Paieška
*Įsigykite knygų
  • knygų įsigijimas
Draugai
  • Antrasis pasaulinis
  • Grenadierius
  • Joniškėlio respublika
  • kolekcionavimas.lt
  • Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga
  • Lietuvių tautinis centras
  • Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyrius
  • Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga
  • Lietuvos sąjūdis
  • Nepriklausomybės gynėjų sąjunga
  • Pomėgis
  • Projektas
  • Rytų frontas
  • Tauta ir tėvynė
  • Tautos balsas
Rekomenduojame
  • „Lietuvių namai“ Seinuose
  • Asmeninis treneris
  • Dainavos gidas
  • Genealogija
  • Karinė apranga
  • Karštas komentaras
  • Lietuvos gidas
  • Lietuvos lokaliniai tyrimaI
  • Lobių pieva
  • Miroda
  • Obelių paminklas
  • Renginiai Alytuje
  • Sena.lt
  • Stovyklavietės
Vieta Jūsų reklamai
  • reklama
Archyvai

Lietuviškoji vilniečio kova

VIKTORAS VILČINSKAS, kilęs iš Vilniaus rašo, rašo apie savo ir kitų tautiečių veiklą, siekiančią istorines Lietuvos žemes, apie Lydos srities lietuvius, kurių vokiečių okupacijos metais rado 28 000.

Gimiau 1918 m. Kaniavos kaime, Rudnios par., Varėnos vlsč., Lydos apskr. Mokiausi Vilniaus „Ryto“ pradžios mokykloje, Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje, o agronomijos specialybę įgijau Poznanėje, 1940 metais sugrįžau į Lietuvą, kurioje tada siautėjo marksistiniai propagandistai ir KGB agentai.

Tais pačiais metais susipažinau su Lietuvos žemės ūkio ministerijos departamento direktoriumi p. Tiškum. Jo dėka buvau paskirtas Alytaus žemės ūkio mokyklos mokytoju. Mokyklos vadovybė parūpino man butą Juozapavičiaus gatvėje, kurio apačioje buvo didelis ir gilus rūsys-slėptuvė. Minima vieta man ne tik patiko, bet ir pradžiugino.

Veikla Alytuje

Pastebėjęs nusiminusius ir nusivylusius žmones, ypač buvusius tautininkus, nusprendžiau veikti ir taisyti padėtį. Pradžioje susipažinau su Alytaus gimnazijos, žemės ūkio ir amatų mokyklos vadovais ir nusprendžiau sudaryti slaptą pogrindžio būrelį „Prisikėlimas“.

Pagrindinis jo uždavinys: ruošti Lietuvos žmogų prisikėlimui ir kovai su nauju, bei pavojingu okupantu, skatinti tautinę savimonę ir meilę savo kraštui, paruošti žmogų naujiems netikėtiems veiksmams ir kovai. Mūsų būrelyje buvo 30 asmenų.

Minėtini šie: gimnazijos mokytojai Vitkauskai, Blažys, agronomai J. Šiugždinis, Kazilionytė, Česenkaitė, moksleiviai Izid. Masalskis, A. Stankevičius, Em. Grakauskaitė, Ališauskaitė, Baravykaitė ir daug kitų, kurių pavardžių neprisimenu. Mūsų veiklos pobūdis buvo griežtai slaptas. Ryšį palaikėme su Kauno Lietuvos aktyvistų fronto ryšio karininku leitenantu Dambrausku.

1941 m. birželio 14-15 d. prasidėjo masinis žmonių trėmimas į Sibirą. Reikėjo galvoti apie jų išlaisvinimą ir apsaugą. Taip pat iš Kauno gavome žinią, kad laukiama karo ir turime būti pasiruošę sukilimui. Gavome įsakymą saugoti įmones, įstaigas, visos Lietuvos turtą ir žmones. Birželio 22 d. prasidėjo smarkus Alytaus miesto bombardavimas. Jame stovėję rusiški tankai sudegė vietoje. Rusų kariškiai pradėjo masiškai bėgti iš miesto.

Buvo likęs užminuotas Juozapavičiaus tiltas, kurį bet kokia kaina turėjome išgelbėti. Tiltas liko nepaliestas, bet praradome du brangius žmones – žuvo agronomė Česenkaitė ir moksleivė Em. Grakauskaitė. Jos sekančią dieną buvo iškilmingai palaidotos Alytaus miesto kapinėse. Su dideliu širdies skausmu mūsų būrelis dviračiais išvykome į Varėną. Ten informavome žmones apie karą ir kad Lietuvoje sudaryta Škirpos ir Ambrazevičiaus vyriausybė. Ji paskelbė pasauliui, kad Lietuva turi būti laisva ir jau yra nepriklausoma. Ši skubi bei staigi žinia pradžiugino visus.

Gudijos pasienyje

Vėliau nuskubėjome į Gudijos pasienį, kur užėmėme Rudnios ir Dubičių bažnytkaimius bei greta esamus kaimus – Kaniavos, Stoniūnų, Noškūnų, Drucminų, Slučajaus, Kaniūkų ir kitus. Nuginklavome ir išvaikėme miliciją, sovietiniam viršaičiui Smelevičiui įsakėme surinkti marksistinius vadovų portretus ir sudeginti ant liepsnojančio laužo. Šioje nelygioje kovoje praradome vieną brangų Rudnios bažnytkaimio draugą J. Akulevičių. Po to grįžome į Alytų. Važiuodami matėme žygiuojančią vokiečių kariuomenę. Nutrukus sužinojome, kad vokiečių karinė bei civilinė vadovybė anuliavo mūsų laisvės ir nepriklausomybės paskelbtą dokumentą. Šis smūgis vėl nuliūdino mus. Pasitarus su Kauno aktyvistais (LAF) vadovais buvo nuspręsta išsiųsti mane į Vilnių tolimesniam darbui.

Nauja užduotis

Atvykęs į Vilnių susirišau su Rytų Lietuvos reikalams referentūra, su Z. Blynu, rašytoju Algirdu Gustaičiu, Jurgiu Noreika, generolu Daukantu ir kitais organizacijų vadovais. Po smulkaus pasikalbėjimo jie visi vienbalsiai pasiūlė man vykti į Lydą ir ten rūpintis visais lietuviškais reikalais. Jų pasiūlymą priėmiau. Supratau, kad ši užduotis bus sunki, bet ryžausi ją įgyvendinti. Pasikviečiau į pagalbą iš Trakų kilusį vietos veikėją Izidorių Masalskį ir jau 1941 m. liepos mėn. atsiradome Lydos mieste.

Buvusiose Lietuvos žemėse

Lydoje mus rėmė Lietuvos savisaugos 15-tas batalijonas, kurio vadas buvo majoras Levickas. Tai geras, nuoširdus tautos patriotas. Po savaitės apsigyvenome lietuviškai-gudiškoje Belausovų šeimoje. Jau įsitvirtinę nusprendėme apvažinėti visas svarbesnes Lydos krašto vietoves ir geriau susipažinti su ten gyvenančiais žmonėmis. Susisiekimas ir ryšio palaikymas buvo gana sunkus – tik pėstute arba arkliais. Tiesa, kiek vėliau įsigijome dviračius.

Spalio pabaigoje nusprendėme susirišti su civiline vokiečių vadovybe. Ją įtikinome kad Lydos krašte gyvena daugiau kaip 20 000 lietuvių, kuriems reikalinga kultūrinė, socialinė ir moralinė pagalba. Iš dalies ji su tuo sutiko ir prašė pateikti tikslų jų skaičių ir surašyti kaimus, kuriuose jie gyvena. Taip pat prašėme leisti sudaryti lietuvių komitetą. Šį mūsų prašymą patekino ir jau 1941m. lapkričio 16 d., Lydos mieste, Falkovskio gatvėje, buvo patvirtina iškaba su užrašu: „Lydos lietuvių komitetas“. Tai buvo visų lydiečių džiaugsmo ir triumfo diena. Vėliau išrinkome komiteto vadovybę, kurią sudarė pirm. Viktoras Vilčinskas, jo pavaduotojas Izidorius Masalskas, Pelesos mokyklos mokytojas Valentinas Krečius ir sekretorė Jonė Gelažinytė.

Mūsų išrinktą komiteto vadovybę rėmė visi Lydos krašto gyventojai. Jie visi laukė ir tikėjosi, kad Lydos ir Gardino apygardos, remiantis su Rusija 1920 m. sutartimi, kuria tos sritys buvo pripažintos Lietuvai, atiteks jai ir dabar. Tad minėtasis komitetas ir siekė šio tikslo.

Politinėje srityje nusprendėme palaikyti kuo glaudesnius santykius su visomis tautybėmis ir organizacijomis, o ypač su Lydos gudų komitetu, kurio vadovas buvo p. Klimovičius. Jis puikai kalbėjo lietuviškai ir gerai žinojo Lietuvos istoriją, suprato mūsų siekius.

Šalia turimų šešių lietuviškų mokyklų, dar tiek pat norėjome atidaryti. Planavome atidaryti 12 skaityklų, padidinti ryšininkų skaičių. Neleidome išvežti žmonių į Vokietiją ir gelbėjome pakliuvusius kalinius.

Trukdė lenkai

Pradėjome sunkų bei vargingą darbą – lietuviškų kaimų bei gyventojų surašymą. Lenkų šlėktos bei kiti jų šovinistai visur mums trukdė ir šmeižė. Jie apskundė mums vokiečiams, kad ruošiame sukilimą ir norime prisijungi prie Lietuvos. 1942 m. Leliušų kaime, Rodūnės rajone, lenkų žandarai (vokiečių įsakymu) mus suėmė ir uždarė šaltame ir alkaname Lydos kalėjime. Tik po didelių kovų, kančių ir prašymų mėnesio pabaigoje buvome teisiami. Vokiečiai suprato, kad mes teisūs ir atgavome savo teises ir toliau tęsėme gyventojų surašymą.

Šiame darbo bare daug pasidarbavo mokytojas Krečius, Izidorius Masalskas, Jonas Peciulka, Jonas Kosciukas, kaimo ryšininkai bei moksleiviai. Surašymą baigėme 1942 m. gruodžio mėn. Radome apie 28 000 lietuvių. Nuo išvežimo į Vokietiją išgelbėjome daugiau kaip vieną tūkstantį žmonių. Nemažai tautiečių ištraukėme iš kalėjimų, o labiausiai pasisekė išgelbėti mirtininką, Pelesos kleboną kunigą Joną Vienažindį, kurio likę kameros draugai kitą dieną buvo sušaudyti. O kiek pagelbėjome kitų tautybių žmonėms, patys neprisimename.

Pavojingi partizanai

1943 m. Lydos miškuose buvo išmestas nemažas skaičius čekistų-desantininkų. Be to emigrantinė Lenkijos vyriausybė slaptai telkė jaunus lenkus ir siuntė juos į Armijos Krajovos eiles, kurios pagrindinė vadovybė slapstėsi Lydos miškuose. Jos veiksmai buvo pavojingesni negu bolševikų. Jie ne tik grobė maistą iš gyventojų, bet ir žudė taikius ūkininkus – lietuvius ir gudus. Jų pagrindinis tikslas buvo užgrobti Vilnių ir jo kraštą. Metų pabaigoje padėtis dar labiau pablogėjo. Mokytojai ir ryšininkai bijojo gyventi kaime ir bėgo į miestą. Vėliau nusprendėme, kad moksleivius, norinčius mokintis toliau reikia siųsti į Vilnių. Ten turėjome bendrabučius kur juos apgyvendindavome. O trokštančių mokytis buvo šimtai. Didžiausias srautas plaukė iš Nočios, Rodūnios, Pelesos, Lazdūnų, Juratiškio, Dzievaniškių ir Varanavos.

Vokiečių laikysena

Buvo skaudu girdėti ir matyti, kad vokiečių vadovybė, lenkų moterų dėka, gaudavo Armijai Krajovai ginklų. Mat vokiečiai tikėjosi jos paramos kovoje su komunistais. Deja, gyvenimas parodė ką kita – minėti ginklai buvo panaudoti prieš juos pačius ir taikius lietuvius gyventojus.

Artėjant bolševikiniam frontui padėtis 1944 m. dar labiau paaštrėjo. Daug nekaltų žmonių žūdavo miesto gatvėse bei butuose. Mes laikėmės iki paskutinės minutės, nors žinojome, kas mūsų laukia. Rusams pradėjus artėti prie Lydos, mes traukėmės į Lietuvos gilumą, mėgindami ir toliau kovoti. Turėjome viltį ir tikėjimą į ateitį. Kai patekome į sovietų spąstus, dešimtmečius iškalėjome Norilsko lageriuose ir dar Irkutsko srities tremtyje. Vis dėlto likome gyvi ir džiaugėmės atgavę laisvę bei Lietuvos nepriklausomybę.

Didžiausi mūsų siekiai buvo sujungti visas Lietuvos etnografines žemes ir pažadinti žmonėse meilės ir vienybės jausmą. Mūsų Tėvynė turi būti ne tik graži, kultūringa, bet ir kūrybinga. Tikiuosi, kad to turėtų sulaukti mūsų vaikai ir vaikaičiai.

Lydos Lietuvių komiteto rėmėjai

1. Pelesos parapijos klebonas kun. Jonas Vienažindis. Jis buvo kankinamas vokiečių, vėliau bolševikų. Iš tremties grįžo į Nočios parapiją. Palaidotas Vilniaus Kalvarijų kapinėse.

2. Pavalakės kaimo Lietuvos savanoris Jonas Radziulis. Tai puikus ryšininkas ir geras komiteto rėmėjas. Mirė 1994 m. Pavalakės kaime.

3. Piliūno kaimo ryšininkas Jonas Žukauskas. Buvo be galo gabus ir energingas komiteto šelpėjas. Žuvo nuo Armijos Krajovos partizanų.

4. Pelesos kaimo mokytojas Valentinas Krečius, mūsų komiteto veikėjas, gyventojų surašinėtojas. Lydos kalėjime peršalo ir ten mirė. Palaidotas Antakalnio kapinėse.

5. Pelesos kaimo veikėjas ir propagandistas Kruopis. Nužudė bolševikai.

6. Lietuvos vaikų gydytojas ir veikėjas Vincentas Kauzas, Lydos lietuvių k-to rėmėjas, kilęs iš Leliašų kaimo, Rodūnios rajono. Jis buvo čekistų nukankintas Bajendajo rajone, Irkutsko srityje.

7. Vilniaus miesto gydytojas, Lietuvos veikėjas, mūsų k-to rėmėjas p. Lygeika, kilęs iš Sklodonių kaimo, Radūnės rajono.

8. Generolas Daukantas – Lietuvos veikėjas, pasitraukęs į Vakarus, mirė Vokietijoje.

9. Profesorius Ignas Končius, Lietuvos veikėjas, mirė išeivijoje.

10. Mokytojas Jurgis Dovydaitis, visuomenės veikėjas, rėmė knygomis ir spauda.

11. Rašytojas Algirdas Gustaitis, visuomenės veikėjas, slaptos spaudos ir knygų platintojas.

Minėtų geradarių dėka išauga bei stiprėja tokios tvirtovės, kaip Gervėčiai, Pelesa ir Gardinas, iš kurių šiandieną skleidžiasi lietuviška šviesa ir tikėjimas rytojaus diena.

„Tėviškės žiburiai“ (Kanada). 1996 m. spalio 12 d. Nr. 46, p. 2–3.

Komentuokite


Lankomumo statistika
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas