių k.), sausio 13 d. – Punios vargonininkas Jurgis Tamošiūnas, Kazio (g. 1903). Seinų apskrityje, Veisiejuose ir jų apylinkėse 1941 m. sausio mėn. suimti: mokytojas Antanas Rudzikas, Petro (g. 1914, gyv. Kalvių k.), veterinarijos gydytojas Povilas Zulonas, Jono (g. 1912), eigulys Stepas Sekmanas, Antano (g. 1911), miško darbų prižiūrėtojas Jurgis Stabingis, Jurgio (g. 1897), siuvėjas Stasys Paliutis, Stasio (g. 1901), miško darbininkas Liudas Mituzas, Jono (g. 1917); Kapčiamiestyje – miško darbininkas Jonas Valenta, Jono (g. 1910).

Į pogrindinę antisovietinę veiklą jungėsi daugiausia jaunimas, ypač buvusių įvairių patriotinių organizacijų nariai – šauliai, tautininkai, jaunalietuviai, skautai, ateitininkai, pavasarininkai ir kt. Tačiau netrūko ir subrendusio amžiaus įvairių profesijų bei visuomenės grupių atstovų – dvasininkų, karininkų, policininkų, mokytojų, tarnautojų, ūkininkų ir darbininkų.

Pogrindinė „Geležinio Vilko“ organizacija – priešsukiliminė organizacija, kurios dauguma narių dalyvavo 1941 m. Birželio sukilime. Ši organizacija – viena skaitlingiausių antisovietinių organizacijų Lietuvoje prieš nacių-sovietų karą. Žinomos 588 narių pavardės iš 760. Vien šis skaičius liudija, koks stiprus buvo Dzūkijos žmonių pasipriešinimas sovietų santvarkai. Pagrindinis organizacijos tikslas – Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas. Iki karo pradžios organizacijos nariai platino atsišaukimus, kėlė Lietuvos valstybės vėliavas, boikotavo sovietinius renginius ir rinkimus į valdžios organus, rinko aukas areštuotųjų šeimoms paremti ir ginklams pirkti, sekė sovietinį aktyvą, kaupė ginklus, ruošėsi tinkamu momentu sukilti ir perimti valdžią vietose.

1941 m. birželio 23 d. per Kauno radiofoną LAF-o įgaliotinis Leonas Prapuolenis perskaitė Lietuvos valstybės atkūrimo deklaraciją ir paskelbė sudarytos Vyriausybės sąrašą. Laikinoji Vyriausybė išleido įsakymą, kad visi buvę laisvos Lietuvos tarnautojai grįžtų į savo vietas ir pradėtų eiti ankstesnes savo pareigas. Tose policijos nuovadose, į kurias seni pareigūnai dar negrįžo, policijos organizavimo darbo turėjo imtis šauliai, partizanai ir susipratę aktyvūs vietos lietuviai patriotai.

Per pirmą savaitę „Geležinio Vilko“ organizacijos nariai, pasivadinę partizanais (šauliai-partizanai, lietuviai partizanai), visoje Dzūkijoje suorganizavo valsčių tautinius komitetus, savivaldą ir sukarintą policinę struktūrą – Tautinio darbo apsaugą (TDA).

1941 m. Birželio sukilimas paneigė sovietų propagandos teiginius, kad Lietuva savo noru 1940 m. įstojo į Sovietų Sąjungą. Toks visuotinis sukilimas buvo vienintelis sovietų pavergtose teritorijose. Sukilėliai atkūrė savivaldos institucijas. Nepriklausomybės „de jure“ nepavyko išsaugoti, nes raudonuosius okupantus pakeitė rudieji okupantai – naciai.

Dzūkai tikrai nenorėjo Stalino saulės, nuo pat pirmųjų okupacijos dienų priešinosi sovietinei valdžiai. Pirmųjų Lietuvos kovotojų likimai parodo milžinišką pasipriešinimo kovos mastą ir nežabotą okupantų žiaurumą. Deja, sovietų okupantus pakeitę naciai pasižymėjo tokiu pačiu žiaurumu ir sušaudė ne vieną pogrindžio dalyvį.

Po pranešimų vykusi diskusija, klausimų gausa bei Lazdijų bendruomenės narių pakvietimas autoriui atvykti pristatyti kitą knygą „Pogrindinė „Geležinio Vilko“ organizacija Alytaus apskrityje (1940-1941)“ parodė, kad žmonių sąmonėje tautos istorinė atmintis vis dar gyva, kad gūdus sovietmetis ir kolaborantai komunistai nenuslopino laisvės troškimo. Tą simbolizavo ir renginio pabaigoje muziejaus direktorei bei knygos autoriui įteiktos didelės kvapnių bijūnų puokštės.

Komentuokite


Lankomumo statistika
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas