Paieška
*Įsigykite knygų
  • knygų įsigijimas
Draugai
  • Antrasis pasaulinis
  • Grenadierius
  • Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyrius
  • Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga
  • Lietuvos sąjūdis
  • Nepriklausomybės gynėjų sąjunga
  • Pomėgis
  • Projektas
  • Rytų frontas
  • Tauta ir tėvynė
Rekomenduojame
  • „Lietuvių namai“ Seinuose
  • Asmeninis treneris
  • Dainavos gidas
  • Genealogija
  • Karinė apranga
  • Karštas komentaras
  • Lietuvos lokaliniai tyrimaI
  • Miroda
  • Obelių paminklas
  • Renginiai Alytuje
  • Sena.lt
  • Stovyklavietės
Vieta Jūsų reklamai
  • reklama
Archyvai

Generolas leitenantas Julius Čaplikas (1888-1941)

Šio kariškio gyvenimas buvo spalvingas ir įdomus, o likimas tragiškas, kaip ir daugelio tarpukario Lietuvos elito atstovų.

Gimė Julius Čaplikas 1888 m. gegužės 20 d. Ryliškių kaime, Merkinės valsčiuje, Alytaus apskrityje. Vėliau tėvai pirko 25 ha ūkį Vinkšninių kaime, Nedzingės parapijoje, kur ir persikėlė gyventi.

J. Čaplikas pradžios mokslus ėjo Merkinėje, vėliau įstojo į Peterburgo kunigų seminariją. Ją baigė 1909 m., bet nekunigavo: dirbo vaistinėje bei vertėsi privačiai mokydamas vaikus. 1913 m. prie Charkovo universiteto išlaikė provizoriaus padėjėjo egzaminus ir svajojo tapti vaistininku. Tačiau prasidėjęs Pasaulinis karas likimą pakreipė. J. Čaplikas buvo mobilizuotas į caro armiją ir nusiųstas mokytis į Vilniaus pėstininkų karo mokyklą. 1915 m. ją baigė ir gavęs rusų armijos praporščiko laipsnį buvo pasiųstas į frontą.

1917 m. birželio 17 d. poručikas J. Čaplikas dalyvavo Tiflis‘o garnizono lietuvių kariškių susirinkime. Susirinkime išrinkta Kaukazo fronto lietuvių karininkų suvažiavimui rengti komisija. Šios komisijos nariu tapo ir J. Čaplikas. Bolševikams nuginklavus lietuvių batalionus, kartu su kitais karininkais grįžo į Lietuvą.

Vilniuje kuriantis mūsų kariuomenei, 1918 m. birželio 7 d. 18-uoju užsirašė ir stojo į ją savanoriu. „Kūrimosi sąlygos sunkios. Vokiečiai bijojo, kad susiorganizavus kariuomenė neišprašytų jų lauk. Lenkai visokiais būdais šmeižė lietuvius, norinčius sukurti savo tautinę kariuomenę. Vyriausybė teisingai nusistatė, jog Vilniuje kariuomenės kurti negalima ir įsakė 1-mą pėstininkų pulką formuoti Alytuje, kur buvo ramesnė aplinka“ (J. Čaplikas. Pirmam pėstininkų pulkui besikuriant // Savanorių žygiai: Nepriklausomybės karų atsiminimai. T. 1).

1918 m. gruodžio 18 d. 1-asis pėstininkų DLK Gedimino pulkas, sudėtyje 18 karininkų ir 25–29 kareivių, atvyko į Alytų. J. Čaplikas buvo paskirtas pulko vado pirmuoju adjutantu, bataliono vado teisėmis. Prieš Alytaus kautynes ėjo štabo viršininko pareigas. Žuvus pluko vadui A. Juozapavičiui, išvedė į Marijampolę 10 karininkų ir 150 kareivių. Kurį laiką laikinai ėjo pulko vado pareigas, vėliau jas perdavė karininkui V. Ramanauskui.

1-ojo pėstininkų pulko sudėtyje dalyvavo Nepriklausomybės kovose 1919 m. pavasario ir vasaros operacijose. 1919 m. birželio mėn., suformavus trečiąjį šio pulko batalioną, J. Čaplikas tapo bataliono vadu. Jame tuo metu buvo apie 400 kareivių ir 10 karininkų. 1919 m. liepos 11–12 d. J. Čapliko vadovaujamas batalionas užėmė Salaką, vėliau dalyvavo Zarasų operacijoje.

Karininko J. Čapliko vadovaujamo bataliono 9-oji kuopa pirmoji įsiveržė į Zarasus ir išvadavo iš kalėjimo bolševikų įkalintus politinius kalinius. Vienas iš kalėjimo išėjęs karininkas savanoriu stojo į 1-ąjį pėstininkų pulką ir kovojo prieš bolševikus.

Už sėkmingą Salako paėmimą J. Čaplikas buvo apdovanotas 1-ojo laipsnio Vyties kryžiumi Nr. 352 (Po 1930 m. ordinų reformos pakeistu į 5-ojo laipsnio Vyčio kryžiaus ordiną, – aut pst.).

1919 m. rudenį J. Čaplikas su savo batalionu dalyvavo Daugpilio operacijoje.

Nuo 1920 m. vasario 18 d. paskirtas 8-ojo pėstininkų Kauno kunigaikščio Vaidoto pulko vadu. Jam teko dalyvauti malšinant bolševikų sukurstytą sukilimą.

1920 m. kovo mėn. 8 pėstininkų pulke pradėtas formuoti trečiasis batalionas. 1920 m. balandžio mėnesį J. Čaplikas su savo pulku išvyko į frontą prieš lenkus.

Po ilgų kovų pats pulko vadas mjr. J. Čaplikas su savo padėjėju mjr. Jurgaičiu ir 3-ojo bataliono vadu vyr. ltn. Jonavičiumi pateko į lenkų nelaisvę.

Lenkų šaltinių teigimu, ties Jančuliais ir Kapčiamiesčiu buvo paimta į nelaisvę 7 karininkai, apie 300 kareivių, pabūklai su pakinktais ir dėžėmis, keliolika vežimų, keletas lauko virtuvių, amunicija, šautuvai… Tai buvo skaudus smūgis mūsų kariuomenei.

Po kurio laiko mjr. J. Čaplikui pavyko iš nelaisvės sėkmingai pabėgti ir grįžti į savo pulką.

1921 m. sausio 13 d. jis buvo atleistas iš 8-ojo pėstininkų Kauno kunigaikščio Vaidoto pulko vado pareigų ir paskirtas Generalinio štabo operacijų skyriaus viršininku. Šiose pareigose jam neteko ilgai būti. 1921 m. gegužės 29 d. J. Čaplikas buvo paskirtas Kėdainių karo komendantu. 1922 m. sausio 20 d. jam suteikiamas pulkininko leitenanto laipsnis. 1922 m. balandžio 11 d. plk. ltn. J. Čaplikas paskiriamas Trakų karo komendantu.

1922 m. liepos 15 d. – 1923 m. lapkričio 1 d. vadovavo 7-ajam pėstininkų Žemaičių kunigaikščio Butegeidžio pulkui.

1922 m. rugsėjo 19 d. jam vadovaujant pulkas buvo perdislokuotas iš Rumšiškių rajono į Kaišiadorių rajoną. 1923 m. vasario 26 d. plk. ltn. J. Čaplikas su pulku persikėlė į Klaipėdą. Ten jis pagelbėjo steigiantis Lietuvos šaulių sąjungos XX rinktinei. Pirmas šaulių vienetas Klaipėdoje įsisteigė 1923 m. birželio 7 d. Iki metų pabaigos jau buvo įsteigti 9-ni būriai ir sušauktas pirmasis būrių vadų suvažiavimas. Prezidento A. Stulginskio Aktu Nr. 92, 1923 m. spalio 24 d. plk. ltn. J. Čaplikas buvo atleistas iš pulko vado pareigų ir paleistas į atsargą.

Išėjęs į atsargą, mokytojavo Žiežmariuose, dėstė matematiką ir lietuvių kalbą. Vėliau buvo ir Žiežmarių vidurinės mokyklos direktoriumi. Nuo 1925 m. balandžio 27 d. pradėjo tarnauti Vidaus reikalų ministerijos struktūrose.

1927 m. sausio 8–9 d. Kaune įvyko pirmas Savanorių kongresas. Savanorių sąjungos centro valdybos pirmininku buvo išrinktas J. Čaplikas.

1928–1929 metams buvo išrinkta nauja centro valdyba. J. Čaplikas vėl tapo jos pirmininku. Tačiau šiose pareigose ilgiau neužsibuvo, nes grįžo į tikrąją karo tarnybą ir buvo paskirtas 2-ojo pėstininkų DLK Algirdo pulko vadu.

1929 m. J. Čaplikas suteikiamas pulkininko laipsnis, nors jis nebuvo baigęs jokių aukštųjų karinių mokslų.

Nuo 1934 m. liepos 12 d. plk. J. Čaplikas ėjo ir Kauno įgulos viršininko pareigas. 1934 m. liepos 13 d. pakeltas į generolo leitenanto laipsnį ir paskirtas 2-os pėstininkų divizijos vadu.

Gen. ltn. J. Čapliko žmona, Marija Čaplikienė už tai, kad perspėjo apie pučą, buvo apdovanota Vytauto Didžiojo ordino medaliu…

Dėl valstiečių streiko, 1935 m. rugsėjo 6 d. atsistatydino J. Tūbelio ministrų kabinetas. Tačiau Prezidentas A. Smetona vėl pavedė jam sudaryti naują. Tą pačią dieną ir buvo sudarytas beveik tokios pačios sudėties, tik nauju vidaus reikalų ministru vietoje atsargos pulkininko S. Rusteikos buvo paskirtas generolas leitenantas J. Čaplikas, o nauju žemės ūkio ministru vietoje J. Aleksos – St. Putvinskis.

1936 m. spalio 12 d. VRM Valstybės saugumo departamentas įteikė Vyriausybei didelį memorandumą, pavadintą „Lietuvos komunistų partijos veikimas ir griežtesnių kovos priemonių reikalingumas.“

1936 m. spalio 30 d. Ministrų kabinetas išklausė vidaus reikalų ministro J. Čapliko pranešimą apie mėginimus organizuoti liaudies frontą ir numatė administracines bei ideologines priemones prieš komunistų partijos šalininkus.

Po Sovietų okupacijos J. Čaplikas išvažiavo į savo ūkį prie Vadoklių netoli Ramygalos.

Julius Čaplikas turėjo galimybę pasitraukti į Vokietiją, bet atsisakė. Bolševikų suimtas 1940 m. liepos 18 d. savo ūkyje ir išvežtas į Maskvą.

Sušaudytas 1941 m. liepos 30 d. Butyrkų kalėjime. Palaidojimo (užkasimo) vieta nežinoma. Rusijoje tebėra ir jo byla, kurios „SSSR teisių perėmėjai“ nesiruošia atiduoti Lietuvai, nes ji buvo pradėta kurpti Maskvoje.

Nežinia, kur yra generolo J. Čapliko apdovanojimai. Už nuopelnus Lietuvai jis buvo apdovanotas Vytauto Didžiojo 3-ojo laipsnio (1933 12 05), DLK Gegimino 3-ojo laipsnio (1929 02 16) ordinais, Skautų sąjungos „Svastikos“ ordinu, Savanorių-kūrėjų ir Lietuvos Nepriklausomybės 10-mečio medaliais, Klaipėdos atvadavimo ženklu.

Vizito Estijoje metu (936 02 17) šalies prezidentas J. Čapliką apdovanojo 1-ojo laipsnio „Laisvės erelio“ ordinu, o vizito Latvijoje metu (1936 09 12) prezidentas K. Ulmanis apdovanojo 1-ojo laipsnio „Trijų žvaigždučių“ ordinu.

Algis Juozas Markūnas

Vytauto Didžiojo karo muziejaus
skyriaus vedėjas

„Trimitas“, 1988 m., Nr. 5, p. 4–5, 6.

Komentuokite


Lankomumo statistika
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas