Paieška
Draugai
  • Antrasis pasaulinis
  • Grenadierius
  • Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyrius
  • Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga
  • Lietuvos sąjūdis
  • Nepriklausomybės gynėjų sąjunga
  • Pomėgis
  • Projektas
  • Rytų frontas
  • Tauta ir tėvynė
Rekomenduojame
  • „Lietuvių namai“ Seinuose
  • Asmeninis treneris
  • Dainavos gidas
  • Genealogija
  • Karinė apranga
  • Karštas komentaras
  • Lietuvos lokaliniai tyrimaI
  • Miroda
  • Obelių paminklas
  • Renginiai Alytuje
  • Sena.lt
  • Stovyklavietės
Archyvai

Dzūkijos nacionalinis parkas

Aistė Savenkovaitė, VU Geografijos ir kraštotvarkos katedra

2012 08 24

Dzūkijos nacionalinio parko teritorija.

Apie Dzūkijos nacionalinį parką

Nacionaliniai parkai šalyje įkurti siekiant išsaugoti ir tvarkyti vertingiausius konkrečiam regionui būdingus kraštovaizdžius, savitas gyvenvietes, gamtos ir kultūros kompleksus ar atskirus jų elementus. Nacionaliniuose parkuose stengiamasi atkurti ir išlaikyti ekosistemų stabilumą, vykdyti mokslinius tyrimus. Nors parkuose skatinamas pažintinis turizmas, tačiau žmonių ūkinė veikla yra ribojama ir reglamentuojama aplinkosauginiais teisės aktais.

Dzūkijos nacionalinis parkas, vienas iš penkių Lietuvos valstybinių parkų, įsteigtas 1991 m. balandžio 23 d. (Apie nacionalinius parkus, 2012). Pati nacionalinio parko idėja siekia 1968 m., kai Lietuvos poilsio ir turizmo planavimo schemoje architektas G. Daniulaitis pažymėjo būsimą Dzūkijos gamtos parką Merkinės apylinkėse. Vėliau geografas prof. P. Kavaliauskas išplėtė būsimo parko ribas į Dainavos girią, sukonkretino Dzūkijos nacionalinio parko (toliau NP) tikslus ir baigus projektavimo darbus parkas buvo įkurtas (Aukštaitis, 1996).

Merkinės piliakalnis.

Dzūkijos NP yra didžiausias pagal plotą nacionalinis parkas šalyje ir užima 559,20 km2. Parkas įkurtas siekiant išsaugoti Dainavos krašto gamtines ir kultūrines vertybes, Nemuno ir Merkio santakos upyno ekologinę pusiausvyrą bei propaguoti tradicinio ūkininkavimo metodus saugomoje teritorijoje. Parko darbuotojai, sudarydami sąlygas pažintiniam turizmui ir vykdydami šviečiamąją veiklą, prisideda prie viso Dzūkijos regiono kultūrinių tradicijų puoselėjimo (Nacionaliniai parkai, 2012).

Dzūkijos NP išsidėstęs Varėnos, Alytaus, Druskininkų ir Lazdijų rajonų savivaldybių teritorijose. Šiaurinė parko dalis ribojasi su Dzūkų aukštuma ir Subartonių apylinkėmis. Pietinę parko dalį užima Dainavos giria, plytinti iki Baltarusijos. Pietryčiuose parkas ribojasi su Čepkelių rezervatu (Aukštaitis, 1996).

Parko teritoriją sudaro 3 rezervatai ir 28 draustiniai: 9 geomorfologiniai, 8 kraštovaizdžio, 4 telmologiniai, 2 hidrografiniai, 2 etnokultūriniai, 1 botaninis, 1 memorialinis ir 1 urbanistinis.

Saugomos gamtos vertybės

Dzūkijos NP pasižymi gamtovaizdžių įvairove ir vaizdingumu. Parko teritorija apima miškingą upynų kraštovaizdį, kuriame gausu šaltinių, skaidrių giliaslėnių upelių, nedidelių ežerų. Unikalus Dainavos krašto santakinio upyno hidrografinis tinklas – viena didžiausių Dzūkijos NP vertybių. Čia į Nemuną suteka daugiau nei 30 upių ir upelių. Nemuno – Merkio – Ūlos – Grūdos – Skroblaus slėniai – reikšmingi augalų ir gyvūnų migracijos keliai. Upių slėniais ir smėlingomis lygumomis iš pietryčių ir centrinės Europos atkeliavo nemažai augalų rūšių, kurias galima rasti šiame parke, kai tuo tarpu kitose Lietuvos vietose jų nėra arba jos labai retos (Dzūkijos nacionalinis parkas, 2012).

Savitas parke yra Skroblaus upelis, kuris vienintelis toks Lietuvoje: trumpas, tačiau itin gausus šaltiniais, vandeningas ir vingiuotas. Turistų itin mėgstamas didžiausias Merkio intakas – Ūlos upė. Dzūkijos NP nepasižymi ežerų gausa: čia jų tik 48, tačiau ir tie nėra dideli savo plotu (didžiausias – 27 ha Lizdų ež.) (Vandenys, 2012).

Viso parko savitumus nulėmė geografinė padėtis ir reljefas, kurį formavo paskutinio (Nemuno) ledynmečio ledynai ir jų tirpsmo vandenys bei Nemuno ir Merkio upių geologinė veikla. Didžioji dalis parko teritorijos plyti Lietuvos Pietryčių smėlingoje lygumoje, o joje esančius Marcinkonių, Lynežerio, Grybauliavos ir Šunupio žemyninių kopų masyvus galima laikyti vienu unikaliausių kraštovaizdžių parke (Kirstukas M. ir kt., 2004). Lygumoms priešingas kraštovaizdis Lizdų, Klepočių, Druskininkų kaimų apylinkėse, kurioms būdingos didelės išraiškingos kalvos, labiau primenančios Aukštaitiją. Tiek lygumose, tiek tarp kalvų dažnai sutinkamos daubos, kuriose susiformavusios nedidelės pelkutės arba ežerėliai (Geologinė sąranga, 2012).

Etnografinis Zervynų kaimas.

Didžiąją Dzūkijos NP teritorijos dalį (beveik 85%) sudaro miškai. Miškuose vyrauja sausi pušynai. Dėl to net 88% parko miškų priskiriama prie aukščiausio degamumo miškų. Šilai su rečiau sutinkamais eglynų, juodalksnynų, beržynų plotais lemia savitą parko biologinę įvairovę. Dėl Dzūkijoje aukščiausios vasaros temperatūros parke būdingiausios pietinių kraštų ir smėlynų faunos ir floros rūšys. Dėl nacionaliniame parke vykdomo ekstensyvaus ūkininkavimo čia sutinkamos net 249 rūšys, įrašytos i Lietuvos Raudonąją knygą. Sunku būtų išvardinti visas augalų ir gyvūnų rūšis aptinkamas Dzūkijos NP. Minėtini kai kur Merkinės apylinkėse išlikę baliniai vėžliai; Marcinonių pušynuose – lyžiažvyniai žalčiai. Dzūkijos šilai svarbūs europiniu mastu kaip tetervino, didžiojo apuoko, kitų paukščių buveinės. Vandens telkinių pakrantėse, derlingesnėse vietovėse išlikęs vienas rečiausių Lietuvos žinduolių – didžioji miegapelė. Parko teritorijoje neapsieita ir be išnykusių rūšių: Musteikoje XIX a. pab. buvo nušautas vienas paskutinių lokių Lietuvoje, o prie Merkio pastebėtos ir paskutinės šalyje europinės audinės (Saugomos rūšys…, 2012).

Saugomi kultūros paveldo objektai

Dzūkijos NP saugomos autentiškos Dainavos krašto kultūros paveldo vertybės – piliakalniai, senieji dzūkų kaimai su išlikusia tradicine kaimų struktūra ir architektūra, bažnyčios. Kai kuriuose kaimuose žmonės užsiima tradiciniais amatais: audimu, verpimu, medžio drožyba ir kt. (Nacionaliniai parkai, 2012).

Liškiavos vienuolyno ansamblis.

Dzūkijos NP ypač vertingi Merkinės ir Liškiavos urbanistiniai kompleksai. Šiose vietovėse prie Nemuno, Merkio ir Ūlos aptikta akmens amžiaus stovyklaviečių, geležies amžiaus gyvenviečių liekanų. Istorine praeitimi ir tolyn atsiveriančiais vaizdais žymūs Merkinės, Liškiavos piliakalniai, Liškiavos alkakalnis (Dzūkijos nacionalinis parkas, 2012). Manoma, jog Merkinės pilis Merkio ir Nemuno santakoje pastatyta XIII a. antroje pusėje. Iki XV a. pr. ji buvo svarbiausias panemunės strateginis – karinis centras kovojant prieš Livonijos ordiną. Grožiu garsėja XVIII a. pr. Liškiavoje pastatytas Švč. Trejybės bažnyčios ir dominikonų vienuolyno ansamblis (Kultūros paveldas, 2012). XIX a. pr. vienuolynas buvo uždarytas ir iki 1852 m. jame buvo kunigų kalėjimas. Vėliau – sandėlis grūdams, butai, įvairios įstaigos (Aukštaitis, 1996).

Keturi Dzūkijos NP esantys kaimai – Musteikos, Zervynų, Dubininko ir Lynežerio – paskelbti architektūros paminklais. Tai etnokultūriniu požiūriu vertingi objektai, menantys šilinių, panemunių ir gruntinių dzūkų buitį, tradicijas ir papročius (Dzūkijos nacionalinis parkas, 2012). Etnografai dzūkų tipus skiria pagal jų gyvensenos ypatumus; gamtinių sąlygų skirtumus, lėmusius nevienodų ūkininkavimo metodų vystymą. Šiliniai dzūkai gyveno smėlėtose vietovėse, kur žemdirbystė negalėjo būti pagrindinis jų verslas, todėl buvo labiau verčiamasi miško gėrybių rinkimu, bitininkyste. Gruntiniams dzūkams, gyvenusiems aplink Merkinę, būdingos didesnės, turtingesnės sodybos, intensyvesnė žemdirbystė, kadangi dirvožemiai čia derlingesni. Ties Liškiava ir Merkine gyvenę dzūkai vertėsi žvejyba, plukdė sielius, todėl čia sutinkami žvejų kaimai, pasižymintys senąja akmenine statyba (Žmogus ir gamta, 2012).

V. Krėvės-Mickevičiaus memorialinis muziejus.

Parke įkurtas ne vienas muziejus, skirtas tiek gamtiniam, tiek kultūriniam pažinimui: Merkinės kraštotyros, Marcinkonių etnografinis, Lietuvos laisvės kovų ir kančių, Čepkelių gamtos muziejus, taip pat V. Krėvės-Mickevičiaus muziejus (sodyba) Subartonyse (Dzūkijos nacionalinis parkas, 2012). Rezistencines kovas mena Merkinės kryžių kalnelis, – masinė kapavietė, kurioje laidoti 1944–1953 m. žuvę Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo dalyviai; išlikusios Antrajame pasauliniame kare žuvusių Sovietų Sąjungos karių kapinės ir žydų kapinės Merkinėje bei partizanų bunkeris Jakubiškių kaime. Jame 1946 m. gegužės–birželio mėn. veikė Pietų Lietuvos partizanų srities štabas, dirbo partizanų vadas pulkininkas leitenantas J. Vitkus-Kazimieraitis (Kultūros paveldas, 2012).

Drevinė bitininkystė.

Įdomūs gamtos ir kultūros paminklai, esantys parke – drevėtos pušys. Tai senosios bitininkystės reliktai, unikalūs tuo, kad medžių kamienuose daugiau nei prieš 100 m. buvo išskaptuotos pailgos drevės bitėms gyventi. 21 pušis paskelbta gamtos paveldo objektu, o jas galima rasti Musteikos, Margionių, Zervynų ir kituose kaimuose (Nacionaliniai parkai, 2012).

Nacionalinio parko rekreacinė infrastruktūra

Sąlygos aplankyti Dzūkijos NP sudarytos visiems metų laikams. Ypač daug turistų lankosi vasarą, kuomet populiariausia veikla – vandens turizmas. Parko upės tinkamos keliauti baidarėmis, kanojomis, didesnėse upėse – Nemune, Merkyje – leidžiama plaukti laiveliais. Populiariausias vandens turistų traukos objektas – Ūla. Čia parengti įvairaus ilgio ir sudėtingumo maršrutai, tačiau norintys plaukti šia upe turi lankytojų centruose įsigyti specialius leidimus (Dzūkijos nacionalinis parkas, 2012).

Alkūnės kampo pažintinis takas.

Parke įrengta 15 stovyklaviečių, kurių dauguma yra prie ežerų ir upių. Tinkamiausi poilsiui Lizdų, Pakelinio, Ešerinio, Mekšrinio ir kt. ežerai, dauguma Merkinės apylinkėse. Norintiems ne tik stovyklauti ežerų pakrantėse parke organizuojamos įvairios kultūrinės, gamtinės ekskursijos, kurių metu galima susipažinti su savitais parko gamtovaizdžiais, etnografininiais objektais, vykdomi tradicinių amatų mokymai, suteikiamos gido paslaugos.

Mėgstantiems pasivaikščioti įrengti 5 pažintiniai takai, kurių ilgis nuo 3 iki 14 km. Keliaujantiems dviračiais taip pat yra 3 maršrutai, prasidedantys Marcinkonyse, kur įsikūręs Marcinkonių lankytojų centras. Vieno iš maršrutų metu suteikiama galimybė susipažinti su greta Dzūkijos NP esančio Čepkelių raisto pakraščių gamta (Informacija turistams, 2012). Keliauti po parką galima tiek su savomis transporto priemonėmis, tiek išsinuomoti nuomos punktuose.

Parko direkcija skiria nemažai dėmesio visuomeninei veiklai ir kasmet organizuoja ne vieną renginį, pritraukiantį turistus iš visos pietų Lietuvos. Parke švenčiamos Joninės, Šv. Roko atlaidai, Amatų diena, tradicine švente tapo Ūlos vandens turistų maratonas.

Kadangi Dzūkijos NP yra vieni grybingiausių miškų Lietuvoje, sezono metu čia galima sutikti daugybę grybautojų ir uogautojų. Rinkti miško gėrybes galima visuose parko miškuose išskyrus Skroblaus, Musteikos ir Povilnio rezervatus.

Norėdama užtikrinti kuo racionalesnę rekreacinę veiką nacionalinio parko direkcija yra nustačiusi lankymo taisykles. Be šių taisyklių parko lankytojai privalo laikytis LR Aplinkos apsaugos, Saugomų teritorijų, Miškų ir kitų įstatymų, susijusių su lankymusi RP. Taisyklės yra elementarios, draudžiančios kurti laužus tam nepritaikytose vietose, žaloti gamtos ir kultūros paveldo objektus, šiukšlinti, rinkti saugomus augalus ir pan. Lankymasis parko rezervatuose leidžiamas tik tiriamaisiais, mokomaisiais ar pažintiniais tikslais, prieš tai juos suderinus su parko direkcija (Dzūkijos NP lankymo taisyklės, 2006).

Apsaugos ir naudojimo problemos

Urbanistinio kraštovaizdžio kaita Dzūkijos NP nėra intensyvi – per metus pastatomos kelios sodybos. Viskas vykdoma pagal tradicinę architektūrą atitinkančius parengtus projektus ir nesudaro didesnio neigiamo poveikio kraštovaizdžiui. Viena opiausių nacionalinio parko problemų – tradicinės architektūros išsaugojimas vykdant rekonstrukcijos darbus, kadangi tarp gyventojų plinta tendencija senus medinius langus keisti naujais ir nederančiais su tradicine architektūra.

Gamtos paminklas šaltinis "Ūlos akis".

Didelė sezoninė problema – vasarą atvykstantys poilsiautojai. Ūlos kraštovaizdžio draustinyje, kuris turistų dažniausiai lankomas, pastebėta rekreacinė digresija prie „Ūlos akies“ šaltinio. Ši teritorija tvarkoma, atlikti šlaito sutvirtinimo, takelių atkūrimo darbai. Didelę turistų apkrovą patiria Glyno ir Mekšrinio ežerai. Šalia jų įrengtos stovyklavietės nepajėgia sutalpinti visų atvykstančių poilsiautojų, todėl tenka reguliuoti lankytojų srautus, vykdyti gamtosauginius reidus. Kaip viena iš rekreacinės infrastruktūros problemų įvardijamas maitinimo įstaigų ir dviračių nuomos punktų trūkumas nacionaliniame parke.

Dėl tradicinės žemėnaudos nykimo didėja paupių, pievų, dirbamų laukų užaugimas medžiais ir krūmais. Dėl to užželia ne tik Liškiavos piliakalnis ir alkakalnis, kurių želdinių nespėjama tvarkyti, Grybaulios tvenkiniai (Natura 2000 teritorija), bet ir nyksta kai kurių saugomų rūšių buveinės. Saugomoms paukščių rūšims neigiamą poveikį daro ūkinė veikla miškuose pavasarį, didėjanti šernų populiacija. Vilkų medžiojimo tvarka neatitinka Dzūkijos NP tikslų, todėl derinant su Aplinkos ministerija siekiama ją pakeisti pagal regionų specifiką (Dzūkijos NP ir Čepkelių…, 2010).

Literatūra:

  1. Apie nacionalinius parkus, (2012-07-22) http://www.vstt.lt/VI/index.php#r/81

  2. Aukštaitis J. (1996). Lietuvos nacionaliniai parkai, Vilnius: Margi raštai.

  3. Dzūkijos nacionalinis parkas, (2012-02-29) http://www.vstt.lt/VI/index.php#r/81

  4. Dzūkijos NP ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcijos 2010 m. veiklos ataskaita, (2010) http://www.dzukijosparkas.lt

  5. Dzūkijos NP lankymo taisyklės, (2006). http://www.dzukijosparkas.lt/lankymo.htm

  6. Geologinė sąranga, (2012-07-23) http://www.dzukijosparkas.lt/gamta.htm#geologine

  7. Informacija turistams, (2012-07-24) http://www.dzukijosparkas.lt/informacija.htm

  8. Kirstukas M. ir kt. (2004) Lietuvos gamta. Saugomos teritorijos, Kaunas: Lututė.

  9. Kultūros paveldas, (2012-07-23) http://www.dzukijosparkas.lt/paveldas.htm#vertybes

  10. Nacionaliniai parkai, (2012-07-22) http://www.qrz.lt/lyff/nacionaliniai%20parkai.htm

  11. Saugomos rūšys ir bendrijos, (2012-07-23) http://www.dzukijosparkas.lt/saugomos.htm#saugomos

  12. Vandenys, (2012-07-23) http://www.dzukijosparkas.lt/vandenys.htm

  13. Žmogus ir gamta, (2012-07-23) http://www.dzukijosparkas.lt/kultura.htm#gamta

Nuotraukos iš: www.dzukijosparkas.lt ; www.muziejai.lt

 

Projektą „Dzūkijos istorija interneto puslapiuose“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

3 Responses to “Dzūkijos nacionalinis parkas”

Komentuokite


Lankomumo statistika
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas