Paieška
*Įsigykite knygų
  • knygų įsigijimas
Draugai
  • Antrasis pasaulinis
  • Grenadierius
  • Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyrius
  • Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga
  • Lietuvos sąjūdis
  • Nepriklausomybės gynėjų sąjunga
  • Pomėgis
  • Projektas
  • Rytų frontas
  • Tauta ir tėvynė
Rekomenduojame
  • „Lietuvių namai“ Seinuose
  • Asmeninis treneris
  • Dainavos gidas
  • Genealogija
  • Karinė apranga
  • Karštas komentaras
  • Lietuvos lokaliniai tyrimaI
  • Miroda
  • Obelių paminklas
  • Renginiai Alytuje
  • Sena.lt
  • Stovyklavietės
Vieta Jūsų reklamai
  • reklama
Archyvai

Nors visi žuvo, bet iš sargybos nesitraukė

B. Rimša, 1926 m. Nuotr. iš Viliaus Kavaliausko archyvo.

Eilinis Benanas Rimša, kilęs iš Utenos apskr., Anykščių valsč., Naujonių kaimo, irgi yra vienas narsiųjų vyrų, pasižymėjusių kovose.

1922 metais rudenį Ben. Rimša buvo mobilizuotas ir paskirtas į 11 pėst. pulką, kur tarnavo 4 kuopoj. Šioj pačioj daly Rimša ir baigė savo karinę tarnybą.

1923 m. 11 pėst. pulkas saugojo Seinų barą. Tame bare Benanas Rimša ir pasižymėjo drąsa ir sąžiningumu savo pareigas einant. Tų pat metų kovo 19 d. Rimša su kitais kareiviais išėjo į atskirą lauko sargybą. Sargyba susidėjo iš kelių kareivių, kuriai buvo skirtas uždavinys saugoti savo (4) kuopą nuo galimų netikėtų lenkų puolimų. Tai buvo Leipalingio valsčiaus ribose.

Lenkų kavalerija puolė mūsų dalis. Sargybiniai, kurių tarpe buvo ir Benanas Rimša, pastebėję lenkų kavalerijos eskadroną, pasiryžo jį atlaikyti savo mažomis jėgomis ir atidarė smarkią ugnį į puolančius lenkių raitininkus. Jie lenkų puolimo neatlaikė ir raitininkai, apsupę juos, kardais sukapojo visus sargybinius. Nors visi sargybiniai žuvo, tik sunkiai sužeistas išliko gyvas vienas B. Rimša, bet iš sargybos nė vienas nesitraukė ir atkakliai gynėsi. Tuo savo garbingu didvyrišku žygiu davė galimumo kuopai pasiruošti kautynėms. Kuopa ne tik sulaikė puolančius lenkus, bet juos dar gerokai ir sumušė. Atmušus lenkus, pats kuopos vadas, apžiūrėdamas išžudytąją sargybą, tarp negyvųjų atrado be sąmonės gulintį Rimšą. Mat, lenkai palaikė ir jį negyvu ir tuo būdu išliko.

Per rūpestingą gydytojų priežiūrą Benanas Rimša pasveiko, nors ir nustojęs sveikatos. Apdovanoti Vyčio kryžiumi jis ir jo žuvusieji draugai. Dabar, gaudamas pensiją, gyvena Kasciūnų kaime, Merkinės valsč., Alytaus apskr. nusipirktame žemės sklype. Jį galima matyti Merkinėje su žyme veide nuo lenkų kardo.

Apdovanojimo lape, pristatant visą minimą sargybą apdovanoti Vyčio kryžiumi, šiaip apie juos rašoma: „11 pėst. Vilniaus pulko 4 kuopos eiliniai: Vladas Verpeta, Jonas Jeruckis, Echomas Štrama, Motelis Kacas ir Benius Rimša 1923 m. kovo 19 d., puolant lenkams Podlipkių kaimą, ištisą pusvalandį narsiai gynėsi, kol pritrūko šovinių. Pritrūkę šovinių, durtuvais puolė priešininką ir čia visi garbingai žuvo, išskyrus Rimšą, kuris buvo sunkiai sužeistas.“

Tai kilnus didvyriškas Lietuvos kareivio narsumo ir atkaklumo pavyzdys, kada pasiryžo geriau žūti, negu gyviems pasiduoti priešui arba pasitraukti iš sargybos ir tuo sudaryti pavojų savo kuopai. Patys pasiryžo garbingai mirti, kad tik jų kuopos draugai suskubtų pasirengti kautynėms ir tinkamai atremti priešo puolimą.

O panašių pavyzdžių Lietuvos nepriklausomybės kovų dalyviai daug žino. Iš kai kurių teko girdėti ir apie kitų kautynių garbingas aukas. Pavyzdžiui, 1919 m. lapkričio mėn. Meškuičių apylinkėje 4 pėst. pulko 6 kareiviai žemaičiai taip pat buvo pasiųsti į lauko sargybą. Bermontininkai pradėję smarkų puolimą, ypač smarkiausiai puolę šią sargybą. Tirštų ir gausių priešo grandinių 6 narsūs ir šalti žemaičiai nenusigando, bet atkakliai gynėsi, kol visi šeši žuvo. Priešai, užėmę jų ginamą poziciją, rado tik šešis garbingai žuvusiųjų lavonus ir krūvas prišaudytų šovinių tūtelių. Šis įvykis smarkiai sukrėtė priešus, nes aiškiai pamatė su kokiu Lietuvos kareiviu turi reikalą.

Taip pat teko girdėti, kad 1920 m. rugsėjo mėn. Augustavo miškuose keli Lietuvos kareiviai buvo pasiųsti į žvalgybą. Staiga susitiko keliasdešimt lenkų raitininkų. Vieni mūsų žvalgų sumišo ir ginklus numetė, tačiau kiti atstatė savo šautuvus į priešą. Priešo kardų sukapoti žuvo, bet nepasidavė į nelaisvę. Šis jų pavyzdys užkrėtė ir pasidavusius draugus. Pirmai progai pasitaikius ir nežiūrėdami į pavojus savo gyvybei, pabėgo iš priešo nelaisvės.

Daug, oi labai daug turėjome narsių didvyrių, kurių pasiaukojimo dėka šiandien gyvename laisvoj ir nepriklausomoj tėvynėj.

Vl. Ulčinskas

„Karys“, 1937 m. balandžio 22 d., Nr. 17, p. 450-451.

Komentuokite


Lankomumo statistika
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas