Paieška
*Įsigykite knygų
  • knygų įsigijimas
Draugai
  • Antrasis pasaulinis
  • Grenadierius
  • Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyrius
  • Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga
  • Lietuvos sąjūdis
  • Nepriklausomybės gynėjų sąjunga
  • Pomėgis
  • Projektas
  • Rytų frontas
  • Tauta ir tėvynė
Rekomenduojame
  • „Lietuvių namai“ Seinuose
  • Asmeninis treneris
  • Dainavos gidas
  • Genealogija
  • Karinė apranga
  • Karštas komentaras
  • Lietuvos lokaliniai tyrimaI
  • Miroda
  • Obelių paminklas
  • Renginiai Alytuje
  • Sena.lt
  • Stovyklavietės
Vieta Jūsų reklamai
  • reklama
Archyvai

Didžiojo mūšio pėdsakais

Svarbiausios Žalgirio istorijos akimirkos

Matydamas, kad iš jo kariuomenės daugelis žuvo, o lenkai jiems jokios pagalbos suteikti nenori, didysis kunigaikštis Vytautas atskubėjo pas savo brolį karalių Jogailą, o tas klausėsi mišių. Ir Vytautas pasakė taip: „Tu mišias klausai, o kunigaikščiai ir ponai broliai mano vos ne visi užmušti guli, ir tavo žmonės jokios pagalbos jiems suteikti nenori“. O tas jam atsakė: „Mielas broli, nieko negaliu padaryti, todėl kad turiu išklausyti mišių iki galo“. Ir įsakė savo „Dvaro“ būriui skubėti gelbėti, ir tas būrys nuskubėjo į pagalbą Lietuvos kariuomenei… (Bychovo kronika).

Citata iš vieno pagrindinio Žalgirio mūšio istorinių šaltinių iliustruoja lenkų pajėgų įsitraukimą į kovą – vieną įdomiausių didžiausio viduramžių mūšio epizodų. Ir nors iš pirmo žvilgsnio visos jo paslaptys seniai turėjo būti įmintos, įvairiuose analuose aprašytos 1410-ųjų liepos 15 d. akimirkos tebekaitina istorijos gerbėjų kraują. Šis mūšis tapo lemiama ilgus metus trukusios konfrontacijos tarp dviejų didžių to meto Europos jėgų atomazga. Prisiminkime svarbiausius Žalgirio epizodus.

Didžiojo mūšio priešistorė

Prisidengdamas Dievo žodžiu, baltų žemes Ordinas puldinėjo kelis šimtmečius. Vokiečiai tiek tiek ginklu, tiek derybomis reiškė pretenzijas į Lietuvos ir Lenkijos teritorijas – iš pirmųjų reikalauta Žemaitijos, iš antrųjų norėta atimti Dobžynės žemę.

Tarp Vytauto ir Jogailos šiais klausimais vienybės nebūta – 1404 m. gegužės 22-23 d. Racionže įvyko derybos su Ordino delegacija dėl šių teritorinių pretenzijų. Galima teigti, jog jų metu lenkai išdavė lietuvius – derybose nedalyvaujant mūsų protėvių diplomatams, Ordinas sutiko atiduoti Jogailai Dobžynę, o pastarasis, savo ruožtu, įsipareigojo paspausti Vytautą perleisti Žemaitiją Ordinui.

„Amžinoji taika“ tarp lenkų ir kryžiuočių truko vos penkerius metus. Ordino Magistras, apeliuodamas į Racionžo sutartį, pareikalavo Lenkijos paramos spaudžiant Vytautą grąžinti Žemaitiją. Tačiau Jogaila tepasiūlė tarpininkauti Ordino ir Vytauto derybose, karo atveju žadėdamas paremti Vytautą, ne Ordiną. Tai įsiutino Ordino Magistrą ir 1409 m. rugpjūčio mėn. šis  anuliavo Racionžo sutartį bei jėga atsiėmė Dobžynės žemę.

Inicijavo Vytautas

Ordinui užpuolus Lenkiją, Vytautui pasitaikė puiki proga į savo pusę patraukti pusbrolį Jogailą. Vytauto planas buvo drąsus ir ryžtingas – pasibaigus paliauboms bendromis pajėgomis užpulti Ordiną, tokiu būdu perimant iniciatyvą į savo rankas ir diktuojant Ordinui sąlygas. Tai nebuvo pirmas kartas, kuomet lietuviai kreipėsi pagalbos į sąjungininkus, tačiau iki tol šie niekada nesutiko suteikti paramos ir stoti į vieningą kovą prieš kryžiuočių riterius.

Vytautas pažadėjo surinkti didžiulę kariuomenę, į jos sudėtį įtraukti net totorius. Siekdamas įsiteikti pusbroliui, Vytautas davė Jogailai pinigų – 20 tūkst. kapų grašių samdytis kariuomenei. Lenkų parama Lietuvos valdovui buvo svarbi ne tik dėl didesnės karinės galios, bet ir dėl diplomatinės priedangos – nepuoselėdamas didelių vilčių apginti teisių į Žemaitiją diplomatiniais keliais, jis ir prieš karą, ir po jo stengėsi likti šešėlyje, į priekį stumdamas Jogailą. Tuo pabrėždamas, kad tai ne jo karas dėl Žemaitijos, o Lenkijos karaliaus Jogailos dėl Dobžynės.

„Ši pergalė nebūtų buvusi pasiekta be sąjungos su Lenkija, kuri leido sutelkti abiejų valstybių karines pajėgas. Būtent Jogaila, Lenkijos karalius ir Lietuvos aukščiausiasis kunigaikštis, į mūšį atvedė sunkiąją lenkų raitiją. Abu valdovai 1410 m. liepos pradžioje prie Vyslos sujungę kariuomenes (18–20 tūkst. karių) įžengė į Vokiečių ordino žemes“, – vertindamas lietuvių ir lenkų karinę sąjungą teigia profesorius Alfredas Bumblauskas.

Naikino viską, kas pasitaikė kelyje

Į priešo teritoriją įsibrovę sąjungininkai pribloškė vokiečius – dar niekada kariniai veiksmai nevyko jų žemėje. Siaubdama ją, lietuvių ir lenkų kariuomenė artėjo sostinės Marienburgo link. Liepos 13 d. Jogailos ir Vytauto vedini kariai pasuko į Gilgenburgo miestą, kuris buvo apiplėštas ir sudegintas. Dar vienas panašus atvejis užfiksuotas garsiojoje lenkų istoriko Jano Dlugošo kronikoje.

„Grobiu iš minėto miesto pralobo beveik visa karaliaus kariauna, pripildžiusi dar ir savo vežimus grobiu neįprastai gausiai, nes sunku net patikėti, kokiu kiekiu turto ir maisto buvo pilnas šis miestas. Dar ne visas grobis buvo išvežtas, kai miestas buvo padegtas ir daugelis žmonių, kurie bandė slėptis bažnyčioje, žuvo liepsnose. Daug tūkstančių abiejų lyčių belaisvių ten buvo paimta, atvesta į karaliaus stovyklą ir riterių perduota Lenkijos karaliui. Be to, daugelis buvo išskersta, ir niekas neišvengė mirties ar nelaisvės, išskyrus tuos, kurie luotais ir valtimis pabėgo ežeru. Čia nerodė jokios pagarbos amžiui, jokio gailestingumo jam, nes lenkai čia ne tiek laikėsi karo teisės, kiek, liūdėdami dėl Dobžynės žemės, išdegintos priešų, išliejo savo neapykantą kryžiuočiams“, – teigia metraštininkas.

Mūšio eiga iki šiol kelia klausimų

Užtverdami sąjungininkams kelią žygiuoti toliau į krašto gilumą, kryžiuočiai išsirikiavo į šiaurės rytus nuo Dombrovno, laukuose tarp Griunvaldo, Tanenbergo ir Liudvigsdorfo kaimų. Vietą jie pasirinko puikią – iš abiejų pusių kelias, kuriuo žygiavo Jogailos pajėgos, buvo labai siauras. Gynybinės taktikos pasirinkimas logiškas – sąjungininkai buvo agresoriai ir buvo sutelkę gausesnes pajėgas.

Mūšio eiga iki šiol apgaubta istorijos rūko. Mokslininkams ir specialistams klausimų kelia dalyvių skaičius, klaidinantys lietuvių manevrai, Jogailos dvejonės įsitraukti į mūšį. Štai taip mūšio eigą atpasakoja prof. A.Bumblauskas:

„Nelaukęs Jogailos įsakymo, Vytautas, nepaprastai rizikuodamas, pirmasis metė į mūšį Lietuvos kariuomenę, stovėjusią dešiniajame flange, tuo išprovokuodamas prieš lietuvius stovėjusio Vokiečių ordino kariuomenės svečių riterių pleišto, vadovaujamų maršalo Fridricho von Wallenrodo, puolimą. Po valandą trukusio susirėmimo ir į mūšį įsitraukus lenkų pajėgoms kairiajame flange, lietuviai neatlaikydami spaudimo ėmė imituodami bėgimą trauktis, kas paskatino visą Ordino kariuomenės flangą juos vytis, išardant rikiuotę ir atsiskiriant nuo kitų pajėgų. Šiuo manevru lietuviai neutralizavo Vokiečių ordino svečių riterių pleištą, tačiau šis manevras būtų tapęs niekiniu, jeigu nebūtų atsilaikęs kairysis jungtinės kariuomenės flangas, kuriame kovėsi lenkų sunkiosios raitijos pleištas ir prie kurio prisijungė rinktiniai LDK kariuomenės daliniai – Smolensko pulkai“, – pasakoja istorikas.

Anot jo, įsitraukusi į mūšį sunkioji lenkų raitija, pasinaudodama skaičiaus persvara, ėmė spausti dešinįjį Ordino sparną. Ulrichui Jungingenui neliko nieko kito kaip su rezervu įsijungti į mūšį. Tai išlygino padėtį, bet rezervų turėjo ir lenkai. Pasirodžius pastariesiems, mūšis pakrypo Ordino nenaudai, ėmė reikštis lenkų skaičiaus pranašumas. Kaip tik tuo metu grįžo persirikiavusios lietuvių vėliavos, dar labiau padidindamos sąjungininkų pranašumą ir iš esmės nulemdamos mūšio baigtį. Žuvo pats didysis magistras Ulrichas von Jungingenas, daug kitų vadų, per 200 riterių, o tai reiškia, kad nuostoliai skaičiuojami tūkstančiais, kadangi krito ir su jais buvę tarnai.

Žalgirio mūšis – tarptautinės reikšmės istorinis įvykis. Dauguma istorikų pripažįsta, kad kruvinos kautynės buvo vienas iš dešimties svarbiausių Europos mūšių.

Šaltinis: www.europosspalvos.lt

Komentuokite


Lankomumo statistika
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas