Paieška
Draugai
  • Antrasis pasaulinis
  • Grenadierius
  • Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyrius
  • Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga
  • Lietuvos sąjūdis
  • Nepriklausomybės gynėjų sąjunga
  • Pomėgis
  • Projektas
  • Rytų frontas
  • Tauta ir tėvynė
Rekomenduojame
  • „Lietuvių namai“ Seinuose
  • Asmeninis treneris
  • Dainavos gidas
  • Genealogija
  • Karinė apranga
  • Karštas komentaras
  • Lietuvos lokaliniai tyrimaI
  • Miroda
  • Obelių paminklas
  • Renginiai Alytuje
  • Sena.lt
  • Stovyklavietės
Archyvai

Iš Perlojos praeities

Lina Butkienė

2012 09 23

1912-1914 m. Perlojos plano schema

Archeologiniai duomenys liudija, kad Perlojos apylinkė, kaip ir tolimesnės Merkio pakrantės, buvo apgyventa dar akmens amžiuje: šalia miestelio aptiktos 4-ios paleolito ir neolito stovyklavietės, o viena jų – ten, „kur dabar stovi Perlojos fermos“, t. y. į šiaurės vakarus nuo vėliau buvusios „pilies“.

Nurodoma, kad „Perlojos pilis“ stovėjusi Merkio dešiniajame (šiaurės) krante, šios upės ir Nedzingio (Amarnio) upelio santakoje, o jos liekanų būta dar 1893 m. Neatlikus archeologinių tyrimų kol kas neaišku, kada „pilis“ pastatyta ar tai iš tikro buvo pilis, ar tik valdovo dvaro sodyba, galbūt atsiradusi dar XIII a., kada Perloja laikyta valsčiaus centru. Juo labiau kad rašytiniuose istorijos šaltiniuose „Perlojos pilis“ tiesiogiai neminima, tik „karaliaus dvaras“; jis nurodytas bent viename iš 8-ių XIV a. pabaigos kryžiuočių kelių į Lietuvą aprašymų. Tuose tekstuose pažymėta, kad atvykus į „Perloją, iki kurios yra po dvi mylias“, … „pastoviui visko užtektinai, kelio valyti nereikia“ … „pastovis geras, pašaro ir vandens“ pakanka; tik viename aprašyme nurodyta, jog reikia ardyti užtvarą.

Perloja paminėta XIV a. pabaigai priskiriamame „Rusų miestų sąraše“, be to, 1387 m. Jogailos akte, kuriuo jis Skirgailai davė valdyti Trakų kunigaikštystę; ten ji – „kaimas ir valsčius“. Pagal Vygandą Murburgietį 1378 m. kryžiuočiai Perloją sunaikino. Tai veikiausiai pasakytina ir apie dvaro sodybą („pilį“), ir apie gyvenvietę, kuri, atrodo, formavosi prie vieno svarbiausių LDK vakarinės dalies kelių, ėjusių nuo Vilniaus per Merkinę ir Gardiną į Krokuvą. Remiantis ankstyvais žmonių gyvenimo pėdsakais, manyta „Perloją buvus labai seną gyvenvietę“.

Perloja minima 1419 m. birželio 11 d. Reino komtūro laiške Kryžiuočių ordino didžiajam magistrui, kur nurodyta, kad dvaro žmonės pasiųsti į Gardiną remontuoti pilį.

H. Lovmianskis žymi Perloją savo sudarytame iki 1422 m. lietuvių gyvenviečių žemėlapyje. Ten ji – valsčiaus centras, kuriame kirtosi kryžiuočių kelių maršrutai iš Merkinės, Daugų, Nemunaičio ir Trakų–Lieponių. Pagal taip į vietovę suėjusius kelius spėjama, jog dar XIV a. pabaigoje galėjo atsirasti prielaidų gyvenvietės radialiniam planui formuotis, jei iki tol ji, kaip manyta, buvusi linijinė.

Nurodoma, kad Vytautas pasistatydinęs Perlojoje pirmąją bažnyčią; dažniausiai tai siejama su XV a. pradžia (iki 1428 m.), kai kur – ir su XIV a. pabaiga. Atrodo, kad bažnyčia iškilo gyvenvietės pietų gale, šalia Vilniaus–Merkinės trakto, maždaug toje vietoje, kur stovėjo vėlesnės miestelio bažnyčios, tad netoli iš Daugų ir Vilniaus per Varėną suėjusių kelių sankryžos.

1440–1492 m. didysis kunigaikštis Kazimieras ne kartą lankėsi Perlojoje, čia pasirašė keletą dokumentų. Iš to, matyt, reikėtų daryti išvadą, kad dvaro sodyba („pilis“, „karaliaus dvaras“), kuri ne kartą paminėta XV a. dokumentuose, buvo atstatyta po kryžiuočių užpuolimo; tai galėjo būti padaryta dar Vytauto valdymo laikotarpiu.

Nesant duomenų apie Perlojos ūkinę veiklą, negalima nustatyti, ar XV a. viduryje tai buvo kaimas, ar jau miestelis. S. Aleksandrovičius Perloją miestelį nurodo 1486 m. Atsižvelgiant į gyvenvietės komunikacinę reikšmę viename iš svarbiausių valstybės kelių, spėjama joje galėjus būti karčemų, o gal ir vykus prekybą. Tad ano meto požiūriu, esant ir bažnyčiai, tai jau buvo miestelis.

1496 m. Perlojos žmonės dėl tijūno Mykolo Viaževičiaus savivalės ir papildomų prievolių kreipėsi į Aleksandrą, kuris 1496 m. balandžio 22 d. raštu nurodė tijūnui neskriausti tų, kurie „tarnauja … mums kelio tarnybą, teeina užtvarų sargybą ir teduoda dėklą senu papročiu“. 1500 m. birželio mėn. Perlojos vietininku (seniūnu) tapo LDK raštininkas Bogušas Bogovitinavičius, juo buvęs 1503–1505 m. ir vėliau (galbūt iki 1519 m.)

Tai, kad 1496 m. Kazimiero rašte minimos užtvaros, kurias kryžiuočiams teko ardyti žygiuojant į Perloją dar XIV a. pabaigoje – XV a. pradžioje, liudija, jog vietovė nebuvo visai nustojusi gynybinės reikšmės, o kai kurie iš tų įrenginių beveik nepakito ir maždaug po 100 metų.

Aleksandro valdymo laikotarpiu (1506 m.) Perlojoje pastatyta nauja filijinė bažnyčia (priklausė Daugų parapijai). O 1506 m. dvaras buvo „nuskurdęs“, valsčiuje gyveno mažai žmonių. Trakų vaivadijai priklausęs didžiojo kunigaikščio Perlojos dvaras paminėtas 1512 metais. 1519 m. spalio 29 d. Žygimantas Senasis davė jį laikyti iš Smolensko pabėgusiam bajorui Mykolui Basui, kuris Maskvai užėmus tą kunigaikštiją neteko „duonos prasimaitinti“ (dar anksčiau šiam bajorui buvo duotas Stakliškių dvaras). Matyt, po M. Baso mirties Perloja 1526 m. sausio 19 d. atiteko jo sūnui Jonui.

1528 m. karo reikalams seniūnija turėjo duoti 26 arklius (raitelius).

Perloja įrašyta 1529–1567 m. neprivilegijuotųjų LDK miestų sąrašuose, o tai galbūt liudija ją iki tol išaugus, joje labiau išryškėjus miesto pobūdžio gyvenvietėms (amatų ir prekybos centrams) būdingus požymius.

Pagal tarp 1550 m. dokumentų esantį nedatuotą raštą Perlojos miestelėnui Grigaliui Laurinovičiui buvo duota vaitystė ir skirti 2 valakai neapmokestintos žemės; gyvenvietė vadinama miestu (kaip ir 1551m.); dvaro (ir miesto) žemes valakais buvo matavęs Pranciškus Kryžkovskis, o valdovo vietininku nurodomas Motiejus Selickis. Iš šio dokumento reikėtų spręsti apie gana ankstyvą valakų matavimą Perlojos seniūnijoje ir dvare (kitais duomenimis, Valakų reforma tose žemėse vykdyta 1561 m.).

1561 ir 1562 m. siuntinėjant miestams pranešimus apie neužmokėtus 1559 ir 1560 m. sidabrinės mokesčius bei skirtus mokėti 1562 m., Perlojoje adresatai nurodyti „miestelėnai“ ir „Bako Perlojos miestas“.

Po 1565–1506 m. LDK administracinės reformos Perloja priskirta Trakų pavietui.

1567 m. Perlojos dvarą (valsčių?) kartu su Eišiškėmis, Daugais, Merkine, Dubičiais ir Kaniava „už ištikimą ir dorą darbą“ matuojant valakus, Žygimantas Augustas davė laikyti Grigaliui Valavičiui. Perloja ir Daugai 1574 m. gegužės 6 d. duoti Ezopui, o 1582 m. balandžio 26 d. – Juozapui Valavičiui.

1569 m. gegužės 16 d. Perlojos valsčius turėjo pristatyti Knišine stovėjusiems valdovo kariuomenės raiteliams 60 vežimų avižų (Merkinės ir Daugų valsčiai – po 100, Lazdijų – 40 vežimų). 1580 m. gruodžio 8 d. Steponas Batoras davė Perlojos klebonui Brikciui (?) Konstinskiui 4 valakus tuščios žemės „vadinamos Zubrais“; ją paskirti valdovas 1580 m. gruodžio 12 d. liepė Daugų ir Perlojos seniūnui Ezopui Valavičiui. Vilniaus vyskupu esant Jurgiui Radvilai (1581–1591 m.), Perlojoje pastatyta nauja bažnyčia.

Nurodoma, kad per „1579–1582 m. karą su Rusija“ Perlojos dvaras nusmuko. Prie to prisidėjo kaimuose pabėgėliams išdalyti 62 valakai dirbamos ir 18 valakų tuščios žemės.

1595 m. gegužės 1 d. karalienės Onos dekretu Daugai ir Perloja duoti laikyti Jokūbui Uchanskiui, o 1596 m. miestelėnams „leista laisvai naudotais karališkais miškais“. 1604 m. lapkričio 13 d. „Perlojos mieste“ gyvenęs Varėnos „osočnikas“ (girių sargas) buvo atleistas nuo mokesčio už namą. 1610 m. Perlojos „deržava“ („dvaras su miesteliu“) duotas laikyti Kristupui Geškovskiui, 1611 m. birželio 27 d. – Daugų ir Perlojos „deržavos“ („su miesteliais ir miestelėnais“) – Hanai Uchanskienei, o 1613 m. – Aleksandrui Masalskiui.

Perloja pažymėta 1613 m. LDK žemėlapyje, kur jos ženklas beveik nesiskiria nuo Varėnos, Valkininkų ir kitų gretimų miestelių ženklų. Tačiau vien tai, kad Perloja yra šiame žemėlapyje, kur fiksuoti tik miestai ir miesteliai, liudija, jog dokumento rengimo metu neabejotina ją buvus prekybos ir amatų centru.

V. Kryževičiaus nuomone, 1626, 1639 ir 1662 m. Perloja gavo konfirmacines privilegijas, o remdamasis 1636 ir 1639 m. dokumentais, kur esą kalbama apie „renkamą magistratą“, tyrėjas netiesiogiai leido suprasti, jog miestelis dar iki 1626 m. galėjo turėti miesto savivaldos teises. Iš tikrųjų Vladislovas Vaza, Perlojos seniūnui LDK kancleriui Albrechtui Stanislovui Radvilai paprašius (pastarasis Perloją laikė nuo 1630 m. liepos 16 d.), 1636 m. leido miestelėnams laisvai kirsti mišką, o 1639 m. liepos 9 d suteikė miesteliui 4 prekymečių (Šv. Stanislovo, Šv. Petro ir Povilo, Šv. Mykolo Arkangelio, Šv. Mykolo dienomis) ir turgaus (antradieniais) privilegiją. Apie 1626 m. duotas kokias nors kitas teises ir laisves kol kas nežinoma. E. Meilus ir E. Rimša taip pat neužsimena apie XVII a. Perlojai duotą savivaldą. Kita vertus, yra žinomas 1658 m. dokumentas, kuriuo Perlojos miestelėnas (pavardė neišskaitoma) kviečiamas pas „rotušės magistrato vaitą, burmistrą ir tarėjus“, o šie pareigūnai, kaip ir rotušė, galėjo būti tik esant Perlojai miestu. Tad nesant papildomų duomenų miesto teisių suteikimo Perlojai XVII a. pradžioje ar viduryje klausimas kol kas negali būti išspręstas.

1638 m. A. S. Radvilai mirus, Daugai su Perloja buvo duoti laikyti Kristinai Radvilienei, o po jos mirties – 1658 m. liepos 22 d. („su miškais“) – Kiprijonui Bžostovskiui. 1637–1640 m. atlikta Perlojos girių ordinacija.

Nurodoma, kad Perloja nukentėjo per XVII a. vidurio LDK–Lenkijos karą su Rusija ir Švedija. Siekiant pagyvinti miestelio ūkinę veiklą, tad ir prekybą, 1662 m. Jonas Kazimieras pakartojo ankstesnę turgaus ir prekymečių privilegiją.

Nėra autentiškų duomenų apie miestelio nuostolius XVII a. viduryje bei jo atkūrimą, kaip ir apskritai apie Perlojos ūkinę raidą XVII a. antroje pusėje.

Per XVIII a. pradžios LDK–Lenkijos karą su Rusija ir Švedija bei tuo metu kilusį badą ir maro epidemiją miestelis ir valsčius vėl nukentėjo: šį kartą visoje teritorijoje neliko nė vieno žmogaus. Kadangi ir valstybės ūkis buvo sunaikintas, tad sąlygos Perlojai atsikurti, kaip ir daugeliui LDK vakarinės dalies miestų bei miestelių, buvo blogos: 1738 m. joje tesurašyti 9 kiemai.

Duomenys apie Perlojos raidą XVIII a. taip pat fragmentiški. 1744 m. bažnyčia priklausė Trakų dekanatui. Jos buvimas to meto Vilniaus vyskupijos bažnyčių sąrašuose liudija, kad XVIII a. pradžios kare pastatas išliko. Nurodoma, kad nauja bažnyčia „iš maumedžio“ pastatyta apie 1777 m. (tuomet įkurta ir parapija?). Pagal vėliau pateikiamą tos bažnyčios vaizdą atrodytų, jog tai buvo liaudies architektūrai būdingų proporcijų pastatas, kurio pagrindiniame fasade abipus frontono stovėjo nedideli ažūriniai bokšteliai – varpinės.

1766 m. Perlojos seniūniją laikė Bžostovskiai, kurie, kaip nurodoma, tais metais sujungė ją su Daugų seniūnija.

1784 m. kovo 28 d. Perlojos seniūnijos ir Druckūnų dvaro inventoriuje (sudarytame Mykolui ir Kazimierai Bžostovskiams perleidžiant valdą Pranciškui ir Angelinai Jelskiams) gana detaliai aprašyta Perlojos dvaro („palivarko“) sodyba ir miestelis. Kompleksas išsidėstė trakto iš Gardino į Vilnių dešinėje pusėje; jame stovėjo 2 namai, tvartas, daržinė, vežiminė, nebaigtas bravoras prie „kvadratinio kanalo“, į kurį iš pelkės grioviais rinkosi vanduo; per kanalą (jo gale stovėjo naujas medinis malūnas) buvo permestas tiltas. Prie „vieškelio iš Gardino į Vilnių, einančio per tiltą ir pylimą su tuščiu tvenkiniu“, stovėjo medinė parako dirbtuvė („parakinė“) su namu, vežimine, tvartu, daržine ir kt. trobesiais, o už tilto ir naujai iškasto Nedzingio upelyje tvenkinio“ – nauja „hamernia“ (geležies dirbtuvė).

Perlojos „mieste“ surašyti 65 dūmai (59 – valstiečių), kuriuose gyveno 180 vyrų (laikė 58 arklius, 140 jaučių, 91 bičių avilį); apgyvendintų valakų buvo 46, nuomojamų – 2, tuščių – 4. Gyventojai surašyti prie turgaus aikštės (6 dūmai su 18 vyrų, 2 tušti namai) ir 4-iose gatvėse: Bažnyčios (5 dūmai su 13 vyrų, 2 tušti namai), Turgaus (2 dūmai su 6 vyrais), Kaniavos (vienoje pusėje 8 dūmai su 21 vyru ir tuščias namas, kitoje – 15 dūmų su 36 vyrais ir 2 tušti namai) ir Gardino (karčema, 29 dūmai su 86 vyrais ir 2 tušti namai).

„Miestelyje“ stovėjo „sena bažnytėlė neaptvertame šventoriuje“. Karčema taip pat buvo sena, „gyventi netinkama“, šalia jos – bravoras, ledainė ir tvartas (visi trobesiai seni).

Sprendžiant iš aprašymo, Perloja buvo išsitęsusi palei Vilniaus (Kaniavos) – Gardino kelią labiau į pietvakarius nuo aikštės. Pro bažnyčią turbūt ėjo Bažnyčios gatvė, o kur buvo Turgaus gatvė – tegalima spėlioti. Bažnyčia buvusi sena, o tai ją – statytą apie 1777 m. – vargu ar galima apibūdinti. Tad arba šis tekstas neobjektyvus, arba bažnyčia statyta gerokai anksčiau, negu dažniausiai nurodoma, tad gal, kaip teigia B. Kviklys, – XVII a. pabaigoje, t. y. atkuriant miestelį po XVII a. vidurio karo.

Dūmų skaičius turbūt liudija miestelį atsikūrus po XVIII a. pradžios karo, tačiau nesant duomenų apie tai, kiek dūmų jame buvo iki XVII a. vidurio ar iki XVIII a. pradžios, tokia išvada tėra sąlygiška. Neaišku, ar 1784 m. Perlojoje gyveno žydų, o jeigu ir gyveno, tai jų negalėjo būti daugiau negu 6 dūmai, nes kiti 59 dūmai buvo valstiečių. Surašyti 9 tušti namai, tad sklypų iš viso būta 74-ių.

1789 m. miestu vadintoje Perlojoje nurodyti 63 dūmai (su užvažiuojamąja karčema), o 1790 m. – 61 (su karčema).

1792 m. balandžio 26 d. Ketverių metų seimas suteikė Perlojai magdeburgines savivaldos teises. Dokumente remtasi 1596, 1636, 1639, 1662 m. privilegijomis; leista verstis prekyba, amatais, rinkti magistratą, duotas herbas. Kažkodėl neužsiminta apie anksčiau galbūt turėtą savivaldą: taip buvo galima spręsti pagal minėtą 1658 m. raštą, kuriame išvardyta rotušė, vaitas, burmistras ir tarėjai. Vargu ar šis faktas galėjo būti pamirštas. Kai 1794 m. kovo 1 d. miestelėnai suėjo rinkti „vietos magdeburgijos pareigūnų“, seniūnijos komisaras Pranciškus Bulhavorskis juos vaikė ir mušė.

1795 m. gruodžio 7 d. „Perlojos miestelyje“ surašyti 64 dūmai ir 16 šeimų kampininkų, iš viso 466 gyventojai. Atskirai įrašyta totoriaus (3 asmenys) ir dvaro ekonomo Adomo Gurskio (3 asmenys) šeima, sargas ir 6 žmonės klebono žemėje, iš viso 479. Prie 1798 m. inventoriaus buvo pridėtas planas, saugotas paiždininkio Bronostovskio archyve, bet „kur jis dabar – nežinoma“.

Nurodoma, kad 1812 m. Napoleono armijai žygiuojant per Lietuvą į rytus, Perlojos gyventojai išsislapstė apylinkės miškuose, todėl miestelį užėmę prancūzai terado „vieną senutę“.

1818 m. dvare pastatytasis magazinas 1824 m. administratoriaus įsakymu buvo nugriautas, o grūdai – pasisavinti. Dėl to į skurdą įstumti valstiečiai 1823 m. „nyko iš bado, o vyriausybės potvarkis duoti jiems maisto – nevykdomas“. Neapsikentę dėl „žemės grobimo, grūdų ir magazino pasisavinimo“ 1826 m. birželio 7 d. Perlojos ir Varėnos seniūnijų valstiečiai skundėsi valdytoju Kobylinskiu.

1830–1831 m. sukilimo metu apylinkėse veikusių sukilėlių 1831 m. balandžio 16 ir balandžio 26 – gegužės 4 d. nesėkmingai ieškojo papulkininkio Kragelskio vadovaujamas dalinys ir kiti kariuomenės daliniai.

1839 m. valstybinio Perlojos dvaro inventoriuje nurodyta, kad valdoje yra 2 palivarkai: Perlojos ir „naujas“ – prieš 18 metų suformuotas tuščioje „Dainavos“ žemėje. Miestelyje gyveno 695 valstiečiai, 4-ios atsargos kareivių ir 5-ios žydų šeimos, nuomojusios smukles ir „prirašytos“ Merkinės bei Varėnos kahalams. Prie Daugų parapijai priklaususios filijinės bažnyčios buvo kunigas ir vargonininkas, o špitolėje – 5 vargšai.

1836 m., „atsikračius dvarininkės Jelskos valdymo iki gyvos galvos“, seniūnija buvo išnuomota 12-ai metų generolui leitenantui Kvetnickiui už 1031 rb per metus. Seniūnijos faktiškasis valdytojas buvo titulinis patarėjas Dobrovolskis. Valstiečių padėtis 1839 m. nurodyta buvusi „blogesnė už vidutinę“; jų trobos ir kiti pastatai seni, kai kurie supuvę, kaip ir palivarko trobesiai (šių surašyta 16). Veikė 5 smuklės (1798 m. buvo dvi), kai kurių būklė – bloga, o „vandens malūnas sugriuvo“.

1839 m. Perlojoje nurodyta buvus 40 šeimų, 1840–1848 m. – 40 krikščionių ir 12 žydų šeimų, o 1864 m. – 272 gyventojus, t. y. gerokai mažiau negu detaliame 1839 m. inventoriuje, o tai kelia abejonių dėl pateiktų duomenų patikimumo.

1861 m. Perlojos palivarkas su miesteliu priklausė dvarininkui Žilinskiui. Nurodoma, kad 1863 m. sukilimo metu Perlojos valstiečiai sunaikino šį palivarką ar „dvarą“ (turbūt sodybą), dėl to bažnyčią po sukilimo liepta uždaryti. Vilniaus gubernatorius dėl bažnyčios uždarymo dar 1866 m. lapkričio 20 d. kreipėsi į „Šiaurės vakarų krašto vyriausiąjį viršininką“ nurodydamas, kad pastatas yra blogos būklės, jį reikia remontuoti, o aptarnauja jis teritoriją tik su 1497 tikinčiaisiais; be to, ir aplinkinės bažnyčios vos už 9–16 varstų. 1866 m. birželio 6 d. bažnyčia buvo uždaryta, jos inventorius perduotas Merkinės dekanui.

1869 m. sudarytas Perlojos valstybinio dvaro planas, kuriame pavaizduotas ir miestelis. Tai ankstyviausias kol kas žinomas dokumentas su gana tiksliai užfiksuota gamtine situacija, gatvių tinklu, sklypų ribomis; nepažymėti tik pastatai, todėl neaišku, kurie sklypai buvo užstatyti.

Miestelis išsidėstė abipus Merkio, tačiau didžioji dalis (80–85%) sklypų buvo upės šiaurės vakarų, kiti – pietryčių pusėje. Nedzingio upelis nepažymėtas, tik pelkė ir ežerėlis, 1784 m. vadintas „kvadratiniu kanalu“. Išilgai pagrindinės miestelio dalies praėjo ryškiai vyraujantis plane Vilniaus–Merkinės–Gardino vieškelis; nuo jo atsišakojo arba beveik lygiagrečiai su juo ėjo keletas šalutinių gatvelių. Centre pažymėtas netaisyklingos formos aikštė priešais bažnyčią, kurios šventoriuje buvo kapinės. Be šalia praeinančio vieškelio, į aikštę suėjo dar 4 gatvelės, formuodamos neaiškiai radialinį miestelio planą. Tiek bendras plano pobūdis, tiek ir atskiri jo elementai nerodo, kad miestelis kada nors galėjo būti formuotas pagal stačiakampį gatvių tinklą.

1876 m. sudarytas, bet neaptiktas kaimu pavadintos Perlojos dalies planas.

1875, 1882 ir 1892 m. miestelio gyventojai nesėkmingai kreipėsi į Vilniaus gubernijos vadybą, prašydami grąžinti bažnyčią.

Prieš 1877 m. Perlojoje kažkodėl tenurodyta buvus 51 kiemą (kitais duomenimis, 83 kiemus su 660 žmonių), 1888 m. – jau 790 gyventojų, iš jų 58 – žydus, ir 1897 m. – 1356 žmones. Tad nuo 1839 m. iki XIX a. pabaigos miestelyje gyventojų pagausėjo dukart. Veikė pagrindinė mokykla.

1903–1905 m. rūpinantis atgauti bažnyčią, tačiau, matyt, atsižvelgus į ankstesnę valdžios nuomonę dėl esamo pastato būklės, buvo parengtas naujos medinės bažnyčios projektas. Nurodoma, kad projektas 1903 m. buvo pavirtintas, bet statyti pagal jį neleista. Tuo metu sudaryta ir „generaliniu planu“ pavadinta miestelio centro schema („buvęs miško konduktorius M. Šliarskis“). Brėžinyje pažymėta netaisyklingos formos „prekybos aikštė“ ir dvi bažnyčios šventoriuje, kuris užėmė aikštės pietryčių šoną: senoji ir šalia jos – nauja, kiti toje teritorijoje buvę sklypai ir pastatai (su savininkų pavardėmis). Brėžinio pavadinime užsiminta apie mūrinės bažnyčios statybą.

Nors 1906 m. grąžinta senoji medinė bažnyčia ir įsteigta parapija, o iki 1909 m. parengtas mūrinės bažnyčios projektas (autorius M. Bergas, tais pačiais metais patvirtintas), tačiau leidimas statybai duotas tik 1914 metais. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, bažnyčios statyba nepradėta.

Vokietijos karo žvalgybos duomenimis, vargingu kaimu pavadintoje Perlojoje prieš karą buvo 1217 gyventojų, medinė bažnyčia, „blogas tiltas“ 4 m pločio ir 30 m ilgio per Merkį. Vokietijos kariuomenės generalinio štabo 1912–1914 m. žemėlapyje nurodyta miestelyje buvus 198 kiemus (šeimas), o tai iš esmės atitinka duotą gyventojų skaičių. Perlojos schema žemėlapyje iš esmės beveik nesiskiria nuo 1869 m. plano, gal tik pažymėta kiek didesnė užstatyta teritorija abejose Merkio pusėse. Tačiau radialinis gatvių tinklas dėl to raiškesnis nepasidarė, net priešingai – Vilniaus (Varėnos) – Merkinės senasis kelias plane ryškiai vyravo, formuodamas labiau linijinio negu radialinio plano įvaizdį. Be šio kelio, šiaurės vakarų miestelio pakraštyje pažymėta ir nauja jo trasa, nutiesta XX a. pradžioje iš Varėnos artilerijos poligono. Schemoje užfiksuoti pastatai liudija apie gana netolygų teritorijos užstatymą; beveik visi namai pažymėti prie šalutinių gatvių, o senoji Varėnos–Merkinės kelio trasa buvo menkai teapstatyta.

Pirmajame pasauliniame kare Perloja „smarkiai nukentėjo“. Dalis sodybų ir žydų maldos namai sudegė, o žmonės, miesteliui išsidėstant paplentėje, nuolat kentėjo nuo okupacinės vokiečių kariuomenės plėšikavimo: jame „kartais perdien pabuvodavo keli vokiečių būriai, traukiantys keliu link Varėnos arba Merkinės“. 1916 m. lapkričio 23 d. sudegus jaujai su javais, Merkinės „kreizo“ (apskrities) okupacinė valdžia uždėjo Perlojos valsčiui, tad ir miesteliui, 2300 markių baudą už tai, kad „ugnis, matyti, bus kilusi iš padegimo, o valsčius nesiėmė visų galimų priemonių gaisrą užgesinti“.

1918 m. vasario 16 d. paskelbus atkurtą Lietuvos Nepriklausomybę, tačiau vokiečių okupacinei kariuomenei dar nepasitraukus, jų būriai ir toliau plėšė miestelėnus. Miestelio apsaugai buvo sukurta „ginkluota savigynos rinktinė“. O 1918 m. lapkričio 13 d. susirinkę į visuotinę sueigą, gyventojai paskelbė vokiečių valdžią neteisėta, išrinko parapijos komitetą, miliciją ir paskelbė Perloją nepriklausoma respublika. Kviečiant savanorius į Lietuvos kariuomenę, 1918 m. lapkričio 21 d. Perlojoje lankėsi poručikas S. Šulga. Nors Nepriklausomybės kovų metu miestelį buvo užėmę ir lenkų kariuomenė, ir bolševikai, tačiau sumaniai elgdamiesi „Respublikos“ vadai ir jos ginkluotosios pajėgos sugebėjo apginti vietos žmonių interesus ir išvengti didesnių nuostolių. Nustačius demarkacijos liniją 1923 m., Perloja buvo padalyta į dvi dalis – didžioji (šiaurės vakarų) atiteko Lietuvai, mažoji – už Merkio („Anošalis“) – liko lenkų okupuotame Vilniaus krašte. „Perlojos respublika“ buvo panaikinta 1924 m. rudenį.

Dar vykstant Nepriklausomybės kovoms, pagal 1919 m. liepos 26 d. „Apskričių sienų ir jų centrų įstatymą“ Perlojos valsčius priskirtas Alytaus apskričiai. Realiai valsčių bandyta atkurti 1920 m. vasarą; buvo sudaryta valsčiaus valdyba, tačiau „prasidėjus lenkų puolimui“ organizacinis darbas nutrūko; 1923 m. Savivaldybių departamento nutarimu valsčiaus atkurti nenumatyta, o 1924 m. rudenį miestelis įjungtas į Nedzingės valsčių.

1923 m. Perlojoje (Lietuvai atitekusioje jos dalyje) buvo 182 sodybos su 1070 gyventojų. Nėra duomenų apie karo metu sudegusios miestelio dalies atstatymą. Težinoma, kad 1924 m. pastatytas namas 1922 m. atkurtai pradinei mokyklai.

1928–1930 m. pagal inžinieriaus Vaclovo Michnevičiaus projektą šalia senosios bažnyčios iškilo nauja – vienbokštė mūrinė neoromaninės architektūros formų; 1930 m. spalio 4 d. ją konsekravo Kaišiadorių vyskupas Juozapas Kukta. Miestelio centre atsiradęs pastatas tapo vienintele jo dominante, iš esmės pakeitė panoramą ir poveikį aplinkai.

1928 m. balandžio 14 d. sudarytas Vytauto Didžiojo paminklo statybos komitetas, kurio iniciatyva parengtas paminklo projektas. 1930 m. paminklas iškilo miestelio aikštėje ir tapo reikšmingu jos akcentu.

1930 m. Perloja išskirstyta vienkiemiais (matininkas J. Valinevičius). Jau iki tol miestelis „neaugo, nes buvo šalia demarkacijos linijos“, o daliai gyventojų išsikėlus, dar daugiau sumenko: „beliko ant pustomo smėlio nuskurdę namukai“. Tik apie 1932 m. nugriauta senoji bažnyčia; tikėtasi perkelti ją į Pakaunėje steigiamą „Oro muziejų“. 1933 – 1935 m. miestelyje nugriauta ir keliolika blogos būklės trobesių.

Esant nepalankioms ūkinės veiklos sąlygoms, turgus ir prekymečiai miestelyje nesirinko, buvo 4 krautuvės, gyveno 5–7 šeimos žydų, kurie neturėjo maldos namų (pokariu neatstatyti). Tačiau kultūrinis gyvenimas buvo gana aktyvus: „be šaulių, dar veikė pavasarininkai, jaunalietuviai, jaunieji ūkininkai“. 1938 m. pastatyti Šaulių namai su sale ir skaitykla.

Po Lenkijos pralaimėjimo kare su Vokietija ir jos pasidalijimo, 1939 m. Sovietų Sąjungai „grąžinus“ dalį Vilniaus krašto, Perlojai susidarė prielaidos atkurti tradicinius ūkinius ryšius su Rytų Lietuva, tačiau pirmoji sovietų okupacija, iš esmės pakeitusi Lietuvos politinę ūkinę situaciją, atėmė tokią galimybę. Per šią, kaip ir nacių, okupaciją miestelio gyventojai patyrė nemažai vargo. 1943 m. nuo nacių į Lietuvą atbėgę lenkų dailininkai Jurgis Hopenas, Leonardas Torvirtas, Ona Torvirtienė, Ignas Bagdonavičius, Edvardas Sinkevičius ir Leonardas Januškevičius dekoravo Perlojos bažnyčios interjerą.

1944 m. liepą, frontui pereinant į vakarus, didžioji dalis Perlojos sudegė; nukentėjo ir bažnyčia. Tai užfiksuota 1944–1945 m. Raudonosios armijos generalinio štabo žemėlapyje: anksčiau užstatytoje miestelio teritorijoje (abiejose Merkio pusėse) matyti vos keliolika iškilusių sodybų.

Raudonosios armijos daliniai Perloją užėmė 1944 m. liepos 12 ar 13 d.

Paskelbus mobilizaciją, apylinkėje atsirado pirmieji partizanų būriai, kuriems vadovavo Adolfas Baublys-Merkys ir Jonas Jakubavičius-Rugys. 1945 m. gruodžio 15 (16) d. partizanai užpuolė prie miestelio stribų būrį; apylinkėje ir vėliau buvo nemažai susirėmimų. Kitaip nei daugelyje valsčiaus centrų, Perlojoje 1946–1951 m. nebuvo nuolatinės NKVD kariuomenės įgulos. Stribų būriui, kurį 1949 m. liepos 1 d. sudarė 13 vyrų, talkino Varėnoje stovėję enkavedistai. Į Vytauto paminklą buvo šaudoma, o 1946 m. bandyta jį nuversti.

Nuo 1950 m. Perlojos valsčius priklausė Varėnos rajonui. Nepaisant nepalankių sąlygų, miestelis ėmė laipsniškai atsikurti: 1948 m. atidarytas felčerių akušerių punktas, 1949 m. – biblioteka, 1951 m. pradinė mokykla pertvarkyta į septynmetę. 1959 m. nurodyta Perlojoje buvus 1063 gyventojus, tačiau šie duomenys neteisingi: iš tikrųjų tuo metu miestelyje gyveno apie 220 žmonių.

1959 m. įkūrus Perlojos bandymų stotį, miestelis tapo jos eksperimentinio ūkio gyvenviete. Tais metais atidarytas paštas, kultūros namai, 1965 m. – darželis. Iki 1966 m. pastatyta keletas daugiabučių namų ir keliasdešimt vienbučių. 1966 m. buvo 264 gyventojai.

1974 m. Perlojoje gyveno 385, 1979 m. – 620, 1986 m. – 781 gyventojas.

1995 m. aikštės dalyje priešais bažnyčią atidengtas paminklas žuvusiems apylinkės partizanams.

1997 m. atlikus Perlojos urbanistinius architektūrinius tyrimus (archit. N. Steponaitytė), miestelyje užfiksuota, nepaisant jo raidoje įvykusių neigiamų permainų, kultūros paveldo požiūriu vertingų plano ir užsakymo elementų. Remiantis tyrimų rezultatais, pasiūlyta Perlojai suteikti savivaldybių reikšmės kultūros vertybės statusą; nustatytos vertingos teritorijos ribos, saugotini elementai ir formos.

Parengta pagal:
Algimantas Miškinis. Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės, II tomas. Rytų Lietuvos miestai ir miesteliai, I knyga. Vilnius, 2002.
 
 
Projektą „Dzūkijos istorija interneto puslapiuose“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

Komentuokite


Lankomumo statistika
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas