Paieška
Draugai
  • Antrasis pasaulinis
  • Grenadierius
  • Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyrius
  • Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga
  • Lietuvos sąjūdis
  • Nepriklausomybės gynėjų sąjunga
  • Pomėgis
  • Projektas
  • Rytų frontas
  • Tauta ir tėvynė
Rekomenduojame
  • „Lietuvių namai“ Seinuose
  • Asmeninis treneris
  • Dainavos gidas
  • Genealogija
  • Karinė apranga
  • Karštas komentaras
  • Lietuvos lokaliniai tyrimaI
  • Miroda
  • Obelių paminklas
  • Renginiai Alytuje
  • Sena.lt
  • Stovyklavietės
Archyvai

Ant Daugų ežero subrandinta idėja

Konstantinas Žukas

Daugu ezeras, 1931 m. vasara.
Daugų ežeras. 1931 m. vasara.

[1922 m.] Susipažinau su kunigais: Alytaus klebonu kun. Baltrušaičiu ir Daugų – kun. Mironu. Su pirmuoju santykiai buvo nors ir geri, bet šaltoki (ar tik ne dėl Purickio bylos?).

Su kun. Mironu santykiai buvo ypačiai geri, nuoširdūs, draugiški. Pasisveikinimas ir atsisveikinimas buvo pasibučiavimas. Kur buvęs, kur ne, jis užvažiuodavo pas mane, patraukdavome su saiku šnapsiuką, pakortuodavome ir labai daug kalbėdavome. Man kun. Mironas darė įspūdį labai protingo, kultūringo ir didelės valios žmogaus. Kalbėti su juo buvo didelis malonumas. Kartą mudu su juo kalbėjome visą ilgą naktį. Tuomet jis tarp kita ko papasakojo didelės istorinės reikšmės faktą – Lietuvos nepriklausomybės užgimimą. Šį faktą žemiau ir paduodu:

1917 m. liepos mėnuo. Šventadienis. (Tikslios datos kun. Mironas neatsiminė). Iš Vilniaus į Daugus atvažiavo svečių, kurių tarpe buvo p. p. Smetonai ir ypatingas Vilhelmo patikėtinis, civilinės valdžios Lietuvoje viršininkas daktaras Zimmerle (rodos, tokia buvo jo pavardė).

Per pietus Zimmerle Vilhemo vardu dėkojo lietuviams už tą didelę pagalbą maistu, kokią kovojantis frontas iš lietuvių pusės turi. Karui pasibaigus, ta lietuvių pagalba bus kaizerio tinkamai įvertinta.

Buvo daug kalbėta, kad Rusija jau nebe priešas, o netrukus ir vakarų sąjungininkai bus paklupdyti, tuomet Vokietija tvarkys Europą, o gal ir visą pasaulį…

Pavakare, palikdami kitus svečius toliau vaišintis ir linksmintis, iš klebonijos išėjo ežero link trys žmonės: p. Sofija Smetonienė, dr. Zimmerle ir kun. Mironas. Jie sėdo į laivelį ir nusiyrė ežero tolumon.

Kai jau gerokai atsitolino nuo kranto, p. Smetonienė ir Mironas tęsė pasikalbėjimą, pradėtą klebonijoje pietų metu. Jų manymu, jei Rusija greit subyrės, tai ar ne laikas dabar pradėti galvoti, kad mums, lietuviams, reikia neatidėliojant skelbti visišką nutraukimą su ja saitų.

Dr. Zimmerlei ta mintis patiko, bet kada buvo pastatytas klausimas, jog tai gali daryti tik koks nors tautinis organas, pvz. išrinktųjų atstovų seimas, dr. Zimmerle išsyk tam pasipriešino. Jo argumentai buvo, kad nors būsimos Europos likimas, be abejo, priklausys nuo Vokietijos kaizerio, bet galutinį žodį turės tarti taikos kongresas. Apie Seimo rinkimą dabar, kai karas dar nepasibaigė, negali būti ir kalbos.

Visą naktį su dr. Zimmerle buvo karštai ginčijamasi. Švintant laivelis prisiyrė prie kranto su jau įtikintu dr. Zimmerle. Buvo sutarta, kad jis greitu laiku vyks į Berlyną, kur praneš imperatoriui Vilhemui apie lietuvių norą atsiskirti nuo Rusijos ir skelbti nepriklausomą Didžiąją Lietuvos Kunigaikštiją.

Iš Berlyno dr. Zimmerle grįžo su linksma naujiena: Vilhelmas nepriklausomos Lietuvos proklamavimo idėja labai patiko. Jis lyg svajodamas pasakė, kad Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio soste labai norėtų matyti savo mylimą anūką, kuris Vokietijoje įpėdinystės teisių neturi.

Ponų Smetonų ir kun. Mirono paklaustas, na, o kaip su seimo sušaukimu, jis atsakė, kad į šį klausimą Vilhelmas atsakymo nedavė, nes jis dabar nėra aktualus.

Pamatęs mūsiškių nusiminimą ir nepasitenkinimą, dr. Zimmerle patarė kaip nors susirišti su dr. Erzbergeriu, reichstago centro pirmininku, su kurio nuomone Vilhelmas labai skaitosi. Šitą mintį mūsiškiai tuojau pasigavo ir pas Erzbergerį buvo deleguoti, jei neklystu, dr. Šaulys, dr. Purickis ir dar kažkas.

Nuvykusią delegaciją Erzbergeris išklausė su dėmesiu ir visiškai pritarė Lietuvos atskyrimui nuo Rusijos. Be to, prižadėjo iš Vilhelmo išrūpinti sutikimą leisti lietuviams tam reikalui sušaukti konferenciją. Delegatams jis slaptai patarė jokiu būdu į Lietuvos sostą nerinkti Vilhelmo anūko, o pusiau juokaudamas pasakė:

– Aš jums patarčiau tikrą „didįjį“ kunigaikštį – Ulrichą, nes jis, rodos, 2 m 10 cm aukščio, o kas svarbiausia, geras katalikas ir jūsų katalikiškam kraštui visai tinka.

Erzbergeris iš Vilhelmo gavo leidimą susirinkti lietuviams į konferenciją Vilniuje.

Ta konferencija posėdžiavo 1917 m. rugpjūčio 17–23 d. Ji iš savo tarpo išrinko Valstybės Tarybą, kurios pirmininku užtarnautai turėjo būti dr. Jonas Basanavičius, tas didžiausias ir nenuilstamas lietuvybės žadintojas, bet jis dėl nesveikatos nuo tų pareigų atsisakė ir savo vieton pasiūlė A. Smetoną.

Visa pasakoju iš atminties, kaip kun. Mirono buvo man papasakota. Iš tikrųjų, mes žinome apie Vasario 16 d. Nepriklausomybės paskelbimo Aktą, dar kiek žinome, kad 1917 m. buvo sušaukta Vilniaus konferencija, bet kodėl ta konferencija tuomet, žiaurios okupacijos metu susirinko – nežinome.

Šis istorinis ir svarbus faktas turėtų būti daugiau nušviestas.

Konstantinas Žukas. Žvilgsnis į praeitį. Chicago, 1959, p. 417–421.

One Response to “Ant Daugų ežero subrandinta idėja”

Komentuokite


Lankomumo statistika
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas