Paieška
*Įsigykite knygų
  • knygų įsigijimas
Draugai
  • Antrasis pasaulinis
  • Grenadierius
  • Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyrius
  • Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga
  • Lietuvos sąjūdis
  • Nepriklausomybės gynėjų sąjunga
  • Pomėgis
  • Projektas
  • Rytų frontas
  • Tauta ir tėvynė
Rekomenduojame
  • „Lietuvių namai“ Seinuose
  • Asmeninis treneris
  • Dainavos gidas
  • Genealogija
  • Karinė apranga
  • Karštas komentaras
  • Lietuvos lokaliniai tyrimaI
  • Miroda
  • Obelių paminklas
  • Renginiai Alytuje
  • Sena.lt
  • Stovyklavietės
Vieta Jūsų reklamai
  • reklama
Archyvai

„Jazdos Tataraskos“ siautėjimai

Jonas Miškinis

Vokiečiams besitraukiant iš rytų, Lenkijoje ir Gudijoje ėmė kurtis pilsudskininkų interventų formacijos. Jas sudarė daugiausia lenkų dvarininkų vaikai. Jiems paramą teikė dvarininkai, lenkų kunigai ir smulkūs šlėktelės. Lietuvos pietuose veikė dar „Strzelcy Nadniemenscy“ ir „Jazda Tatarska“. Pastarieji junginiai pasižymėjo ypatingu plėšikavimu ir žiaurumu. Mat, „Jazda Tatarska“ buvo susiorganizavus iš dvarų lenkiškų ponaičių ir jų bernų. Jie puldavo miestelius, vykdavo pogromus prieš žydus, plėšdavo lietuviškus kaimus, bet draugiškai elgėsi su dvarininkais ir sulenkėjusiais bajorėliais (šlėktomis).

1919 m. balandžio 20 d. parvažiavau į namus praleisti Velykų atostogų. Mūsų name veikė pradžios mokykla, kurią buvo įsteigę prof. T. Ivanauskas ir jo žmona Honorata. Vaikus mokė H. Ivanauskienė, o prof. T. Ivanauskas tik padėdavo jai mokslo priemonių pasigaminti. Musteikiečiai labai džiaugėsi lietuviška mokykla.

Po Velykų Ivanauskai panoro vykti Kaunan, bet neturėjo leidimo važiuoti per demarkliniją. Jiedu nusprendė vykti slapta ir paprašė mano tėvą pavėžinti juos iki demarklinijos. Tėvas tuo metu buvo užimtas žemės ūkio darbais, tai turėjau aš vežti juos. 1919 m. balandžio 24 d. nuvežiau Ivanauskus į Puvočius, netoli demarklinijos. Laimingai sugrįžau. Bet įvažiavęs kieman pamačiau prie namo kelis lenkų ginkluotus karius. Mokyklos ir mūsų pirkios durys buvo atdaros, buvo girdėti kieme kažkokie šūkavimai ir lenkiški keiksmai. Įėjęs vidun, namiškius radau suvarytus virtuvėn, ir prie jų stovėjo trys ginkluoti kareiviai. Mokykloj vyko nuodugni krata. Įtūžę kareiviai mėtė prof. T. Ivanausko daiktus, plėšė knygas, draskė patalynes, daužė mokslo priemones, o medžioklinius šautuvus ir kitus vertingus daiktus dėjosi į dėžes. Pamatę mane, pribėgo du kareiviai, atkišo šautuvus ir klausė, kas aš toks esu.

–Tai mano sūnus, – paaiškino tėvas.

–A, tai tas, kuris Ivanauskus paslėpė.

Ir čia pat ėmė mane stumdyti ir reikalavo pasakyti, kur išvežiau Ivanauskus. Nieko iš manęs nesužinoję, įsakė tuojau eiti ir pėsčia 12 kilometrų varė į Marcinkonis. Ginkluoti kareiviai jojo šalia. Atvarę į štabą, iškratė ir vakare patardę uždarė į kalėjimą. Rytojaus dieną prasidėjo vėl tardymas, stumdymas, grasinimas, antausių daužymas, ir vis reikalavo pasakyti, ko Ivanauskai išvyko Lietuvon ir kur yra laikomi Lietuvos partizanų ginklai.

Po keleto dienų privarė pilną kalėjimą suimtųjų, kad net statiems buvo ankšta stovėti. Beveik visi suimtieji kaltinami už ginklų laikymą, tačiau nė pas vieną kratos metu tų ginklų nebuvo rasta. Vakare kiekvieną suimtąjį tardydavo, išrengę lazda mušdavo ir vis reikalaudavo pasakyti, kur yra paslėpti kariški ginklai ir iš kur lietuviai gauna jų.

Nors iš manęs nieko nesužinojo, bet atskyrė nuo kitų ir uždarė vieną tamsiame drėgname rūsyje.

Tuometinis Marcinkonių klebonas kun. Raštutis su mano tėvais darė žygių išlaisvinti man. Jie dokumentais įrodė „Jazda Tataraska“ štabui, kad aš jokioj slaptoj organizacijoj nedalyvavau, ir pasirašė, kad nebėgsiu Lietuvon. Tada štabas pareikalavo smulkių nurodymų, ko Ivanauskai išvyko ir kada jie sugrįš. Kadangi jų reikalavimo tėvai ir kun. Raštutis nepatenkino, tai manęs neišleido ir vakarais po 2-3 kartus tardė ir stumdė. Nieko nelaimėję, vieną dieną viešai paskelbė: „Jei Ivanauskai per dvi dienas iki 10 valandos vakaro nepasirodys, tai įkaitas Jonas Miškinis bus sušaudytas“. Tėvai ir giminės labai nusigando, tuojau pasamdė žmogų ir slaptai jį pasiuntė į Kauną prof. T. Ivanausko painformuoti.

Vieną vakarą, kai po ilgo tardymo ir kamantinėjimo sargybinis vedė mane tamsiu koridorium rūsin, pastebėjęs pravirą langą, šokau vikriai laukan, dengdamasis tamsa ir kieme augančiais krūmais, greit persimečiau daržan, o iš čia per tankius pievos krūmokšnius atsidūriau už bažnytkaimo pas savo dėdę. Čia kaip tik radau grįžusį prof. T. Ivanauską, kuris labai sielojosi mano likimu ir vis delsė pasirodyti štabe iki paskutinės nustatymo termino minutės. Mudviejų susitikimas buvo jaudinantis…

Kiek pailsėję, nutarėme iš Marcinkonių bėgti, nes čia buvo daug pilsudskininkų. Be to, sukeltasis aliarmas dėl mano pabėgimo kėlė didelio rūpesčio. Taip pat buvo rūpesčio, kaip praeiti į kitą pusę geležinkelio, kuris buvo stropiai kareivių saugomas. Apie antrą valandą nakties pasiekėme geležinkelį. Šliaužte peršliaužėme bėgius ir greit pasislėpėme miško tamsoje. Po dienos sugrįžome Musteikon ir čia kareivių jau neradome.

Prof. T. Ivanauskas surašė pagrobtųjų ir sunaikintųjų savo daiktų smulkų vardinį sąrašą ir pasiuntė lenkų kariuomenės vyriausiajam štabui skundą dėl „Jazda Tatarska“ savavališko siautėjimo. Už tokį elgesį „Jazda Tatarskas“ pareigūnai buvo nubausti, o kai kurie visai iš kariuomenės pašalinti.

1920 m. bolševikams stumiant lenkus Varšuvos link, šio užkampio sodžiai, tapę laisvi, tikėjosi prisijungsią prie nepriklausomos Lietuvos. Bet lenkai paskui bolševikus atstūmė, o Želigovskis pagrobė Vilnių, ir šis kraštas iš naujo pateko lenkų okupacijon.

Tuo metu mokytojavau Kabelių pradžios mokykloje. Lenkų špionažas įtarė mane, kad slaptai dirbu Lietuvai ir organizuoju partizanus. Mane areštavo ir išvežė Gardino kalėjiman, kuriame išbuvau apie 6 mėnesius. Lietuvos laikraščiai buvo paskelbę, kad aš esu lenkų sušaudytas.

Kalėjimas buvo mūrinis, senas ir labai drėgnas. Kai kada leisdavo kieme pasivaikščioti, bet visada stovėjo brauningais ginkluota sargyba. Kaliniai čia neturėjo ne tik jokios laisvės, bet dar kentė kūnišką, dvasišką skurdą ir badą. Draudę garsiai kalbėti, dainuoti, linksmam būti, ant sudriskusių ir dvokiančių čiužinių dieną atsigulti ar pro langą žiūrėti, pieštuką turėti ir ką nors rašyti, prie durų stovėti, stuksėti į sieną, prie savęs laikyti adatą, diržą, petnešas, ilgus plaukus auginti. Draudė peikti valgį, duoną, o reikėjo džiaugtis tuo, kas duodama. Einant pasivaikščioti, koridoriuj reikėjo stotis veidu prie sienos. Šitoks įsakymas veikė ir grįžus iš pasivaikščiojimo. Vaikščioti leisdavo tik 15 minučių. Einant reikėdavo laikytis per tris žingsnius vienam nuo kito. Vaikščiojant reikėjo tylėti. Nevalia rūkyti. Žiūrėti į langą griežtai buvo draudžiama, reikėjo žiūrėti tik į žemę.

Kad ir labai griežtai buvo saugoma, tačiau pavyko man kitų padedamam savo gyvybę išgelbėti. Vieną naktį pro spygliuotos tvoros skylę pasprukau į laisvę ir atbėgau Lietuvon.

„Manoji Dzūkija“ (atsiminimai). London, 1966, p. 37–42.

Komentuokite


Lankomumo statistika
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas