Paieška
*Įsigykite knygų
  • knygų įsigijimas
Draugai
  • Antrasis pasaulinis
  • Grenadierius
  • Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyrius
  • Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga
  • Lietuvos sąjūdis
  • Nepriklausomybės gynėjų sąjunga
  • Pomėgis
  • Projektas
  • Rytų frontas
  • Tauta ir tėvynė
Rekomenduojame
  • „Lietuvių namai“ Seinuose
  • Asmeninis treneris
  • Dainavos gidas
  • Genealogija
  • Karinė apranga
  • Karštas komentaras
  • Lietuvos lokaliniai tyrimaI
  • Miroda
  • Obelių paminklas
  • Renginiai Alytuje
  • Sena.lt
  • Stovyklavietės
Vieta Jūsų reklamai
  • reklama
Archyvai

Kunigas dr. Juozas Bakšys

Jonas Miškinis

Kun. dr. J. Bakšys buvo uteniškis. 1908 m. baigęs Vilniaus dvasinę seminariją, įstojo Insbrucko universitetan Austrijoje, kurį 1912 m. baigė teologijos daktaro laipsniu. Iš universiteto vėl grįžo į mylimiausią ir romantiškiausią, anot jo posakio, Vilnių. Nuo 1913 m. buvo Visų Šventųjų bažnyčios Vilniuje vikaru ir drauge mokė Vilniaus lietuvių mokytojų kursuose. Šalia tiesioginių pareigų, steigė lietuviškas organizacijas, šaukė susirinkimus, skaitė įvairiomis temomis paskaitas, redagavo savaitraštį „Aušrą“, kuri buvo gražiai leidžiama ir įdomiai prirašoma. Todėl Vilniaus krašto gyventojai, ypač kaimiečiai, „Aušrą“ gausiai prenumeravo ir ją laikė geriausiu savaitraščiu.

Vokiečiams Vilnių okupavus, kun. dr. J. Bakšys su Vileišiene rūpinosi našlaičių likimu: steigė prieglaudas, ieškojo jiems maisto, drabužių ir kt. Kadangi mieste našlaičių reikalus tvarkyti buvo labai sunku, tai jis vieną prieglaudą įsteigė Rudziškėje. Čia surado tinkamas patalpas. Dažnai vykdavo į kaimus pas ūkininkus prašyti našlaičiams maisto. Suaukotąjį maistą pats nešdavo ant savo pečių į prieglaudą. Vokiečiai pykdavo, žandarai gąsdindavo jį, bet jis tiesiai jiems į akis sakydavo, kad tik dėl jų, vokiečių, tiek daug našlaičių ir moksleivių Vilniuje skursta.

Kun. dr. J. Bakšys buvo nuo karo nukentėjusių Lietuvių Komiteto aktyvus narys. Jis gerai mokėjo vokiškai, dėl to turėdavo rašinėti vokiečių įstaigoms įvairius raštus ir pats lankydavosi pas vokiečių aukštuosius pareigūnus nukentėjusių lietuvių reikalais. Dažnai su pareigūnais ginčydavosi ir teisėtus lietuvių reikalus visada sugebėdavo teigiamai išspręsti. O kai pradėjo rytuose braškėti vokiečių frontas, tai kun. dr. Bakšys su Antanu Smetona rašė į laikraščius straipsnius ir plačiajai visuomenei atsišaukimus apie Lietuvos prisikėlimą. Vilniaus lenkai tuo metu kėlė aukštyn galvas. Kun. dr. J. Bakšys vedė su jais ryžtingą politinę kovą. Tai šie ėmė skųstis ir vyskupui. O kai kun. dr. J. Bakšys su kitais Lietuvių Komiteto nariais pasirašė memorandumą dėl Lietuvos nepriklausomybės, tai ne tik vokiečiai, bet ir lenkai pradėjo siusti. Ir, va, Vilniaus vyskupijos administratorius pavyskupis Michalkevičius (sulenkėjęs lietuvis) panaudojo griežtas sankcijas: kun. J. Bakšį suspenduoja ir iš Vilniaus iškelia į Dzūkijos užkampį.

Kun. J. B. su širdgėla išsiskyrė su Vilnium ir atvyko į Merkinę. Klebonas K. Ribikauskas labai džiaugėsi, sulaukęs tokio uolaus ir ryžtingo veikėjo. Tuo metu kaip tik vyko kovos su besiveržiančiais lenkais prie Merkio ir Nemuno krantų. Kun. Bakšys skatino jaunimą imtis ginklo. Jis ir pats stojo šaulių eilėsna. Savo autoritetu ir gyvu žodžiu ypač paveikė Dainavos krašto jaunimą. Partizanai su šauliais ne tik sulaikė besiveržiančius lenkų dalinius, bet vietomis juos sumušė ir tolokai atstūmė atgal.

Jis Vilniaus „Ryto“ draugijos vardu steigė pradžios mokyklas, kurios turėjo didelio pasisekimo.

Su prof. Krėve jis buvo artimi bičiuliai. Susitikdami sielodavosi dėl Dzūkijos jaunimo ateities. 1921 m. gegužės mėn. pradžioje nusprendė juodu Merkinėje įsteigti vidurinę mokyklą. Švietimo ministeriui parašė graudų prašymą. Švietimo ministerija leido ir jos direktorium paskyrė kun. dr. J. Bakšį. Jis per bažnyčią, organizacijas ir savivaldybę kvietė visus geros valios lietuvius kas kuo gali prisidėti. Pats vyko į kaimus prašyti lentų, plytų ir kitokių statybinių medžiagų. Ir per porą mėnesių apgriautas didelis namas pavirto į gražią ir erdvę vidurinę mokyklą. Mokyklai dar stigo suolų, mokslo priemonių ir kitokių būtinų reikmenų. Kun. Bakšys kreipėsi į Amerikoj gyvenančius dzūkus, kad jie paremtų tą švietimo židinį. Pirmasis atsiliepė kun. Čaplikas, pats aukojo ir daug iš kitų surinko aukų. Mokykla per trumpą laiką buvo visa kuo aprūpinta ir turėjo daug mokinių.

Mokykla, be to, ruošdavo vaidinimus, koncertus ir kitokius tautinius ir kultūrinius parengimus, kuriuos dzūkai labai gausiai lankydavo.

Merkinės nutautę lietuviai, ypač tie, kurių vaikai buvo pabėgę į lenkių legionus, pyko ir su pagieža sakydavo: „Žiūrėkit, ką tie chamai išdarinėja!“ Dėl tos visos veiklos jie kun. Bakšio neapkęsdavo. Ir, va, 1924 m. lapkričio mėn., rodos, 20 d., atėjęs iš pamokos į mokytojų kambarį, pastebėjau direktorių giliai susirūpinusį. Pasirodo, jis gavo anoniminį laišką. Laiškas rašytas lietuviškai, bet mažai raštingo žmogaus. Laiške primena kun. j. Bakšiui, kad jis per uoliai darbuojasi ne tik mokykloje, bet ir šaulių organizacijoje. Girdi, užfrontės lenkai laiko jį „šaulių karaliumi“. Laiško autorius sakosi, kad jis gyvenąs lenkų okupuotame krašte ir dažnai susitinkąs lenkų slaptosios policijos agentus, kurie yra pasiryžę „tave, mielas kunigėli, nužudyti“, Laiškas baigiamas: „Kol dar nevėlu, bėk iš tos Merkinės, nes kitaip pirm laiko žūsi“.

Po kokios savaitės gavo antrą panašų laišką. Tada jis rimtai susirūpino. Patariau jam įsigyti ginklą, bet jis pasakė: „Kas ginklu kovoja, tas nuo ginklo ir žūva“. Pasisakė, kad vakarais niekur nevaikščiosiąs ir Kalėdų atostogų metu prašysiąs švietimo ministeriją ilgesnių atostogų.

Gruodžio 15 d. Merkinėn atvažiavo kažkoks filmininkas Petruškevičius – mokiniams atvežė parodyti filmą. Kreipėsi į mokyklos direktorių, kad jis leistų pasinaudoti mokyklos sale. Direktorius leido ir pats su mokiniais iki 8 valandos vakaro žiūrėjo filmus. Po to Petruškevičių ir du mokytojus, Rėklaitytę ir Rinkevičių, pakvietė pas save vakarienės. Vakarieniaujant kažkas tyliai paspaudė durų skambučio mygtuką. Norėjo mokytojas eiti prie durų, bet kun. J. Bakšys greit atsistojo ir priėjęs paklausė:

– Kas čia?

– Savas! – atsiliepė.

Pravėręs duris, pamatė nepažįstamą žmogų, kuris tuoj paleido į kun. Bakšį tris šūvius. Kun. Bakšys griet uždarė duris ir, įbėgęs į kambarį, ėmė šaukti: „Mane peršovė, gelbėkit!“ Čia pat krito ant kėdės, o iš jo krūtinės tryško kraujas. Telefonu susijungta su Kaunu ir pranešta anuometiniam finansų ministeriui dr. P. Karveliui, jo svainiui. Jis atvažiavo su chirurgu dr. Kuzma. Praėjo keletas valandų, kol buvo pasiekta Kauno miesto ligoninė. Čia padaryta operacija.

1925 m. sausio 4 d. aplankiau jį ligoninėje. Sakėsi, kad jaučiąsis neblogai, domėjosi mokyklos reikalais, duodamas man kai kurių nurodymų ir patarimų. Aptaręs mokyklos reikalus, skundėsi, kad jį labai vargina lankytojai, o ypač žurnalistai. Tą dieną jautėsi gerai ir tikėjosi po kokių dviejų savaičių grįžti į mokyklą.

Parvažiavęs Merkinėn, sekančią dieną gavau telegramą, kad kun. dr. Juozas Bakšys staiga mirė.

„Manoji Dzūkija“ (atsiminimai). London, 1966, p. 77–81.

Komentuokite


Lankomumo statistika
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas