Paieška
*Įsigykite knygų
  • knygų įsigijimas
Draugai
  • Antrasis pasaulinis
  • Grenadierius
  • Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyrius
  • Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga
  • Lietuvos sąjūdis
  • Nepriklausomybės gynėjų sąjunga
  • Pomėgis
  • Projektas
  • Rytų frontas
  • Tauta ir tėvynė
Rekomenduojame
  • „Lietuvių namai“ Seinuose
  • Asmeninis treneris
  • Dainavos gidas
  • Genealogija
  • Karinė apranga
  • Karštas komentaras
  • Lietuvos lokaliniai tyrimaI
  • Miroda
  • Obelių paminklas
  • Renginiai Alytuje
  • Sena.lt
  • Stovyklavietės
Vieta Jūsų reklamai
  • reklama
Archyvai

Prieš plėšikus ir žmogžudžius 1920 m.

   

   

1920 metais, smarkių kovų su lenkais, buvo nustatyta neitralinė zona. Ši zona buvo gera dirva lenkų veikimui – užpuldinėjimams lietuvių kaimų. Pietų Lietuvoj, Leipalingio ir Kapčiamiesčio apylinkėse, ypač labai buvo pasižymėję vieno lenkų dvarininko suorganizuoti partizanai. Jie, tvirtai įsistiprinę Varviškės kaime anapus Baltosios Ančios upės, užpuldinėjo apylinkės kaimus, daugiau kaip dvejetą metų, įvarydami beginkliams žmonėms daug baimės. Tai pasireiškia net dainoje.

Kukavo gegutė, per girią lėkdama,
Verkė našlaitėlė tarnauti eidama:
Tėvelis jau senas, močiutė po žeme,
Jauniausias brolelis Varviškėje žuvo.

Apie vieną iš žymesnių užpuolimų Lipliūnų kaimo jaunimas štai ką pasakoja.

Mes, vaikai čiužinėjome ant ledo. Tik staiga kažkas suriko: „Partizanai, partizanai!” Žodis „partizanai“ mums aiškiai pasakė, kas per paukščiai atvyksta. Visi išsigandę pasileidom namo. Į kaimą tuojau įžengė nelauktieji. Vieni jų buvo raiti, su juodomis vėliavomis, ginkluoti šautuvais, kardais, kiti pėsti. Kai kurie turėjo ir slepiamos spalvos uniformas. Tuoj prasidėjo plėšimas. Lenkai grobė gyvulius iš tvartų ir juos šaudė, o gyventojams įsakė gyvulius gabenti kartu su lenkų partizanais. Nepaklusnieji buvo sumušami… Po to plėšimo dar ilgai raudonavo kraujo dėmės ant balto sniego, primindamos lenkus.

Apie užpuolimą buvo tuoj pranešta Didžiasalio šauliams ir už neitralinės zonos stovintiems kareiviams lietuviams. Kareiviai parinko savo poziciją ant kalno prieš slėnį, per kurį vingiuoja upelis. Kelias, kuriuo turėjo eiti lenkų partizanai, ėjo viduriu slėnio per tiltą. Tad kareiviams buvo labai patogi vieta lenkus pulti. Didžiasalio šauliai įsitvirtino kitoj pusėj slėnio ant aukštumos taip, kad galėtų apšaudyti kelią šiapus ir anapus slėnio, tačiau tilto jie nebematė. Tuoj pasirodė ir lenkai. Šauliai paleido į darbą kulkosvaidį. Lenkų partizanai pasileido į slėnį. Iš kitos pusės čia juos pradėjo kloti mūsų kareivių šūviai, nors ten buvo tik keletas vyrų. Partizanai pamatė, kad pakliuvo į pinkles ir suskato bėgti išilgai upelio. Kareiviai pasileido vytis, tačiau Didžiasalio šauliai atkreipė ugnį ir į saviškius, manydami, kad čia yra tie patys partizanai (mat, šauliai nežinojo, kad prieš lenkus atvyks ir kareiviai). Mūsų kareiviai turėjo vėl gulti žemėn, kad išvengtų saviškių ugnies. Pagaliau ir šauliai vargais negalais iš ženklų suprato, kad tai yra savieji. Visi pasileido kartu vyti partizanus, bet šie, prisidengdami upelio krantus apaugusiais krūmais ir medžiais, paspruko, netekę 13 žmonių ir 2 vežimų grobio.

Ne kartą buvo mėginta sunaikinti lenkų partizanų ginklų ir amunicijos sandėlį Varviškėje, bet tikrai nežinant, kur jis buvo, nieko negalėta padaryti. Štai vienas toks mėginimas.

Vienas mūsų karys, pasiėmęs žibalo ir degtukų, naktį vienmarškinis nuslinko į Varviškės kaimą, nors aplink buvo sustatytos stiprios lenkų sargybos. Jis padegė trobas, kuriose įtarė esą lenkų ginklų sandėliai ir jos ėmė pleškėti. Sargybiniai ėmė šaudyti, pabudę žmonės sušoko gesinti gaisro. Bet visos jų pastangos buvo veltui, gaisras plėtėsi. Padegėjas, būdamas vienmarškinis, įsimaišė gesintojų tarpan, o vėliau pasinaudodamas sąmyšiu, paspruko. Visi manė, kad lenkams jau tikrai netoli galas, kad jie neteko ginklų sandėlio. Tačiau, matyt, nelabasis jiems pagelbėjo – ginklų sandėlis, iš išvaizdos visai menkas, apgriuvęs svirnelis, išliko nepaliestas liepsnų. Dauguma lenkų persikėlė kiton Nemuno pusėn, nes čia po gaisro, jiems trūko vietos ir be to, bijojo kitų panašių įvykių. Tačiau po kiek laiko vėl grįžo ir iš naujo prasidėjo kraujo ir kančių dienos.

Iš lietuvių partizanų tarpo labiausiai pasižymėjo tėvas ir sūnus Kūckailiai. Jie buvo karžygiai pilna to žodžio prasme. Jie paliko savo šeimą ir su didžiausiu pasiryžimu ir atkaklumu stvėrėsi ginklo prieš užpuldinėtojus. Vieną dieną per susirėmimą su lenkais senis Kūckailis buvo sužeistas. Jis sukaupęs visas jėgas, prislinko prie vieno ūkininko kluono ir tenai prisiglaudė. Prie to pat kiemo gyvenančios moterys, manydamos, kad tai yra saviškis – lenkų partizanas, pranešė apie tai lenkams, kad šie nueitų ir jį paimtų. Šie priėję pamatė, kad tai yra aršiausias jų priešas, kurio jie senai ieškojo. Žiaurūs plėšikai pradėjo badyti durtuvais sužeistą Kūckailį. Jo sūnus, nujausdamas, kur tėvas yra, prišliaužė prie kluono kampo. Žiūri… jo tėvas badomas durtuvais. Kaip įtūžęs žvėris šoko jis ant kankintojų. Vienas pervertas per pečius krito žemėn. Tačiau Kūckailis nesuspėjo greit ištraukti smarkiai įsmeigto durtuvo ir tapo pervertas piktos priešo rankos. Šie du narsieji partizanai buvo taip subadyti, kad negalima buvo nė pažinti.

Kitas jaunas lietuvių partizanas buvo žiauriai lenkų kardais sukapotas prie pat jo gimtosios pirkios. Ligota jo motina žiūrėjo į savo kankinamą sūnų ir rovė iš sielvarto plaukus nuo galvos. Ji ant kelių iššliaužė kieman ir nežmoniškai klykė: „Žmogžudžiai, ką jūs padarėt mano sūnui? Grąžinkit jį man… ne jau negrąžinsit… jūs jį nukankinot. Žmogžudžiai, plėšikai!…” Jos motiniška širdis daugiau nebegalėjo pakelti – ji plyšo iš sielvarto.

Čia tik pora pavyzdžių, bet jų buvo daug daugiau. Daug partizanų padėjo galvas už tėvų žemę. 1923 m. pavasarį, sutelkus visas jėgas, buvo visiškai sunaikintas stiprus lenkų gaujos lizdas. Didvyrių troškimai išsipildė – šiandien laisva didelė dalis Lietuvos, laisva Dzūkija, nes jų kraujas buvo sėkla, kuri išaugo į didelį Nepriklausomybės medį. Tie kuklūs cemento kryžiai ant jų kapų teprimena mums, kad mūsų laisvė atsiekta tik per aukas ir pasišventimą, teskatina mus labiau pamilti gražiąją tėvynę ir tinkamai įvertinti sunkiai įgytą jos laisvę.

   

   

A. M.

"Karys", 1936 m. rugsėjo 10 d. Nr. 37, p. 926.

Komentuokite


Lankomumo statistika
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas