Paieška
*Įsigykite knygų
  • knygų įsigijimas
Draugai
  • Antrasis pasaulinis
  • Grenadierius
  • Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyrius
  • Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga
  • Lietuvos sąjūdis
  • Nepriklausomybės gynėjų sąjunga
  • Pomėgis
  • Projektas
  • Rytų frontas
  • Tauta ir tėvynė
Rekomenduojame
  • „Lietuvių namai“ Seinuose
  • Asmeninis treneris
  • Dainavos gidas
  • Genealogija
  • Karinė apranga
  • Karštas komentaras
  • Lietuvos lokaliniai tyrimaI
  • Miroda
  • Obelių paminklas
  • Renginiai Alytuje
  • Sena.lt
  • Stovyklavietės
Vieta Jūsų reklamai
  • reklama
Archyvai

Ryliškių partizanai

Jonas Miškinis

Partizanas Z. Zeziulevičius apie partizanų kovas Merkinės apylinkėje, štai ką pasakoja:

– Kai lenkai okupavo Merkinę ir aplinkinius kaimus ir, pasiekę mano gimtąjį Raitininkų kaimą, pradėjo čia dažnai lankytis ir grobti iš gyventojų turtą, nepakęsdamas tokio „šeimininkavimo“, įsirašiau į Ryliškių partizanų būrį, kad, turėdamas ginklą, galėčiau padėti sudrausti juos. Įsirašęs gavau vokišką autuvą, šovinių, rankinių granatų ir ramiai sau gyvenau, nes lenkai nežinojo, kad aš esu partizanas. Ryliškių partizanų būrys, vadovaujamas Liudviko Prėskienio, vykdė pratimus, aiškinosi ginklus, gimnastikavo – ruošėmės atremti priešą. Taip bėgo laikas be didesnių nuotykių, nors atskiri mažesni partizanų su lenkais susidūrimai buvo labai dažni. Sklido moterų verksmai ir prakeikimai, kai lenkų kareiviai jų kraičių skrynias durtuvais skaldė ir atminėjo įvairiaraščius audeklus ir plonų drobių ritimus. Tai buvo 1920 metų pavasaris. Tada dažniau girdėdavom moterų verksmus, sklindančius po miškus, negu gegutės kukavimą… Tai buvo šiai apylinkei niūrios ir baisios dienos.

Pavasarį, rodos, gegužės mėnesį, aš parėjau iš laukų darbų ir sėdau vakarieniauti. Buvo gražus gegužės šeštadienio vakaras, kvepėjo žiedai. Mano nuotaika puikiausia. Bevakarieniaujant uždusęs atbėga kaimyno vaikas ir praneša, kad lenkai jau čia pat. Manydamas, kad lenkai bus pėstininkai, neskubėdamas pasiėmiau šautuvą ir iš lėto ėjau. Bet lenkai pirmieji mane pamatė ir pradėjo šaudyti. Pasirodė, lenkų esama raitininkų, kurie mane smarkiai vijosi ir šaudė. Supratęs, kad vis tiek neapsidirbsiu su jais, pasileidau bėgti. Dvylikos vyrų raitininkų apšaudomas, stengiausi pasiekti Makniūnų mišką, kad ten galėčiau pasislėpti. Mišką pasiekiau laimingai, ir lenkai nieko nepešę grįžo į Raitininkų kaimą, ieškoti kitų partizanų. Rytojaus dieną (tai buvo sekmadienis) atjojo į Raitininkus 40 lenkų raitininkų ir ėmė vykdyti kratas. Iškratę ir kai ką surekvizavę, paliko ten pat, o patys traukė Makniūnų dvaran. Mes, partizanai, sužinoję, kad lenkai krečia Raitininkus, iš Savilionių kaimo, iš viso 9 partizanai (kiti buvo išėję bažnyčion nieko nesitikėdami), – išėjome jų pasitikti. Makniūnų miške, netoli Makniūnėlio ežero, sutikome lenkus ir susikovėme su jais, sužeisdami lenkų kareivį ir arklį. Lenkai buvo priversti grįžti, nežiūrint nelygios jėgų persvaros. Lenkai grįžo į Raitininkus, nusipėstino ir pradėjo mus pulti. Mes užėmėme poziciją Makniūnų miške ir atidarėm smarkią ugnį. Lenkai taip at neliko skolingi. Bet jų kulkos tik medžių lapus draskė, mums jokios žalos nepadarydamos. Smarkus susišaudymas truko kelias valandas. Lenkai, bijodami lįst gilyn į mišką, pasitraukė atgal ir iš Ratininkų išsinešdino.

Vėliau sužinojau, kad dvi mūsų kaimo moteriškės, pakliuvusios lenkams į nagus ir jų gąsdinamos, nurodė visus mūsų apylinkės partizanus, o lenkai, turėdami tikslių žinių, pradėjo šią medžioklę, norėdami mus užklupti namuose. Dėl to ilgą laiką negalėjau gyventi savo namuose. Pikta buvo, kad svetimieji mūsų kampelį taip terioja, kad brolių krauju ir sesių ašaromis vilgoma mūsų tėvų žemė, bet virė karštas kraujas ir rengė priešui kerštą už skriaudas. Neramus miegas ir sapnai neleido ramiai praleisti naktų.

1920 m. rudenį Ryliškių partizanų būrys, gavęs įsakymą pulti ir užimti Merkinę, pradėjo žygį. Tamsi naktis. Žygiuojame pro kvepiančius miškelius. Virstame ir vėl keliamės, užkliuvę už kelmo ar šakos. Visi spaudžia ginklus, kad kuo greičiau juos paleistų darban, kad nepaspruktų priešas, mūsų ginklų dūmų nepauostęs. O čia beširdė tamsi naktis kliudo žygiuoti! Loja šunes. Zakovaliai. Straujos upė, dešinėje Nemunas netoli. Ligi Merkinės kilometras. Slenkame tyliai, kad tik priešas nepajustų. Tuojau Merkinę ir užėmėm be pasipriešinimo, nes, pasirodo, lenkai buvo iš ten pasitraukę. Susikauti neteko.

Nerimsta vyrai, neradę priešo. Mane su kitais išsiuntė išžvalgyti Merkinės apylinkių. Ties Kurmiškių kaimu pastebėjom kažkokius kareivius. Pasirodė, kad čia yra kaimyninio mūsų pulko žvalgyba, sudaryta iš 8 kareivių ir viršilos. Tada tas viršila mus paėmė savo žinion, ir ėjome toliau, žvalgydami apylinkę. Žingsnis po žingsnio, apžiūrėję kiekvieną krūmą ir sodybą, pasiekėm Merkį. Anoj Merkio pusėj pastebėję apsikasusius lenkus, atidarėme smarkią šautuvų ir vieno kulkosvaidžio ugnį. Apie keturias valandas įniršusios kulkos arė Merkio smėlio krantus. Mes, matydami, kad vieni jų neįveiksime, grįžome – pasitraukėme Merkinėn.

Merkinėje radome 1-mo pėstininkų pulko 3 batalioną, vadovaujamą karininko Skorupskio. Pranešėme, kur priešas įsitvirtinęs, ir 3 batalionas ir partizanai išvykome kautis. Po smarkių kautynių lenkai buvo išstumti iš savo įsitvirtinimų ir nuvyti iki dabartinės administracijos linijos.

Po šių kautynių 1-mas pulkas pasitraukė toliau į kitas vietas kautis, o Ryliškių partizanų būrys liko vienas sargyboje ir palaikyti tvarkos šiame kampelyje. Sargybą teko eiti ant Merkio tilto, kad priešas nemėgintų atgal atsiimti Merkinės ir jos apylinkių.

Buvo gauta gyventojų nusiskundimų, kad lenkų kareiviai skriaudžia neutralinės zonos gyventojus ir plėšikauja. Būrio vadas Jurgis Čaplikas įsakė mums keturiems: man, V. Prėskieniui, L. Jančiauskui ir P. Margiui, vykti į tą sritį išžvalgyti ir patikrinti, ar pagrįstas nusiskundimas.

Apsiginklavę šautuvais ir rankinėm granatom, saulei tekant išėjome. Slapstydamiesi slenkame pirmyn. Ūkanos ir šlapia. Ūkanose gera maskuotis, bet ir su priešu gali nosim susikulti, jo nepastebėjęs. Šlapias sniegas limpa prie kojų, o kojos klimpsta šlapian sniegan. Prisėmę pusbačius vandens, priėjome prie Lankininkų ir Palankių kaimų, paskui pasukom Trasnykų kaimo link.

Sutikę Trasnykų kaimo gyventoją, iš jo sužinojome, kad Trasnykuose plėšikauja atvažiavę 4 lenkai. Paspaudėme greičiau, kad juos užkluptume ir suimtume, bet lenkai, pajutę mus, iš anksto paspruko. Tačiau tuos lenkus pagavo Puvočių partizanai ir atvarė Merkinėn. Kadangi jau buvo vakaras, mes grįžome šiek tiek atgal ir, persikėlę per Merkį, pernakvojome Kasciūnų kaime.

Rytojaus dieną anksti palikom ir, persiyrę per Merkį, pasukome Rodaukos ir Viršrodaukos kaimų link. Eidami nežinomomis vietomis ir neturėdami žemėlapio, paklydome miške. Geroką kelio galą padarę, pastebėjome kaimą ir, gerai pasižiūrėję, pažinom, kad tai Randamonių kaimas, kuriame buvo apsistojęs daug lenkų kariuomenės. Nenorėdami lenkų erzinti ir rizikuoti savo gyvybe, pasukom atgal.

Radome nežinomą keliuką ir juo ėjome toliau, tikėdamiesi rasti gyvenamų vietų ir iš gyventojų sužinoti tikslesnius kelius. Kelias buvo pavojingas, nes buvome lenkų pusėj ir kiekvienu momentu galėjome pakliūti lenkams arba susidurti ir su lenkų partizanais, kurią čia irgi buvo.

Bet jautėmės drąsiai, nes žinojome, jog, savo kojomis mindžiodami tėvų žemė, kurią nuo amžių gynė mūsų protėviai, kad jeigu ir žūsim, tai žūsim dėl tėvynės laisvės.

Miškeliai ir laukai tušti – gyventojų nėr. Pagaliau pamatėme kaimelį, bet nežinodami, kaip jis vadinasi, negalėjome orientuotis kur esame. Nutarėme, kad vienas turi eiti ir sužinoti, kuris čia kaimas. Pasisiūliau aš. Užsitaisiau granatą ir su šautuvu nuėjau, pasakęs jiems, kad jeigu pakliūsiu priešui – atsišaudyti. Jie visi liko miškely, netoli kaimelio. Įėjęs kaimelin, gatvėj sutikau kaimietį ir paklausiau:

– Kaip šis kaimas vadinasi ir ar čia nėra lenkų kareivių?

– Čia Šunupio kaimelis, „paliokų“ dar nėra, bet tuoj bus, – atsakė kaimietis ir nupasakojo, kurioje vietoje jų laukti ir pro kur tie „paliokai“ ateisią.

Pašaukiau draugus, ir jau norėjome žygiuoti atgal, susiorientavę, kur esame, bet apgriuvo mus šio kaimo gyventojai, prašydami, kad palauktume „paliokų“ ir juos pagąsdintume, nes jie neduoda jiems ramybės – visada plėšią ir terioją juos.

Nutarėm palaukti, bet laukti ton vieton, kur tas žmogelis nurodė, nėjome, nes nežinojome to kaimiečio minčių: „O juk jis galėjo mus lenkams išduoti“. Todėl sudarėme savo planą: Jančiauskas ir Margis liko už tvartų vienam kaimelio gale, pamiškėje, o aš su Prėskieniu kitame gale – pasislėpėme už pirties, kad galėtume atėjusius lenkus apsupti ir paimti. Nutarėme palaukti, kol lenkai sueis pas kurį ūkininką vidun, tada pulti ir suimti.

Buvo maždaug pietų laikas. Nekantriai prisiglaudę prie pirties, laukėm atvykstant lenkų kareivių. netrukus žiūrim – civilinių gyventojų vežimuose atvažiavo 7 lenkų ginkluoti kareiviai. Iššokinėjo iš vežimų, nuėjo atiminėti iš gyventojų daiktų. Mes palaukėm, kol jie prisiplėšę suėjo pas vieną gyventoją pietauti. Manėm, juos pietaujant užklupti ir nuginkluoti. Palaukėm, kad jie geriau įsismagintų pietaudami, bet išlindo vienas lenkas ir be ginklo tiesiog eina į pirtį. O kad tave galas, kur tu lendi?! Tu mums visą planą pagandinsi, – pagalvojom. Lenko, matyt, eita atlikti savo reikalų už pirties. Manom sau: jeigu tu mūsų nepastebėsi, mes tau nieko nedarysim, nes kitaip sukelsi pavojų ir nebus progos kitų suimti. Bet jis, lyg tyčia, eina ten, kur mes užsimaskavę, o mums kitur pasislėpti, lenkų nepastebimiems, buvo negalima. Tad nutarėme šį lenką likviduoti.

Pokštelėjus šūviui ir kritus lenkui, kiti išlakstė su ginklais iš pirkios, tuo tarpu kiti mūsų du partizanai iš anapus tvartų atidarė smarkią ugnį. Lenkai, manydami, kad jie yra apsupti, metė ginklus ir norėjo pasiduoti. Bet kai aš su Prėskieniu bėgau prie lenkų, tai anie du partizanai, negirdėdami daugiau šūvių, pamanė, kad mes pasitraukėme, ir patys nustojo šaudyti ir pabėgo maišelin. Lenkai gi, matydami, kad mes tik dviese juos puolam, atsigriebė ir stvėrės už ginklų – pradėjo atsišaudyti.

Mes abu kritom į patvorį ir atsišaudydami traukėmės atgal. Dar vieną lenką sužeidėm, pasitraukėm miškan ir, rodos, pasukom Merkinės link.

Saulei leidžiantis, ėjome per mišką. Miškas ošia. Tamsa slepiasi medžių tankmėje, o mes ir vėl paklydome. Apsukę geroką kelio ratą, vėl atsidūrėme tam pačiam Šunupyje. Lenkai jau buvo pasitraukę, palikę net savo sužeistąjį ir nukautąjį draugus. Mes gyventojams liepėm pasiimti lenkų atsirinktuosius daiktus, ką gyventojai tuojau ir įvykdė. Nenorėdami ilgiau užtrukti ir vėl paklysti, paėmėme pastotę ir atvažiavome ligi Norulių kaimo, arklius grąžinom atgal, o patys pėsti atėjom Merkinėn.

Partizanų atkaklios kovos privertė lenkus iš Merkinės pasitraukti.

„Manoji Dzūkija“ (atsiminimai). London, 1966, p. 55–63.

Komentuokite


Lankomumo statistika
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas