Paieška
*Įsigykite knygų
  • knygų įsigijimas
Draugai
  • Antrasis pasaulinis
  • Grenadierius
  • Joniškėlio respublika
  • kolekcionavimas.lt
  • Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga
  • Lietuvių tautinis centras
  • Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyrius
  • Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga
  • Lietuvos sąjūdis
  • Nepriklausomybės gynėjų sąjunga
  • Pomėgis
  • Projektas
  • Rytų frontas
  • Tauta ir tėvynė
  • Tautos balsas
Rekomenduojame
  • „Lietuvių namai“ Seinuose
  • Asmeninis treneris
  • Dainavos gidas
  • Genealogija
  • Karinė apranga
  • Karštas komentaras
  • Lietuvos gidas
  • Lietuvos lokaliniai tyrimaI
  • Lobių pieva
  • Miroda
  • Obelių paminklas
  • Renginiai Alytuje
  • Sena.lt
  • Stovyklavietės
Vieta Jūsų reklamai
  • reklama
Archyvai

Kunigo Petrulio, arba taip vadinamoji „Pivošiūnų“ byla

P. Leonas

Pivošiūnų (Trakų pav.) parapijos gyventojai – tai lietuviai ir lenkai. Prie lenkų priskaito save beveik visi šlėktos, kurių ten gana daug. Vergijos laikais tik šlėktos (bajorai) buvo laikomi už žmones. O kadangi Pivošiūnų parapijos bajorai buvo sulenkėję, tai ir bažnyčioje pridedamosios pamaldos buvo atliekamos tiktai lenkų kalba. Ta vergijos liekana, ir žuvus vergijai (baudžiavai), dar ilgai tebesilaikė. Tiktai palietus tautiškai idėjai Vilniaus gubernijos lietuvius, turėjo įvykti kitokia tvarka bažnyčioje. Tos naujos tvarkos įvykintoju teko būti kunigui Alfonsui Petruliui, – žmogui dar jaunam, pilnam energijos ir gabiam. Lietuviška naujiena negalėjo patikti senovės šalininkams – lenkams. Vilniaus endekai žinojo kun. Petrulį veikliu besant. Užtat dar prieš atvažiuosiant jam į Pivošiūnius, kaip tik jis tapo paskirtas Pivošiūnų klebonu, parapijoje prasidėjo agitacija prieš jo būsimą veikimą. Atsikėlė jisai Pivošiūnuosna gegužės mėn. 1911 m., o po kokiam mėnesiui – pusantro jau buvo paduotas vyskupijos valdytojui ant jo lenkų skundas. Šioje byloje liudininkas Vitoldas Kucevičia, kitos parapijos gyventojas, pripažino, kad skundas ant kun. Petrulio buvo paduotas jo, Kucevičiaus, patarimu.

Skundui ištirti buvo paskirta komisija iš trijų kunigų: Giedraičių dekano kun. Novickio, Merkinės, prie kurios priguli ir Pivošiūnai, dekano kun. Mirono ir Butrimonių klebono kun. Vierzbovskio. Tasai pats Kucevičia teisme pripažino, jog, kadangi komisijos dauguma buvo lietuviai, tai iš anksto liko neįsitikėjimas ja, jisai atvažiavo Vilniun į „Kurjero Vilensko“ redakciją atkreipti į tai akį, ir redakcija pasiuntė korespondentą, p. Fr. Grinevičių, kurį jisai, Kucevičia, ir parvežė į Pivošiūnus prižiūrėti tardymo.

Atvažiavęs į Pivošiūnus, p. Grinevičia stačiai į kleboniją nuėjo, norėdamas būti jos svečiu ir klausyti tardymo, bet kun. Petrulis nepriėmė jo švečiuosna, o komisijos nariai jam pasakė, kad neleisią būti prie tardymo, nes neturį teisės leisti. Inde irae (štai iš kur pyktis). Nepriimtas švečiuosna ir neprileistas prie tardymo, p. Grinevičia parašė į „K. Vil.“ korespondenciją , kurioje apšmeižė kun. Petrulį. Toji korespondencija buvo patalpinta „K. V-o“ Nr. 68, 1911m. Kun. Petrulis tuoj pasiuntė redakcijon reikalavimą atitaisyti neteisybę, bet redakcija jam net neatsakė. Tuomet jis kreipėsi prie manęs ir aš prirengiau jam skundą į prokurorą. Taip prasidėjo byla, kuri buvo tardyta ir užbaigta Vilniaus apskričio teisme rugpjūčio 23 d. 1912 m. Kun. Petrulis skundėsi už šmeižimą sulig 2 dalies 1535 str. Bausmių kodekso. Skundė straipsnio autorių Fr. Grinevičių ir atsakomąjį redaktorių p. Ronbą. Skundžiami apšmeižime savo pasiteisinimui turi teisę prirodyti, jog buvo teisybė parašyta, arba jei su teisybe buvo ir prasižengta, tai tik netyčiomis, ne blogo noro „bono fide“. Taigi kaltinamieji pastatė arti 40 liudininkų. Iš kun. Petrulio pusės buvo 9 liudininkai, bet du iš tų – tie patys, kuriuos šaukė ir kaltinamieji.

„Kurjer Litewski“, aprašydamas N-je 193 šią bylą, keliskart pabrėžia, kad ne visa korespondencija buvo intalpinta skundan. Šitame dalyke paaiškinu, jog skundan buvo patalpinta tik tai, kas turėjo juridišką svarbą, t. y. aprašyti faktai, kurių iš tikro nebuvo ir kurių užmetimas kn. Petruliui įžeidžia jo garbę. Toki gi faktai, kad jis darydavęs pas save vakaruškas, nieko savyje blogo neturi, užtat ir skundan neindėti. Dėlei tos pačios priežasties neindėta ir toji korespondencijos dalis, kur buvo pasakyta, jog kun. Petrulis vaišinęs liudininkus. Vaišinime nėra nieko blogo, jei vaišindamas kun. Petrulis nekalbino sakyti neteisybės, o toks kalbinimas jam nebuvo užmestas. Laike bylos kunigai Novickis ir Mironas buvo palietę šį dalyką ir liudijo, jog jokio vaišinimo nebuvo, bet nei aš, nei kun. Petrulis nemėginome intraukti bylos bėgyje į skundą dalyko apie liudininkų vaišinimą ir „K. L.“ apie tai tvirtinimas klaidingas. Prieš bylą ir bylai einant, pertraukomis, buvo mėginta užbaigti ją santaika, bet šitoji neįvyko: mes reikalavome, idant kaltinamieji atspausdintų „K. L.“ straipsnį, kuriame pripažintų užmestus kun. Petruliui faktus neteisingais, o kaltinamieji, pasitarę telefonu su redakcija, tiko pripažinti tuos faktus tik neištirtais ir nepriparodytais. Advokato Krzyžanovskio pasiūlymą, atiduoti tą bylą trečiųjų teismui, mes atmetėme dėlto: 1) kad per vėlai kilo toks sumanymas 2) kad per sunkiai apšmeižtas kun. Petrulis ir 3) maža buvo vilties susitarti kas link asmenų trečiųjų teisėjų. Šitasai mano abejojimas bylos bėgyje rado sau patvirtinimą, apie ką vėliau pakalbėsiu. Turiu čion pridurti, jog vieno iš priešininkų advokatų, p. Jundzilo, matomas buvo tikras nors užbaigti bylą santaika, kitas g. Povolockis, matyt turėjo daugiau pasitikėjimo laimėti bylą. Pasikalbėjime apie santaiką paaiškėjo, jog p. Ronba – buvo tik atsakomasis redaktorius, de facto gi jisai nevedė laikraščio.

Kadangi p. Fr. Grinevičiaus korespondencijoje buvo patalpinti keli neteisingi faktai, apie kuriuos ir buvo surašytas skundas, tai aš čion paduosiu skyrium kiekvieną užmetimą ir tai, kas apie jį teisme tapo išaiškinta.

1) „Kun. Petrulis – tipiškas lietuvių demagogas, rašė p. Grinevičius. – Būdamas valstiečio sūnumi, jisai nekenčia visa kas ne milžiniška, ne lietuviška ir žmonėse kelia nesveikas ambicijas ir reikalavimus“.

Dėl šito užmetimo vienas iš apgynėjų p. Povolockis klausinėjo liudininkų, ar teisybė, kad Pivošiūnų parapijonys priversti buvo savo tikybiniuose reikaluose kreiptis į kitas bažnyčias, kad tik neturėtų santykių su kun. Petruliu? Visi liudininkai davė negatyvius atsakymus.

Daug liudininkų tvirtino, jog iki neatsikėlė Pivošiūnuosna kn. Petrulis, jų parapijoje viešpatavo ramybė, o jam atsikėlus kilo nesutikimai. Tiems, kurie reikalavo, kad jisai neįvestų pamaldų lietuvių kalba, kad visa liktųsi po senovei, jisai atsakydavo: „Kas yra gera senovėje, tai reikia palikti, o kas bloga, tai reikia panaikinti“.

„K. L.“ supranta, jog kn. Petrulis skaitė už pikta lenkų kalbą, bešališkam gi teismui aišku buvo, jog jisai skaitė už pikta tai, kad lietuviai suvis neturėjo pamaldų savo kalboje ir kad nesutikimus pakėlė lenkai tiktai dėlei naujos teisingesnės tvarkos bažnyčioje.

Be aukščiau privestų tvirtinimų kai kurie liudininkai, o pirmiausia Cickevičia, liudijo būk kun. Petrulis iš sakyklos bažnyčioje liepiąs lietuviams mušti lenkus. Bet kiti liudininkai (Stanislovas Gruževskis ir k.) paaiškino, jog kun. Petrulis iš sakyklos pasakęs, kad jeigu pas jus atvažiuos „šarlatonai“ (valkatos) ir kalbys, idant jūs reikalautumėte pamaldų lenkų kalba, tai tokius varykite nuo savęs.

Kad geriau ištyrus tą dalyką, buvo paklaustas kun. Mironas, ar skundėsi kas nors ant tokio turinio pamokslo, kaip dabar tvirtina Cickevičius ir ar buvo tasai skundas kuomi nors patvirtintas.

Kun. Mironas paaiškino, jog Cickevičia ir komisijai tą pat tvirtino, bet neturėjo nė vieno liudininko, užtat komisija pati paklausė apie tai 10 lietuvių, kurie klausės pamokslo ir persitikrino, kad Cickevičiaus skundas neteisingas. Tuokart teismo vėl buvo klaustas Cickevičius. Šitasai tvirtino, jog jis pristatęs komisijai 10 liudininkų apie tai, kad kun. Petrulis per pamokslą liepęs lietuviams mušti lenkus. Kad Cickevičia ir tie, kurie bylos laike šitame dalyke patvirtino jo žodžius, pramanytus dalykus kalbėjo, tai buvo aišku iš kun. Mirono parodymo, o dar labiau iš to, kad Grinevičiaus korespondencijoje nebuvo nė žodžio pasakyta apie tokį pamokslo turinį. Jeigu, komisijai ir p. Grinevičiui tardant, Cickevičia būtų turėjęs liudininkų šitame dalyke, tai Grinevičia būtų nepraleidęs neaprašęs tokio turinio pamokslo, taip pat ir to, būk komisija apie pamokslą neklausė Cickevičiaus liudininkų.

Nežiūrint į tai, jog to užmetimo neteisingumas buvo aiškus, vienok ir vienas iš apgynėjų p. Povolockis ir „Kurjer‘is“ bylos aprašyme parodė intikėjimą Cickevičiui, o ne kun. Mironui. Jeigu bešališkas liudininkas kn. Mironas mažiau užsitarnauja intikėjimo, kaip skundikas Cickevičius, kurio parodymas prieštarauja korespondencijai, jeigu vyskupijos valdytojo paskirta komisija iš anksto lenkų laikoma neištikima tiktai dėlto, kad joje dauguma – lietuviai, – tai koks gali būti su tokiais priešais tarimasis apie trečiųjų teismą? Štai toji trečia priežastis, dėlei kurios aš patariau kn. Petruliui atmesti pasiūlymą pavesti bylą trečiųjų teisman.

Taip išsiaiškino pirmoji šmeižimų dalis.

2) Toliau p. Grinevičiaus korespondencijoje buvo rašyta, kad kun. Petrulis blogai priėmęs bajorų deputaciją, kuri buvo atėjusi reikalauti, idant jisai netaisytų pas save vakaruškos, – „rodosi, kumsčia pastūmė arčiau stovėjusius p. Šteiną ir Levickį. Supykę delegatai nuvyko į špitolę. Paskui juos atsivijo kun. Petrulis, ėmė varinėti susirinkusius ir Graževičiui iš Gražiškių sudavė“.

Kas link šito užmetimo teisme išaiškino, jog palei klebonijos prieaugį (gonkas) kun. Petrulis nei Šteino nei Levickio nestumė; tai patvirtino šituodu pačiu, iš jų gi Levickis pridėjo, jog laikraštyje buvo parašyta neteisybė. Palei prieangį, kuomet Graževičia lindo prie kun. Petrulio, šitasai sulaikė jį, atstatęs ranką ir sakydamas „palauk“. Prie klebonijos buvo atėjusi didelė minia, kuri pakėlė didelį triukšmą (kaltinamųjų liudininkai Aleksandras Leškevičia ir kit.); užtat kun. Petrulis pasakė, jog jis, jeigu būtų žinojęs, kad jų tiek ateis ir taip elgsis, tai būtų pasikvietęs antstolį ir uriadninką. Toliau vėl paaiškėjo, jog špitolėje buvo susikimšę žmonių, jog Graževičia pastūmėjo kun. Petrulį ir, šiam reikalaujant, atsiprašė. Levickį gi kas tai į šoną stuktelėjo, gal ir kun. Petrulis pro šalį per žmones eidamas, bet jisai, Levickis, neturėjo už tai jokios pretenzijos, nes tai buvo padaryta beeinant per susikimšusius žmones.

Taigi kun. Petrulis nieko niekur nestumdė ir nemušė.

3) Toliau p. Grinevičius savo korespondencijoje, tvirtindamas, jog Pivošiūnų gyventojai negali sugyventi su kun. Petruliu, rašė, kad jie prie to išvedimo priėję dėlei tokių kn. Petrulio pasielgimų:

a) Liepos 13 (26) d. kun. Petrulis buvo atvežtas į Klydžius pas mirštančią ligonę lietuvę. Po išpažinties kun. Petrulis, sveikindamas susirinkusius, pasakė lietuviškai: „tegul bus pagarbintas“. Jam atsakė lenkiškai. Kun. Petrulis tuo be galo pasipiktinęs, sušuko: „Kodėl neatsakote lietuviškai?“ Nors žmonės teisinosi nesuprantą tos kalbos, bet pasipylė koliojimo žodžiai, kurių aš nekartosiu“.

Kas link šito atsitikimo teisme paaiškėjo, jog jokio koliojimo iš kun. Petrulio pusės nebuvo, jog pasikalbėjimas buvo suvis ramus: kun. Petrulis tik pasakęs susirinkusiems, kad jie gyvena nieko nežinodami taip, kaip akli kurmiai (liud. Juzefa Sadzevičienė, Jieva Sabaitienė, Antanas Stackevičia ir k.).

b) Rugpjūčio 12 (25) . kun. Petrulis buvo kviestas į Jurkonių sodžių pas mirštančią moterį Leškevičienę. Jai ėmus sakyties lenkiškai, kunigas suturėjo ją ir liepė kalbėti lietuviškai. Mirštančioji pradėjo silpnu balsu prašyti, kad neatsisakytų klausyti jos išpažinties. Kun. Petrulis girdėdamas lenkišką kalbą, pagrasė tuojau išvažiuosiąs. Nelaimingoji moteriškė atliko išpažintį kraipyta kalba“.

Kas link šito šmeižimo teisme išsiaiškino, jog Leškevičienės išpažinties klausytų važinėjo ne kun. Petrulis, bet senelis kun. Juozapavičia. Šitasai liudijo teismui, jog jokio nesusipratimo su ligone kas link kalbos nebuvo ir ji laisvai atliko išpažintį lietuvių kalba. Sūnus gi Leškevičienės parodė, buk jo motina, išvažiavus kunigui, skundusis, kad jai sunku buvę lietuviškai išpažintį atlikti. O liudininkas, Gajanskas tvirtino, būk Leškevičienė skundėsi, kad kunigas liepęs jai lietuviškai išpažintį atlikti ir kad paskui kun. Juozapavičia susirinkusių užklaustas, kodėl jis reikalauja lietuviškai kalbėti, atsakęs: „kaip šeimininkas (supraskit klebonas Petrulis) liepia, taip mes darome“. Šitą šeimininko liepimą Gajauskas paliudijo tuomet, kuomet buvo užklaustas advokato Povolockio: „ar nesisakė kun. Juozapavičia, kad jam kun. Petrulis liepęs lietuviškai išpažinties klausyti?“ Leškevičiaus ir Gajausko parodymų prieštaravimas tarp savęs rodo jų neteisingumą kas link kun. Juozapavičiaus.

Bet advokatas Povolockis ir kitų liudininkų klausė, ar neliepė kun. Juozapavičiui kun. Petrulis lietuviškai išpažinties klausyti? Patvirtinančių atsakų nebuvo. Nors tasai klausimas savo turiniu išrodė keistu, bet kad tą klausimo keistumą labiau pabrėžus, aš paprašiau teismo paklausti kun. Mirono dekano, ar gali vienas kunigas, kad ir vyresnis savo padėjimu, liepti kitam, kokia kalba jis privalo išpažinties klausyti ( „Kur. Lit.“ parašyta, buk šitą klausimą uždavęs p. Povolockis. Tai neteisybė). Paklaustas kun. Mironas atsakė, kad tokio paliepimo negali būti. Tuokart susigriebęs p. Povolockis užklausė: ar neprašė kun. Petrulis kn. Juozapavičiaus, kaipo draugo, lietuviškai išpažinties klausyti? Ant to kun. Mironas atsakė: „nežinau“.

Klausinėdamas tokiu būdu p. Povolockis tikėjosi moraliai prisegti kun. Petrulį prie kun. Juozapavičiaus apsiėjimo, kaip jis apibrėžtas liudininko Gajausko. Bet tai jam nepasisekė, nes negu tik jis vienas galėjo intikėti Gajauskui, būk senelis kun. Juozapavičia mirties akyse dėlei kalbos kankinęs Lukaševičienę ir taip elgiąsis sulig kun. Petrulio paliepimo.

Apart to apgynėjai dar stengėsi pertikrinti teismą, jog p. Grinevičia rašė tik tai, ką jam kiti paliudijo ir tokiu būdu jisai elgėsi bona fide. Apie atsitikimą su Lukaševičiene Jurkaičiuose už p. Grinevičių liudijo broliai Kucevičiai, Cezaras ir Vytautas.

Cezaras iš pradžios parodė, kad jis pasakė Grinevičiui, jog Lukaševičienės išpažinties klausyti buvo atvažiavęs kunigas vikaras (t. y. Juozapavičia), bet dar kartą užklaustas p. Povolockio, ar tikrai jis apie vikarą kalbėjo, Cezaras Kucevičia susigriebė pasitaisė ir pasakė, jog iš pradžių jis pasakojo Grinevičiui apie kunigo pasielgimą su Lukaševičiene, nenurodydamas, koks kunigas, tik vėliau pranešęs, kad tai buvo vikaras.

Vytautas Kucevičia gi tvirtino, būk Cezaras, pasakodamas Grinevičiui apie tą atsitikimą, net moteriškę buvo atsivedęs patvirtinti savo žodžių ir tą moteriškę vedęs per pradaras duris, bet p. Grinevičia nepanorėjęs jos klausti ir intikėjęs Cezarui. Kadangi p. Cezaras Kucevičia apie moteriškę nieko nekalbėjo teisme, tai iš to brolių prieštaravimo matomas jų parodymų netikrumas.

Taip išsiaiškino teisme toji byla. Kadangi kun. Petruliui buvo svarbu tik savo garbė nuo šmeižimo apginti, o ne bausmės aštrumas, tai aš prašiau teismo pripažinti abudu kaltinamu kaltais, o kas link bausmės pasakiau, kad mums nesvarbu, ar ji bus aštri, ar ne. Kunigas gi Petrulis savo žodyje pasakė: jeigu teisėjai turite kitą būdą man garbei apginti, tai neskirkite bausmės. Užtat teismas ir paskyrė labai mažą bausmę: Grinevičiui vieną dieną arešto, o Ronbai – 50 rb. Bausmės, arba neturint jų – dvi savaites arešto, – ir abudu – užmokėti bylos išlaidas, kurių teismas turėjo apie 180 rb.

Negaliu nepridurti čion savo kalbos įžangos, kuri ir „Viltyje“ ir „Kurjere L-me“ netikrai perduota. Aš sakiau: kuomet tautiškoje kovoje viena pusė užmiršta priešininką žmogum esant, kuomet ji užpuola ant jo brangiausių dalykų: garbės, sveikatos etc., tuomet mes neklausysime patarimų skaityti tokius atsitikimus naminiais, suprask katalikų ginčais, o kreipsimės teisman, t. y. ton įstaigon, kuri organizuota visiems žmonėms, idant jų teises apginti. Tuose mano žodžiuose suvis nėra tos prasmės, kokią juose pamatė p. Povolockis, būk aš manau, kad tarptautinius ginčus išriš teismai. Suvis ne. Tarptautiniai ginčai ne taip lengvai ir ne teismų išrišami. Aš tais žodžiais norėjau išreikšti tą mintį: kuomet mus, lietuvius, ypač mūsų pionierius, lenkai mėgįs terorizuoti tokiais būdais, kuriuos galima pavesti po bausmių kodekso straipsniais, tuomet mes ir kreipsimės teisman, nors tie atsitikimai paliestų katalikų kunigus, ir bažnyčias ir nors priešai lenkai mėgintų tą kreipimąsi teisman diskredituoti, dėlto kad teisėjai – ne katalikai. Taigi aš, kaip ir p. Povolockis, manau, kad teisme nėra ruso, lenko, lietuvio, pravoslavo, kataliko ir t. t., bet yra ieškotojai savo teisių ir pašauktieji kaltintojai ir kaltinamieji etc. Užtat be reikalo tasai pats p. Povolockis pirmas Joniškio byloje ėmėsi davinėti lietuviams patarimus neiti su panašiais ginčais teisman. Kuomet ginčas pereina bausmių kodekso ribas, tuomet jisai sulig to kodekso privalo būti svarstomas, o įžeistos teisės apginamos.

Dar keistai man išrodė apgynėjų užpuolimas ant kun. Petrulio, būk jis suardęs viešpatavusią Pivošiūnų parapijoje ramybę. Argi apgynėjai toki griežti šalininkai visokios iš seno tebesančios ramybės, nors po ja būtų paslėpta žmonių skriauda švenčiausiame reikale, nes tikybos reikale?

„Lietuvos žinios“. 1912 m. rugsėjo 11 (24) d. Nr. 107; rugsėjo 13 (26) d. Nr. 108; rugsėjo15 (28) d. Nr. 109.

Komentuokite


Lankomumo statistika
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas