Paieška
*Įsigykite knygų
  • knygų įsigijimas
Draugai
  • Antrasis pasaulinis
  • Grenadierius
  • Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyrius
  • Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga
  • Lietuvos sąjūdis
  • Nepriklausomybės gynėjų sąjunga
  • Pomėgis
  • Projektas
  • Rytų frontas
  • Tauta ir tėvynė
Rekomenduojame
  • „Lietuvių namai“ Seinuose
  • Asmeninis treneris
  • Dainavos gidas
  • Genealogija
  • Karinė apranga
  • Karštas komentaras
  • Lietuvos lokaliniai tyrimaI
  • Miroda
  • Obelių paminklas
  • Renginiai Alytuje
  • Sena.lt
  • Stovyklavietės
Vieta Jūsų reklamai
  • reklama
Archyvai

Iš Punios praeities

Lina Butkienė

2012 09 25

1912-1914 m. Punios plano schema

Akmens amžiaus stovyklaviečių liekanos liudija, kad dabartinio miestelio teritorijoje ir apylinkėje žmonės gyveno akmens amžiuje. Jų kūrimuisi vietovėje galėjo turėti reikšmės išskirtinė gamtinė situacija.

Punios kilpa Nemuno vagoje, susidariusi dėl žemės plutos lūžių jau poledynmečiu – prieš 16000–10000 metų, buvo patogi gyventi net keičiantis upės vandens lygiui – kilpos viduje užfiksuotos 8 terasos. Be to, teritorija, kurią apribojo Nemunas ir Punelė, sudarė patogų gynybai ir statybai beveik trikampio formos plotą.

Archeologiniai tyrimai rodo, kad gynybai tinkamiausioje trikampio vietoje, jo smaigalyje – Nemuno ir Punelės santakoje, II tūkstantmečio pirmaisiais amžiais buvo suformuotas slėptuvės tipo piliakalnis, o į rytus nuo jo susidarė kompaktiška gyvenvietė – vėlesnio miestelio užuomazga.

Piliakalnio vieta buvo natūraliai – aukštų šlaitų – apsaugota iš trijų pusių, o iš ketvirtosios – nuo gyvenvietės – atskirta (formuojant piliakalnį iškastu) 60 m ilgio, 20 m pločio grioviu bei 75 m ilgio ir 6 m aukščio pylimu. Pakankamai didelė aikštelė (dabar ji, daliai kalno nugriuvus į Punelę, yra 155×85 m ir apie 1 ha ploto) buvo pakankama palyginti stambiam gynybos kompleksui, kuris veikiausiai įrengtas ne anksčiau kaip XIII a., o įtvirtinimai baigti XIII a. pabaigoje – XIV a. pradžioje. Į šį vėlyvąjį piliakalnį buvo patenkama per gyvenvietę virš griovio įrengtu pakeliamuoju tiltu. Tad XIII a. pabaigoje – XIV a. pradžioje Punioje jau galėjo „būti nemaža pilis, valdoma vieno galingesnių to meto Lietuvos kunigaikščių“.

Tyrėjai nėra bendros nuomonės, ar Punioje stovėjusi pilis gali būti siejama su senokai iškelta 1336 m. Pilėnų gynimo šioje vietoje versija. Remiantis archeologinių tyrimų duomenimis, bandyta ją pagrįsti: „Punioje įrengta ir kryžiuočių sunaikinta pilis chronologiškai visiškai gali sutapti su pilėniečių didvyrišku pasipriešinimu ir tragišku jų žuvimu. Atitinka ir kai kurie pilies įrengimo duomenys“, t. y. paskutiniai pylimo įtvirtinimai įrengti 1315–1322 m., o sunaikinti gaisro, kurį galėjo sukelti ir 1336 m. kryžiuočių puolimas. Daug kas tam pritaria. Kiti, remdamiesi kryžiuočių žygių į lietuvių žemes chronologija ir kitais argumentais, netapatina Punios su Pilėnais.

Ankstyviausiuose rašytiniuose istorijos šaltiniuose, kuriuose užsiminta apie Punią, tačiau kurie iš esmės yra gana vėlyvi, nes susieti tik su kryžiuočių žygiais į Lietuvą, vietovė pirmą kartą paminėta 1382 m. (nors H. Lovmianskis ją žymi dar XIII a.). Tuomet pilis, o veikiausiai ir šalia jos susidariusi gyvenvietė, kryžiuočių buvo sunaikintos.

Kol kas nėra pakankamai duomenų, leidžiančių apibūdinti iki 1382 m. buvusią gyvenvietę, „kurios užuomazgą reikėtų siedinti su piliakalnio įrengimo pradžia“. Remiantis turima medžiaga (IV a. Romos monetos, krosnelės geležiai lydyti, sudėtingi medžio įtvirtinimai), matyt, reikėtų spręsti, jog XIV a. tai buvo ne vien žemdirbių, bet ir prekybininkų bei amatininkų gyvenvietė.

Manyta, sprendžiant pagal vėlesnį planą bei panašumą su „Kauno papilio planine struktūra“, kad iš pradžių „rytinėje piliakalnio dalyje už pylimo ir griovio buvusi tirštai apgyventa teritorija iki pat Punelės kranto ir dabartinio miestelio pirmųjų sodybų“. Nurodoma, kad XI I–XIV a. gyvenvietė formavosi pagal radialinį planą, tačiau šį teiginį turbūt reikėtų skirti vėlesniems laikams, o iki 1382 m. egzistavusį papilį laikyti buvus linijinio plano. Tokią papilio formą greičiausiai lėmė vienintelis kelias į pilį, ėjęs nuo kelių susikirtimo ties gyvybinio komplekso rytų riba iki pakeliamojo tilto per griovį prie pilies vartų.

XIV a. pabaigoje Punia, be Vilniaus ir Trakų, tapo viena dažniausiai rašytiniuose istorijos šaltiniuose minimų lietuvių gyvenviečių – gynybos punktų. Kryžiuočių kelių aprašymuose nuo 1382 m. ji vėl paminėta 1384 m. rugpjūčio 1 d., apibūdinant kelią per Birštoną ir Nemajūnus iki Alytaus pilies, o kelis kartus apie 1385 m. – „nuo Verknės iki Punios 4 mylios, ten yra užtvara; … nežinia, kiek kelio reikės valyti“. Viename aprašyme minimas ir „Punios karaliaus dvaras“, kurį veikiausiai reikėtų tapatinti su piliakalnyje stovėjusia pilimi.

Be kryžiuočių tekstų, Punia įrašyta XIV a. pabaigai priskiriamame M. Tichomirovo paskelbtame „Rusų miestų sąraše“ bei 1387 m. Jogailos akte, kuriuo jis Trakų kunigaikštystę skiria valdyti Skirgailai. Šiame dokumente Punia vadinama „miesteliu, pilaite“, kuri buvo taip pat ir mažo valsčiaus („valsčiuko“) centras.

Tiksliau nežinoma, kada buvo atstatyta kryžiuočių sunaikinta Punios pilis. Kadangi pilyje vėliau buvo Vytauto žiemos rezidencija, kurioje 1413–1414 m. žiemą jis priėmė iš Trakų atvykusį flamandų riterį ir keliautoją Žiliberą de Lanua, tad aišku, jog iki tol pilis atstatyta. Keliautojas aprašo ne tik „labai didelę“ pilį, bet ir mini šalia jos esantį to paties vardo kaimą („villaige“).

Neabejotina, kad Punios gyvenvietės atsikūrimas ir tolesnė raida buvo susieti su pilies atstatymu. Tai galėjo būti padaryta Vytautui 1392 m. tapus didžiuoju kunigaikščiu ir ėmus ruoštis karui su Kryžiuočių ordinu. Dėl to 1396–1397 m. „tarp sustiprintų pilių – Trakų, Vilniaus, Kauno, Punios, Lydos“ ir kt. buvo apgyvendinti totoriai, kurių pagrindinė kolonija susidarė Trakuose. Veikiausiai XV a. pradžioje (galbūt tarp 1403 ir 1413 m.) Punios pilis buvusi atstatyta. Manoma, kad tuo metu gyvenvietė jau formavosi ne vien ankstesnėje – papilio – vietoje, bet ir į rytus nuo jo, t. y. dabartinio miestelio teritorijoje. Plėsdamasi palei į pilį sueinančius kelius iš Vilniaus, Kauno ir Merkinės, naujoji gyvenvietės dalis jau galėjo įgyti pradinius radialinio plano bruožus.

Nesant duomenų apie Punios ūkinę veiklą XIV a. pabaigoje – XV a. pradžioje, vargu ar galima objektyviai nustatyti – ar tai dar buvo kaimas, ar jau miestelis. Tai, kad gyvenvietė tuo metu vadinta „miestu“ ir „miesteliu“, atitinkamos funkcinės paskirties neįrodo. R. Kulikauskienė, remdamasi kai kuriais S. Aleksandrovičiaus samprotavimais, neabejoja, kad XV a. pradžioje tai buvo miestelis. Pats tyrėjas Punią miesteliu pripažįsta prieš 1430 m. o tai buvo tais laikais, kai Punioje jau galėjo stovėti bažnyčia, vienas iš svarbiausių tuometinio miestelio požymių.

Pirmosios bažnyčios įsteigimo laikas taip pat tiksliau nežinomas, tačiau negausūs šaltiniai ir jais besiremiantys tyrėjai (dauguma) nurodo, kad tai padarė Vytautas. Dažniausiai pateikiama jos įsteigimo data – 1425 m., kai kada – 1422 ir 1421 m. vadinasi, iki 1430 m. bažnyčia jau galėjo būti. Kitų tyrėjų nuomone, bažnyčia pastatyta 1503 m., t. y. tuo laiku, kai Aleksandras pakartojo fundaciją, nurodydamas, jog „ankstesnių valdovų duotos privilegijos“, pagal kurias leista statyti bažnyčią ir jai skirta dešimtinė iš Punios, Birštono, Dusios ir Simno dvarų bei duotos 7 šeimos, žemė, ganykla už Nemuno ir Daunorio ežeras su aplinka, buvo „prarastos dėl rektorių aplaidumo“. 1503 m. dokumente vietovė vadinama pilimi („castro“) prie Nemuno. Dar Kazimieras Jogailaitis įsteigė parapiją ir padidino bažnyčios turtą.

Atrodo, kad 1492 m. pastatyta nauja bažnyčia, kuri, sprendžiant iš vėlesnių duomenų, iškilo prie pilies, kapinėse ar šalia jų (Šv. Jurgio kalnelyje). Iš to tikriausiai reikėtų spręsti, jog visame komplekse pilis neabejotinai buvo svarbesnė už miestelį. Jos reikšmę XV a. iš dalies liudija ir čia lankęsi valdovai: 1486 m. – Kazimieras, o 1494 m. spalio 14 d., 1498 m. kovo 19 ir lapkričio 19 d. – Aleksandras. Punios pilies reprezentatyvumas gal net padidėjo, kai XV a. antroje pusėje, bet ne vėliau kaip XVI a. pradžioje, piliakalnio aikštelėje buvo pastatyti puošnūs rūmai.

Neaišku, ar tuo metu tik formavosi, ar jau ir buvo miestelio turgaus aikštė. Tai, kad 1447–1492 m. Punioje minimos karčemos, paprastai stovėdavusios prie miestų ir miestelių turgaus aikščių, o keliai iš Darsūniškio, Trakų bei Alytaus suėjo į rytus nuo įvažiavimo į pilį tokiu būdu, kad jų susikirtimo vietoje natūraliai galėjo susidaryti prekybai tinkama erdvė, atrodo, jog toje vietoje turėjo atsirasti vėlesnės aikštės užuomazga. Juo labiau kad miestelis jau galėjo būti nemažas.

XV a. aštuntąjį dešimtmetį Punioje buvo įkurdintas vienas iš totorių chano Mengli Girėjaus „jauniausių caraičių“, kuriam „pilaitę“ šalia „karalienės Bonos kalne“ buvusios „aukštutinės pilies“ ir „plačias valdas Trakų ir Naugarduko pavietuose“ davė Kazimieras Jogailaitis. „Totorių caraitis“ pradėjo „Punios caraičių giminę“.

Nuo XV a. pabaigos Punią valdė didžiojo kunigaikščio vietininkai: 1494–1499 m. – Jonas Chreptavičius, 1499–1501 m. – Stasys Mantautas, 1501–1506 m. – Aleksandras Chodkevičius. M. Liubavskis Punią žymi tarp svarbiausių XV a. pabaigos – XVI a. pradžios LDK miestų.

Nurodoma, kad 1503 m. Puniai suteiktos miesto teisės, kurios vėliau ne kartą atnaujintos. Tačiau jų originalas neaptiktas ir Lietuvos Metrikoje neįrašytas. Be to, XVIII a. pabaigoje vykstant ginčams su dvarų valdytojais, tarp dokumentų, liudijusių apie miestelėnams suteiktas laisves ir teises, ta data neįrašyta nė viena privilegija, nors yra 1500 m. sausio 30 d. Kazimiero, 1523 m. kovo 25 d. – Žygimanto Senojo, 1530 m. kovo 8 d. – karalienės Bonos, 1593 m. kovo 22 d. – karalienės Onos, 1597 m. rugsėjo 10 d. – Zigmanto Vazos. Tad nors V. Kryževičius nurodo buvus 1593 m. miesto konfirmacinės teisės privilegiją, E. Rimša laikosi kitos nuomonės. Tyrėjas rašo: „O iš 1597 m. Zigmanto Vazos privilegijos, kuria patvirtinta 1593 m. Onos Jogailaitės privilegija, o ši, savo ruožtu, tvirtino karalienės Bonos bei Aleksandro ir Kazimiero duotas teises, sužinome, kad Puniai leista turėti miesto vaitą ir iš dalies apribotos Punios laikytojo teisės. Pastarasis privalėjo nagrinėti miestelėnų bylas kartu su vaitu ir „miesto įstaiga“, tikriausiai prie vaito buvusiais suolininkais… Taigi XVI–XVII a. apie Magderburgo miesto teises Punioje negali būti kalbos. Geriausiu atveju to meto Punios miestelio teisinę padėti galima apibūdinti mažąja savivalda. Panašių privilegijų turėjo ir kiti prie valdovo pilių įsikūrę miesteliai“. Matyt, tokios pačios nuomonės yra ir E. Meilus, iki XVII a. vidurio Punią laikęs miesteliu be privilegijos. Tokią šių tyrėjų nuomonę iš esmės netiesiogiai patvirtina ir tai, kad Punia įrašyta 1529–1567 m. neprivilegijuotų LDK miestų sąraše. Jei miestelis būtų turėjęs miesto savivaldos teises, jis tame sąraše nefigūruotų.

Nepaisant to, vien XVI a. Punios dokumentų gausumas neabejotinai liudija apie vietovės (pilies ir miestelio) reikšmę bei jos aktyvumą įvairiose LDK gyvenimo srityse.

1513 m. karo reikalams Punia turėjo duoti 20 žirgų (raitelių), Vienodai su Gardinu, Naugarduku, Merkine, o daugiau už Trakus bei Veliuoną. Intensyvėjant Užnemunės apgyvendinimo procesui, Žygimantas Senasis 1514 m. išnuomojo vokiečių pirkliui Hanusui Baltajam 4 būdas Punios, Birštono ir Vilkijos giriose. 1509 m. minima Punios pilis, 1518 m. – miestelis, o 1519 m. – dvaras.

Nurodoma, kad 1513 m. Punioje įsteigta parapinė mokykla, o tai galbūt liudytų apie padidėjusį miestelį ir pagausėjusius jo apylinkės gyventojus. Galimas daiktas, kad pagyvėjo ir prekyba, padaugėjo karčemų. Iš dalies tai rodo 1524–1528 m. valdovo leidimas H. Kuncevičienei po vyro Trakų tijūno Morkaus Kuncevičiaus, laikiusio Punią XVI a. antrąjį dešimtmetį ir trečiojo pradžioje, mirties rinkti šiame bei Merkinės, Eišiškių, Valkininkų, Kaniavos ir Dubičių dvaruose (valsčiuose?) karčemų mokesčius.

1527 m. Žygimantas Senasis davė Punią laikyti Lucko vyskupui kunigaikščiui Povilui Alšėniškiui, o Punios girią 1530 m. išnuomojo žemaičių žemės raštininkui A. Mackevičiui, kuris turėjo prižiūrėti, kad kas nors joje be leidimo nedirbtų, be muito nestatytų būdų ir pan. nurodoma, kad girią naudoti buvo pavesta Andriui Ilgovskiui ir žydui Agronui.

J. Totoraitis teigia, kad maždaug tuo metu Punios dvaras ir giria priklausė karalienei Bonai, o iš miestelio buvo nutiestas kelias į Virbalį.

1522 m. Vilniaus vyskupijos bažnyčių sąrašuose minima Punios bažnyčia, kuriai Povilo Alšėniškio rūpesčiu 1533 m. padidintas aprūpinimas. Nepaisant to, kad beveik visi valdovai bažnyčiai skyrė turtų, J. Ochmanskio duomenimis, XVI a. viduryje parapija buvo „vidutinė“, o klebonui priklausė tik 23 valstiečių dūmai.

1529 m. karo reikalams Punia turėjo duoti 10 kapų grašių (vienodai su Trakais be karaimų, Anykščiais, Vilkija, Ariogala, daugiau už Kernavę, Ukmergę, Eišiškes, Daugus, Žiežmarius, Aukštadvarį). 1528 m. minimi ir karui organizuoti „Punios kazokai“, o 1536 m. – dvaro šaulys J. Stanilevičius (pagal tėvą – Stanela).

Nuo 1536 m. Punią laikė Trakų vaivada ir LDK maršalka Jonas Zaberezinskis.

1551 m. karo reikalams Punios „miestelis“ turėjo duoti 15 kapų grašių (vienodai su Eišiškėmis, daugiau už Alytų, Ašmeną, Krėvą, Medininkus, Kernavę), o 1552 m. „miestas“ – 20 žirgų (raitelių) arba mokėti 20 kapų grašių, vienodai su Merkine, Melniku, Naugarduku. 1536 m. šaukimas dalyvauti kare buvo pasiųstas ir totorių  „Punios caraičiui“, kuriam (vadinamas Isliamu) tais pačiais metais leista „jo Punios dvare“ prie „didžiojo kelio į Daugus“ statyti laisvą nuo mokesčių karčemą ir „joje laikyti šinką“.

1550 m. Punios gyventojams skirta ganyklų ir pievų, jie atleisti nuo „jatkų“ ir kitokių prekybinių mokesčių. Tai pirmas autentiškas miestelio krautuvių paminėjimas, liudijęs apie prekybos pobūdį. Atrodo, kad veikiant karčemoms ir krautuvėms, XVI a. viduryje Punioje galėjo būti išryškėjęs miestelio centras, o kartu ir susidariusi tos veiklos mastui būdingo pavidalo bei atitinkamos formos aikštė.

Be miestelyje gyvenusių totorių, kurie 1567 m. karo reikalams davė 3 žirgus (raitelius), matyt, XVI a. viduryje atsirado ir žydų. Pavieniai verslininkai – muitinių nuomininkai, mokesčių, girių faktoriai – Punioje, kaip ir kituose panemunės miesteliuose, iš kurių buvo įsisavinamos Užnemunės girios, galėjo atsirasti nuo XVI a. vidurio, bet daugelis jų nuolat negyveno. Tačiau gana plačiai nuskambėjusi 1574 m. byla, kurioje vienas iš Punios žydų buvo apkaltintas nužudęs ritualiniams reikalams katalikę mergaitę, suteikė pagrindą nuomonei, kad tuo metu miestelyje „jau gyveno žydų“. Vadinasi, esant vietinių lietuvių, totorių, gal ir lenkų bei žydų, Punia buvo daugiatautis miestelis, kaip ir kiti svarbūs LDK centrai.

1557 m. priėmus Valakų reformos įstatymą, valsčius ir miestelis buvo išmatuoti; nurodoma, kad matavimo darbai atlikti 1555–1560, 1557, 1556–1563 m. rašyta ir apie 1566 m. Punios matavimą (dokumente minima pilis), kurį atlikę A. Krisčovskis ir J. Duchanovskis. Po matavimo padaryta „dvaro ir pilies revizija“ ( A. Pilchovskis ir sekretorius Motiejus). 1569 m. Grigaliui Dzelnickiui pavesta išmatuoti Punios girią.

Iš vėlesnių miestelio planų galima spręsti, kad matuojant valakus Punia tebuvo pertvarkyta pagal naujiems prekybos ir amatų centams statyti ar buvusiems rekonstruoti naudotą stačiakampį planą. O taip galėjo būti tuo atveju, jei miestelis būtų buvęs gerai susiformavęs ir dėl to jo pertvarkymas nebūtų tikslingas ar net įmanomas, arba jis turėtų miesto savivaldos teises, ir todėl teisiniu požiūriu jo plano pakeisti nebūtų galima. Vadinasi, po Valakų reformos su Punia, kaip ir anksčiau, formavosi pagal radialinį, tik kaskart labiau beryškėjantį planą.

1565–1566 m. atlikus LDK administracinę reformą, Punios valsčius priskirtas Kauno pavietui, sudaryta karužija; pavieto žemės teismas turėjo rinktis paeiliui Kaune ir Punioje (po 2 savaites 4 kartus per metus).

1561 m. Punią laikė F. Kuncevičius. 1567 m. iš miestelio „su giria“ buvo surinkta į valstybės iždą 292 kapos grašių mokesčių. 1561 m. Virbalio inventoriuje minima Punios gatvė, o tai liudija apie šių miestelių tiesioginius ūkinius ryšius. 1574 m. Punioje nurodoma buvus žirgyną.

Vien pateiktųjų duomenų įvairovė liudija, kad XIV a. viduryje Punia buvo reikšmingas LDK vakarinės dalies centras.

1568–1569 Punios dvarą laikė Jurgis Chodkevičius, po jo – iki 1662 m. su pertraukomis – Korvin-Gosievskių giminė.

1569 m. Melchijorui Bornui leista imti mišką malūno statybai Nemune šalia dvaro sodybos. 1584 m. lapkričio 29 d. Melchijorui Kijučiui duotas namas („rūmai“) su dviem valakais žemės prie miesto ir Punelės. 1587 m. minimas Punioje gyvenęs totorių „caraitis“ Selimas Embekovičius. 1597 m. valsčius su miesteliu duotas laikyti Aleksandrui Brydzai-Naluckiui, paskui A. Radvilienei.

XVI a. antroje pusėje ar XVI–XVII a. sandūroje sudegė pilies teritorijoje stovėję rūmai. Tuometinis dvaro valdytojas Aleksandras Korvin-Gosievskis rūmus atstatė (pastatė naujus?); jiems kaip ir anksčiau buvo suteiktas tvirtovės pobūdis. Pagal 1764 m. Punios jurisdikos plane užfiksuotą piešinį sudarytas rūmų retrospektyvinis vaizdas.

XVII a. pirmojoje pusėje apie Punią duomenų jau gerokai mažiau, be to, jie fragmentiški ir labiau apibūdina miestelio viešąjį gyvenimą, o ne reikšmę valstybėje, kaip XVI a.

1606 m. Punios valsčius „su miestu“ dar buvo išnuomotas Radvilienei. 1606 m. balandžio 21 d. prieš vykstant teismui tarp dvaro laikytojo ir miestelio, į jį buvo „pašaukti vaitas ir burmistras, tačiau neatvyko“. 1607 m. birželio 15 d. Aleksandrui Tomskiui, jo žmonai ir palikuoniams patvirtinta miestelio turguje ir Daugų gatvėje buvusi žemė su trobesiais. 1609 m. pastatyta nauja klebonija.

Punia pažymėta 1613 m. LDK žemėlapyje, kur jos ženklas didesnis už gretimų miestelių (Stakliškių, Onuškio, Dusmenų, Prienų ir Alytaus), o tai, matyt, sąlygiškai liudija ir apie atitinkamą vietovės reikšmę toje teritorijoje.

1617 m. Punios valsčių su miesteliu, iki tol valdomą Aleksandro – Korvin-Gosievskio, leista perduota laikyti vienam jo sūnų. 1617 m. minimas miestelio vaitas S. Dobkevičius. 1628 m. mirus puodžiui Mikalojui, jo sklypas su namu atiduotas P. Moštovičiui.

Nurodoma, kad 1639 m. Punios gyventojams leista rinkti vaitą, o 1639 ir 1653 m. miesteliui suteiktos konfirmacinės miesto teisių privilegijos. Iš to galima spręsti, kad po 1593 ir 1597 m. privilegijų per ilgesnį laiką „Punios vaito institucija… sunyko. Ją miestelėnų prašymu 1639 m. atgaivino Punios laikytojai – Smolensko vaivada Aleksandras Korvinas Gusievskis ir jo žmona… Jų raštą 1639 m. balandžio 30 d. Vilniuje patvirtino… Vladislovas Vaza. Pagal jį Punios miestelėnams leista išsirinkti iš savo tarpo keturis pasiturinčius, mokančius skaityti ir rašyti kandidatus, iš kurių tinkamiausią vaitu turėjo patvirtinti Punios laikytojas. Be vaito rinkimo teisės, 1639 m. atgaivinta… vaito institucija daugiau teisių negavo. Vaitas ir toliau liko priklausomas nuo dvaro, nes jis be Punios paseniūno negalėjo nagrinėti teismo bylų, taip pat su juo turėjo tartis ir dėl kitų miestelio tvarkymo reikalų“.

1652 m. Punios seniūnija duota M. Gosievskienei.

Manyta, kad XVII a. viduryje per LDK–Lenkijos karą su Rusija ir Švedija Punia buvo sunaikinta, bažnyčia sudeginta ar sugriauta. Tačiau 1674–1677 m. vizitacijose parašyta, kad bažnyčios pastatas senas; 1677 m. klebonui kun. Jokūbui Janckevičiui be vyskupo leidimo buvo draudžiama bylinėtis su seniūne Ona Lubovickiene dėl malūno; klebonas turįs „žiūrėti, kad valstiečiai sekmadieniais ir švenčių dienomis nepardavinėtų prie bažnyčios gėrimų“. Be to, 1668 ar 1669 m. vizituojant parapiją prelatui kun. Žuchorskiui, „iš senumo mokykla nugriuvo“, taigi ji veikė XVI a. pirmoje pusėje. Nėra duomenų apie tai, kad karo metu būtų nukentėję ir seniūnijos bei dvaro valdytojų rūmai piliavietėje. Tad, matyt, daug kur nurodomi Punios nuostoliai XVII a. viduryje yra perdėti.

1658 m. Punios klebonu buvo kun. Jonas Sopockis.

1688 m. pastatyta nauja bažnyčia. Manyta, kad ji iškilo jau ne senoje vietoje – „Šv. Jurgio kapinėse“, o centre – prie aikštės, tačiau vėlesni duomenys šios nuomonės nepatvirtina. 1699 m. klebonas kun. Jonas Falkovskis savo lėšomis nuliedino bažnyčiai varpą ir užrašė 3 valakus žemės, valaką pievų ir 20 sklypų (miestelyje?). dovanojimą patvirtino Vilniaus vyskupas Konstantinas Bžostovskis.

1690 m. klebonas prisiekė, kad bažnyčios jurisdikoje yra 11 dūmų ir karčema; 1691 m. rugpjūčio 13 d. (05 01) bažnyčiai priklausiusį malūną jis numojo miestelio žydui.

Pagal 1699 m. universalą, kuriuo nustatytas pašto pastočių mokestis, Puniai buvo skirta mokėti 60 auksinų (tai buvo vienas didesnių mokesčių; iš daugelio miesto ir miestelių rinkta po 20–40 auksinų).

Per XVIII a. pradžios LDK–Lenkijos karą su Švedija ir Rusija Punia, matyt, labiau nukentėjo negu XVII a. viduryje. 1702 m. balandžio 15 d. į miestelį atžygiavus rotmistro Normano vadovaujamam švedų daliniui, klebonas pranešė apie tai M. Vyšniaveckiui. LDK kariuomenė švedus užpuolė ir šie neteko 20 karių. Už tai su Karoliu XII atvykusios pagrindinė švedų pajėgos miestelį sudegino, o kleboną nužudė. Spėjama, kad tuo metu  sudegė ir piliavietėje stovėję rūmai. Karo metu kilęs maras skaudžiai palietė gyventojus. Punios bažnyčios mirimų metrikų knygoje taip parašyta: „Pas mus maras, nežinome, kas ir kur miršta, nes žmonių nelaidojame, kad neišnešiotume ligų… Mirimo aktai nerašomi“. 1738 m. Punios valsčiaus Daukšių vaitystės kaimuose tuščios (apleistos) žemės buvo daugiau, negu dirbamos. Panaši padėtis tikriausiai buvo visame valsčiuje. 1738 m. miestelyje tegyveno 31 šeima.

1738 m. Punios seniūnu buvo Antanas Kazimieras, vėliau – Mykolas Ksaveras Sapiegos.

1747 m. apibūdinant klebono jurisdiką pažymėta, kad Trakų dekanatui priklausiusi bažnyčia sena, pakrypusi ir kiauru stogu, o didysis altorius begriūvantis. Malksnomis dengta varpinė stovėjusi „ateinant iš miesto“; klebono namas ir kiti trobesiai taip pat buvo seni. Jurisdikoje gyveno 9 šeimos, buvo žydo normuojama karčema prie šventoriaus; tuo metu atkelto į parapiją klebono kun. Jurgio Huščios valstiečiai buvo visai suvargę.

Vargu ar taip aprašyta bažnyčia ir klebono sodyba galėjo būti atstatyta po XVIII a. pradžios karo; veikiausiai pastatai nesudegė karo metu, tad gal ir šį kartą miestelio nuostoliai nebuvo tokie dideli, kokie gali atrodyti iš nuorodos „miestelis sudegintas“.

1751 m. minimas „laisvas vieškelis iš Punios į Kalvariją per A. Sapeigos, Punios seniūno, žemes“.

1756 m. būta nesutarimų tarp Punios klebono kun. J. Huščios ir miestelyje bei apylinkėje gyvenusių totorių. Klebonas apkaltino Raižių totorių Adomą Jasinskį, kad tas „paviliojęs“ jo parapijos kataliko žmoną, o Romaną Rizvanovičių, – kad šis katalikų šventomis dienomis draudžia savo dvaro žmonės katalikams lankyti bažnyčią; už tai dvaro savininkas buvo nuteistas ir 4 savaites kalėjo Vilniuje.

1764 m. sudarytas bažnyčios jurisdikos planas (Lydos pavieto matininkas Motiejus Daunoras), iš kurio galima spręsti, kad ir bažnyčia su kapinėmis, ir beveik visi jurisdikos pastatai bei jų sklypai užėmė teritoriją į šiaurę ir šiaurės vakarus nuo aikštės bei tęsėsi iki piliavietės: dauguma jurisdikos sklypų išsidėstė dar senojoje gyvenvietėje (kurios ankstesnis plotas veikiausiai buvo atiduotas steigiamai bažnyčiai) ir tik 8 – į rytus nuo jos susidariusiame miestelyje. Todėl aiškėja varpinės padėties apibūdinimas 1747 m.: ji stovėjo „ateinant iš miesto“.

Jurisdikoje surašyti 42 sklypai su pastatais ir atskiri trobesiai klebono sodyboje. Turgaus aikštė pažymėta prie kelio į Butrimonis, kuris ėjo link Punelės, t. y. ji buvo į pietvakarius nuo dabartinės aikštės – dviejų pagrindinių miestelio planą formuojančių gatvių susikirtime. Tarp eksplikacijoje išvardytų miestelėnų sklypų dviejuose stovėjo karčemos. 2 sklypai priklausė vargonininkui, po vieną – špitolei, batsiuviui ir kalviui; keli sklypai buvo tušti, o kai kuriuose anksčiau stovėję namai – sudegę.

Plane nupieštas ir pilimi pavadintas rūmų vaizdas. Manyta tai buvus matininko fantaziją, tačiau, kaip užsiminta, vaizdas panaudotas rengiant XVI–XVII a. sandūroje statytų rūmų retrospektyvinį vaizdą, tad laikytinas autentišku.

Visai priešais rūmus pagrindiniu fasadu į juos stovėjo bažnyčia. Vadinas, ji nebuvo atkelta XVII a. pabaigoje prie aikštės, kaip manyta. Be to, jis stovėjo ne Šv. Jurgio kapinėse, o kitoje kelio – gatvės, ėjusios iš miestelio centro į piliavietę, pusėje.

1766 m. Punios seniūnija iš Mykolo Sapeigos perduota laikyti LDK paiždininkiui Mykolui Bžostovskiui su žmona. Ta proga 1767 m. vasario 6 d. surašytame inventoriuje pažymėta, kad pilis joje gyvenančių žmonių yra gerokai apnaikinta, o einant nuo jos į miestą, Šv. Jurgio kapinės lieka dešinėje, o parapinė bažnyčia – kairėje. Įėjus į turgaus aikštę, dešinėje stovėjo špitolė ir karčema, prie kurios „iškart prasideda ir turgaus pastatai“, t.y. miestelis. Jame, be jurisdikos, surašytos 66 šeimos: prie aikštės – 10 (žydas), Kauno gatvėje – 21, Birštono – 8, Vilniaus – 27. Taigi miestelio planą formavo 3 į aikštę suėjusios gatvės. Taip pat Punia aprašyta ir 1768 m. kovo 12 d. bei 1769 m. inventoriuose. Miestelėnai turėjo eiti sargybą dvare, dalyvauti derliaus nuėmimo talkose, vykti su pastotėmis.

M. Bžostovskio prašymu 1767 m. Puniai buvo suteikta dviejų prekymečių privilegija.

Iki 1776 m. paremontuota bažnyčia, pastatyta nauja klebono sodyba. 1773–1775 m. leista Bžostovskiams toliau laikyti Punios, Varėnos ir Kaniavos seniūnijas, o 1774 m. – išnuomoti seniūniją „su miestu“ – A. Zienkovičiui.

1775 m. parapijoje tebuvo 8% bajorų dūmų.

1775 m. klebono jurisdikoje stovėjo špitolė, mokykla, 8 sodybos, o miestelyje – 35 katalikų žemdirbių dūmai. Apie kitatikius, t. y. žydus ir totorius, neužsiminta. Parapinė mokykla paminėta po ilgokos pertraukos; neaišku, ar iki tol ji neveikė (nes 1668 ar 1669 m. „sugriuvo“), ar tik nepateko į dokumentus.

1777 m. mokyklą lankė 13 vaikų (5 – bajorų, 8 – miestelėnų ir valstiečių), 1781 m. – 29 (6 – bajorų, 8 – miestelėnų, 15 – valstiečių) ir 1782 m. – 13 (2 – bajorų, 6 – miestelėnų, 5 – valstiečių), 1795 – 1798 m. – 15. 1781 m. parapijoje buvo 3557 gyventojai katalikai. 1783 – 1784 m. miestelyje gyveno 3 žydų šeimos.

Pagal 1785 m. inventorių Punioje surašytos 66 šeimos (3 žydų) su 312 žmonių; jos laikė 79 arklius, 104 jaučius, 95 galvijus, 241 avis, 157 kiaules. Paminėti du amatininkai: kalvis ir puodžius.

Turgaus aikštėjo stovėjo nauja tašytų rąstų dviaukštė rotušė, o prie jos aplink 24 priglaustos krautuvėlės. Taip apibūdinta rotušė galėjo būti tik aikštės viduryje; pastatas dar nebuvęs visai įrengtas. „Turgaus aikštės kampe prie Vilniaus vieškelio“ buvo ir užvažiuojamoji austerija, o netoli jos – klėtis. Inventoriuje paminėtas ir „už bažnyčios ant Nemuno kranto“ stovėjęs „gyvenamas pastatas, iš seno pilimi vadinamas“.

Pagal rotušės būklę (pastatas nebaigtas) atrodytų, kad ji statyta visai prieš 1785 m. O tai buvo itin nepalankus tam laikas, nes 1776 m. panaikintos daugumos LDK miestų ir miestelių savivaldos teisės, o naujos pradėtos teikti tik 1791 m. Tad neaišku, kokia logika remiantis vyko pastato statyba. Galima būti kalbėti apie rotušę tuo atveju, jei senoji būtų buvusi blogos būklės. Tačiau anksčiau rotušės Punioje tikriausiai nebuvo, nes ji nepaminėta nė viename mietelio inventoriuje, netgi 1767 m., neužfiksuota ir 1764 m. plane.

Pagal 1785 m. inventorių miestelio gyventojams buvo uždėtos papildomos prievolės, kurioms jie atkakliai priešinosi. Dėl tos pačios priežasties miestelėnai nepripažino ir 1789 m. inventoriuje įrašytų prievolių.

1789 m. Punioje buvo 71 dūmas (iš jų klebonijoje 12 ir užvažiuojamoji karčema), o 1789–1790 m. – 72–76 krikščionių ir 1–2 žydų šeimos.

1790 m. LDK gyventojų surašymo metu Punios parapijoje buvo 168 dūmai su 2564 gyventojais, tačiau manyta, kad tas skaičius maždaug trečdaliu sumažintas. Surašyti 96 valstiečiai, 179 totoriai ir 159 žydai vyrai (iš jų 127 nurodyti „mieste“).

1791 m. lapkričio 10 d. Stanislovas Augustas suteikė „iš seniausių laikų laisvam Punios miestui“ renovacinę privilegiją, kuria leista „steigti magistratą, laisvą nuo seniūnijos teismą, liepta pastatyti turguje rotušę, o „jatkas“ bei krautuves – tinkamose vietose, „plytų malūnai – miesto naudai“. Duotas herbas, kurio skydo piešinys susidėjo iš dviejų dalių: kairėjo stovėjo Šv. Stanislovas, prikeliantis iš numirusiųjų Piotroviną, dešinėje buvo pasaga su aukštyn nukreipta strėle.

Privilegijos suteikimas paskatino miestelėnus priešintis seniūnui, ginant savo laisves ir teises. M. Bžovstovskis 1793 m. birželio 6 d. kaltino burmistrą Jurgį Bliakevičių ir miestelėnus 1789 m. liustracijos nustatytų prievolių nevykdymu, o Punią pavadino „paprastu bažnytkaimiu“, todėl kadaise duotos privilegijos neturi „jokios reikšmės“. 1793 m. birželio 26 d. miestelėnai savo ruožtu skundė M. Bžostovskį, seniūnijos komisarą, ekonomą Viganovskį ir vietininką Nedzinskį dėl jų mušimo, terorizavimo, suėmimo, apiplėšimo. Matyt, Punios seniūnas pasinaudojo 1793 m. asesorių teismo sprendimu iškviesti kariuomenę, dėl to miestelyje buvo įvesta egzekucija.

Nors miestelėnai dar keletą metų gynė savo teises, o 1798 m. gegužės 19 d. pareiškė, kad Punia „iš seno buvo ne bažnytkaimis, o miestas, kuriame stovėjusi pilis ir buvęs Pilies teismas …“, tačiau jis „nusmukęs dėl … seniūnų kaltės“, bet 1798 m. rugpjūčio 25 d. Lietuvos gubernijos Rūmų teismas nepripažino Punios teisių.

Byla užtruko dėl 1794 m. sukilimo, o miestelėnų skundas atmestas dėl to, kad dar 1776 m. valstybės seimas atėmė „mažų miestelių“ magdeburgines teises, o 1793 m. panaikino Ketverių metų seimo nutarimus dėl miestų.

1795 m. baigus padalyti LDK–Lenkijos valstybę, o Užnemunę priskyrus Prūsijai, buvo svarstytas klausimas apie pasienio muitinės Punioje atidarymą. Punios seniūniją Rusijos caras Pavlas I 25 metams davė generolui Kachovskiui (vienais duomenimis, tai padaryta 1795 m., kitais – 1801 m.). nurodoma 1795 m. Punios parapijoje buvus 59 ir 302 totorius; iš jų 169 gyvenę 32-uose dūmuose Lenkijos kariuomenės pulkininkui totoriui Jokūbui Murzai Baranovskiui priklausiusiame dvare, o 133 asmenys 18-oje dūmų – Lenkijos kariuomenės majoro Mustafos Reiževskio palivarke.

1798 m. miestu vadintame miestelyje surašyta 70 šeimų (iš jų 4 žydų). Mokyklą lankė 18 vaikų.

XVIII a. pabaigoje Rusijos ir Prūsijos matininkams vykdant panemunių kartografavimą, į užfiksuotų teritorijų žemėlapius pateko ir Punia. Miestelis pavaizduotas schemiškai, be nevienodai: Rusijos pasienio žemėlapyje jis kiek labiau detalizuotas negu Prūsijos, nes šiuo atveju buvo už tos valstybės ribų.

1803 m. D. Zocmano sudarytame Naujosios Prūsijos žemėlapyje taip pat pateikta miestelio schema, bet informatyvumu ji nesiskiria nuo ankstesniųjų.

1812 m. įsteigtos naujos kapinės už Punelės.

1822 m. sudarytas Punios (seniūnijos, dvaro?) ribų planas. Rusijos caras Aleksandras I dar 5 metams leido seniūniją laikyti generolui Kachovskiui ar jo įpėdiniams, o 1830 ar 1831 m. ji atiteko valstybės iždui.

Prasidėjus 1830–1831 m. sukilimui, Punios apylinkėse susidarė sukilėlių būrys. 1831 m. balandžio mėn. „paliktas saugoti Trakus poručikas Krumas prašė atsiųsti kazokų iš Vilniaus, bijomas, kad miestelio nenupultų sukilėliai, buvę Aukštadvaryje, Stakliškėse, Dauguose ir Punioje“. 1831 m. balandžio 21–26 d. apylinkėje sukilėlių ieškojo papulkininkio Ušakovo ulonų eskadronas, o balandžio 26 d. – gegužės 4 d. – papulkininkio Kragelskio dalinys; 1831 m. gegužės 31 d. sukilėliai užėmė miestelį, pagal 1831 m. birželio 4 d. Kauno apskrities sukilėlių komiteto raštą parapija nuo 2-ų dūmų turėjo pristatyti po ginkluotą pėstininką sukilėlių gretoms papildyti.

1830 m. Punioje nurodyta buvus 396 gyventojus, o 1833 m. – 106 medinius namus su 594 gyventojais, medinę bažnyčią ir smuklę. Tad palyginti su XVIII a. pabaiga, miestelis buvo padidėjęs.

1845 m. įsteigta valstybinė mokykla, kurią šeštąjį dešimtmetį lankė 35 vaikai; joje dirbo 1 mokytojas.

1847 m. žydų bendruomenėje buvo 55 mokesčių mokėtojai.

1845 m. pradėta Punios dvaro liustracija; 1847 m. surašyta 512 „revizinių dūšių“ (15558 dešimtinės žemės), o klebono valdoje – dar 258. 1854 m. sudarytas „geometrinis“ inventorius. Be Punios, dvaro ribose buvo dar ir Nemajūnų bei Birštono miesteliai. Punioje numatyti 139 sklypai: 92 – valstiečių, 42 pašalinių (iš jų 36 žydų; tarp jų rabino), 1 atsarginis ir 4 laisvi. 1854 m. sudarytas dvaro planas, tačiau miestelis jame neužfiksuotas.

XIX a. viduryje Punioje apsilankęs V. Sirokomlė rašė „Miesteliūkštis senas kaip pasaulis … atrodo kaip paprastas kaimas, nors pretenzingai vadintas miesteliu jam duota neginčijamą teisę bažnyčia ir 50 krikščionių bei pusė tiek žydų gyventojų dūmų“; keliautojas medinę „bažnytėlę“ ir jos istoriją apibūdino pagal 1849 m. Punios klebono kun. Vincento Jezerskio parašytą kroniką.

1848 m. miestelis degė, o per 1857 m. gaisrą sudegė bažnyčia ir 40 namų centre. Mūrinė bažnyčia pastatyta kun. Zagorskio iniciatyva, „su parapijos pagalba“ iki 1870 m.: pagrindinis tūris – iki 1863 m., o bokštai apie 1870 m.; tuo metu pastatas ir nutinkuotas; 1874 m. nugriauta senoji stulpinė varpinė. Bažnyčios projektą 1860 m. parengė karo inžinierius Konstantinas Suchodolskis, 1852–1861 m. dirbęs Vilniaus gubernijos statybos ir kelių komisijoje.

Dviejų bokštų trinavis, romantizmo bruožų turintis ir šiek tiek panašus į Jiezno bažnyčią pastatas iškilo ne ankstesnėje vietoje – miestelio rytų pakraštyje – Šv. Jurgio kalnelyje, o centre, trikampės aikštės šiaurės šone ir iš esmės pakeitė visą Punios kompoziciją, priartindamas ją prie tradicinės, pagal kurią svarbiausias pastatas beveik visada stovėjo funkciniu požiūriu reikšmingiausioje vietoje. Pagrindiniu fasadu bažnyčia buvo atkreipta jau į miestelį ir aikštę.

Pakeisti bažnyčios vietą, matyt, susidarė sąlygos gaisro metu sudegus (prie aikštės stovėjusiems) klebono jurisdikos pastatams. Manyta, jog bažnyčia buvo atkelta todėl, kad Nemunui ir Punelei ardant šlaitus kalva galėjo neatlaikyti naujojo pastato svorio. Bažnyčia iš esmės pakeitė Punios panoramą; padidėjo miestelio poveikis aplinkai.

Apie išdegusios Punios dalies atstatymą tikslesnių duomenų nėra; manyta, kad ji greitai atsikūrė.

1855–1858 m. „valdiškame Punios miestelyje“ surašyti 135 kiemai su 729 gyventojais. 1858 m. rinkosi 3 prekymečiai; į pirmąjį prekių atvežta už 2700 rb, parduota už 1544 rb, į kitus du atitinkamai – už 3040 ir 2257 rb, už 2700 ir 1900 rb.

1863 m. aktyvesnių sukilėlių veiksmų apylinkėje neužfiksuota. Tik 1863 m. birželio mėn. trumpai pasisukiojo iš Užnemunės atsikėlęs Povilo Suzino būrys.

Nurodoma, kad po 1863 m. sukilimo Punioje buvo apie 1000 gyventojų, iš jų 200 žydų ir 20 rusų, mūrinė bažnyčia ir medinė sinagoga, o 1866 m. – 139 namai ir 1056 gyventojai (202 žydai), tačiau detalus 1868 m. miestelio aprašymas rodo kiek kitus duomenis. Gyventojų iš viso buvo 964 (450 vyrų), iš jų 585 katalikai, 350 judėjų, 6 – stačiatikiai ir 3 mahometonai. Dvarininkų surašyta 14, dvasininkų – 1, atsargos kareivių – 12; miestelėnų – 372, valstiečių 562; nuolatinių gyventojų – 925, laikinų – 39; žemės ūkiu vertėsi 844, prekyba ir amatais – 120. Rinkosi 3 prekymečiai (birželio 20 d., liepos 25 d. ir rugpjūčio 24 d.), buvo 155 namai, 2 krautuvės, 7 smuklės; turgaus aikštė.

Miesteliui buvę priskirta 1478 dešimtinės 1800 kvadratinių sieksnių žemės. Mokyklai išlaikyti kasmet buvo duodama 229 rb.

1869 m. sudarytas Punios planas (matininkas P. Berelisovas?), kuriame užfiksuoti 159 sklypai, išsidėstę palei tris kelius abiejose Punelės pusėse. Du smailiu kampu suėję šiauriniame Punelės krante keliai – iš šiaurės rytų ir pietryčių – ties bažnyčia apribojo trikampę aikštę ir suformavo radialinį miesto planą. Trečiasis kelias – iš pietų – perėjęs per Punelės slėnį, taip pat įsijungė į aikštę, bet planui formuoti reikšmės beveik neturėjo. Be šių kelių, miestelio teritorijoje atlikusių pagrindinių gatvių vaidmenį, buvo dar viena gatvė, užbaigusi trikampį kvartalą miestelio centre, keli skersgatviai bei akligatviai. Pastatai, be bažnyčios, sinagogos ir dar vieno nežinomos paskirties statinio prie aikštės, pažymėti bendra statybos juosta, liudijusia, kurios gatvės apstatytos abipus, o kurios – tik vienoje pusėje.

Apie 1870–1872 m. Punioje nurodoma buvus 135 kiemus su 729 gyventojais, apie 1875 m. – 68 kiemus, apie 1885 m. – 758 žmones bažnyčią, sinagogą ir mokyklą, 1888 m. – 1304 gyventojus. Ankstesnius duomenis atitiko tik 1876–1878 m. prekymečių skaičius ir jų laikas.

1890 m. laukio akmenų tvora apjuostas šventorius. 1891–1892 m. suremontuota bažnyčia.

XIX a. pabaigoje – tautinio pakilimo laikotarpiu – draudžiamą lietuvišką spaudą Punios apylinkėje platino berankis atsargos kareivis Kajetonas Sviderskis. 1898 m. bažnyčioje giesmės buvo giedamos lenkiškai ir lietuviškai, o nuo 1900 m. klebonas kun. Paukštys „sulenkėjusioje parapijoje“ kas antrą sekmadienį lietuviškai sakė pamokslus. Kunigas caro žandarų, matyt, buvo sekamas, nes 1901 m. gruody padarius pas jį kratą rasta lietuviškų knygų.

1897 m. Punioje buvo 1133 gyventojai. 1899 m. pakeistos turgaus ir prekymečių dienos. Nurodoma, kad 1904 m. atidaryta pradinė mokykla, tad atrodytų, jog 1868 m. veikusi mokykla kažkuriuo laiku buvo uždrausta.

1903–1905 m. laikotarpiu miestelis degė, tačiau duomenų apie gaisro padarinius nėra,

1905–1906 m. Punioje gyvenę žemdirbiai „savo noru kraustėsi į vienkiemius. Jie buvo pasisamdę Vilniaus matininką Misevičių. Kai kas iš vargingesniųjų sklypus mieste pardavė“. 1908 m. konstatuota, kad bažnytkaimiu tapusiame miestelyje „yra kelios žydų aludės, sankrovėlės ir monopolinė“ …, o „galų – gale … miestelio ūkininkai susitarė ir visą žemę 56 valakų išdalijo kolonijomis. .. Puniškiams išėjus į viensėdžius, rodosi, visos nelaimės pašalintos“ …

XX a. pradžioje Punioje gyveno 47 žydų šeimos. Kaip ir anksčiau, rinkosi 3 prekymečiai.

Vokietijos karo žvalgybos duomenimis, prieš Pirmąjį pasaulinį karą Punioje buvo 1182 gyventojai („daug žydų“), kitais duomenimis, apie 1500 žmonių. Vokietijos kariuomenės generalinio štabo žemėlapyje prie miestelio pavadinimo nurodyti 165 kiemai (šeimos).

Miestelio schema šiame žemėlapyje beveik nesiskiria nuo 1869 m. plano, tik šiek tiek ryškiau pažymėtus antraeilės gatvės, aiškesnė jų sąveika su keliais, einančiais jų tąsoje į aplinką. Svarbiausias skirtumas – aikštėje susidaręs mažas kvadratas, kurio nebuvo 1869 m.; jis liudija apie prekybos ploto sumažinimą XIX a. antroje pusėje ar XX a. pradžioje.

Nėra tikslesnių žinių apie Punią Pirmojo pasaulinio karo metais ir vokiečių okupacijos laikotarpiu.

1918 m. vasario 16 d. paskelbus atkurtą Lietuvos Nepriklausomybę ir pradėjus formuoti Alytuje savos kariuomenės I pėstininkų pulką, 1918 m. gruodžio 24–25 d. į Punią agituoti savanorių buvo atvykęs poručikas A. Žemaitis. Netrukus miesteliui ėmė grėsti bolševikai. 1919 m. vasario 7 d. Raudonosios Armijos Pskovo (Lietuvių) divizijos 7-asis pulkas pasiekė Aukštadvarį, vasario 8 d. užėmė Stakliškes, vasario 9 d. – Jiezną; Petrovo rinktinė, priartėjusi prie Nemuno, vasario 11 d. paėmė Punią, tačiau po kelių dienų lietuvių dalinio buvo išvyta. Nurodoma, kad miestelį buvo užėmusi ir lenkų kariuomenė.

Pagal 1919 m. lapkričio 26 d. Apskričių sienų ir jų centrų įstatymą Punios valsčius priskirtas Alytaus apskričiai. 1923 m. miestelyje buvo 133 kiemai su 1005 gyventojais.

1922 m. Punioje veikė dvi karšyklos, 1925–1926 m. rinkosi 3 prekymečiai. Apie 1930 m. tebuvo 22 (?) mediniai vienaukščiai namai, 3 krautuvės, 2 aludės, brolių Senūtų garo malūnas su lentpjūve; gyveno 7 žydų šeimos; nuo 1928 m. veikė dviejų, nuo 1930 m. – trijų komplektų pradinė mokykla. 1930–1931 m. nurodyta manufaktūros parduotuvė, lentpjūvė, terpentino ir smalos dirbtuvė. Nors 1932 m. patvirtintas leidimas rinktis 3-ims prekymečiais, bet jų apyvarta kaskart mažėjo – stelbė Butrimonys, Alytus ir kiti geresnėje komunikaciniu požiūriu padėtyje buvę miesteliai.

Panaikinus Punios valsčių, Butrimonių valsčiui priklausęs ir bažnytkaimiu faktiškai virtęs Punios miestelis atrodė prastai. Sukrypę pastatai buvo centre – prie aikštės, lūšnos stovėjo ir piliakalnyje, kuris buvo arimas ir naikinamas: „… puniškis skerdžius … drąsiai įsikūrė piliakalnio viršūnėje“ ir jam „nedavė poilsio“.

1933 m. Punioje pradėti griauti gyvenvietės vaizdą gadinantys blogos būklės pastatai: iki 1936 m. keliolika jų nugriauta prie aikštės, Vilniaus ir Kauno gatvėse, piliakalnyje. 1963 m. buvo numatyta nugriauti ir prie aikštės stovėjusią gana apleistą originalią medinę sinagogą, tačiau žydai prašė atidėti griovimą, kol jų tautiečiai – vietos išeiviai Pietų Afrikoje, surinks ir atsiųs lėšų jai perstatyti. Griovimo terminas atidėtas iki 1939 m. balandžio 1 d., o nesulaukus finansinės paramos, prašyta leisti statyti sinagogą kitoje vietoje. Iš tikrųjų ji, „valdžiai reikalaujant, buvo pačių žydų nukelta“; anksčiau stovėjusi aikštėje, „kur dabar krautuvė“, atsidūrė „už kelio, prie pat žydų kapų („kur dabar internatas“). Taip, o ne tiesiogine prasme reikėtų vertinti nuorodą, kad sinagoga buvusi nugriauta.

1938 m. Punią pradėta šiek tiek tvarkyti. Išpirktas iš privataus asmens piliakalnis, paremontuoti jo šlaitai, numatyta įrengti turizmo stotį: 1938 m. sudarytas aikštės projektas (neaptiktas). 1936 m. pradėta statyti, o 1938 m. baigta dviaukštė mūrinė mokykla, kuri šiek tiek pakeitė bendrą miestelio vaizdą.

1939 m. Punios tvarkymo darbai buvo tęsiami. Joje tuo metu buvo apie 200 gyventojų, paštas, 3 krautuvės, 2 aludės. Nors oficialiai nurodoma vykus 3 prekymečius, bet į juos suvažiuodavo vos keliolika ar keliasdešimt ūkininkų.

1940 m. apsilankęs Punioje, S. Kolupaila konstatavo: „Gatvių išplanavimas rodo, kad seniau miesto būta daug didesnio“.

1940–1941 m. pirmosios sovietų okupacijos metu Punioje vyko analogiški visam kraštui procesai.

1941 m. naciams užėmus Lietuvą, buvo nužudyti Punios žydai: 1941 m. rugpjūty jie perkelti į Butrimonių getą, o 1941 m. rugsėjo 9 d. iš Alytaus atvykę 20 Hamano ypatingojo būrio kareivių sušaudė juos su kitais Klydžionių kaime apie 2 km nuo Butrimonių.

Prie Punios vokiečiai buvo įsirengę aerodromą. 1943 ar 1944 m. pradžioje „per pratimus vienas sviedinys iš lėktuvo netyčia pataikė į Ražanausko Valero, s. Petro, gyvenamą namą ir jį sudegino. Nukentėjusysis pasiskundė kariškajai vadovybei ir jam buvo leista pasiimti žydų sinagogą, kuri stovėjo be naudos“.

Raudonoji armija Punią užėmė 1944 m. liepos 14 ar 15 d. pereinant frontui, didžioji dalis pastatų buvo sudeginta, bažnyčia apgriauta. Apie miestelio nuostolius iš dalies galima spręsti pagal Raudonosios armijos generalinio štabo žemėlapyje užfiksuotą jo plano schemą, kurioje (anksčiau užstatytoje teritorijoje) tepažymėta vos keliolika sodybų. Buvo išlikęs ir aikštėje susidaręs kvartalas.

Pokariu vykusios rezistencinės kovos miestelio apylinkėje buvo ne tokios aktyvios, nes partizanų veiklai palankesnės sąlygos buvo kairiajame Nemuno krante – Punios giroje ir apylinkėje. Ir vis dėlto 1945 m. kovo 15 d. partizanai puolė miestelį. 1946–1952 m. prie jo taip pat įvyko keletas susirėmimų. Nei 1946, nei 1949 ir 1951 m. NKVD kariuomenės įgulos Punioje nebuvo. Tačiau stribų grupė po 1949 m. balandžio 1 d. tikriausiai buvusi suformuota.

Nepaisant nepalankių sąlygų, 1944 m. atsikūrė ir iki 1949 m. veikė progimnazija (vėliau septynmetė, nuo 1954 m. – aštuonmetė mokykla); įsteigta biblioteka, 1950 m. – ambulatorija. Apie 1950 m. įkurtas kolūkis, o pertvarkius respublikos administracinę sistemą – ir apylinkės centras.

1952–1955 m. suremontuota bažnyčia.

1959 m. nurodyta miestelyje buvus 938 gyventojus; nuo 1955 m. veikė vidurinė mokykla. 1960 m. piliakalnis ir Punelės slėnio dalis paskelbta landšaftiniu istoriniu draustiniu.

1970 m. surašytas 871, o 1979 m. – 758 gyventojai.

1995 m. ištyrinėjus Punią (archit. R. Jurgilas) nustatyta, kad nepaisant praradimų joje liko kai kurių kultūros paveldo požiūriu vertingų elementų. Pagal tyrimų rezultatus pasiūlyta suteikti Puniai savivaldybių reikšmės kultūros vertybės statusą; nustatytos vertingos teritorijos ribos, saugotini plano ir užsakymo elementai.

Parengta pagal:
Algimantas Miškinis. Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės, II tomas. Rytų Lietuvos miestai ir miesteliai, I knyga. Vilnius, 2002.

 

Projektą „Dzūkijos istorija interneto puslapiuose“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

Komentuokite


Lankomumo statistika
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas