Paieška
*Įsigykite knygų
  • knygų įsigijimas
Draugai
  • Antrasis pasaulinis
  • Grenadierius
  • Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyrius
  • Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga
  • Lietuvos sąjūdis
  • Nepriklausomybės gynėjų sąjunga
  • Pomėgis
  • Projektas
  • Rytų frontas
  • Tauta ir tėvynė
Rekomenduojame
  • „Lietuvių namai“ Seinuose
  • Asmeninis treneris
  • Dainavos gidas
  • Genealogija
  • Karinė apranga
  • Karštas komentaras
  • Lietuvos lokaliniai tyrimaI
  • Miroda
  • Obelių paminklas
  • Renginiai Alytuje
  • Sena.lt
  • Stovyklavietės
Vieta Jūsų reklamai
  • reklama
Archyvai

Henrikas Lizdenis – Dzūkijos istorijos puoselėtojas

Šarūnas Šimkevičius

Henrikas Lizdenis

Henrikas Lizdenis gimė 1927 metais Mažeikių apskrityje, Sedos mieste tarnautojų šeimoje: tėvas buvo buhalteris, o motina mokytoja. Pradinę mokyklą ir gimnaziją Henrikas lankė Mažeikiuose, o nuo 1946 metų dirbo pedagoginį darbą Buknaičių pradinėje mokykloje, Žemalės progimnazijoje ir Karpėnų septynmetėje mokykloje. 1950 metais įstojo į Klaipėdos mokytojų institutą, kur kartu dirbo pedagogikos kabineto vyresniuoju laborantu ir dėstė istoriją Klaipėdos muzikos mokykloje. 1951 metais mokytojų institutą baigė ir buvo paskirtas Varėnos rajono liaudies švietimo skyriaus mokyklų inspektoriumi. 1953 metais, ryšium su atlyginimo, aukštojo mokslo neturintiems inspektoriams, pertvarkymu, perėjo dirbti į Varėnos miesto vidurinę ir miesto darbo jaunimo vidurinę mokyklą. Dirbdamas inspektoriumi, o vėliau – mokytoju, kartu dėstė politinę ir ekonominę geografiją vakarinėje partinėje mokykloje prie Lietuvos komunistų partijos Varėnos rajono komiteto. 1953 metais įstojo į Vilniaus pedagoginio instituto neakivaizdinio skyriaus istorijos fakultetą, kurį 1956 metais baigė ir gavo vidurinės mokyklos istorijos mokytojo kvalifikacinį diplomą.

Varėnoje H. Lizdenis užsikrėtė istorijos liga ir pradėjo rinkti senienas. Gal tam padarė įtaką bendravimas su lenkų okupuoto krašto žmonėmis, išlaikiusiais lietuvybę. Pats H. Lizdenis savo pomėgio atsiradimą linkęs paaiškinti tuo, kad dirbdamas Varėnos vakarinėje mokykloje turėjęs daug laisvo laiko. 1953 metais jis įkūrė Varėnos rajono muziejų. Iš savo lėšų išsinuomodavo namuką, kuriame kraudavo visokius daiktus, gautus kaimuose. Po kaimus važinėdavo su dviračiu, ant kurio rišdavo mažesnius daiktus. Kartais surinktus eksponatus pasidėdavo pas kokį žmogų, juk dviračiu nepriveši daug sunkių daiktų. Būdavo, kad žmonės atveždavo jam daiktus su vežimais. Vėliau, jau Alytuje, gaudavo sunkvežimį eksponatams vežti, buvo sukurtas rėmėjų tinklas, padėdavo ir mokyklose esantys kraštotyros būreliai. Henriko Lizdenio kolekcijoje buvo ir labai vertingų eksponatų – išskirčiau pergamentus su karalių autografais ir antspaudais. Tokia Henriko veikla neliko nepastebėta tiek spaudos, tiek ir tuometinių kultūrjėgėrių. Apie Lizdelį rašė „Tarybinis balsas“ (1956 m., Nr. 61), „Tarybinis mokytojas“ (1956 m., Nr. 32), „Švyturys“ (1956 09 16), „Tiesa“ (1957 m., Nr. 45).1957 metais kultūros ministerijos pakviestas H. Lizdelis savo asmeninį muziejų sujungė su Alytaus kraštotyros muziejumi ir buvo paskirtas jo direktoriumi. Kartu dirbo ir Alytaus 3-čioje vidurinėje mokykloje, kur dėstė istoriją. 1957 metais vykdomojo komiteto sprendimu jam paskirtas sklypas individualaus namo statybai.

Kaip pasikeitė Alytaus kraštotyros muziejus pradėjus vadovauti Henrikui Lizdeniui? Visų pirma, eksponatų skaičius padidėjo nuo juokingai mažo 635 iki truputį solidesnio 6507. Palaipsniui gausėjo ir lankytojų skaičius. 1962 metais muziejaus ekspoziciją aplankė 14784 žmonės, nors salė buvo atidaryta tik 235 dienas. H. Lizdenis dėjo daug pastangų, kad iš muziejaus popieriuje atsirastų realus muziejus su nuolatine ekspozicija. Jo aktyvus dalyvavimas kultūrinėje veikloje ir sugebėjimas į šią veiklą įtraukti kuo daugiau žmonių žavėjo aplinkinius bei atnešė teigiamų rezultatų. 1958 metais muziejuje dirbo iš viso 4 žmonės.

Išskirčiau keletą H. Lizdenio muziejinės veiklos sričių. Visų pirma – eksponatų rinkimas. 1958 metais padarytos 42 tiriamosios – renkamosios išvykos Dzūkijoje. H. Lizdenis buvo vienas organizacinio komiteto narių, steigusių Lietuvos kraštotyros draugiją 1961 metais, vadovavo šios draugijos Alytaus skyriui. Jo iniciatyva Alytaus mokyklose, įmonėse ir įstaigose buvo steigiami kraštotyrininkų būreliai. Taip H. Lizdenis sukūrė muziejaus rėmėjų tinklą, sužinodavo apie esamus eksponatus.

Taip pat išskirtina edukacinė veikla. H. Lizdenis buvo pedagogas, taigi užsiėmė tuo ir muziejuje. Būdamas labai iškalbus, mokantis bendrauti, pasiekė ir šioje srityje gerų rezultatų. Bendraudavo ne tik su jaunimu, bet ir su mokytojais, skaitydavo jiems paskaitas, rengdavo ekskursijas. Tokia veikla nelikdavo nepastebėta, nes jo vadovaujami moksleiviai laimėdavo įvairius apdovanojimus už savo veiklą. Gal ne veltui ant keleto tokių garbės raštų kitoje pusėje jis būdavo užrašęs tokį prierašą savo ranka: „Ką muziejus būtų laimėjęs, jei ne mano […].

Paminėčiau ir H. Lizdenio archeologinę veiklą. Archeologija jis labai domėjosi ir vykdė visą eilę kasinėjimų, kuriuos pagonuoti ir uniformuoti archeologai dažniausiai įvardija kaip mėgėjiškus. Jau 1958 metais kasinėta Balkasodyje ir Galintėnuose. Sekančiais metais archeologiniai darbai vykdyti Nemunaičio kaime, Luksnėnuose, taip pat tirti ir pilkapiai prie Alytaus sanatorijos. Jo parengta publikacija „Rudnios geležies liejykla“ buvo atspausdinta LTSR MA istorijos instituto leidinio „Iš lietuvių kultūros istorijos“ II tome. Dirbti ir paminklotvarkos darbai.

H. Lizdenio iniciatyva sutvarkyta Vinco Krėvės sodyba Subartonyse, Simono Konarskio dvaro pastatas, paremtas Merkinės muziejus.

Henrikas Lizdenis taip pat neatsiejamas nuo organizacinės muziejaus veiklos. Tai ir parodinė veikla, nes H. Lizdenis organizavo ne vieną parodą. Paminėtinos liaudies meistrų parodos: V. Remeikos, J. Baranauskienės, K. Baliukevičiaus, I. Kiaunės, V. Repečkos ir kitų. 1973 metais muziejus gavo patalpas J. Basanavičiaus gatvėje – čia buvo laikomi fondai, o ekspozicija dar liko senosiose patalpose kultūros namuose Dariaus ir Girėno g. 10. Taip pat dabartinių muziejaus patalpų gavimas – dalinai irgi H. Lizdenio nuopelnas. Nors galutiniai darbai buvo užbaigti jau vėliau – pasikeitus dar dviems muziejaus direktoriams. Jau 1958 metais H. Lizdenis pasisakė apie būtinybę statyti naują muziejaus pastatą

Henrikas Lizdenis palaikė gerus santykius su vietine valdžia, visus mokėdavo įtikinti savo darbo reikalingumu, taip gaudamas reikiamą paramą. Kad ir nedideliuose reikaluose. Julius Baublys, Alytaus rajono švietimo skyriaus vedėjas prisimena, kaip kartą pas jį atėjo Henrikas ir sako: – Duok mašiną, važiuoju Juozapo parsivežti. Iš pradžių švietimo skyriaus vedėjas nesuprato, kas ten per Juozapas, bet H. Lizdenis paaiškino. Gavo jis mašiną ir parsivežė tą Juozapą. Pasirodo, kad tai buvo liaudies skulptūra, stovėjusi prie Peršėkės upės.

Prie muziejaus buvo įkurta taryba, į kurią įtraukti LKP ir LLKJS rajonų komitetų, bei DŽDT vykdomojo komiteto atstovai, mokyklų, kultūros įstaigų, visuomenės atstovai ir muziejaus darbuotojai. Į ankstyviausią tarybą buvo įtraukta 17 asmenų: H. Lizdenis (muziejaus direktorius), A. Augustauskas (pionierių namų masinio darbo vadovas), J. Baublys (LKP RK politinio švietimo kabineto vadovas), V. Daraškevičius ( Alytaus I vid. m-los direktorius), F. Jasinskas (Alytaus kultūros namų instruktorius), M. Katinas (Alytaus miškų ūkio vyr, inžinierius), V. Karašauskas (LLK JS RK I sekretorius), K. Klimavičius (nusipelnęs mokytojas, pensininkas), A. Komičiūtė (Alytaus raj, kultūros skyriaus vedėja), Kvasas (Alytaus I vid. m-los mokytojas), A. Matutis (rašytojas), A. Narevičius („Komunistinio rytojaus“ literat. bendradarbis), A. Nekrašienė (Alytaus I vid. m-los mokytoja), J. Pakala (Alytaus rajono liaudies švietimo skyriaus inspektorius), V. Radavičius (DŽDT VK pirmininko pavaduotojas), J. Žilinskas (Alytaus kultūros rūmų direktorius), O. Žuklijūtė (muziejaus mokslinė bendradarbė).

Išskirtinės asmeninės savybės, kaip iškalbos menas, gabumas, darbštumas, užsispyrimas, drąsa, leido Henrikui Lizdeniui pasiekti tai, ką retas tesugeba, leido jam būti gerbiamu autoritetu tarp aplinkinių.

Gal ne veltui H. Lizdenis ne kartą tapo literatūros kūrinių herojumi. Poetas Anzelmas Matutis parašė eilėraštį apie jį:

„ – Aš galvoju, kad surinkti verta
Iš palėpių praeities šukes…
Tas akėčias, pūvančias prie vartų,
Tuos arklus, ir girnas, ir šakes…
 
Ir sukrauti praeitį muziejuj.
Lai visi pažvelgs ir pamatys,
Kokį sunkų kelią mes praėjom,
Kol nugrimzdo priespaudos naktis.“

Greičiausiai Henriką Lizdenį savo literatūriniu personažu pasirinko ir rašytojas Jurgis Kunčinas savo knygoje „Vainikas dzūkų sostinei“. Čia ką nors cituoti jau beprasmiška, reiktų skaityti viską, nes J. Kunčinas pasižymėjo nepaprastu pasakojimo meistriškumu. Priminsiu tik tiek, kad aprašoma istorija, kaip į muziejų pateko vienas renesansinis paveikslas. Taip pat J. Kunčinas aprašo ir muziejaus šaldytuvą. Man teko vartyti šios knygos rankraštį, spausdintą mašinėle, saugomą Alytaus kraštotyros muziejuje. Pirminiame variante aprašyta, kaip H. Lizdenis laikydavo šaldytuve degtinę. Tačiau vėliau J. Kunčinas šitą vietą ištaisęs savo ranka ir vietoje „degtinės“ įrašyta „alus“.

Dirbdamas Alytuje H. Lizdenis susipažino su žmonėmis, mėgstančiais išgerti. Taip pat muziejus gaudavo spirito eksponatams plauti. Aišku, kad tas spiritas buvo naudojamas ne tik eksponatams plauti, bet ir pagal savo tiesioginę paskirtį. Gal net per daug buvo gydomasi stipriaisiais gėrimais…

Po truputį šlijo ir darbo reikalai. H. Lizdenio ataskaitos darėsi vis trumpesnės ir lakoniškesnės, ypač lyginant su tomis, kai jis pradėjo savo darbą muziejuje. Akivaizdu, kad tam buvo ir techninių, objektyvių priežasčių, ką pastebėjo ir pats H. Lizdenis. 1976 metais jau teko visai uždaryti muziejaus ekspoziciją. Eksponatai buvo laikomi patalpose J. Basanavičiaus ir M. Margytės gatvėse. Vykdant patikrinimą, 1977 metais šios abejos patalpos buvo įvardytos kaip neparuoštos ir neatitinkančios keliamų reikalavimų. Savo direktoriavimo dvidešimtmečio Lizdeliui jau neteko švęsti muziejuje. 1976 metais jis buvo atleistas.

Vėlesniu laikotarpiu H. Lizdenis dirbo jau kitose srityse. Jis tvarkydavo elektros įrangą buvusiame Medvilnės kombinate ir remontuodavo televizorius. Galima pastebėti, kad šioje veikloje jis irgi pasiekė aukštų rezultatų, laimėjimų. Teko vartyti eilę garbės raštų, gautų už padarytus išradimus, patobulinimus. Akivaizdu, kad žmogus buvo įvairiapusiškai gabus, jei pasiekė gerų rezultatų net ir technikos srityje, pats būdamas humanitaras ir istorikas.

2002 metais, taigi jau po H. Lizdenio mirties, man kartu su kitais asmenimis teko periminėti jo biblioteką. Nors dabar žmonės jau praktiškai nerenka asmeninių bibliotekų, tačiau aš turėčiau vieną pastebėjimą. Dauguma bibliofilų pripažįsta tokią taisyklę, kuri sako – „parodyk man savo knygas, o aš pasakysiu, kas tu esi“. Jeigu man reikėtų šią taisyklę pritaikyti H. Lizdenio bibliotekai, tai akivaizdu, kad tai buvo mokslininko biblioteka. Ten beveik nebuvo menkaverčių knygų, palyginti nedaug grožinės literatūros. Stebuklų ten nebuvo, tačiau biblioteka palyginti nebloga ir dalykinio pobūdžio. Leidinius galima išskirti į tris pagrindines grupes: istorija, archeologija ir technika. H. Lizdenis taip pat kaupė ir įvairius asmeninio pobūdžio dokumentus. Dar vienas pastebėjimas apie biblioteką būtų tas, kad po 1988 metų, taigi iki 2001 metų jos savininkas praktiškai jau nepildė naujais leidiniais. Keletas Sąjūdžio laikraščių buvo, bet dauguma bibliotekos knygų surinkta iki 1988 metų. Gal jau nesidomėjo, gal neturėjo tam galimybių – bet čia jau tik versijos.

Komentuokite


Lankomumo statistika
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas