Paieška
*Įsigykite knygų
  • knygų įsigijimas
Draugai
  • Antrasis pasaulinis
  • Grenadierius
  • Joniškėlio respublika
  • kolekcionavimas.lt
  • Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga
  • Lietuvių tautinis centras
  • Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyrius
  • Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga
  • Lietuvos sąjūdis
  • Nepriklausomybės gynėjų sąjunga
  • Pomėgis
  • Projektas
  • Rytų frontas
  • Tauta ir tėvynė
  • Tautos balsas
Rekomenduojame
  • „Lietuvių namai“ Seinuose
  • Asmeninis treneris
  • Dainavos gidas
  • Genealogija
  • Karinė apranga
  • Karštas komentaras
  • Lietuvos gidas
  • Lietuvos lokaliniai tyrimaI
  • Lobių pieva
  • Miroda
  • Obelių paminklas
  • Renginiai Alytuje
  • Sena.lt
  • Stovyklavietės
Vieta Jūsų reklamai
  • reklama
Archyvai

Alovės įvykiai 1907 m.

Dr. J. Stakauskas

Alovės parapija buvo grynai lietuviška. Lenkiškai kalbantieji sudarė nereikšmingą mažumą. Buvo tai šlektos, trijų dvarų savininkai, kurie visada norėjo duoti toną parapijos gyvenimui. Todėl parapija iš oro atrodė aplenkinta. Pridedamos pamaldos bažnyčioje buvo atliekamos lenkų kalba. Kun. Juknys, atvykęs Alovėn klebonauti, rado tik vieną lietuvišką pamokslą. Naujam klebonui atvykus, lietuviai parapijiečiai tuojau pas jį kreipiasi, prašydami leisti jiems giedoti rožančių lietuviškai pakaitomis su lenkais. Kun. Juknys į tai atsakė: „Parapijiečiai visi yra lygūs. Specialaus leidimo nereikia. Ateikite ir giedokite.“ Jokios agitacijos klebonas nevedė, iš sakyklos nieko nesakė. Vieną ir kitą sekmadienį lietuviai, anksčiau bažnyčion atėję, gieda. Pradžioje lenkai nereagavo. Pamojo ranka: „Niech sobie spiewają“. Nejučiomis rožančiaus giedojimą perėmė lietuviai.

Tuo laiku už Nemuno, Seinų vyskupijoje, jau kildavo riaušių bažnyčiose. Lenkininkai tai žinojo. Bet rožančius Alovėje buvo giedamas lietuviškai, o kitos giesmės lenkiškai. Tuo tarpu Alytuje, klebonaujant kun. Šubavičiui, įvyko bažnyčioje riaušės, kurios paveikė lenkuojančius Alovės parapijiečius. Jie apžiūri, kad pražiopsojo rožančiaus giedojimą. Vieną gražų sekmadienio rytą lenkininkai pastojo kelią kun. Jukniui, einančiam į bažnyčią, ir prašo vėl jiems grąžinti rožančiaus giedojimą, nežinodami, kad jau vyskupo Roppo buvo paskelbtas aplinkraštis, draudžiąs mišriose parapijose mainyti pamaldų tvarką. Kun. Juknys, remdamasis tuo aplinkraščiu, sako lenkuojantiems parapijiečiams dėl vyskupo aplinkraščio negalįs patenkinti jų prašymo. Tada jie klebonui atsako: „Tai dabar žinome, kas tai“. Ir po pamaldų susiorganizavę su dvarponiais prieky, ateina pas kun. Juknį ir pakartoja savo reikalavimą. Klebonas jiems praneša: „Ateinantį sekmadienį sušauksiu kaip lietuvius, taip ir lenkiškai kalbančius pas save klebonijon ir visi nutarsime, kokios tvarkos reikės laikytis bažnyčioje per pamaldas.“ Kaip pasakyta, taip ir padaryta. Paskirtą sekmadienį susirinko pakviestieji. Kun. Juknys išdėstė jiems visą reikalą. Lietuviai, išklausę pranešimo, sako: „Kadangi lenkuojančių mūsų parapijoj vos tik saujelė, tai mes sutinkam jiems užleisti pusę pamaldų su ta sąlyga, jeigu jie imsis nešti pusę pareigų naštos bažnyčiai palaikyti. O kitaip sutinkam jiems tik proporcionaliai palikti pamaldų“. Tada lenkai pamatė, kad jau čia su lietuviais reikia skaitytis. Jie maloniai prašo kleboną sutvarkyti pamaldas per pusę. Kun. Juknys, pamatęs, kad lietuviai yra susipratę ir pajutęs jų jėgą, ima balsą ir, ramindamas lietuvius, siūlo duoti lenkams trečdalį pamaldų. Su tuo pasiūlymu sutiko ir lietuviai, ir lenkai. Baigdamas susirinkimą, klebonas parapijiečiams pasakė, kad tokį jų nutarimą pristatysiąs vyskupui patvirtinti.

Vyskupas E. Roppas, pasiteiravęs per Merkinės dekaną, ar būsianti tokia tvarka teisinga, sutiko pateiktą projektą patvirtinti. Vyskupo prisiųstą raštą klebonas perskaito iš sakyklos ir prašo parapijiečius laikytis nustatytos tvarkos.

Lietuviams gavus persvarą, kai kurie iš jų pradėjo tyčiotis iš savo pažįstamųjų lenkuojančių, vadinami juos „trečiokais“. Lenkai nepakentė to pažeminimo, pradėjo boikotuoti įvestą tvarką ir savo dienomis negiedoti. Taip truko koks porą mėnesių. Pagaliau, kada lietuviai pradėjo giedoti „Pulkim ant kelių“, lenkai pradėjo trukdysi lietuviams giedodami lenkiškai. Kilo sumišimas bažnyčioje, nors ekscesų nebuvo.

Rytojaus dieną klebonas kviečia pas save žymesnius parapijiečius lietuvius ir klausia jų, kas daryti. Jie sako: „Reikia mums nuo savęs surašyti protokolas su seniūnu priekyje ir traukti maištininkus atsakomybėn“. Taip ir buvo padaryta. Skundas atsidūrė zemskio rankose. Zemkis, įžiūrėjęs įstatymo paragrafus, rado, kad jis nekompetentingas spręsti šios bylos ir persiunčia apygardos teismo nariui.

Protokolo sustatymo dieną išvyksta kun. Juknys į Vilnių ir užeina pas vyskupo sekretorių prel. Sadauską; atvaizduoja jam visą incidentą savo bažnyčioje; sako, lietuviai traukią atsakomybėn lenkus maištininkus (varcholus). Prelatas Sadauskas, išklausęs pranešimo, atsako, kad esą gerai padaryta, taip ir reikia. „Ir jiems pakartok: Jeigu jūs išdrįsite dar kartą kelti triukšmą bažnyčioje, tai būsite smarkiau bausti.“ Tuo būdu Sadauskas palaikė kun. Juknį. Iš kurijos kun. Juknys vyksta pas savo buvusį kleboną kun. Fordoną, ir jam taip pat pasiskundė su savo bėdomis. Ir jis paguodė kun. Juknį, sakydamas: „Nereikėjo leisti parapijiečiams daryti protokolo, o pačiam…“ Po to kun. Juknys užeina pas advokatą Joną Vileišį pasiteirauti ir prašyti, kad jis paimtų tą bylą vesti. Vileišis mielai sutinka ir sako: „Reikia rėksnius nubausti.“ Jis pataria klebonui būti liudytoju šioje byloje. Po kurio laiko gaunami iš apygardos teismo nario pakvietimai važiuoti teisman į Varėną. Teismas įvyksta ir penki triukšmadariai gauna kalėjimo po porą mėnesių.

Po šio teismo sujudo lenkų endekų spauda. Pasirodo straipsnis „Dwie sprawy w sądzie o spiew koscielny“ dienraštyje „Kurjer Litewski“, kur klebonas kun. Juknys be pasigailėjimo šmeižiamas. „Goniec Polski“ panašiai rašė. Lietuvių spauda kun. Juknį gynė prieš lenkų endekų puolimus.

Tuo laiku kun. Juknys apsilankė pas kun. J. Tumą, pas kurį rado dabartinį prezidentą poną A. Smetoną. Jie abudu Alovės kleboną drąsino, sakydami: „Nenusimink, kovok, o mes tave užtarsime.“

Tuo tarpu atvažiuoja vyskupijos valdyti kun. Michalkevičius. Kun. Juknys nuvažiuoja Vilniun ir apsilanko pas administratorių, pasisakydamas esąs Alovės klebonas. Michalkevičius į tai: „Ah, tai tas pats, kuris savo parapijiečius traukia teisman. Taigi aš klebonui turiu viena prikišti, kad parapijiečiai buvo traukiami pasaulinin teisman.“ Į tai kun. Juknys sako: „Jeigu galima, tai aš nuo pradžios nupasakosiu bylos eigą; tada Tamsta matysi ar aš būsiu nusikaltęs.“ Ir kai kun. Juknys apie viską sąžiningai papasakojo, tada kun. Michalkevičius, kantriai išklausęs, atsako: „Kunige Klebone, nerandu Jumyse jokio nusižengimo. Gal visų tų nemalonumų akivaizdoje norėtum iš Alovės išsikelti?“ Kun. Juknys sutiko būti iškeltas. Bet kai Michalkevičius pamėgino iškelti iš Švenčionių visus lietuvius kunigus, tai sulaikė iš lietuvių tiek riksmo, kad ir kun. Juknio nedrįso iš Alovės judinti.

Kun. Michalkevičiui vis dėlto rūpėjo kaip nors sutaikinti lietuvius su lenkais. Jis sumanė sukviesti Vilniun atstovus iš kunigų taip lietuvių, taip lenkų. Tas susirinkimas įvyko kunigų seminarijoje. Prieš tai dar įvyko Merkinės dekanato kunigų protestas, kuriuo jie gynė kun. Juknio poziciją prieš užpuolimus lenkų spaudoje. Šis protestas tilpo „Viltyje“. Kunigų susirinkimą Vilniuje atidarė pats Michalkevičius ir baigdamas savo prakalbą užduoda klausimą: „Visos priemonės numalšinti triukšmadarius mišriose parapijose jau išmėgintos. Ar tinka traukti juos į civilį teismą? Mat atrodo, kad taip reiktų padaryti.“ Po tokios kalbos prašo balso prelatas Kurczewskis ir savo kalboje pabrėžia: „Liūdna mums būtų apleisti šį susirinkimą įsitikinus, kad mes galim savo avis traukti į civilį teismą.“

Alovės parapijoje kurstymai, agitacija nesiliovė. Lenkų veikėjas Vytautas Kucevičius (Pivašiūnų parapijos) nesnaudė. Važinėjo jis Vilniun pas vyskupijos administratorių ir būtinai reikalavo komisijos sutvarkyti pamaldas Alovės bažnyčioje. Klebonas Juknys, išvargintas per trejus metus minėtomis bylomis, važiuoja pas administratorių ir būtinai prašo iškelti jį iš Alovės į kitą parapiją. Transliokata įvyksta ir važiuoja į Kliuščionis.

„Draugija“ (Kaunas). 1938 m. sausio 5 d., Nr. 1

 

Komentuokite


Lankomumo statistika
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas