Paieška
*Įsigykite knygų
  • knygų įsigijimas
Draugai
  • Antrasis pasaulinis
  • Grenadierius
  • Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyrius
  • Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga
  • Lietuvos sąjūdis
  • Nepriklausomybės gynėjų sąjunga
  • Pomėgis
  • Projektas
  • Rytų frontas
  • Tauta ir tėvynė
Rekomenduojame
  • „Lietuvių namai“ Seinuose
  • Asmeninis treneris
  • Dainavos gidas
  • Genealogija
  • Karinė apranga
  • Karštas komentaras
  • Lietuvos lokaliniai tyrimaI
  • Miroda
  • Obelių paminklas
  • Renginiai Alytuje
  • Sena.lt
  • Stovyklavietės
Vieta Jūsų reklamai
  • reklama
Archyvai

Alovės lobio paslaptis

Viktoras Jencius-Butautas, Šeduva

Lietuvos valstybė turi ilgą istoriją, kuria gali pasigirti ne kiekviena tauta. Tačiau laiko tėkmė realius įvykius pavertė legendomis arba visai nugramzdino į užmarštį. Lietuviškų giminių, o kartu ir tautos istorija prarado vientisumą ir tik nuoseklūs istorikų darbai gali pašalinti politinių užsakymų apgaulingą vaizdą.

Tarybų Lietuvos enciklopedijoje (TLE) 1985 m. rašoma, kad Alovės lobį sudaro „XIV a. pabaigos – XV a. pr. sidabrinių lydinių ir monetų lobis rastas 1955 m. Alytaus r., Alovės apyl., prie buvusio dvaro rūmų. Buvo moliniame puode. Dalis pateko į LTSR ist. ir etn. muziejų. 5 Lietuvos pinigėliai su Vytimi vienoje ir Gedimino stulpais kitoje pusėje ir 56 Prahos grašiai, kaldinti Vaclovo IV laikais“. Nežinau, kaip buvo komentuojamas šis radinys, tačiau aišku viena, kad jo savininkui buvo brangūs tie lietuviški pinigai su kunigaikščių simboliais, tiek senieji čekiški grašiai, Vytauto galybės liudininkai. Rasti Lietuvoje lietuviškus, lenkiškus, švediškus pinigus nenuostabu, tačiau čekiškus ir dar tokius senus, tokiame užkampyje. Kas gi vis dėlto atvežė tuos čekiškus grašius į Alovę ir kieno jie buvo nuosavybė per amžius?

Alovėje XV a. buvo Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Vytauto pilis ir dvaras.

1793 m. balandžio 23 d. Didžiąją Alovę iš Igno ir Marijos Tyzenhauzų nupirko Jokūbas Kęstutis-Gediminas (Kiejstut-Giedymin). Apie dvaro savininką Jokūbą Kęstutį-Gediminą vietiniai gyventojai prisimena nedaug, žino, kad jis buvo Gedimino palikuonis ir kad kunigaikštis pastatė Alovės bažnyčią 1802 m. Koplyčios, nes tik jai statyti buvo gautas caro leidimas, pašventinimui buvo skirta Patynskio knygelė. Joje trumpai minimas Jokūbas Kęstutis-Gediminas, Poniatovskio Stanislovo Augusto karališkojo dvaro šambelionas (titulas suteiktas 1791 m.) Patynskis savo knygelėje rašo, kad Jokūbui Kęstučiui-Gediminui savo kilmės įrodinėti nereikia, už tai kalba jo pavardė, Vilniaus rūmai ir bokštai stovintys nuo Gedimino, Algirdo ir Vytauto laikų.

Nekyla abejonės, kad būtent jam, o vėliau jo palikuonims priklausė šitas lobis, kuris buvo užkastas po sovietų invazijos apie 1940 m. Paskutinieji lobio savininkai siekė jį apsaugoti nuo išgrobstymo. Dar šiandien yra išlikę paskutiniųjų Alovės dvaro savininkų palikuonys. Jie teigia, kad iki karo egzistavo pilnas Gediminų genealoginis medis.

Paralelės D. Malinausko biografijoje yra paslaptingos. Jo prosenelė buvo Anelė Kęstutaitė-Gediminaitė, minėto Jokūbo duktė. Neaišku, kodėl D. Malinauskas studijom pasirinko Taboros žemės ūkio akademiją, antra vertus kas siejo Lietuvą ir Čekiją per amžius.

Taboro miestas nuo XV a. garsėjo, kaip husitų judėjimo centras. Tik trumpai pažvelgus į tą laikotarpį, atgimsta Lietuvos galybės laikai ir jos žmonių šlovė. Juk Vytautas buvo Čekijos karaliumi. Po Čekiją klajojo Kęstučio sūnus Butautas, o jo anūkas Vaidutis mokėsi Bohemijoje, Prancūzijoje.

Ką apie senuosius laikus D. Malinauskui pasakojo filosofijos magistras, Vilniaus universiteto auklėtinis Bernardas Baltramiejus Kęstutis-Gediminas, Jokūbo sūnus, rodydamas senuosius lietuviškus ir čekiškus pinigus, telieka tik spėlioti. Žinoma tik viena, kad D. Malinauskas išaugo tikru Lietuvos patriotu ir buvo vertas savo protėvių.

Kęstučių-Gediminų giminė nebuvo aprašyta nei caro, nei Lietuvos laikais. Kas apie ją nebuvo žinoma, taip negalėčiau teigti. J. Basanavičius savo autobiografijoje mini Gediminus gyvenusius Bartnikų apylinkėse, kurių kapai iki Antrojo pasaulinio karo buvo Bartnikų bažnyčios šventoriuje. Karo metu nukentėjo tiek Bartnikų bažnyčia, tiek Gediminų laidojimo rūsiai. Mes dažnai kalbame apie J. Basanavičių, tačiau ir šiandien nesugebame atstatyti bažnyčios, kurioje jis buvo krikštytas.

J. Basanavičius dar iki Pirmojo pasaulinio karo yra lankęsis Jankovicų dvare pas D. Malinauską. Sunku patikėti, kad jam nebuvo žinoma Kęstučių-Gediminų istorija. Ji negalėjo jo nesudominti, nes jo žmona buvo čekė.

Reikia manyti, kad Kęstučių-Gediminų giminės istorijai aprašyti visais laikai atsirasdavo įvairiausių kliūčių.

Kaip ši pavardė buvo rašoma lietuviškai XIX a. pabaigoje, galima sužinoti iš 1889 m. „Varpo“. Ten yra rašoma, kad E. Volteris yra atlikęs archeologinius kasinėjimus „laukuose p. Keistuto-Gedimino“. Keista, bet LE išleista Bostone gan plačiai aptarusi Kęstučio vardą užmiršo paminėti šią giminę. Taigi Kiejstut-Giedymin giminė šiandien lietuviškai turėtų būti rašoma, kaip Kęstučių-Gediminų.

Lenkų istorikas J. Volfas irgi mini šią giminę ir teigia, kad pavardė ir herbas Vytis nurodo jos kilmę.

Vruskis teigia, kad tai sena lietuviška giminė, kurios pavardė buvo rašoma Giedymin, Gedmin ir vartojo priedelį prie pavardės (przydomek) Kiejstut.

Caro laikų bajorų knygose rašoma, kad ši giminė kildina savo iš Lietuvos kunigaikščių ir savo genealogiją veda per 400 metų.

Anot rusų enciklopedinio žinyno žinomos trys Gediminų bajorų giminės. Viena iš jų turėjo Vyties herbą ir kildino save nuo Gedimino Daukinto, gyvenusio XV a. pabaigoje.

Kitos dvi giminės turėjo kitus herbus. Lietuvoje žinoma Gediminų-Beržanskių-Klausučių giminė, turėjusi Gryfo herbą. Caras šiai giminei dar prieš karą sugrąžino kunigaikščių titulus (istorikai šios giminės kilmės įrodymus laiko nepakankamais).

Pagal bajorišką tradiciją priedėlis prie pravardės nurodo kilmę. Išeitų, kad Gediminai turėję Vyties herbą, turėtų būti Kęstučio palikuonys. Bet tam prieštarauja sovietinės istorijos teiginiai. Edvardas Gudavičius (LTE) rašo, kad su Mykolo Žygimantaičio mirtimi pasibaigė Kęstučio giminė.

Kad tai greičiausiai neatitinka realybės, pasiremsiu tokiais teiginiais: Vaidotas, vienas iš Kęstučio sūnų, laikomas kunigaikščių Krošinų protėviu. Ona Krošinaitė buvo Merkelio Giedraičio motina.

Kęstučio giminės genealogija yra ypač paini, daug prieštaravimų.

Žinoma, kad Kęstutis turėjo šešis sūnus, kai kurie autoriai nurodo septintuoju Vaišvilą.

Trumpai Kęstučių genealoginis medis būtų toks:

Kęstutis:

sūnūs Vaidotas, Patrikas, Butautas, Vytautas, Žygimantas, Tautvilas, Vaišvila

anūkai Mykolas (Žygimanto sūnus), Baltramiejus ir Vaidutis (Butauto sūnūs).

Kodėl Lietuvos istorikai užmiršo LDK Kęstučio anūkus, beje juos prisiminė lenkų istorikas Fijalekas.

Butauto palikuonių klausimas lieka neišspręstas iki šiol. Žinoma, kad 1381 VII 03 nuo LDK Kęstučio pabėgo Vaidutis, tai yra pasekė savo tėvo Butauto pėdomis. Fijalekas teigia, kad Vaidučio krikšto vardas buvo Jonas ir buvo tituluojamas, Drohičino kunigaikščiu. 1401 m. Vaidutis tampa antruoju Krokuvos universiteto rektoriumi. „A. Šapoka Prahos imatrikuliacinėse knygose sudaro įrašytą 1379 m. Baltramiejų, Kęstutį (Bartholomeus Keynstot). A. Šapoka teigia, kad galima būtų spėti Baltramiejų buvus tą patį Kęstučio sūnaitį…“ tai yra Vaidutį. Su šiuo spėjimu galima sutikti tik iš dalies, nes tokiam teiginiui prieštarauja datos (?) ir vardai. A. Šapokos surastas Baltramiejus Kęstutis, greičiausiai buvo netapus Vaidučiui asmuo, bet jo brolis.

XIV a. pabaigoje ir XV a. pradžioje galima įžvelgti Kęstučio palikuonių orientaciją į Vakarų kultūrą. Tų laikų kultūrinio Lietuvos ir Lenkijos bendravimo simboliu yra laikomas antrasis Krokuvos universiteto rektorius Drohičino kunigaikštis Jonas, spėjamas Kęstučio sūnaitis, Butauto sūnus.

Iš to kas pasakyta išeitų, kad Vytauto palaikų problema D. Malinauskui galėjo asocijuotis su giminės istorija. Bartnikų gyventojai prisimena Gediminus tik kaip Vytauto Didžiojo giminaičius. Tolimesnis šio klausimo nagrinėjimas daug naujo atskleistų Lietuvos ir Čekijos istorijoje.

„Voruta“, 1995 m. sausio 21–31 d., Nr. 4, p. 3.

Komentuokite


Lankomumo statistika
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas