Paieška
Draugai
  • Antrasis pasaulinis
  • Grenadierius
  • Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyrius
  • Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga
  • Lietuvos sąjūdis
  • Nepriklausomybės gynėjų sąjunga
  • Pomėgis
  • Projektas
  • Rytų frontas
  • Tauta ir tėvynė
Rekomenduojame
  • „Lietuvių namai“ Seinuose
  • Asmeninis treneris
  • Dainavos gidas
  • Genealogija
  • Karinė apranga
  • Karštas komentaras
  • Lietuvos lokaliniai tyrimaI
  • Miroda
  • Obelių paminklas
  • Renginiai Alytuje
  • Sena.lt
  • Stovyklavietės
Archyvai

Ką lietuviui reiškia Valstybė?

Algis Kazulėnas,
LR Seimo TS-LKD frakcijos narys

Mūsų valstybėje yra gana neįprasta situacija – turime tris valstybingumą simbolizuojančias šventes: Vasario 16-ąją, Kovo 11-ąją ir Liepos 6-ąją. Taip su istorinėmis valstybės atkūrimo datomis kitose šalyse retai susiklosto. Dažniausiai minima viena diena. Tai kodėl taip nutiko Lietuvoje?

Mūsų valstybės raida gana sudėtinga: ne kartą į mūsų žemes kėsinosi priešai, buvome užgrobti ir teko kovoti dėl savo išlikimo. Vis dėlto mes kaip tas mitinis feniksas sugebėdavome pakilti iš pelenų ir išlikti. Niekada nesusitaikėme su pralaimėjimu ir valstybės netektimi.

Liepos 6-osios svarba Lietuvai

Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo, arba Valstybės, diena yra nauja šventė, pradėta švęsti tik atkūrus Nepriklausomybę 1990 metais. Tuo tarpu tarpukariu karalius Mindaugas, jo vardo, nuopelnų iškėlimas buvo ne toks žymus kaip dabar – tai pasikeitė tik išsivadavus iš sovietinės okupacijos. Tai puikiai iliustruoja ir Adolfo Šapokos „Istorija“, vienas svarbiausių tarpukario istorijos veikalų, kur daugiausia dėmesio skirta Vytautui Didžiajam ir jo nuopelnams Lietuvai garsinti.

Dėl teisybės reikėtų pažymėti, jog bent kol kas jokiuose istoriniuose šaltiniuose nėra konkrečiai rasta įrašų, jog pirmojo ir vienintelio mūsų karaliaus karūnavimas tikrai įvyko liepos 6-ąją.

Taikydamas įvairius metodus, šią datą kaip labiausiai tikėtiną, nustatė istorikas Edvardas Gudavičius. Argumentai paprasti – viduramžiais Bažnyčia kaip institucija turėjo didžiulę įtaką ir grojo pirmuoju smuiku, tad svarbiausi įvykiai buvo rengiami sekmadieniais, bažnytinių švenčių metu. Tad, remiantis išlikusiais istoriniais įrašais, tereikėjo atsekti, kurį liepos sekmadienį tai galėjo įvykti. Neatmestina galimybė, jog tiksli data dar bus rasta paminėta, pavyzdžiui, kokiuose nors Vatikano archyvuose.

Na, vienas ar kitas sekmadienis bebūtų, – tai nėra taip svarbu. Svarbiausia, jog galime didžiuotis, kad mūsų valstybingumo šaknys gana gilios, ne tokios naujos kaip latvių ar estų, kurie tik 1918-aisiais pirmą kartą įkūrė savo valstybę. Norėdami tai pažymėti ir pradėjome minėti Mindaugo karūnavimo dieną. Deja, 13 amžiuje nepavyko sukurti karalystės tęstinumo, nes tiek karalius Mindaugas, tiek jo sūnūs buvo nužudyti, ir karalystės tąsa nutrūko. Kartu tai užkirto kelią įsitvirtinti krikščionybei ir Lietuva liko pagoniška dar beveik pusantro šimto metų.

Remiantis to laiko Europoje paplitusiu suvokimu, galima sakyti, kad, išžudžius pakrikštytą valdovą ir artimą jo aplinką, buvo padaryta didelė žala. Anuomet krikščionybė buvo glaudžiai siejama su pažanga, valstybių civilizuotumu. Tai taip pat galėjo užtikrinti ramesnį gyvenimą – kaip matome iš mūsų istorijos, kryžiuočiai ir kalavijuočiai mus puldinėjo kaip nekrikštus, kaip pagonišką kraštą. Taigi tuo metu, kai mūsų krašte per Bažnyčią būtų galėjusios sklisti žinios ir klestėti kultūra (tada labiausiai išsilavinę žmonės buvo kunigai ir vienuoliai), kurtis universitetai, mes dar ilgai turėjome kovoti dėl ateities ir rūpintis išlikimu.

Ar globalizacija praris valstybes?

Minint Valstybės dieną, sunku išvengti apmąstymų, kas laukia šio darinio apskritai. Globalizacija nenustoja stiprėti, pasaulis tampa ne toks margas, o valstybių sienos dažnai sustabdo tik tiek, kiek užtrunka parodyti pasą jas kertant… Vis dėlto valstybės turi išlikti ir išliks.

Kas sudaro valstybę? Pirmiausia – jos tauta. Jau buvo bandoma suvienodinti visas tautas, kad jos taptų kaip viena, ir sukurti tarybinę liaudį. Atsimename, kuo tai baigėsi. Kartais sakoma, kad Lietuva, pasirinkusi narystę Europos Sąjungoje, pati nusprendė sumažinti savo valstybingumo svarbą. Sakoma, tačiau realybė tokia, kad vis dėlto nepriklausomos valstybės įtaka išlieka.

Vėlgi paprastas pavyzdys iš kasdienybės. Kas vyksta per sporto varžybas: vokiečiai, prancūzai ar lietuviai didžiuojasi, visada stengiasi pabrėžti, kad priklauso vienai ar kitai šaliai. To nepakeičia nei globalizacijos įtaka, nei tautų maišymasis ar tam tikras supanašėjimas.

Galima sutikti, jog tai įneša tam tikro chaoso, kuris gali atrodyti kaip valstybės svarbos mažėjimas, tačiau nacionalinė tapatybė užkoduota mumyse ir vis tiek išlieka tuo vidiniu pagrindu, kuriuo stipriausiai save apibrėžiame. Neturime nieko kito, kuo galėtume tai pakeisti – galbūt tai keisis, tačiau sunku įsivaizduoti, jog išnyktų.

Lietuvoje taip pat matomas tam tikras pasimetimas, koks gi yra tas tikrasis santykis tarp žmonių ir jų šalies. Tokiu atveju siūlau atsisukti į istoriją ir prisiminti, kad ir kokia susiklostydavo situacija, kai valstybės egzistavimui iškildavo pavojus, žmonės visada kovojo už savo kraštą ir jo nepriklausomybę. Kitaip niekada nebūtume išlikę. Gal tai mūsų tautos bruožas: kada esame laisvi, nepriklausomi, valstybingumas mažai kam rūpi ir jo per daug nevertiname – būname susiskaldę, neatsikratome įvairiausių nesutarimų ir susivienijame tik iškilus grėsmei.

Deja, ne visada laiku, tad tenka ilgai ir sunkiai kovoti, kad atgautume, ką praradome. Ar nebūtų paprasčiau saugoti ir puoselėti tai, ką turime, ir būti solidariems nelaukiant, kol susiklosčiusios aplinkybės privers prisiminti tikrąją valstybės svarbą?

Esu įsitikinęs, jog tautos požiūris į savo valstybę pirmiausia turėtų būti grindžiamas žmonių solidarumu ir valstybė turėtų būti matoma kaip bendras tikslas, kviečiantis kurti, o ne kaip priemonė ką nors gauti.

Šaltinis: www.punskas.pl

Komentuokite


Lankomumo statistika
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas