Paieška
*Įsigykite knygų
  • knygų įsigijimas
Draugai
  • Antrasis pasaulinis
  • Grenadierius
  • Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyrius
  • Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga
  • Lietuvos sąjūdis
  • Nepriklausomybės gynėjų sąjunga
  • Pomėgis
  • Projektas
  • Rytų frontas
  • Tauta ir tėvynė
Rekomenduojame
  • „Lietuvių namai“ Seinuose
  • Asmeninis treneris
  • Dainavos gidas
  • Genealogija
  • Karinė apranga
  • Karštas komentaras
  • Lietuvos lokaliniai tyrimaI
  • Miroda
  • Obelių paminklas
  • Renginiai Alytuje
  • Sena.lt
  • Stovyklavietės
Vieta Jūsų reklamai
  • reklama
Archyvai

Šeši tėvynės laisvės kovų didvyriai

Žuvęs eilinis Motelis Kacas, Danieliaus sūnus, gimęs 1898 m., kilęs iš Tauragės miesto, Vinco Kudirkos gatvės Nr. 35, 1922 m. rudenį buvo pašauktas į kariuomenę ir per Tauragės apskrities komendantūrą paskirtas į 11 pėstininkų pulko 4 kuopą.

Eil. Motelis Kacas iš mažens buvo gyvas, judrus, linksmas ir labai tvirtos valios vyras. Kaip gimęs ir augęs Žemaitijoje, jis buvo net užsispyrėlis, tačiau geras, atviras ir visų mylimas.

Atsimenu, – pasakoja brolis Roveris, – prieš 15 metų, lietingą rudens pavakarį, atsisveikindamas Motelis pasakė: „Važiuoju, atliksiu savo pareigą Lietuvai taip kaip reikia, ir po dviejų metų sugrįšiu… Tik jau nebe toks vaikiškas, bet rimtesnis, vyriškesnis. Tada vėl gyvensime“… Tačiau Motelis nebegrįžo.

11 pėst. pulke tarnaudamas, Motelis Kacas dažnai rašė namo laiškus. Laiškuose labai juokingai aprašinėdavo pirmąsias savo dienas kariuomenėje. Kariuomenėje savo būdo nepakeitęs ir pasilikęs linksmas, nors drausmingas. Suprantama, greitai jį pamėgę draugai ir viršininkai. O savo laiškuose jokiais vargais, sunkumais irgi nesiskundęs. Nė kartą nerašęs, kad ir maistas blogas, nors dabar dažnai užgirstame, kad tada mūsų kariuomenėje dar blogai maitinę.

1923 m. 11 pėst. pulkas, nesant ramių santykių su lenkais, stovėjo lenkų fronte, saugodamas bendrą Seinų krypties barą. 1923 m. kovo 19 d. eil. Motelis Kacas drauge su kitais kareiviais buvo paskirti ir išvyko į lauko sargybą Podlipių kaimo laukuose. Lauko sargyba buvo gavusi uždavinį sekti lenkų veiksmus už demarkacijos linijos ir saugoti 4 kuopą nuo staigių lenkų puolimų.

Nurodytoje vietoje lauko sargybai išsidėsčius, visai nelauktai ir staigiai apie vieną eskadroną lenkų kareivių pradėjo pulti Podlipių kaimą. Budrus sekėjų postas lenkus greit pastebėjo. Vienas sekėjas, įbėgęs į trobą, kurioje buvo kiti sargybiniai, baisiai nusigandęs pranešė naujieną ir visiems patarė, paleidus kelis šūvius, pasitraukti, nes laikytis prieš raitininkų eskadroną neįmanoma. Tačiau lauko sargybai uždavinyje buvo pabrėžta saugoti 4 kuopą nuo staigių užklupimų. Paleistų kelių šūvių kuopa galėjo neišgirsti ir lenkams lengva būtų sunaikinti visus kuopos žmones bei atimti iš jos ginklus ir turtą. Todėl išgirdę patarimą trauktis, kiti kareiviai į tai atsakė: „Mes esame kareiviai ir kas įsakyta turime padaryti, o ne trauktis.“ Po to visi sargybiniai šokę laukan ir į lenkus šaudydami gynėsi tol, kol pritrūko šovinių. Šovinių pritrūkę, lenkų raitininkus puolė durtuvais. Krito keli lenkai. Tačiau eskadronas mūsų lauko sargybą apsupo ir visus sargybinius sukapojo. Vienam sargybiniui galva buvo perskelta į keturias dalis. Eil. Moteliui Kacui jau negyvam lenkai žvėriškai įkišo kardą į burną ir apsuko taip, kad dešiniajame žande liko skylė. Žodžiu, lenkai mūsų sargybinius sukapojo labai žiauriai ir toks jų elgesys netinka civilizuotam kariui. Sukapotus sargybinius nurengė ir apiplėšė. Iš visų sargybinių gyvas išliko tik eil. Rimša, kuris buvo sunkiai sužalotas ir nuo žaizdų apalpęs, bet vėliau pasveiko.

Žuvo keli vyrai, bet visi garbingai. Ilgiau užtrukęs susišaudymas įspėjo kuopą ir ji suspėjo pasiruošti kautynėms. Kas žino, gal sargybai pasitraukus lenkai būtų pasiviję ir sunaikinę sargybinius ir visą 4 kuopą. Tačiau dabar sargybinių drąsa ir pasiaukojimas išgelbėjo kuopą ir sutrukdė priešui įvykdyti savo planą. Garbinga mirtimi mirę karžygiai sargybiniai parodė Lietuvos kareivio didvyriškumą ir jo aukštą karinę moralę.

Kariuomenės vadovybė eil. Kacą ir visus kitus sargybinius apdovanojo Vyčio kryžiais. Šios lauko sargybos žuvimas 11 pėst. pulko kariams padarė gilų įspūdį ir visus paskatino drąsiems kovų žygiams. Nors kariams ašaros yra visai svetimas dalykas, tačiau nukautuosius apžiūrėjus ir pamačius tokį reginį, kur lietuviškas narsumas buvo susidūręs su lenkišku žiaurumu, kuopos vadui ir kitiems kuopos kariams iš akių išriedėjo ašaros. Ne veltui, dėl kurių nors menkniekių, bet širdies balso ašaros, stovint prie garbingų kankinių palaikų. Visi kuopos kariai prisiekę už tai lenkams atkeršyti, tik ne žiaurumu, kuris yra svetimas Lietuvos kariui, bet atkaklia kova, nepalaužiama valia.

J. N-as

Redakcijos prierašas: Pristatant šiuos garbingus didvyrius apdovanoti Vyčio kryžiais, apdovanojimo lape šiaip trumpais žodžiais apie juos pabrėžiama: „11 pėst. Vilniaus pulko 4 kuopos eiliniai: Vladas Varpeta, Jonas Jeruckis, Echomas Štrama, Motelis Kacas ir Benius Rimša 1923 m. kovo 19 d., puolant lenkams Podlipkių kaimą, ištisą pusvalandį narsiai gynėsi, kol pritrūko šovinių. Pritrūkę jų, puolė priešininką durtuvais ir čia visi garbingai žuvo, išskyrus Rimšą, kuris buvo sunkiai sužeistas.“

Nei šiame aprašyme, nei 1937 m. „Kario“ Nr. 17 rašant apie eil. Benių Rimšą, nepažymima, kas šiems didvyriams vadovavęs. Tačiau iš Vyčio kryžiumi apdovanojimo lapų kitoje vietoje randama, kad toje pačioje ir tą pačią dieną panašiai žuvęs ir jaun. pusk. Jonas Tauris, tos pat kuopos skyrininkas. Apie jį šiaip rašoma apdovanojimo lape: „11 pėst. Vilniaus pulko 4 kuopos jaun. pusk. Jonas Tauris. 1923 m. kovo 19 d. lenkams puolant Podlipkių kaimą, jaun. pusk. Jonas Tauris narsiai kovėsi, kol pritrūko šovinių, visą laiką drąsindamas savo skyrių. Kai pritrūko šovinių, su savo skyriumi durtuvais puolė priešininką ir čia garbingai žuvo.“ Iš šios ištraukos galima spėti, kad žuvusiems karžygiams vadovavo j. pusk. Jonas Tauris. Būtų pageidautina, kad kas nors iš j. p. J. Taurio apylinkės pasistengtų jį aprašyti ir jo atvaizdą atsiųstų. Pasinaudoję grąžintumėm.

„Karys“, 1938 m. vasario 3 d., Nr. 5, p. 149–150.

Komentuokite


Lankomumo statistika
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas