Paieška
*Įsigykite knygų
  • knygų įsigijimas
Draugai
  • Antrasis pasaulinis
  • Grenadierius
  • Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyrius
  • Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga
  • Lietuvos sąjūdis
  • Nepriklausomybės gynėjų sąjunga
  • Pomėgis
  • Projektas
  • Rytų frontas
  • Tauta ir tėvynė
Rekomenduojame
  • „Lietuvių namai“ Seinuose
  • Asmeninis treneris
  • Dainavos gidas
  • Genealogija
  • Karinė apranga
  • Karštas komentaras
  • Lietuvos lokaliniai tyrimaI
  • Miroda
  • Obelių paminklas
  • Renginiai Alytuje
  • Sena.lt
  • Stovyklavietės
Vieta Jūsų reklamai
  • reklama
Archyvai

Varėnos kautynes atsiminus

Ats. ltn. Vincas Tiknys

3 pėst. D. L. K. Vytauto pulkas, kuriame aš tarnavau, 1920 m. rugsėjo mėn. iš Suvalkų fronto buvo pasiųstas pagelbėti 1 pėst. pulkui, kuris tuo metu kovėsi su lenkais ties Varėna.

Rugsėjo 30 d. pavakare pulkas pasiekė Daugų dvarą, esantį prie didelio Daugų ežero, ir čia sustojo poilsio. Pulko vadas mjr. Gricius pranešė, kad čia pulkas ilsėsis keletą dienų ir įsakė kuopų vadams sutvarkyti kuopas. Kuopų vadai, padedant kuopų jaunesniesiems karininkams, nebodami nuovargio, pradėjo tvarkyti kuopas. Kuopose užvirė darbas: dirbo siuvamos mašinos, tauškėjo kurpių plaktukai ir skambėjo priekalai. Stovykloje darbas virė iki vėlyvo vakaro.

Baigęs darbą apie 2 val. aš su savo draugu, 1 kulk. kuopos vadu vyr. ltn. Adomoniu, nuėjome gulti. Sugulėm į vieną lovą. Nors iš žygio buvau pavargęs, tačiau miegas neima. Stengiausi užmigti, bet mano draugo nemiga, gilūs atsidūsėjimai tam trukdė. Prieš aušrą užmigau. Auštant, mane iš miego pažadino telefono skambutis iš gretimojo kambario, kuriame ilsėjosi pulko vadas. Dar keletas skambučių, kambaryje pasigirdo žingsniai ir balsas „klausau“; aš sulaikiau kvėpavimą ir stengiausi nugirsti pulko vado pasikalbėjimą. Iš pasikalbėjimo supratau, kad pulkas greitai turi išeiti, kur – nenugirdau.

Maždaug po 20 min. į kambarį įėjo pulko vadas ir kreipdamasis į čia gulinčius karininkus tarė: „ponai karininkai, prašau kelti, turime greitai išvykti“. Kur – nepasakė. Vadas išėjo. Karininkai, lyg nenorėdami, vienas kito iš miego pažadinti, tylomis pradėjo rengtis. Vyr. ltn. Adomonis, lipdamas iš lovos, taip sunkiai atsiduso, kad net visi karininkai atkreipė į jį dėmesį, bet niekas nieko nesakė. Aš greitai apsirengiau, sutvarkiau savo daiktus ir išvykau į kuopą.

Kuopą radau besikeliančią. Kareiviai patylomis rengėsi, nepratardami vienas į kitą nei žodžio. Rytuose jau švito. Stovykla atgijo. Kareiviai vikriai bėginėjo tvarkydami ginklus, produktus, ar kitą turtą. Vieni iš karininkų prižiūrėjo pakrovimą, o kiti kieme apie ką tai šnekučiavo. Laikas bėgo, jau ir saulutė patekėjo. Greitai buvo duota kava. Papusryčiavus, apie 7 val. ryto, pulkas apleido stovyklą ir ištraukė Varėnos kryptimi. Tai buvo spalių 1 d.

Diena buvo graži ir šilta. Pulkas traukė palengva keliu, sukeldamas debesis dulkių. Drauge su pulku važiavo ir 3-ji lauko baterija. Priešaky pulko ant bėro, gana judraus žirgo jojo pulko vadas. Iš veido galima buvo išskaityti didelį vidujinį pergyvenimą. Šalia pulko vado jojo pulko adjutantas. Jisai taip pat buvo susijaudinęs, matyti, pulko vado vidujiniu pergyvenimu ir viskuo stengdavosi jam padėti.

Žygyje aš iš savo bataliono vado, kpt. Svilo, sužinojau, kad 1 pėst. pulkas ties Varėna yra sumuštas, kad šarvuotas traukinys „Gediminas“ pateko lenkams, ir kad mūsų pulkas eina sulaikyti priešo veržimosi pirmyn.

Kelias, kuriuo pulkas žygiavo, nors buvo paprastas, bet dėl gražaus oro buvo sausas ir žygiui nei kiek netrukdė. Štai jau netoli Varėna. Girdisi kulkosvaidžių ir šautuvų šūviai. Dar valanda žygio ir pulkas sustojo. Pulko vadui įsakius, į apsaugą buvo išsiųsta dar viena kuopa. Apsaugai nuėjus atitinkamą distanciją, pulkas žygiavo toliau. Dabar tiek karininkai, tiek kareiviai suprato, kur pulkas eina ir visų veiduose galima buvo matyti didelį rimtumą bei susikaupimą. Kelyje sutikome keletą besitraukiančių 1-ojo pėst. pulko kareivių, iš kurių sužinojome, kad pulko dalys, neišlaikydamos lenkų spaudimo, traukiasi atgal ir kad lenkų kariuomenė jau Varėnoje. Dar pusvalandis žygio, ir pulkas pasiekęs 130 aukštumą, 5 km atstume nuo Varėnos, sustojo prie Alytaus – Varėnos geležinkelio. Saulė jau leidosi į mišką, nušviesdama jį savo auksiniais spinduliais ir mus lyg paskutinį kartą atsisveikindama.

Kulkosvaidžiai ir šautuvai be perstojo tarškėjo. Batalionai buvo atitraukti į saugesnes vietas. Kadangi geležinkelio bėgiai nuo Varėnos link Alytaus buvo nesugandinti, tai pulkas greitai sugadino apie 50–60 m bėgių, tuo apsisaugodamas nuo šarvuoto traukinio netikėto užpuolimo.

Apie 22 val. iš mūsų žvalgų sužinojome, kad lenkai įsitvirtina, ir, matyti, laukia mūsų puolimo. Kokios buvo lenkų jėgos nenustatyta, tačiau buvo spėjama, kad ne mažiau divizijos.

Laikas greitai bėgo. Jau 23 val. nutarėme vakarieniauti. Suradę patogesnę vietą pakrūmėje susėdome. Netrukus prieš mus stovėjo keletas konservų dėžučių ir litras degtinės. Vakarienė praėjo geroj nuotaikoj, tik vienas vyr. ltn. Adomonis buvo nusiminęs ir degtinės visai neragavo. Po vakarienės nutariau pasilsėti. Pasirinkęs patogesnę vietą ant griovio kranto atsiguliau ir stengiausi užmigti, bet dažni šautuvų šūviai nedavė sumerkti akių.

Negalėdamas užmigti, atsikėlęs nuėjau pas bataliono karininkus. Pasirodė, kad ir jie nemiegojo, o susėdę į ratą šnekučiavo apie ryt dienos kautynes ir šarvuotojo traukinio „Gediminas“ žuvimą. Pasiklausęs karininkų kalbų, nuėjau į kuopą. Kuopa buvo visi netoli. Slinkdamas tamsumoj, prie kuopos išgirdau dviejų kareivių pasikalbėjimą: „nepaspėjau parašyti į namus atsisveikinimo laišką, man rodos, kad aš iš šio mūšio nebegrįšiu“. Kurios kuopos tie kareiviai buvo ir kas su jais per kautynes atsitiko – nežinau. Nenorėdamas nutraukti pasikalbėjimą, aš nuėjau link kuopos. Kuopą radau nemiegančią. Man paklausius, kodėl nemiega, visi kaip viena atsakė, kad nesimiega. Kareivių nuotaika buvo nebloga. Šiek tiek su kareiviais pasikalbėjęs, grįžau atgal. Buvo apie 2 val. ryto. Šūviai vis nenutilo. Apie 3 val. 25 min. du raiti žvalgai iš divizijos štabo pulko vadui įteikė įsakymą. Greitai buvo sušaukti batalionų vadai. Už pusvalandžio grįžo mūsų bataliono vadas ir sukvietęs kuopų vadus paaiškino batalionui uždavinį.

Mūsų batalionas 5 val. turėjo pradėti pulti iš Ežeriekų km. ir išmušti įsitvirtinusį priešą iš magazinų; antras batalionas tuo pat laiku turėjo pradėti pulti geležinkelio kryptimi link Varėnos; dar kairiau veikė 1 pėst. pulko daliniai. Laiko buvo visai mažai. Aš tik spėjau kuopai paaiškinti uždavinį, nes tuojau reikėjo pradėti jį vykdyti.

Paėjus su kuopa geroką galą, raitas mane pasivijo II bataliono vadas vyr. ltn. Šostakas ir spausdamas ranką palinkėjo man gauti geležinį arba medinį kryžių. Tą patį ir aš jam palinkėjau.

Rytuose švito. Batalionui tik įėjus į Ežeriekų km., iš lenkų pusės pasigirdo artilerijos šūviai, vienas paskui kito nušvilpė sviediniai ir priešakyje sprogo. Tai buvo šrapneliai, kuriais lenkai pasveikino mūsų ankstyvą rytą.

Sužeistų nebuvo. Apklausinėjant Ežeriekų km. gyventojus, paaiškėjo, kad kaime per naktį buvo lenkų sargyba iš 7 žmonių ir tik mums ateinant lenkai pasitraukė.

Lygiai 5 val. batalionas išėjo iš Ežeriekų km. ir išsiskleidęs grandinėn per artilerijos šaudyklą nutraukė link magazinų. Aš su savo kuopos I būriu ir viena kulkosvaidžių grandimi sustojau 136 aukštumoje, nes turėjau dengti batalioną nuo puolimo pro Glėbo ežerą iš užpakalio. Nurodęs kareiviams kur apsikasti, pats nuėjau į tvarstyklą Ežeriekų km. Ten man esant, mūsų bataliono sanitarai atnešė sužeistą 1 pėst. pulko kareivį, peršautą per krūtinę. Man paklausus, kada tapo sužeistas, papasakojo, kad jį sužeidė prieš dvejetą dienų, ir, mūsiškiams pasitraukus, jisai pasiliko kautynių lauke. Užėję lenkai jo nepastebėjo ir taip dvi paras neperištas, be valgio ir gėrimo, išgulėjęs lauke. Iš pradžių, kol turėjęs jėgų, šaukė, bet ant šauksmo niekas neatėjęs. Vėliau nuo kraujo nutekėjimo ir skausmų apsilpęs ir nebegalėjęs išrėkti. Dienos buvusios karštos, kas dar daugiau padidino kančias. Iš karščio taip norėjęs gerti, kad net liežuvis ir lūpos sutrūkinėjo. Prašęs Dievą, kad pasiųstų lietų, bet jo prašymas likęs neišklausytas. Vėliau verkęs ir ašaromis vilgęs lūpas, bet vėliau ir verkti nebegalėjęs, o mirti tokios jaunystėj, o ypač priešo pusėje ir tėvams nežinant labai bijojęs.

Grįžęs iš tvarstyklos prie būrio, radau baigiant kasti apkasą. Nuo 136 aukštumos iš kaimo buvo aiškiai matyti visas kautynių laukas, taigi aš per žiūroną sekiau bataliono judesį.

Jau buvo šviesu ir gerai buvo matyti, kaip batalionui prisiartinus prie magazinų – kepyklų, lenkai paleido smarkią ugnį iš įvairių ginklų. Tuo pačiu atsakė ir mūsiškiai. Užvirė smarki kova. Lenkai neišlaikė mūsų puolimo, apleido įtvirtintas vietas ir pasitraukė, bet greitai susilaukė pagalbos. Kiek pamenu berods 205 pėst. pulko, mūsų batalioną pradėjo supti iš dešiniojo sparno, dėl ko batalionas buvo priverstas trauktis atgal. Lenkai iš šautuvų ir kulkosvaidžių palydėjo besitraukiantį batalioną. Atsitraukus batalionui į Ežeriekų km., apie 14 val. atlėkė mūsų viena lėktuvų eskadrilė ir pradėjo iš kulkosvaidžių šaudyti lenkų kariuomenės dalis, esančias Varėnoje. Vėliau vienas lėktuvas atsiskyręs nuo eskadrilės staiga ties Varėnos stotimi nusileido žemyn ir daugiau nepakilo. Čia žuvo lakūnas ltn. Kumpis, o žvalgas buvo sunkiai sužeistas: sulaužyta krūtinė ir šonkauliai.

Ežeriekų km. batalionas laukė įsakymo pulti Varėną kita kryptimi, bet pasirodžius apie 15 val. lenkų kariuomenės dalims žygio voroje ties Glėbo ežeru, pakeitė uždavinį, nes batalionas turėjo išsiskleisti į kautynių tvarką ir sulaikyti priešo veržimąsi pirmyn. Žygio voroje ėjęs vienas lenkų batalionas buvo prisileistas prie mūsų apkasų apie 500 m ir vėliau atidaryta smarki šautuvų ir kulkosvaidžių ugnis. Lenkų batalionas priverstas buvo sugulti ant lygaus lauko. Mūsiškiai ilgai šaudė į tą gulintį lenkų batalioną, bet iš jų pusės jokių šūvių nebuvo. Po valandos lenkams atėjo pagalba, be to pradėjo šaudyti iš mūsų paimtas šarvuotas traukinys „Gediminas“. Mūsų bataliono 3 kuopa, kuriai vadovavo kpt. Dumčius, neišlaikė smarkios artilerijos ugnies ir, apleidusi apkasus, pasitraukė. Artilerijos ugnis, ypač iš šarvuoto traukinio, buvo tokia taikli, kad net užvertė mūsų apkasus žemėmis.

Per kautynes vienas iš kareivių (vėliau paaiškėjo, kad tai buvo vyr. ltn. Adomonio brolis), kuris buvo pasiųstas su pranešimu pas bataliono vadą, kpt. Svilą, grįžęs man pranešė, kad nurodytoj vietoj bataliono vado neradęs ir pranešimo neįteikęs, be to, pranešė, kad jo brolis esąs netoli sunkiai sužeistas. Kadangi buvo smarkiai kaujamasi, tai man nė į galvą neatėjo mintis paklausti, kas per vienas jo brolis ir kur guli sužeistas. Aš pasiunčiau dar keletą kareivių su pranešimais pas bataliono vadą, prašydamas nurodyti ką daryti, nes 3 kuopa iš kautynių pasitraukė ir kairysis sparnas liko atviras. Kareiviai grįždavo atgal, nesuradę bataliono vado. Jau temo. 3-čiai kuopai atsitraukus, man grėsė pavojus būti apsuptam, todėl, susitaręs su 2 kuopos vadu vyr. ltn. Ugniaskiu, nutarėme atsitraukti.

Jau buvo apie 22 val. Šaudymas pamažu pradėjo aprimti. Palikdami apkasuose apsaugai po keletą kareivių, pradėjome trauktis į Ežeriekų km., o iš čia per laukus be jokio kelio traukėmės link Martinavo dvaro, kur buvo sustojęs pulko štabas. Naktis buvo nepaprastai tamsi. Tamsa vargino mums atsitraukti, nes dažnai nukrypdavome į šoną, taigi teko nemažai paklaidžioti po nežinomus laukus, kol vėl susiorientuodavome. Kareiviai jau dvi naktys be miego, be to, iš kautynių, taigi tiek buvo nuvargę, kad eidami užmigdavo ir pargriūdavę ant žemės miegodavo. Drauge su savimi nešėme vieną sunkiai sužeistą kareivį ir du sunkiuosius kulkosvaidžius. Matydami, kad kareivis visai silpnas ir patys nebeturėdami jėgų toliau nešti, sužeistąjį paliko pas miško sargą, o patys nutraukėme link Martinavo dvaro. Netoli dvaro kareiviai galutinai neteko jėgų ir atsisakė nešti kulkosvaidžius ir šaudmenis. Kulkosvaidžiams vežimėlių nebuvo. Liko tik viena išeitis: patiems karininkams nešti kulkosvaidžius ir šaudmenis.

Besitraukiant prie manęs priėjo kareivis ir paklausė: „Kodėl, pone vade, mano brolį nepasiėmėt iš mūšio lauko“. Aš paklausiau kareivio, o kas jo brolis ir kur liko. Pastarasis atsakė, kad jo brolis esąs 1 kulkosvaidžių kuopos vadas vyr. ltn. Adomonis ir jis grįždamas nuo bataliono vado su pranešimu radęs netoli mūsų apkasų sunkiai sužeistą, bet kadangi turėjo greitai grįžti pas mane ir pranešti, jog neįteikė bataliono vadui mano pranešimo, tad nieko jam negalėjęs padėti ir apie tą įvykį pranešęs man, bet aš į tai nieko neatsakęs.

Tik dabar aš prisiminiau, kad man šis kareivis pasakojo apie kokį tai sužeistąjį, bet per kautynes į tai nekreipiau dėmesio.

Atėjęs į Martinavo dvarą, radau savo bataliono vadą, kuriam pranešiau, kad vyr. ltn. Adomaitį palikome sužeistą lauke ties Ežeriekų kaimu netoli 136 aukštumos, kurią, kaip manau, bus užėmę lenkai. Iš savo bataliono vado sužinojau, kad žuvo vyr. ltn. Šostakas. Bataliono vado Šostako žuvimu aš buvau labai sujaudintas ir, kaip vaikas, pradėjau verkti. Tai buvo vienas iš geriausių mano draugų.

Nuovargis ir miegas tiek slėgė, kad nepajutau kaip kėdėje užmigau. Apie 7 val. ryto pabudau. Pabudęs pastebėjau, kad karininkai vaikštinėjo po kambarį susirūpinę ir tyliai kalbėjo apie žuvusius. Nuotaika, matyti, buvo labai prislėgta. Vėliau kpt. Krikščiūnas dar su vienu karininku išvyko pas lenkus parlamentieriais išgauti Adomonio kūną. Už dvejeto valandų atvežė jo lavoną. Kūnas buvo smarkiai sužalotas: kairioji koja per kelią buvo visai nukirsta ir laikėsi tik ant gyslų, keletą šrapnelių kulkų buvo pataikę į veidą ir krūtinę. Be to, drauge su velioniu atnešė lenkų padovanotą vainiką, nupintą iš ąžuolo lapų, kiek pamenu, su užrašu lenkų kalba. „Didvyriškai žuvusiam Lietuvos karžygiui“. Velionis drauge su kitais žuvusiais buvo paguldytas dvaro daržinėje.

Negaliu aprašyti tą įspūdį, kurį aš tada pergyvenau, kai užėjęs į dvaro daržinę radau suguldytus vienoje eilėje vyr. ltn. Šostaką, vyr. ltn. Adomonį, vyr. pusk. Gagelą ir keletą eilinių kareivių. Jų veidai buvo išblyškę ir atviromis akimis, regis, stačiai žiūrėjo į mane, tik prašydami atkeršyti lenkams už išplėštą jų gyvybę. Man norėjosi į juos ką tai pratarti, bet negalėjau žodžio ištarti, nes gerklė buvo lyg replėmis suspausta. Ilgai aš į juos žiūrėjau. Kas dėjosi aplink mane, nieko nemačiau. Vėliau lyg iš miego prabudęs, pastebėjau, kad šalia manęs klūpoja ltn. Karvelis, ir visu susikaupimu žiūri į žuvusius. Gal ilgai ir aš būčiau likęs prie žuvusiųjų, tik netoliese staigus artilerijos sviedinių sprogimas privertė mane išeiti.

Lenkai, pašaudę apie pusvalandį, nutilo. Visame fronte buvo ramu. Tai buvo 1920 m. spalių 4 d. 10 val.

„Karo archyvas“, 1938 m., t. 9, p. 234–238.

Komentuokite


Lankomumo statistika
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas