Paieška
*Įsigykite knygų
  • knygų įsigijimas
Draugai
  • Antrasis pasaulinis
  • Grenadierius
  • Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyrius
  • Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga
  • Lietuvos sąjūdis
  • Nepriklausomybės gynėjų sąjunga
  • Pomėgis
  • Projektas
  • Rytų frontas
  • Tauta ir tėvynė
Rekomenduojame
  • „Lietuvių namai“ Seinuose
  • Asmeninis treneris
  • Dainavos gidas
  • Genealogija
  • Karinė apranga
  • Karštas komentaras
  • Lietuvos lokaliniai tyrimaI
  • Miroda
  • Obelių paminklas
  • Renginiai Alytuje
  • Sena.lt
  • Stovyklavietės
Vieta Jūsų reklamai
  • reklama
Archyvai

Kitokios Lietuvos viltis

Gintaras Dručkus

Prieš kurį laiką raginau žmones, kurių nuomonė svarbi ne tik man, bet ir daugeliui Bernardinai.lt skaitytojų, viešai išsakyti dabartinės politinės situacijos vertinimus, pasidalinti mintimis apie tai, kaip mums derėtų elgtis per spalio 14 dieną vyksiančius Seimo rinkimus. Pirmasis į paraginimą atsiliepė istorikas, Kauno apskrities archyvo direktorius Gintaras Dručkus. Žymaus partizanų kovų metraštininko sūnus, nuo vaikystės augintas patriotine dvasia, jautrus kitų tautų laisvės kovai – Gintaras yra Tibeto kultūros labdaros ir paramos fondo direktorius.

G. Dručkus – ilgametis Tėvynės sąjungos narys – išstojo iš šios partijos, po Garliavos šturmo gegužės 17 dieną.

Ką tik įžengėme į trečiąjį atkurtojo valstybingumo ir Nepriklausomybės dešimtmetį. Deja, šiandienos Lietuva man nė iš tolo neprimena sveikos ir ambicingos piliečių bendruomenės, savo kūrybingą ir veržlų potencialą kreipiančios gerovės visuomenės kūrimo linkme, savo valstybę konstruojančios ant tvirtų vertybinių pamatų.

Trečiojo Nepriklausomybės dešimtmečio Lietuva man labiau panaši į kreivųjų veidrodžių karalystę, valdomą „grupės draugų“. Šalis tarsi laisva ir demokratinė – turime demokratiškai išrinktus valdžios atstovus ir valdžios žmones, tačiau aukojęsi dėl Tėvynės laisvės ir ne tik jie dabar neretai jaučiasi sutrikę, kadangi Tėvynės meilė valdžios žmonių pastangomis verčiama sąvoka su stipriai išreikštu neigiamu ženklu. Sovietmečiu mylintis savo Tėvynę žmogus bematant būdavo apšaukiamas „buržuaziniu nacionalistu“ ir pasmerkiamas. Šiandien – neretai išvadinamas nacionalistu ir – taip pat pasmerkiamas. Laisvos Lietuvos laisva ekonominė politika iš Tėvynės išgujo keletą kartų daugiau tėvynainių, negu jų praradome per tris XX amžiaus okupacijos laikotarpius. Per pastaruosius kelis dešimtmečius kreivi veidrodžiai iškraipė ir vertybinius tiek asmeninio, tiek visuomeninio, tiek ir valstybinio gyvenimo pagrindus. Iškraipė tiek, kad nebereaguojame į akivaizdžias neteisybes, nebesmerkiame tų, kurie meluoja, iš savanaudiškumo paskatų manipuliuoja žmonėmis, jų jausmais ir silpnybėmis.

Vos per keletą dešimtmečių prisigyvenome iki tiek, kad nebepasitikime nei valdžia, nei teisėsauga, nei žiniasklaida. Prieš patekdamos į valdžią partijos savo programose deklaruoja vertybes, tačiau tik atėję į valdžią iš karto jų atsisako tarsi kokio nereikalingo balasto. Gyvename lyg ir demokratinėje valstybėje, tačiau tokios demokratiškai išrinktos ir demokratines vertybes lyg ir išpažįstančios valdžios institucijos bendradarbiauja su toli gražu nedemokratiškų valstybių valdžios institucijomis, uoliai talkindamos pastarosioms persekioti ir bausti savo piliečius, pasisakančius už žmogaus teises bei laisves, už demokratiją. Mūsų pačių valstybės pareigūnai, besistengiantys sąžiningai ir dorai tarnauti savo šaliai, lieka be darbo arba iškrenta per langus. Paprasti piliečiai, jeigu nori gyventi pagal išgales dorai ir teisingai, tarsi nejučiomis akimirksniu atsiduria nuolatinės ginties būsenoje – yra žeminami ir niekinami kaip nesugebantys priimti šiuolaikines gyvenimo normų ir integruotis į vadinamąją moderniąją visuomenę.

Žiniasklaida ir piliečiai nebedrįsta išsakyti savo nuomonės, nes tiesos sakymas tampa jeigu ne pavojingu, tai bent jau mažų mažiausiai nenaudingu užsiėmimu. Manau, kad laisvos ir demokratinės valstybės piliečiai turi teisę užduoti bet kurį juos dominantį klausimą (tegul ir nepatogų) bet kuriai valdžios institucijai ir sulaukti aiškaus atsakymo. Tuo tarpu mūsų valdžios žmonės arba pateikia savo piliečiams tokius atsakymus, kurie neįtikina, arba apskritai nemato reikalo ką nors aiškinti, tokia savo laikysena didindami atskirtį tarp savęs, t. y. valdžios, ir savo valstybės piliečių, juos išrinkusių.

Tokia situacija kelia nerimą, kadangi pilietis, nesulaukdamas įtikinamų atsakymų į jam svarbius ir rūpimus klausimus, praranda pasitikėjimą savo rinktais atstovais. Teisės žinoti tiesą apribojimas ar netgi paneigimas valdžios žmonių demonstruojamų galių prieš atskirus savo piliečius akivaizdoje kelia pagrįstą susirūpinimą dėl savo valstybės demokratinės raidos perspektyvų.

 Keleri pastarieji metai ir mėnesiai atnešė ypač daug skausmo ir nusivylimo. Šių metų gegužės 17-oji, kai savos valstybės institucijos ir jų pareigūnai panaudojo pribloškiančią savo mastais ginkluotą prievartą prieš vaiką, išryškino takoskyrą tarp visuomenės ir tų, kurie yra valdžioje. Manau, kad ši diena padėjo apsispręsti bei susivokti daugeliui tų, kurie ligi tol dar abejojo ir nebuvo apsisprendę.

Spalį įvyksiantys rinkimai – tai mūsų galimybė išreikšti savo apsisprendimą: ar mes už tokią Lietuvą, kokia yra dabar, ar mes tikime ir norime, kad Lietuva būtų kitokia.

Kitokios Lietuvos viltį aš asmeniškai sieju su trapios moters Neringos, išdrįsusios ginti vaiką, vardu. Tokios Lietuvos, kurioje jaustumės saugūs, kurioje galėtume būti tikri, kad valstybė nepakels geležinio savo galių ir prievartos kumščio prieš bet kurį iš mūsų, prieš bet kurio iš mūsų vaiką, o gins teisingumą, tiesą, teisėtus asmens ir visuomenės interesus. Tokioje Lietuvoje, kurioje blogis būtų vadinamas blogiu, o gėris – gėriu. Kad gėriui, teisingumui ir žmogui – laisvam laisvos valstybės piliečiui –  būtų teikiamas prioritetas net ir labai naudingų materialia finansine išraiška ar, kaip nūnai populiaru  kartoti, – „optimalių“ užmojų akivaizdoje.

Blogis linksta į agresiją, tačiau savo prigimtimi yra bailus ir bijo šviesos. Gėris bodisi agresija, todėl stebint nederamus dalykus neretai atrodo, kad blogis vyrauja ir yra stiprus. Tai iliuzija, kurią puoselėja ir kuria save drąsina patys blogio vykdytojai. Blogis jaučiasi stiprus tik tol, kol jam nuolaidžiaujama. Tačiau ateina laikas, kai blogio įvardijimas tikruoju vardu ir pasipriešinimas jam tampa piliečių pareiga.

 Netrukus atėję prie balsavimo urnų turėsime galimybę išreikšti savo pilietinę poziciją: arba nuolankiai nulenkti galvas ir susitaikyti su tuo, kas vyksta, arba paremti kitokios Lietuvos viltį.

Nelikime po medžiu. Apsispręskime.

www.bernardinai.lt

Komentuokite


Lankomumo statistika
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas