Paieška
*Įsigykite knygų
  • knygų įsigijimas
Draugai
  • Antrasis pasaulinis
  • Grenadierius
  • Joniškėlio respublika
  • kolekcionavimas.lt
  • Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga
  • Lietuvių tautinis centras
  • Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyrius
  • Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga
  • Lietuvos sąjūdis
  • Nepriklausomybės gynėjų sąjunga
  • Pomėgis
  • Projektas
  • Rytų frontas
  • Tauta ir tėvynė
  • Tautos balsas
Rekomenduojame
  • „Lietuvių namai“ Seinuose
  • Asmeninis treneris
  • Dainavos gidas
  • Genealogija
  • Karinė apranga
  • Karštas komentaras
  • Lietuvos gidas
  • Lietuvos lokaliniai tyrimaI
  • Lobių pieva
  • Miroda
  • Obelių paminklas
  • Renginiai Alytuje
  • Sena.lt
  • Stovyklavietės
Vieta Jūsų reklamai
  • reklama
Archyvai

Monetų radiniai Daugų apylinkėse

Gintaras Lučinskas

2013 02 26

Daugu valscius, 1923

Monetų radiniai yra svarbiausias numizmatikos ir ūkio istorijos šaltinis. Dažnai jais remiasi archeologija ir kitos istorijos mokslo šakos. Nepaisant to, monetų radinių kaip istorijos šaltinio reikšmė buvo įvertinta palyginus vėlai. Kur kas anksčiau monetų lobiai tapo teisės objektu.

Pirmą kartą apie tokius lobius buvo prabilta Lietuvos Antrajame statute, išleistame 1566 metais. Jo 20 straipsnio 9 skyrius reguliavo lobių nuosavybės klausimą. Pagal jį lobis priklausė radėjui tuo atveju, jei buvo aptiktas savo žemėje. Svetimoje žemėje rastą lobį reikėjo dalintis perpus su žemės savininku. Kadangi žemė priklausė valstybei, bažnytinėms institucijoms ir bajorijai, tai valstiečiai geriausiu atveju galėjo pretenduoti tik į pusę rasto lobio. Tai skatino lobius nuslėpti. Už lobio nuslėpimą grėsė mirties bausmė. 1730 m. mirties bausme buvo nubausti sutuoktiniai Laureckai, tais pačiais metais iškasę lobį Budrikių kaime netoli Rietavo.

Lietuvos statutas Rusijos okupuotoje Lietuvoje galiojo iki 1840 metų. Suvalkijoje iki 1808 m. veikė Prūsijos įstatymai, o vėliau – Napoleono kodeksas. Lobių nuosavybės klausimo sprendimas okupuotoje Lietuvoje nepasikeitė. Už rastą lobį valstybinėje žemėje radėjas galėjo gauti premiją. Nuosavoje žemėje rastą lobį iš savininko galėjo išpirkti valstybė.

Nuo 1850 m. Lenkijos karalystėje rasti lobiai turėjo būti pristatomi į kalyklą, kur būdavo įvertinami ir registruojami. Nuo 1859 m. lobius ėmė registruoti ir vertinti Imperatoriškoji archeologijos komisija Sankt Peterburge. Nevertingos lobio monetos dažniausiai būdavo grąžinamos radėjui arba siunčiamos į kalyklą perlydyti. Vertingos monetos patekdavo į Ermitažą, Varšuvos universitetą ar kaupiančias senienas kitas institucijas.

1856 m. Vilniaus generalinio gubernatoriaus įsaku visi lobiai, rasti Vilniaus, Kauno, Gardino ir Minsko gubernijose, turėjo būti pristatomi laikinajai archeologijos komisijai į Vilnių. Kadangi 1865 m. šios komisijos veikla buvo sustabdyta, vėl didžioji dalis radinių buvo siunčiama į Sankt Peterburgą. 1887 m. Kauno gubernatorius išleido įsaką, kuriame reikalavo jo gubernijoje rastus lobius siųsti į Kauno statistikos komitetą.

Žinių apie lobius rinkimas suaktyvėjo 1884 m. Vilniaus senienų muziejuje pradėjus dirbti F. V. Pokrovskiui. Matyt, nuo to laiko Vilniaus senienų muziejuje imta sistemingai kaupti lobius. 1915 m. į Rumiancevo muziejų Maskvoje buvo išvežti 38 Vilniaus senienų muziejuje buvę lobiai, kuriuose buvo 9 061 moneta.

Paskelbus Lietuvai nepriklausomybę, 1919 m. buvo įsteigta Valstybės archeologijos komisija. Ji priėmė praeities paminklų apsaugos įstatymą. Visi Lietuvoje rasti lobiai turėjo būti pristatomi komisijai ištirti. Lietuvos civilinio kodekso 430, 538, 539 straipsniuose buvo rašoma, kad radėjui už vertingą lobį turėjo būti sumokama atsižvelgiant į jo istorinę ir materialinę vertę.

Iki 1936 m. lobiai kaupti Kauno miesto muziejuje, valstybiniame muziejuje bei provincijos muziejuose. Nuo 1936 m. dauguma lobių patekdavo į Vytauto Didžiojo kultūros muziejų. Nieko nežinoma, kaip būta Lenkijos okupuotame Vilniaus krašte.

Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, jos teritorijoje ėmė galioti sovietiniai įstatymai, lobiai buvo paskelbti valstybės nuosavybe, jie turėjo būti pristatomi į finansines institucijas. Radėjas galėjo gauti 25 proc. lobio vertės dydžio premiją. Okupacijos metu lobiai kaupti visuose istorinio profilio muziejuose.

Reikia pažymėti, kad nežiūrint XIX a. – XX a. pirmosios pusės įstatymų liberalumo į muziejus lobiai patekdavo labai retai. Dauguma visuomenės buvo tamsi ir neraštinga, slegiama nepasitikėjimo valstybės valdžia, kuri buvo abejinga monetų lobiams. Mokslinis tautos sluoksnis buvo toks negausus, kad negalėjo paveikti nei visuomenės, nei valdžios. Situacija nedaug pasikeitė ir dabar.

1387 m. pasirodė pirmosios lietuviškos monetos. Netrukus sukaupti ir jų pirmieji lobiai. Klasikinis lobis – tai paslėptos santaupos „žemės banke“, tačiau randama ir pavienių pamestų ar į žmonių kapus įdėtų monetų. Daug žinių apie monetų radinius susikaupė XIX ir XX a. periodinėje spaudoje, daug žinių dar saugo žmonių atmintis.[1]

Tiek Daugų apylinkėse, tiek ir dabartinio miesto pakraščiuose aptikta akmens amžiaus radinių, kurie teikia pagrindą prielaidai apie gana ankstyvą Daugų ežeryno apgyvendinimą. Sąlygiškai ankstyvą gyvenvietės susidarymą Dauguose galėjo skatinti keletas veiksnių: svarbus strateginis ir prekybinis kelias, patogi gintis ir gyventi vieta.

Daugai (Dowge) ankstyviausiuose rašytiniuose istorijos šaltiniuose minimi XIV a. pabaigoje „Kryžiuočių karo kelių į Lietuvą aprašymuose“ (Litauische Wegeberichte). 1384 m. rugpjūčio 2 d. Daugai paminėti kryžiuočių maršruto iš Merkinės į Trakus aprašyme.

M. Liubavskis priskyrė Daugus prie svarbiausių XV a. pabaigos – XVI a. pradžios LDK valdovo dvarų ir miestelių. Daugų valsčių ir dvarą valdė didžiojo kunigaikščio vietininkai.

1639 m. birželio 14 d. A. S. Radvila Dauguose iškilmingai priėmė valdovus Vladislovą Vazą ir Mariją Liudviką.

Nėra tikslesnių duomenų apie Daugų nuostolius 1654–1667 m. LDK ir Lenkijos su Rusija ir Švedija. Karo metu per Daugus keliavo valdovo Jono Kazimiero sekretorius Steponas Medekša, savo dienoraštyje apibūdinęs kai kuriuos sunaikintus LDK miestus ir miestelius. Jis, nors ir buvo sustojęs klebono palivarke, bet apie miestelį nieko neparašė. Palyginus su kaimyniniu Alytaus dvaru, kuriame valstiečiai per karą nuskurdo ir paliko dirvonuoti žemę, atrodytų, jog panašios būklės galėjo būti ir Daugai. Tuo labiau, kad karo metu buvo sudeginta bažnyčia, o tai reiškia, kad priešų kariuomenė miestelį buvo pasiekusi.[2]

Nors įvairiose Dzūkijos vietovėse rasta monetų lobių, bet šioje publikacijoje aprašoma tik buvusio Daugų valsčiaus teritorijoje rasti monetų radiniai ir pavienės monetos.

Čižiūnai[3]

Archeologas Petras Tarasenka 1931 m. rašė: „Europoje plačiai paplitus II-IV a. Romėnų kultūrai, ši kultūra irgi pasiekė Alytaus apskr., deja, tik labai kukliai, nes iš jų kultūros padarinių buvo rasta tik kelios varinės monetos Čižiūnuose (Daugų vls.) ir Nemaniūnuose.“

Daugai[4]

1973 m. stumdant žemes prie bažnyčios buvo rastas monetų lobis. Buldozerio peilis nupjovė viršutinę puodo dalį, monetas paskleidė žemėse. Aplinkiniai gyventojai surinko dalį pasklidusių monetų, rado puodo apatinę dalį bei joje buvusias monetas. Į P. K. kolekciją pateko 84 monetos, iš jo 20 monetų, tarp kurių buvo su karaliaus portretu, pavogė. Be to, šio lobio monetų yra pas A. Z. iš Daugų. Pateikiamas žinomų monetų sąrašas:

Lenkija:
Žygimanto III Vazos grašiai, 1623, 1624
                       pusantrokai, 1621, 1622 (4) – vienas su skyle, 1623 (7), 1624 (3), 1625 (3), 1626 (2), 1621-1624 (20 – iš viso 22
 
Livonija:
Kristinos šilingai, 164? (2), 1650, 1652, 1653, 1654 (2), 165?, d. n. (3) – iš viso 11
Karolio X Gustavo šilingai, 165? (3)
Karolio XI šilingai, 1660 (3), 1661, d. n. – iš viso 5
 
Prūsija:
Georgo Vilhelmo šilingai, d. n. (2)
                   pusantrokai, 1625 (2), 1626, 1627 – iš viso 4
Frydricho Vilhelmo šilingas, 1658
 
Ryga:
Gustavo II Adolfo šilingai, 1631, 163?
                   pusantrokas, 1624
Kristinos šilingai, 1635, 1639, 1640, 1644, 1647, 1653, 165? (2), d. n. (3) – iš viso 11
                   pusantrokas, 1648
Karolio X Gustavo šilingai, 1654, 1655 (2), 1656 (2), 1658 (3), 1659, 165? (6), 1660 – iš viso16
Karolio XI šilingas, d. n.
 
Ryga ar Livonija:
Kristinos ar Karolio X Gustavo šilingai, d. n. (2)

Doškonys[5]

1925 m. kovo 3 d. Ona Sabonienė savo sodybos kieme rado sidabro monetų lobį. Alytaus apskrities policijos viršininkas pranešė Valstybės archeologijos komisijai, kad monetos datuojamos 1747–1799 metais. Jų buvo įvairių, iš viso 234 vienetai, svėrė 866 gramus. Pranešime nenurodyta, ar tai Rusijos, ar Lenkijos monetos.

Dvarčėnai[6]

1936 ar 1937 metais Eleonora Truncaitė-Urbanavičienė rado medinį ąsotį su sidabrinėmis monetomis. Žinias apie lobį Navarackui 1959 m. suteikė pati radėja, tuo metu gyvenusi Dauguose.

Kančėnai[7]

1939 m. Vitalijus Patackas savo žemėje rado monetų lobį. 1939 m. liepos 16 d. Vytauto Didžiojo kultūros muziejus nupirko iš jo 51 monetą.

Lenkija:
Jono Kazimiero šeštokai, 1657K, 1661 (1)B, (1)K, 1662 (1)B, (1)K, 1660-1662B, 1663 (2)B, 1664 (3)B, 1665B, 1666 (1)B, (2)K, 1667 (3)B, (1)K, 1662-1667B, d. n.B? – iš viso 21
                           ortai, 1656L, 1663B, 1668B
                          auksinai, 1663 (2)K, 1664 (2)K, 1665K, 1666 (1)B, (2)K – iš viso 8
Jono III Sobieskio šeštokai, 1680B, 1681B, 1682B, 1683 (3)B, 1684 (2)B – iš viso 8
 
Prūsija:
Frydricho Vilhelmo šeštokai, 1681 (3), 1682, 1683, 1684, 1686 – iš viso 7
Frydricho III šeštokas, 169?
                     ortai, 1698 (2), 1699

Rakatanskai[8]

1920–1930 metais Vlado Černiausko žemėje buvusiuose senkapiuose rastas monetų lobis. J. Miškinio rankraštyje minima šiame lobyje buvusi Vengrijos 1688 m. 15 kreicerių moneta.

Tikėtina, kad apie šios monetos radimą rašoma 1939 m. „Lietuvos aide“, tačiau žinutėje nurodomas Rokančių kaimas:

Prie Rokančių kaimo, Daugų valsč., yra du neaukšti kalniukai, kuriuos vietos gyventojai vadina kapinėlėmis. Abu jie apaugę pušaitėmis ir kadugiais. Aplink juos ir tarp jų ariami laukai. Nors laidojimo žymių nėra, bet pakraščiuose išariama žmonių kaulų, pinigų, šukių ir kitko. Čia ir buvo rastas gana įdomus sidabrinis pinigas 1688 metų kalimo už užrašu „Leopold V. G. R. I. (XV) 8. A. H. B. Rex“ – vienoje pusėje ir „Patrona Hungariae 1688“ – kitoje pusėje. Šis pinigas yra dabar Dzūkų muziejuje. Tikrų žinių apie tas kapinėles nėra. Sakoma, kad kadaise, kažkokių įvykių metu, čia buvę laidojami žmonės be karstų ir visai negiliai.


[1] Ivanauskas, Eugenijus. Lietuvos pinigų lobiai. Paslėpti 1390–1865 metais. – Vilnius, 1995, p. 11–12.

[2] Miškinis, Algimantas. Rytų Lietuvos miestai ir miesteliai, I knyga. – Vilnius, 2002, p. 64, 65, 66, 68, 69.

[3] Akiras-Biržys, Petras. Lietuvos miestai ir miesteliai. Alytaus apskritis. Dzūkų kraštas, t. 1.– Kaunas, 1931, p. 22.

[4] Ivanauskas E. Lietuvos pinigų…, p. 154.

[5] Ivanauskas E. Lietuvos pinigų…, p. 313.
  Numizmatinis radinys // Klaipėdos žinios. 1925 m. balandžio 23 d. Nr. 93, p. 3.
  Pinigų radinys // Ūkininkas. 1925 m. gegužės 3 d. Nr. 18, p. 9–10.

[6] Ivanauskas E. Lietuvos pinigų…, p. 313.

[7] Ivanauskas E. Lietuvos pinigų…, p. 221.

[8] Ivanauskas E. Lietuvos pinigų…, p. 206.
  Rastas sidabrinis 17 amžiaus pinigas // Lietuvos aidas. 1939 m. liepos 20 d., Nr. 386, p. 3.
 
SANTRUMPOS
 
B, K – monetų kalyklos
b. d. – be datos
d. n. – data neaiški arba spėjama (skliaustuose)
(8) – monetų skaičius
 
 
Print
Projektą „Pažinkime Dzūkijos praeitį interneto puslapiuose“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

Komentuokite


Lankomumo statistika
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas