Paieška
Draugai
  • Antrasis pasaulinis
  • Grenadierius
  • Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyrius
  • Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga
  • Lietuvos sąjūdis
  • Nepriklausomybės gynėjų sąjunga
  • Pomėgis
  • Projektas
  • Rytų frontas
  • Tauta ir tėvynė
Rekomenduojame
  • „Lietuvių namai“ Seinuose
  • Asmeninis treneris
  • Dainavos gidas
  • Genealogija
  • Karinė apranga
  • Karštas komentaras
  • Lietuvos lokaliniai tyrimaI
  • Miroda
  • Obelių paminklas
  • Renginiai Alytuje
  • Sena.lt
  • Stovyklavietės
Archyvai

Iš Nedzingės praeities

Lina Butkienė

2012 09 21

1912-1914 m. Nedzingės plano schema

Nors Nedzingės apylinkėse aptikta nemažai archeologijos objektų (pilkapių, senkapių), o prie Nedzingio ežero – ir akmens amžiaus stovyklavietė, tačiau kol kas nėra duomenų, kurie leistų kaip nors susieti tuo metu čia galbūt gyvenusius žmones su dabartine Nedzinge.

Gyvenvietės atsiradimo prielaidas galima svarstyti tik nuo XVI a. vidurio. Pagrindą tam teikia 1569 m. liepos 16 d. Žygimanto Augusto raštas, kuriame minimas Sapiegoms priklausęs Nedzingės dvaras: iš jo per apsirikimą buvo paimtos ir Merkinės dvarui priskirtos „dvi tarnybos“. Dėl to valdovas kreipėsi į tuometinį Merkinės, Eišiškių, Daugų, Perlojos, Varėnos, Kaniavos ir Dubičių „deržavų“ laikytoją Grigalių Valavičių, kad jis atitaisytų Sapiegoms padarytą skriaudą. Dokumente minimas ir valakų matavimas. Siejant šiuos faktus su literatūroje pateikiamu gyvenvietės apibūdinimu – „gatvinis kaimas“, neatmestina prielaida, kad Valakų reformos metu (XVI a. viduryje) prie nežinia kada įsteigto Nedzingės dvaro buvo suformuota valakinio kaimo pavidalo gyvenvietė.

Panaši nuomonė peršasi vertinant ir dažniausiai pateikiamą vietovės apgyvendinimo versiją, nors ji siejama su XVI a. Nurodoma, kad 1575 m. iš Žilinių (beje, minimų nuo XIV a. pabaigos) atsikėlė ir Nedzingės dvarą įsigijo (įkūrė) Jonas ir Elžbieta Žilinskiai. O kol kas aptiktuose dvejuose XVII a. Nedzingės dokumentuose Žilinskiai nemini. Tai 1646 m. sausio 3 d. Nedzingės dvaro savininko Kristupo Godčevskio testamentas ir 1647 m. rugpjūčio 12 d. aktas (kuriame paminėtas 1608 m. birželio 6 d. šio dvaro inventorius ir išvardyti atskiras dalis XVII a. viduryje valdę asmenys). Bene ankstyviausios kol kas turimos autentiškos žinios apie Žilinskius kaip Nedzingės savininkus yra iš 1794–1795 metų.

Iki XVIII a. pabaigos duomenų apie gyvenvietę neaptikta. Pirmą kartą ji aprašyta 1791 m. lapkričio 25 d. Nedzingės dvaro, priklausiusio LDK arklininkui Ašmenos ir Gomelio seniūnui Povilui Sapiegai, inventoriuje. Didelėje dvaro sodyboje, be keleto gyvenamųjų namų ir keliolikos ūkio trobesių, priešais vartus stovėjo medinė malksnomis dengta bažnyčia. „Nedingės kaime“ surašyta 23 valakai, kuriuose dirbo 51 vyras „šeimos galva“, 67 sūnus, 5 žentai ir 3 vaikaičiai, iš viso 126 vyrai. Esant panašiam, jei ne didesniam moterų skaičiui, Nedzingėje galėjo būti 250–270 gyventojų.

1795 m. vyriškos lyties gyventojų – „šeimos galvų“ – Nedzingėje surašyta 57, t. y. šiek tiek daugiau, negu 1791 m. Duomenys pateikti 1808 m. gegužės 5 d. Trakų žemės teismo dokumente, kuris apibūdina ginklininko Liudviko Žilinskio bylą su Nečiosų (?) dvaro savininku regentu Vincentu Elsneriu. Matyt, tuoj po 1791 m. iš Sapiegos įsigijęs Nedzingę, L. Žilinskis dvarą valdė dar prieš 1794 m., nes tais metais pastatydino kapinių koplyčią.

Nėra duomenų apie Nedzingės raidą beveik iki XIX a. vidurio, kai tuometinių dvaro savininkų Liudviko ir Teresės šeimoje išaugę 3 broliai Žilinskiai padarė karjerą; vienas jų išsitarnavo iki caro armijos generolo majoro, antrasis – Vaclovas – tapo Vilniaus vyskupu, trečiasis įsikūręs dvare – Kelių korpuso inžinieriumi pulkininku. Tai turėjo tiesioginį poveikį tolesnei gyvenvietės raidai.

Nurodoma, kad pagal Vilniaus gubernijos architekto Karolio Gregotovičiaus projektą 1840–1845 m., finansuojant generolui Žilinskiui, o darbus prižiūrint dvaro sodyboje gyvenusiam jo broliui, Nedzingėje pastatyta „romantinė klasicizmo pakraipos“ filijinė bažnyčia su varpine (priklausė Merkinės parapijai). 1849 m. bažnyčią konsekravo vyskupas V. Žilinskis. Tuo pačiu metu šalia bažnyčios pastatyta klasicistinių formų klebonija, kiek atokiau – didelė smuklė.

Bažnyčia iškilo į pietus nuo dvaro sodybos ir į vakarus nuo gyvenvietės, jos vakarų gale. Nors pastatas buvo be bokšto, o šalia jo – tik nedidelė varpinė, tačiau visas kompleksas (dar ir tvora su vartais) tapo reikšmingu vietovės formantu, kaimą pavertusiu bažnytkaimiu. Nedidelė vienos navos bažnyčia buvo simetrinė, gerų proporcijų, o pagrindinį vientisą jos tūrį papildė dvi šoninės zakristijos.

1845 m. įsteigta Nedzingės parapija. Pirmuoju jos klebonu tapo kun. Vincas Kochanskis; jį pakeitė Sigizmundas Laurinavičius. Pagal 1858 m. vasario 17 d. aktą tuometinis dvaro savininkas „Kelių inžinierių korpuso pulkininkas Vincentas Žilinskis“ užrašė bažnyčiai 8000 rb, o tos sumos palūkanas (400 rb) kasmet skyrė klebonui. Tai, kaip nurodoma, suteikė galimybę Žilinskiui pasirinkti klebonus lenkus, o per juos lenkinti apylinkės valstiečius.

1866 m. Nedzingėje tebuvo 72 gyventojai (50 katalikų, 20 judėjų, 2 stačiatikiai), valsčiaus valdyba, mokykla (įsteigta 1865 m.), bravoras; valsčiuje gyveno 3489 žmonės. 1874 m. rugpjūčio 7–10 d. klebonui kun. Andriuškevičiui savo lėšomis (sąmata – 316 rb) leista paremontuoti bažnyčią. XIX a. pabaigoje pastatyti nauji mediniai dvaro rūmai su mezoninu. Iki 1894 m. kas trečią šventadienį pamaldos vyko lietuvių kalba, vėliau – klebonu esant kun. Eigintui Jakubauskui – tik lenkiškai. 1901 m. lapkričio 2 d. į Nedzingę atvykęs kun. Stibiriokas vėl įvedė lietuviškas apeigas, dėl kurių kilo ilgalaikių nesutarimų; klebonas negavo atlyginimo, o 1910 m. buvo atvykęs net gubernatorius, įvesta policija; nuo 1911 m. bažnyčioje pamaldos vėl laikytos lietuviškai ir lenkiškai.

Prieš prasidedant Rusijos–Japonijos karui ir 1904 m. paskelbus mobilizaciją, iš Nedzingės valsčiaus registruotis atvyko tik dalis atsargos kareivių, o daugiau kaip pusė išvyko į Ameriką.

1906 m. įsteigus Perlojos parapiją, buvo sumažinta Nedzingės parapija. 1907 m. prie bažnyčios pastatyta špitolė. 1913 m. įsteigta valsčiaus (bendruomenės) kasa.

1912–1914 m. Vokietijos kariuomenės generalinio štabo žemėlapyje nurodyta bažnytkaimyje buvus 10 kiemų (šeimų). Pavaizduotoje schemoje matyti 4 į Nedzingę sueinantys keliai, o tai liudija apie radialinio plano užuomazgą.

Pirmajam pasauliniam karui pasibaigus, tačiau Vokietijos kariuomenei dar nepasitraukus, 1918 m. lapkričio pabaigoje „žmonės sukilo prieš vokiečius. 35 partizanai nuginklavo vokiečių žandarus ir administracijos pareigūnus. Lietuviams vadovavo Jokūbas Sluškonis. Buvo sudarytas komitetas, kuris atsiėmė iš vokiečių gyvulius“. Vyrai stojo savanoriais į Lietuvos kariuomenę.

Prasidėjus Nepriklausomybės kovoms, Nedzingė buvo aktyvių veiksmų zonoje. 1919 m. sausio viduryje bažnytkaimį užėmė Raudonosios armijos Pskovo (Lietuvių) divizijos 5 ir 7 šaulių pulkų daliniai, kurie apylinkėje stovėjo ir vasario mėnesį. Pasitraukus bolševikams, Nedzingę užėmę lenkai suformavo valsčiaus (parapijos?) komitetą. 1919 m. mokytojas Ignas Balčiūnas suorganizavo slaptą partizanų (šaulių) būrį ir padėjo Lietuvos kariuomenei išstumti lenkų dalinį; šauliai dalyvavo kovose prie Perlojos ir Babriškių. 1921 m. kovo mėn. ties Nedzinge dar stovėjo 11-asis pėstininkų Vilniaus pulkas, saugojęs apylinkes nuo lenkų partizanų puldinėjimų.

Pasibaigus Nepriklausomybės kovoms, Nedzingė atgijo, bet neišaugo. 1923 m. joje buvo 111 gyventojų (gyvenvietėje 52, dvare 59), o 1940 m. – 120 gyventojų. 1920 m. įsteigta pradinė mokykla.

1924 m. išparceliuotas Jonui Žilinskiui priklausęs dvaras; iš 333, 29 ha savininkui palikta 150 ha tik dėl to, kad du jo sūnūs tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Nors „kuone visas Nedzingės miestelis stovi stambaus dvarininko Žilinskio žemėje“, bet dvaro parceliacijos planuose (sudarė matininkas J. Valinevičius) jis nepažymėtas.

1930 m. Nedzingėje buvo valsčiaus valdyba, paštas, pieninė, policijos nuovada, malūnas, 4 krautuvės (3 – žydų). Turgus nesirinko. Itin aktyvūs buvo Šaulių sąjungos skyriaus nariai, 1928 m. pastatę paminklą Nepriklausomybės dešimtmečiui atminti, o 1938 m. – savo būstinę („Šaulių namus“).

Pirmoji sovietų okupacija išskirtiniais įvykiais Nedzingėje nepasižymėjo. Vokiečių okupacijos metu daugelis ūkininkų buvo „apiplėšti“; apylinkėje veikė raudonųjų partizanų būrys. 1944 m. pereinant frontui iš rytų į vakarus bažnytkaimis nenukentėjo.

Sprendžiant iš Raudonosios armijos generalinio štabo 1944–1945 m. žemėlapyje pateiktos schemos, matyti, kad Nedzingėje buvo neraiškus radialinis planas, kurį sudarė 3 į trapecinės formos aikštę priešais bažnyčią suėję keliai. Aikštės šiaurės pusėje stovėjo buvusi dvaro sodyba, į rytus nuo aikštės išsidėstė gana kompaktiška kaimo sodybų teritorija. Pavienės ūkininkų sodybos laisvai stovėjo aplink kaimą.

Pokario metais apylinkėse vyko rezistencinės kovos, gyventojams kėlė nerimą suėmimai ir trėmimai. Apie 1950 m. įsteigus kolūkį, Nedzingė tapo centrine jo gyvenviete, o 1950 m. – po administracinės reformos – ir apylinkės centru.

1959 m. Nedzingėje buvo 279 , 1970 m. – 209, 1979 m. – 369, o 1986 m. – 331 gyventojas.

1997 m. ištyrinėjus Nedzingę (archit. N. Steponaitytė) nustatyta, kad bažnytkaimis turi savitą senosios dalies planą, jame yra vertingų pastatų, pasižymi jis trijų kompleksų – dvaro sodybos, senosios gyvenvietės ir bažnyčios statinių – nestandartine sąveika. Pasiūlyta suteikti Nedingei savivaldybių reikšmės kultūros vertybės statusą; nustatytos saugotinos teritorijos ribos, vertingi plano ir užsakymo elementai.

Parengta pagal:
Algimantas Miškinis. Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės, II tomas. Rytų Lietuvos miestai ir miesteliai, I knyga. Vilnius, 2002.

 

Projektą „Dzūkijos istorija interneto puslapiuose“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

 

Komentuokite


Lankomumo statistika
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas