Paieška
*Įsigykite knygų
  • knygų įsigijimas
Draugai
  • Antrasis pasaulinis
  • Grenadierius
  • Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyrius
  • Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga
  • Lietuvos sąjūdis
  • Nepriklausomybės gynėjų sąjunga
  • Pomėgis
  • Projektas
  • Rytų frontas
  • Tauta ir tėvynė
Rekomenduojame
  • „Lietuvių namai“ Seinuose
  • Asmeninis treneris
  • Dainavos gidas
  • Genealogija
  • Karinė apranga
  • Karštas komentaras
  • Lietuvos lokaliniai tyrimaI
  • Miroda
  • Obelių paminklas
  • Renginiai Alytuje
  • Sena.lt
  • Stovyklavietės
Vieta Jūsų reklamai
  • reklama
Archyvai

Alytaus XIX šaulių rinktinės kultūriniai laimėjimai

Prof. Antanas Rukuiža

Šaulių būrių organizavimosi pradžia Alytaus apskrityje reikia laikyti 1919 m. Vienas aktyviausių šaulių būrių organizatorius buvo dr. S. Janavičius, kuris ir buvo išrinktas pirmuoju Alytaus šaulių rinktinės valdybos pirmininku. Tų metų pradžioje į Vilnių iš vienos pusės pradėjo veržtis rusai bolševikai, iš kitos pusės lenkai. Atėjo laikas Alytaus visuomenei parodyti savo patriotinį nusistatymą – eiti ginti Tėvynę ir tautos laisvę nuo priešų. Alytuje ir kituose miesteliuose pradėjo organizuotis būriai jaunuolių, subrendusių ir pagyvenusių žmonių, kuriems dažniausiai vadovavo vietos mokytojai. Būrių organizavimas ėjo sparčiai. Netrukus kiekviename miestelyje ar bažnytkaimyje atsirado šaulių būrys ar skyrius. 1920 m. lenkų kariuomenei visu frontu pradėjus pulti Lietuvos pasienį, šauliai talkininkavo mūsų kariuomenei, dalyvavo mūšiuose ir laikė užėmę ilgą barą, pradžioje prie neutralios zonos, o vėliau prie demarkacijos linijos. Čia jiems teko kautis su lenkų partizanais bei kariuomenės daliniais prie Varviškės, Leipalingio, Liškiavos, Merkinės, Perlojos, Valkininkų, Varėnos ir kitur. Kai 1922 m. išilgai demarkacijos linijos sargybą perėmė pasienio daliniai, šauliai buvo atitraukti į užnugarį. Jie po kurio laiko galėjo grįžti į savo gyvenamąsias vietas. Nemažai Alytaus rinktinės šaulių dalyvavo ir 1923 m. Klaipėdos atvadavimo žygyje bei kautynėse. Klaipėdos atvadavimu baigėsi Alytaus šaulių rinktinės ketverių metų Tėvynės gynimo laikotarpis. Tokiu būdu Alytaus apskrities šauliai, per ketverius metus laistydami savo krauju ir prakaitu gimtojo krašto smėlynus ir ryžtingai kovodami dėl tautos laisvės, atliko svarbiausią šaulių pareigą. Po to pradėjo platesniu mastu imtis kultūrinio darbo: saviauklos, kultūrinio ugdymo, sporto, ugniagesybos, karinio pasiruošimo ir t. t.

Alytaus šaulių karo veiksmų aš neminiu, nes manau, kad tai padarys kovų dalyviai. Čia paliečiau tik ketverių metų jų kultūrinių laimėjimų laikotarpį. Pabrėžtina, kad kultūrinis darbas galėjo prasidėti tiktai nuo 1923 m.

Alytaus šaulių kultūrinė veikla

Normali kultūrinė veikla prasidėjo nuo 1923 metų, kada šauliai sugrįžo į savo nuolatines vietas prie savo darbo. Pirmas rūpestis buvo surasti būriams patalpas. Kadangi būriai tam tikslui pinigų neturėjo, tai juos priglausdavo mokytojai mokyklų patalpose, viršaičiai valsčiaus valdybos būstinėse, o kai kurie šauliai savo namuose. Visi šauliai stengėsi įsigyti uniformas ir būrių vėliavas. Tuoj prasidėjo įvairūs šaulių būrių minėjimai, vėliavų šventinimai, vakarų bei paskaitų rengimai ir t. t. Metinė šaulių šventė būdavo švenčiama per Jonines – birželio 24 d. Šventės išvakarėse šauliai ir apylinkės gyventojai rinkdavosi ant piliakalnių arba prie ežerų, sukurdavo laužus, linksmindavosi, dainuodavo ir šokdavo. Alytaus miesto šauliai šventėms rinkdavosi ant Alytaus piliakalnio, kuris buvo prie Nemuno kranto, netoli Alytaus į rytus. Šis piliakalnis buvo sunkiai prieinamas, nes iš dviejų pusių buvo upelių išgraužti gilūs grioviai, iš Nemuno pusės status krantas; iš šiaurės pusės galimas priėjimas buvo perkastas giliu grioviu, kurio pėdsakai yra pasilikę. Ši vieta yra surišta su sena Lietuvos praeitimi. 1392 metais kryžiuočiai, kartu su anglų daliniu, atplaukė Nemunu, apgulė pilį ir norėjo ją paimti. Drąsūs mūsų gynėjai atmušė kelis puolimus. Tuo metu spėjo atžygiuoti D. L. Kunigaikščio Algirdo kariuomenės daliniai ir užpuolikus išvijo iš Alytaus žemės.

Alytaus apylinkėse buvo daug piliakalnių, jų svarbesnieji: Punios, Rumbonių, Alytaus, Merkinės, Liškiavos ir kt. Iki tol jų niekas neprižiūrėdavo ir, kas norėjo, tas juos kasė ir ardė. Todėl Alytaus apskrities valdyba nutarė juos paimti į savo globą, o jų apsaugą pavedė šauliams.

Šauliai nemažai prisidėjo ir prie miestų apsodinimo bei jų gražinimo. Pvz., Alytaus Miškų Mokyklos šaulių būrys apsodino medžiais Alytaus miesto gatves, sutvarkė miesto parką, apsodino medžiais takus ir aplinkui parką.

Miesto savivaldybė, tvarkydama gatves Suvalkų pusėje, netoli tilto prie gatvių išsišakojimo, padarė trikampį ir aptvėrė jį geležine tvora. Tą vietą paskyrė ant Alytaus tilto nuo bolševikų kulkos žuvusio I-jo pulko vado karininko Antano Juozapavičiaus paminklui statyti. Šauliai miškininkai šį trikampį išlygino, apsodino medžiais ir krūmais, viduryje palikę vietos paminklui.

Alytaus rinktinės šauliai, ypatingai Alytaus miesto būrys, daug prisidėjo ir prie Laisvės paminklo statybos. Jie ir lėšų tam reikalui parinkti padėjo. Paminklui parinkta graži vieta ties parku prie pušynėlio, netoli gimnazijos. Projekto autorius skulptorius A. Aleksandravičius pats įvykdė jo statybą 1927 metais. Paminklas buvo 12 metrų aukščio ir baigėsi žmogaus dydžio angelu, trimituojančiu pasauliui apie lietuvių tautos laisvės atgavimą. Apačioje, iš visų keturių paminklo pusių, buvo įmūryti keturi kvadratiniai bronziniai bareljefai su laisvės kovų fragmentais. Per tautos bei valstybės šventes ir kitomis progomis prie paminklo rinkdavosi visuomenė. Ten būdavo dedami vainikai pagerbti žuvusiems už Lietuvos laisvę, sakomos atitinkamos kalbos.

Lietuvos laisvę primenančio paminklo negalėjo pakęsti mūsų tautos priešai: atvykę Kremliaus tarnai jį išniekino – nugriovė.

Rinktinės vėliavos įsigijimas, šventinimas ir įteikimas

Būriams ir rinktinei vėliavas parūpino ir paruošė šaulės. Tam tikslui lėšoms sutelkti jos ruošė vakarus, loterijas ir pan. Jos pačios, negailėdamos nei laiko, nei darbo, tas vėliavas siuvo. Brangiausia ir gražiausia vėliava buvo rinktinės, ji kainavo daugiau kaip 200 lt. Tamsiai žalia šilkinė medžiaga buvo gauta net iš Amerikos. Vėliavos kraštai buvo sidabriniais siūlais ornamentuoti. Viduryje tokiais pat siūlais išsiuvinėtas šaulių ženklas, kitoje pusėje užrašas „XIX Šaulių Rinktinė“. Koto smaigalys buvo papuoštas paauksuotu metaliniu ornamentu su išpjaustytomis raidėmis „L. Š. S.“ viduryje. Šaulių rinktinės vado žmona turėjo didelių meninių gabumų, kuriuos ji gražiai panaudojo rinktinės vėliavai paruošti. Tam tikslui ji daug laiko paaukojo, atsidėjus ir kruopščiai dirbdama ir siuvinėdama. Vėliava buvo baigta prieš šaulių rinktinės iškilmingą šventę, kuri buvo ruošta rinktinės dešimtmečiui paminėti. Tai įvyko 1929 metais vasarą (rodos birželio 24 d.). Tą dieną į Alytų suvažiavo visi rinktinės šaulių būriai su savo vėliavomis. Iš Kauno atvyko Lietuvos Respublikos Prezidentas Antanas Smetona. Šauliai išsirikiavo Ulonų pulko aikštėje, o Prezidentas su valdžios ir visuomenės atstovais buvo tribūnoje. Į tribūną buvo atnešta vėliava. Ulonų pulko kapelionas kun. Bliūdžius ją pašventino. Prezidentas, valdžios, kariuomenės ir visuomenės atstovai įkalė į vėliavos kotą vineles. Po to Prezidentas pasakė šauliams tai dienai pritaikytą kalbą ir įteikė rinktinei vėliavą. Po vėliavos pašventinimo ir jos įteikimo apeigų rinktinės valdybos pirmininkas A. Rukuiža trumpoje kalboje pasveikino šaulius, laimėjusius kovoje su Tėvynės priešais pirmame penkmetyje ir pasidžiaugė jų kultūriniais darbais antrame penkmetyje. Visa rinktinė su savo vėliava pražygiavo pro tribūną. Vakare šaulių namuose buvo suruoštas šauliams pasilinksminimas.

Paskutinis Alytaus šaulių rinktinės pasirodymas

1938 metais, švenčiant 20 metų Lietuvos nepriklausomybės sukaktį, Petro Vileišio aikštėje buvo suruoštas didelis kariuomenės ir šaulių paradas. Pražygiavus kariuomenės daliniams pro tribūną, kurioje buvo Prezidentas, vyriausybės nariai, kariuomenės atstovai, aukštieji valdininkai, diplomatinio korpuso atstovai, pradėjo žygiuoti atskiros šaulių rinktinės. Kada šauliai užpildė beveik visą aikštę, tapo didingas vaizdas. Plevėsuojant keliems šimtams vėliavų, tvarkingoj rikiuotėj žygiavo keli tūkstančiai šaulių. Labai gražiai pasirodė Alytaus rinktinė, kurios puošnioji vėliava, nešama priekyje, įspūdingai plevėsavo ir nuo saulės spindulių žėrėjo savo sidabriniais išsiuvinėjimais. Prieky ėjo šaulių moterų būrys. Jos, lygia greta ir tvirtu žingsniu eidamos pirmyn, patraukė žiūrovų akis; jų pilka, gerai pritaikyta uniforma su baltomis apykaklėmis, baltomis pirštinėmis ir gražiomis kepuraitėmis, darė jas grakščiomis ir žavingomis. Toliau ėjo atskiros kuopos su savo vėliavomis. Šaulių žygiavimas užtruko ilgai, kol praėjo visos rinktinės su savo būriais. Žiūrovams ši diena paliko neužmirštamų įspūdžių: ji sužadino visiems patriotinius jausmus ir dvasios pakilimą.

Niekas nepagalvojo tą dieną, kad Maskvoje jau buvo planuojamas Lietuvos Nepriklausomybės galas – buvo ruošiamasi lietuvių tautą pavergti.

Petras Petrušaitis (red.). Nepriklausomai Lietuvai. – Chicago, 1965, p. 229, 232–234, 237–238.

Komentuokite


Lankomumo statistika
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas