Paieška
*Įsigykite knygų
  • knygų įsigijimas
Draugai
  • Antrasis pasaulinis
  • Grenadierius
  • Joniškėlio respublika
  • kolekcionavimas.lt
  • Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga
  • Lietuvių tautinis centras
  • Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyrius
  • Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga
  • Lietuvos sąjūdis
  • Nepriklausomybės gynėjų sąjunga
  • Pomėgis
  • Projektas
  • Rytų frontas
  • Tauta ir tėvynė
  • Tautos balsas
Rekomenduojame
  • „Lietuvių namai“ Seinuose
  • Asmeninis treneris
  • Dainavos gidas
  • Genealogija
  • Karinė apranga
  • Karštas komentaras
  • Lietuvos gidas
  • Lietuvos lokaliniai tyrimaI
  • Lobių pieva
  • Miroda
  • Obelių paminklas
  • Renginiai Alytuje
  • Sena.lt
  • Stovyklavietės
Vieta Jūsų reklamai
  • reklama
Archyvai

Nacių nusikaltimai. Žudynės Šeštokų apylinkėse 1941 m. birželį

Gintaras Lučinskas

2012 07 29

Yra daug svarbių, neatskleistų, neišaiškintų Vokietijos–Sovietų Sąjungos karo pradžios istorinių įvykių Dzūkijoje, kai vokiečių kariai pritaikė keršto akcijas prieš vietos civilius gyventojus. Šių represinių akcijų metu buvo nužudyta virš 400 žmonių.

Lietuvos civilių gyventojų nuostolius ir aukas lėmė Vokietijos–Sovietų Sąjungos karo veiksmai Lietuvos teritorijoje. Lietuva kaip valstybė šiame kare nedalyvavo, nes karo išvakarėse, 1940 m., ji buvo Sovietų Sąjungos okupuota ir aneksuota. Todėl Lietuvos gyventojai žuvo dviejų kariavusių imperialistinių valstybių ir jų kariuomenių ginkluotoje konfrontacijoje kaip nacių Vokietijos agresijos prieš Sovietų Sąjungą nekaltos aukos. Vokietijos reicho kaimynystėje buvusi Lietuva karo arena tapo nuo pat pirmųjų Vokietijos agresijos akimirkų 1941 m. birželio 22 d. rytą. Į Lietuvą įsiveržė didžiulė Vokietijos kariuomenė: visa „Šiaurės“ armijų grupė ir „Centro“ armijų grupės dalis – iš viso daugiau kaip 40 divizijų, apie 700 000 karių. Įsiveržę vokiečių kariai sutiko labai silpną Raudonosios armijos pasipriešinimą. Smarkesnės kautynės įvyko ties Alytumi, Kelme, Raseiniais, Ariogala, Kauno apylinkėse ir kitur. Nuo karo veiksmų labiausiai nukentėjo Alytaus, Raseinių ir Tauragės apskritys. Įžengus į Lietuvą Vokietijos kariuomenei, vyriausiojo vokiečių armijos vado atsišaukime į lietuvius paskelbta apie karinės valdžios įvedimą. Atsišaukime Vokietijos kariai pristatyti kaip „draugai ir gelbėtojai nuo bolševikų jungo“, nešą laisvę ir grąžiną „žmogiškas gyvenimo sąlygas“. Tačiau griežtai pareikalauta atiduoti ginklus, pranešti apie pasislėpusius sovietų karininkus, kareivius, bolševikų komisarus. Grasinta sušaudyti tuos, kas slėps sovietų karius, ginklus, amuniciją ir kitokią Raudonosios armijos ir Sovietų Sąjungos nuosavybę arba ją pasisavins, kas pasipriešins arba bandys susisiekti su priešu. Vis dėlto vokiečiai kai kur elgėsi ne kaip laukti „išvaduotojai“, o kaip žiaurūs ir brutalūs okupantai, per nepilną savaitę trukusius karo veiksmus prieš nekaltus civilius gyventojus jie įvykdė žiaurių masinių smurto akcijų. Okupuodami Lietuvą vokiečiai ją traktavo kaip sudedamąją Sovietų Sąjungos teritorijos dalį, todėl nepaisant draugiškų politinių pareiškimų, ir elgtis turėjo kaip priešo teritorijoje. Bet kokie priešiški civilių asmenų veiksmai prieš kariuomenę, jos atstovus ir aptarnaujantįjį personalą turėjo būti baudžiami griežčiausiomis priemonėmis vietoje, netgi sunaikinti užpuolėją. Vietovėse, kuriose kariuomenė būdavo klastingai užpulta, jei aplinkybės neleido greitai išsiaiškinti atskirų kaltininkų, bataliono vadas arba vyresnysis karininkas turėjo teisę tučtuojau imtis kolektyvinių prievartos priemonių. Yra žinoma keletas tokių okupantų vokiečių Lietuvoje įvykdytų kolektyvinės bausmės akcijų. Birželio 23 d. vokiečiai sudegino Ablingos kaimą (Kretingos apskr., Endriejavo vls.), nužudė 42 šio ir kaimyninio Žvaginių kaimo gyventojus. Žudynės vykdytos ir Švendūnos kaime (Raseinių apskr., Nemakščių vls.), kur birželio 23 d. sušaudė 11 vyrų, o kaimą sudegino.[1]

Prasidėjus karui, sukilėlių veikla pirmiausiai pasireiškė arčiau Vokietijos sienos ir spontaniškai išsiplėtė visame krašte. Vokietijos Vermachtui tai buvo netikėta. Todėl nemažai kur vokiečių kariai sukilėlius palaikė rusų partizanais. Dėl to buvo ir beprasmių aukų.

Pirmomis karo dienomis Notėnų mstl. (Kretingos apskr., Skuodo vls.) nuo vokiečių kulkų krito 5 šauliai iš netoliese esančio Šliktinės kaimo. Tai atsitiko dėl piktavalio žmogaus, kuris besiveržiantiems į Rytus Vermachto kariams pranešė, jog jų tyko „ginkluoti komunistai“. Galvas tada paguldė Kostas Kontenis, Kostas Pocius, Antanas Šoblinskas, Kostas Pocevičius ir Feliksas Liaučys.[2]

Birželio 23 d. Panevėžio apskr., Smilgių mstl. 3 šaulius – Bronių Šiurną, Kazimierą Žukauską ir Joną Daukšą – vokiečiai palaikė besitraukiančiais komunistais ir nieko neišsiaiškinę vietoje sušaudė.[3]

Birželio 24 d. Marijampolės apskr., Prienų mstl. vokiečių kariai sušaudė šaulius Kazimierą Slavinską, Joną Gluoksnį (abu iš Čiudiškių k.) ir Alfonsą Barštį (iš Mačiūnų k.).[4]

Buvo atsitikimų, kai pavieniai besitraukiantys nuo raudonųjų lietuviai kariai, persirengę civiliais rūbais buvo pagauti beeiną namo ir sušaudyti (Jiezno vls.). Priežastis – trumpai nukirpti plaukai! Trumpai apsikirpusių buvo sušaudyta ir moksleivių, įtarus juos esant persirengusiais raudonarmiečiais.

Autoriui žinoma, kad Dzūkijoje žudynės įvykdytos Marijampolės (Krosnos vls. Šeštokų k.), Seinų (Lazdijų vls. Verstaminų ir Seimeniškių k.; Šventežerio vls. Kirciliškės k.) ir Alytaus apskrityse (Simno vls. Padusio k.; Miroslavo vls. Balkasodžio ir Cigoniškių k.) bei Alytaus mieste. Civilių gyventojų grupiniai ar pavieniai nužudymai vyko visoje Dzūkijoje. Šios civilių gyventojų žudynės – tai vokiečių okupantų karinių struktūrų įvykdytos represinės „atsiskaitymų“ (keršto) akcijos, kurias išprovokavo raudonarmiečių ar sovietinių aktyvistų išpuoliai prieš vokiečių karius. Jie įvykdyti iš pasalų, neaiškiomis aplinkybėmis. Literatūroje ir archyviniuose šaltiniuose galima rasti duomenų, jog kitose vietovėse žmonių žudynes išprovokavo tai, kad kai kurie vyrai buvo apsiginklavę sukilėliai ir vokiečių palaikyti ginkluotais priešais. Už patirtus nuostolius mūšių lauke vokiečiai nekeršijo. Per trumpą karo veiksmų Lietuvoje laikotarpį, laimei, vokiečių keršto akcijų neįvykdyta daug, jos buvo pavienio ar lokalinio pobūdžio. Besitraukiančios Raudonosios armijos ir sovietinių represinių struktūrų įvykdyti nusikaltimai buvo didesni ir skaudesni (nukankino 76 politinius kalinius Rainiuose (Telšių apskr.), sušaudė apie 400 Pravieniškių darbo stovykloje įkalintų žmonių, Panevėžyje nužudė 19 cukraus fabriko darbininkų, 3 gydytojus chirurgus ir medicinos seserį, žudė žmones Pažaislyje (prie Kauno), Juodupėje (Rokiškio apskr.), Zarasuose ir kitur), jie tarsi nustelbė analogiškus vokiečių okupantų veiksmus ir tai turėjo didelę reikšmę būsimų politinių įvykių raidai.[5]

Šioje publikacijoje aprašoma tik žudynės prie Šeštokų miestelio.

Šeštokai – ne apskritis ir ne valsčius, o paprastas bažnytkaimis tarp Dzūkijos ir Sūduvos, kuriame svarbiausias objektas – geležinkelio stotis. Po 1940 m. sovietų okupacijos Šeštokai priklausė Marijampolės apskričiai ir Krosnos valsčiui, kita Šeštokų parapijos dalis – Seinų apskričiai ir Rudaminos valsčiui (Jukneliškė, Kirsnelė, Kirsna).[6]

Lazdijų kraštas ribojasi su Lenkija, kuri pateko į vokiečių įtaką. Į Šeštokų geležinkelio stotį atvežti sovietų armijos darbo batalionai ir išskirstomi į pasienio – viso Lazdijų regiono – zoną. Skubėta pasirengti atremti priešiškai nusiteikusios valstybės – nacistinės Vokietijos – grėsmę: visame pasienio ruože ir atokiau nuo jo, apie Rudaminą ir net Jukneliškę, buvo įrengiami įtvirtinti ugnies taškai, kasami prieštankiniai grioviai, statomi kiti įrengimai. Griovių (kanalų) sandūrose – pylimai pervažiuoti. Daug kur, ypač žemesnėse vietose, krantai sutvirtinti mediniais poliais, kuriuos sukalę prieš tai sujungę spygliuotos vielos susuktomis savotiškomis virvėmis.[7]

1941 m. birželio 22 d. karas užklupo Šeštokus taip nelauktai, kad žmonės, kol neišvydo keliais žygiuojančios vokiečių kariuomenės, tol netikėjo patekę į karo sūkurį. Staigus vokiečių puolimas rusus užklupo nepasiruošusius, todėl jie menkai tegalėjo pasipriešinti geriau ginkluotai ir organizuotesnei vokiečių kariuomenei. Tų prieštankinių griovių rusams neprireikė – vokiečiai juos paprasčiausiai apėjo. Menka nauda buvusi ir iš įrengtų ugnies taškų. Tiesa, iš jų bandyta šaudyti į vokiečius.

Tą dieną Šeštokų geležinkelio stotis pateko į strateginių objektų sąrašą ir vokiečiai jai skyrė išskirtinį šiame krašte vaidmenį – didesnį nei tiems prieštankiniams grioviams Jukneliškėje. Juolab patys šeštokiečiai sukėlė incidentą: stoties zonoje gyvenę paaugliai ar jaunuoliai plėšę parduotuves ir iš jų viską nešę, padegė lentas (statybinės medžiagos štabelį) prie geležinkelio pervažos, ties keliu Kirsna–Šeštokai.[8] Atsirado susipratusių vyrų, kurie pradėjo degančias lentas gesinti.

Jonas Patackas (g.1936) savo akimis šio gaisro nematė, bet gerai įsiminė tėvo ir kitų įvykiuose dalyvavusių Jukneliškės vyrų pasakojimus. O jie ypač sukrečiantys. Tarp Jukneliškės vyrų buvo vyriausias jo brolis Petras (dar neturėjo 18 metų), pirmas prie Jančiulio sodo kritęs nuo vokiečių kulkos. Todėl Patackų šeimoje pirmoji karo diena – niekada nenutilstantis netekties aidas. Nekyla abejonių dėl Jono Patacko prisiminimų, perteikiančių tėvo ir kitų Jukneliškės žmonių išgyvenimus, autentiškumo:

1941 m. birželio 22 d. ryte iš Kirsnelės kaimo į Jukneliškę atėjo kaimynės Adelės Botyrienės sesuo ir nustebo, kad Jukneliškėje niekas nieko nežino – vyksta karas. Vokiečių kareiviai motociklais važiavo Kirsnelės vieškeliu, buvo sustoję, aiškino, kad rusui kaput, vaišino visus papirosais. Kaime ši žinia greitai pasklido. Kadangi buvo sekmadienis, atlaidų Šeštokuose diena, vyriškoji jaunimo dalis susirinko į būrį ir nutarė anksčiau nueiti į Šeštokus „pažiūrėti vokiečių“. Šiame būryje buvo Antanas Matulevičius, Jonas ir Juozas Botyriai, Juozas Dereška, Antanas Povilaitis (grįžęs iš pusiaukelės), Liudas Fresdorfas, Petras Patackas, Juozas Vaškelis, Kostas Moceika, Jonas ir Juozas Vaičeckiai, Juozas ir Vladas Žmuidinai, Vytautas Pečiukonis ir Benonas Pečiukonis.

Dar nepriėję iki geležinkelio pervažos vyrai pamatė, kad atvažiuoja ir, jų laukdami, sustoja vokiečių sunkvežimiai. Viename sunkvežimyje buvo rusų belaisviai, matyt, iš darbo bataliono. Į kitą sunkvežimį įsakė sėsti mūsiškiams. Atgal į namus pasiuntė tik vaikus. Tai Juozą Žmuidiną, Vytautą Pečiukonį, Benoną Pečiukonį, kuris pagal metus buvo nedidelis. Dar vėliau pasiuntė atėjusį Juozą Patacką. A. Matulevičius atidavė Vytautui Pečiukoniui dviratį, kad parvarytų namo. Kareiviai sulipo į mašinas ir pajudėjo per Pileckų Šeštokus. Vyrai išsigando. A. Matulevičius buvo Lietuvos kariuomenės puskarininkis, kažkiek kalbėjo vokiškai. Nujausdami kažką negero, rodė maldaknyges, rožančius, medalikėlius, škaplierius, bet juos vokiečiai vis vien vežė tolyn. Sustojo prie Jančiulio, netoli mokytojo Jono Šmulkščio sodybos. Visus išlaipino ir pradėjo statyti į eiles – belaisvius ir mūsiškius – tarp Jančiulio ir Šmulkščio sodybų esančiame duburyje. Vokiečiai pastatė du kulkosvaidžius, pasiraitojo rankoves ir pradėjo šaudyti. Pirmiausia šaudė į rusų belaisvius. Atėjo eilė ir mūsiškiams, kurie bruzdėjo, bėgo iš vieno rikiuotės galo į kitą… Patacko Petras buvo pirmas toje eilėje… Vokietis iš brauningo šovė jam į kaktą… Mūsų vyrai iki to laiko vis dar netikėjo, kad taip gali būti, kad ir juos, visiškai nekaltus civilius gyventojus, šaudys. Kai nušovė Petrą, vyrai, kurie buvo vyresni ir tarnavę Lietuvos kariuomenėje (Matulevičius, Vaičeckiai, Juozas Botyrius), pradėjo šaukti ir raginti vieni kitus: „Vyrai, bėgam!” Ir kas galėjo – bėgo Išlandžių kaimo pusėn, į rugius. Bėgančius vokiečiai vijosi ir šaudė. Joną Botyrių vijosi iki sodybos. Jis bėgo apie kluoną, o vokietis vijosi ir, kai tik pamatydavo, iššaudavo. Jonas buvo sužeistas trimis kulkomis. Nugriuvusį Joną vokietis užmetė šiaudais ir nuėjo prie sunkvežimių. Dauguma bėgo prie Tuinylos sodybos (Išlandžių k.), prie geležinkelio (Strazdų k.). Vaičeckiai, nubėgę į tą pusę, vaidino, kad perriša karves. Pasirodęs vokiečių lėktuvas tęsė žmonių medžioklę. Kai kas iš bėgančiųjų palindo po geležinkelio tiltu (Strazdų k.). ten Jonas Vaičeckis buvo sužeistas į ranką, Kvietkauskas nušautas. Mokytojas Burdulis prie savo namų iškėlė baltą vėliavą, ir lėktuvas nuskrido. Tą kraupų vaizdą matęs Jančiulio sūnus Vytautas susirgo nervų liga ir buvo paguldytas į Kauno psichiatrinę ligoninę, kur ir mirė.

Buvo nužudyti: Petras Patackas, Liudas Fresdorfas, Juozas Dereška, Kvietkauskas, Rutkauskas iš Delnickų… Sužeidė Joną Botyrių, Joną Vaičeckį, Vladą Žmuidiną, Joną Junelį (iš Šeštokų). Kostui Moceikai peršovė klumpę…[9]

Jei iš vieno kaimo susirinko būrys vyrų, tai prieš atlaidus čia būta vyrų ir iš kitų kaimų. Iš paskos Jukneliškės vyrams, tarp kurių buvo Patacko sūnus Petras, patraukė ir jo tėvas. Jam prisiartinusiam prie degančių lentų, gyvybę išgelbėjo atsitiktinumas. Kai motociklais ir sunkvežimiais atvykę vokiečiai pradėjo daryti „tvarką“ – vyrus sodinti į sunkvežimį, Juozas Patackas prie jų prisiartino. Jis buvo vokiečių paragintas prieiti arčiau. 46 metų kaimo vyras, apžėlęs savaitę neskusta barzda, apsimovęs marginių kelnėmis ir apsivilkęs lininiais baltiniais, krintančiais ant kelnių, su iš prasegtos marškinių apykaklės ant kaklo matomais škaplieriais, basas ir su klumpėmis, laikomomis už nugaros rankose, vokiečiams, jauniems vyrams, pasirodė per senas vežti šiuo sunkvežimiu. Grąžino Patacką atgal, o patys su vyrais, susodintais į sunkvežimį, nuvažiavo Jančiulio ūkio link. Vėliau likę gyvi, t. y. iš sušaudymo vietos pabėgę, Jukneliškės ir kitų kaimų vyrai pasakojo, kad vokiečių karininkai apsirengę buvo vieni juoda, kiti – ruda uniforma. Ir visi girti. Nepadėjo iš Vokietijos grįžusio šeštokiečio Rudnicko aiškinimas, kad čia visur aplink – tik civiliai žmonės, kuriuos jis visus gerai pažįstąs.[10]

Kruvina egzekucija įvyko už 2–3 kilometrų nuo Jukneliškės. Kaime nuotaika buvo siaubinga. Prie žuvusių gailesčio prisidėjo ir baimė, kad žudynės gali pasikartoti. Žmonės bijojo viešai rodytis, ypač susitikti su vokiečiais. Į šermenis nedaug kas rinkosi. Tvyrojo baimė, be to, šermenys buvo ir kitų žuvusiųjų namuose.[11]

Juozas Krasauskas (g. 1925 Lazdijų vls., Komenkos k.) 2004 m. išleistoje knygoje „Kruvini likimai“ mini ir apie žudynes prie Šeštokų:

Pirmąją karo dieną (1941 06 22) prie Šeštokų SS dalinys iš tankų ir iš lėktuvų šaudė prie rugių lauko pastebėtus vyrus. Tada žuvo apie 40 žmonių. Dalis žmonių bandė pasislėpti rugių lauke ir ten žuvo, o rado juos gal po savaitės, kai pradėjo jų lavonai gesti ir pasijuto kvapas.[12]

Antrojo pasaulinio karo istorijos tyrinėtojo Arvydo Žardinsko teigimu, prie Šeštokų pirmąją karo dieną jokio SS junginio negalėjo būti Pirmąją karo savaitę per Lietuvą ėjo tik vienas Waffen-SS junginys – SS motorizuota pėstininkų divizija „Totenkopf“ (vok. „Kaukolė“), bet ji buvo 4-osios tankų grupės rezerve ir jos maršrutas net teoriškai negalėjo eiti per Šeštokus. A. Žardinsko žiniomis, Waffen-SS struktūroje tankus turėjo tik SS tankų divizijos, kurių taip pat 1941 m. Lietuvoje nebuvo. Taip pat SS struktūroje nebuvo ir nei vieno aviacijos dalinio. Prie Šeštokų javuose besislapstančius žmones tikriausiai apšaudė vienos iš 57-osios armijos (motorizuoto) korpuso divizijos vokiečių kariai. Vermachto tankistų juodos spalvos uniformos išoriškai labai panašios į esesininkų uniformas, tad labai lengva supainioti vienus su kitais.[13]

Liudytojas Leonas Vinikaitis, Domininko (g. 1928 Šeštokų mstl.), gyv. Lazdijų r., Verstaminų k., 2012 m. birželio 22 d. papasakojo:

Prieš karą gyvenome Šeštokuose, tėvai turėjo 15 ha žemės. Be manęs, šeimoje dar augo brolis ir 3 seserys. Prieš karą, per pirmąją sovietų okupaciją, rusai geležinkeliu privežė daug lentų. Jos buvo skirtos pasienio bunkerių įrengimui. Tos lentos buvo sukrautos į štabelius, kurie tęsėsi maždaug pusė kilometro prie geležinkelio.

1941 m. birželio 22 d. anksti ryte prasidėjo karas. Vokiečiai iš lėktuvų apšaudė bėgančius raudonarmiečius ir lentas padegė. Apie 7 val. ryte iš Alytaus atvyko keleivinis traukinys, bet vokiečiai jo nelietė, tik žemai skrisdamas lėktuvas sekė, ar nėra jame rusų kareivių. Traukinys išvyko link Kauno.

7 val. susirinkę darbininkai pastebėjo degančias lentas, maždaug 300–400 metrų atstumu nuo miestelio. Geležinkelio meistras Dusevičius suorganizavo eiti gesinti lentų. Vyrai dalį lentų perkrovė – padarė tarpą, kad ugnis neplistų ir būtų apsaugotas miestelis nuo gaisro.

Kadangi buvo sekmadienis, daug žmonių ėjo į atlaidus Šeštokų bažnyčioje. Vieškeliu traukėsi rusai kareiviai, bet juos apšaudydavo iš vokiečių lėktuvų. Darbininkai grįždami link miestelio, sustojo pažiūrėti į nušautus raudonarmiečius. Tuo metu atvažiavo ir vokiečiai. Jie darbininkus surinko, taip pat paėmė ir kitus – einančius į atlaidus – viso 22 vyrus. Buvo sulaikyta ir 18 raudonarmiečių, iš viso 40 vyrų. Nuvežė dviem kariškom mašinom apie 2 kilometrus nuo Šeštokų link Išlandžių kaimo ir išlaipino Jančiulio dvaro žemėje. Ten juos surikiavo ir pradėjo šaudyti. Pirmiausia šaudė belaisvius rusus. Kai juos pradėjo šaudyti, kažkuris riktelėjo „bėgam“ ir lietuviai pradėjo bėgti link rugių lauko, kuris buvo netoli. Geležinkelio meistras Dusevičius ten nubėgo ir liko gyvas. Bet ne visiems pasisekė.

Trys lietuviai apsimetė negyvi. Aprimus šaudymui, po kiek laiko, Šimeliauskas (18 m.) pakėlė ranką – sargybinis jam peršovė alkūnę. Stromskis pakėlė koją – peršovė. Bronius Rutkauskas (18 m.) pakėlė galvą – nušovė. Verbyla (iš Jukneliškės k.) bėgo, bet jį sužeidė į galvą. Po kelių dienų jį nuvežė į Alytų. Chirurgas Kudirka operavo, bet liko beveik kurčias.

Prisimenu, kad sušaudė Derešką iš Jukneliškės kaimo, kitų pavardžių neprisimenu. Likę gyvi pasakojo, kad šaudė kareiviai žaliomis uniformomis. Nepadėjo jokie aiškinimai, kad gyventojai yra vietiniai ir su raudonarmiečiais nesusiję.

Rytojaus dieną giminės surinko žuvusiųjų kūnus. Laidojo Šeštokų parapijos kapinėse. Žmonės labai pasipiktino tokiu žiauriu vokiečių elgesiu.[14]

Prof. J. V. Uzdila savo knygoje „Sunkūs ir viltingi metai“ (2003 m.), aprašęs Šeštokų tragediją, teigė:

Okupantas visuomet yra okupantas, nesvarbu kokios jis būtų tautybės. Į užgrobtą kraštą jis ateina be ceremonijų – valdyti ir grobti, žudyti ir teisti. Be reikalo iki šiol neiškelta byla dėl nekaltai išžudytų žmonių ir nėra Šeštokuose pasirūpinta jų atminties pagerbimu. Jokio kryžiaus kryželio, nė menkiausi užrašo užrašėlio. Vargu ar ir istorijos pamokų metu prisimenami Šeštokuose žuvę žmonės?[15]

Vokiečių arogancija, brutalus jėgos naudojimas, įkaitų šaudymas už Raudonosios armijos karių išpuolius, atstūmė Lietuvos gyventojus nuo „išvaduotojų“ vokiečių.

Į praeitį nuėjo šiurpūs karo įvykiai, kurių niekada neužmirš juos išgyvenusieji. Laikas gydo žaizdas ir užmaršties skraiste uždengia pačius sunkiausius išgyvenimus. Tačiau karo įvykiai yra tokie, kurių negalima pamiršti. Istorijos akivaizdoje, vertindami tragiškus tų dienų įvykius, turėtume galvoti, kad geriausias paminklas totalitarinių režimų aukoms – tai jų vardų ir likimų rašytinis įamžinimas dabarties ir ateities kartoms nors spaudos puslapiuose.


[1]Dieckmann, Christoph; Toleikis, Vytautas; Zizas, Rimantas. Karo belaisvių ir civilių gyventojų žudynės Lietuvoje 1941–1944. – Vilnius, 2005, p. 87–91.
[2]Trimitas. 1999 m., Nr. 10, p. 9.
[3]Trimitas. 2000 m., Nr. 9, p. 27.
[4]Trimitas. 1996 m., Nr. 5, p. 22.
[5]Dieckmann Ch., Toleikis V., Zizas R. Karo belaisvių ir…, p. 92–94.
[6]Uzdila, Juozas Vytautas. Sunkūs ir viltingi metai. – Vilnius, 2003, p. 21.
[7]Uzdila J. V. Sunkūs ir…, p. 30.
[8]Uzdila J. V. Sunkūs ir…, p. 31.
[9] Uzdila J. V. Sunkūs ir…, p. 32, 33–34.
[10] Uzdila J. V. Sunkūs ir…, p. 33.
[11] Vizgirda, Modestas (sud.). Mes matėme karą. – Vilkaviškis, 2010, p. 18–19.
[12] Gvildys, Stasys. Kruvini likimai, t. 2. – Kaunas, 2004, p. 200.
[13] Lučinskas, Gintaras. Vermachto nusikaltimai Dzūkijoje 1941 m. birželį. – Alytus, 2011, p. 204.
[14]G. Lučinsko archyvas.
[15] Uzdila J. V. Sunkūs ir…, p. 34.


Projektą „Dzūkijos istorija interneto puslapiuose“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

 

 

 

 

One Response to “Nacių nusikaltimai. Žudynės Šeštokų apylinkėse 1941 m. birželį”

  • evaldas says:

    nenorėčiau sutikti su:
    "Besitraukiančios Raudonosios armijos ir sovietinių represinių struktūrų įvykdyti nusikaltimai buvo didesni ir skaudesni (nukankino 76 politinius kalinius Rainiuose (Telšių apskr.), sušaudė apie 400 Pravieniškių darbo stovykloje įkalintų žmonių, Panevėžyje nužudė 19 cukraus fabriko darbininkų, 3 gydytojus chirurgus ir medicinos seserį, žudė žmones Pažaislyje (prie Kauno), Juodupėje (Rokiškio apskr.), Zarasuose ir kitur), jie tarsi nustelbė analogiškus vokiečių okupantų veiksmus ir tai turėjo didelę reikšmę būsimų politinių įvykių raidai.[5]"
    priežastys kelios – vokiečių vykdytos karo meto žudynės buvo ankstesnės nei sovietų – siūlau palyginti datas.
    Ir vieni ir kiti iki 1941 m. birželio galo nužudė iki  tūkstančio žmonių (beje, jei pridėsime žydų ir sovietų aktyvistais pavadintus žmones – visi jie nužudyti be teismo, nacių žudynių mąstas bus kur kas didesnis).

    Manau kad jūsų pateiktas vertinimas į Lietuvos istorikų darbus atėjo iš nacių propagandos.

Komentuokite


Lankomumo statistika
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas