Paieška
*Įsigykite knygų
  • knygų įsigijimas
Draugai
  • Antrasis pasaulinis
  • Grenadierius
  • Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyrius
  • Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga
  • Lietuvos sąjūdis
  • Nepriklausomybės gynėjų sąjunga
  • Pomėgis
  • Projektas
  • Rytų frontas
  • Tauta ir tėvynė
Rekomenduojame
  • „Lietuvių namai“ Seinuose
  • Asmeninis treneris
  • Dainavos gidas
  • Genealogija
  • Karinė apranga
  • Karštas komentaras
  • Lietuvos lokaliniai tyrimaI
  • Miroda
  • Obelių paminklas
  • Renginiai Alytuje
  • Sena.lt
  • Stovyklavietės
Vieta Jūsų reklamai
  • reklama
Archyvai

Pasienio incidentas Trasnykuose

Bronius Kviklys

Kiekvienų metų kovo mėnesio vidury mes prisimename Lietuvai porą nemalonių dalykų: garsųjį Lenkijos ultimatumą ir Klaipėdos krašto netekimą. Pirmąjį 1938 metais padiktavo mums Lenkijos vadai, antrąjį – 1939 metais naciškosios Vokietijos fuehreris Hitleris. Ir vienas ir kitas labai skaudūs. Tuo tarpu čia prisiminkime pirmąjį.

Kai 1920 metais Lenkija užėmė visą trečiąją dalį Lietuvos su sostine Vilniumi, Lietuva, negalėdama surasti teisybės nė tarptautinėse institucijose (Tautų Sąjungoje), nė jėga išstumti fiziškai stipresnio kaimyno, protesto ženklan uždarė su Lenkija visą susisiekimą, įskaitant ir tarptautinį. Nė savas, nė svetimtautis, norėdamas keliauti į kitą kraštą per Lietuvą, negalėjo nepastebėti fakto, kad šioje vietoje kas nors negera. Lenkams tai labai nepatiko, tačiau jie ilgus metus nerado būtų priversti Lietuvos tokį susisiekimą atidaryti. Tuo tarpu ant geležinkelio bėgių, einančių iš Lietuvos į Vilnių, spėjo užaugti jau aukštos pušaitės… Lenkijos ponai nerimo ir visą eilę metų ieškojo priekabių prieš Lietuvą. Per visus 1920-1939 metus Lietuvos–Lenkijos pasienyje būklė buvo labai įtempta: ir viena, ir kita pusė ne juokais saugojo laikiną sieną (administracijos liniją), lenkai kėlė incidentus, grobė mūsų sargybinius, juos kalino ir žudė, kilnojo į mūsų pusę šiaudines gaires. Vieno tokių incidentų priedangoje atsirado ir garsusis kovo mėnesio ultimatumas. Štai kaip viskas įvyko.

Alytaus apskrityje, 8 km. nuo Merkinės, prie administracijos linijos, netoli Merkio upės, yra Trasnykų kaimas (1923 metais čia buvo 22 sodybos su 125 gyventojais). Per jo laukus kaip tik ir ėjo administracijos linija. Tykus ir ramus, niekuo nekaltas kaimas. Tų metų kovo 11 dieną pasienio sargybinis Justas Lukoševičius 4 val. 50 min. ryto, eidamas per kaimą į savo sargybos vietą, išgirdo porą šūvių lenkų pusėje. Trumpam laikus praslinkus – dar tris šūvius. Atrodė, kad šaudymas buvo vykdomas 2-3 žmonių ir vyko prie administracijos linijos tarp 16-17 sargybos vietų. Apie tai sargybinis Lukoševičius tuojau pranešė vyresniajam policininkui Vaitkui, kuris tuojau įsakė policininkui Lukoševičiui ištirti šaudymo priežastį. Netrukus atvyko ir policininkas Meškys. Tuojau Lukoševičius pamatė šiapus administracijos linijos krūmuose besislapstantį žmogų ir jam suriko: „stok!“. Tačiau iš vietos, kur slapstėsi įtartinas žmogus, į policininką Lukoševičių buvo paleistas šūvis. Jam atsakydamas ir mūsų sargybinis paleido vieną šūvį, kiek vėliau dar tris šūvius. Po jo iš lenkų pusės į mūsiškius atlėkė trys šūviai, juos palydėjo iš ten pat siųsti dar trys šūviai. Iššovė ir policininkas Meškys. Paaiškėjo, kad šiame susišaudyme buvo sunkiai sužeistas lenkų sargybinis Serafinas. Lenkų kareiviai klausė, kodėl jis perėjo administracinę liniją ir šaukė jį atgal, tačiau šis pasisakė esąs sunkai sužeistas ir negalįs šliaužti į lenkų pusę. Visa tai įvyko tarpe 5.15-5.25 valandos. Sužeistasis lenkų kareivis buvo atvežtas į Trasnykų kaimą 5.50 val., buvo perrištas ir skubiai iš Merkinės iššauktas medicinos felčeris 7.20 val. suteikė jam medicinos pagalbą. 8 val. iš Alytaus atvažiavo apskrities gydytojas Sukarevičius, kuris apžiūrėjo sužeistąjį ir dar kartą perrišo. Tačiau žaizda buvo mirtina ir sužiestasis 8.40 mirė.

Tame rajone buvo jaučiamas lenkų didelis susijaudinimas ir buvo grasinama, kad už Serafiną būsią nušauti penki lietuviai sargybiniai. Tą sakė ir lenkų kuopos vadas kovo 11 dieną 17.20 val. Alytaus baro Januškevičiui dalyvaujant mūsų saugumo policijos rajono viršininkui Gimžauskui ir Alytaus apskrities policijos nuovados viršininkui Vaboliui. Jie kalbėjosi su lenkų 23 bataliono vadu pulk. Žibinski, kuris domėjosi kareivio Serafino būkle. Baro viršininkas pasiūlė jam dalyvauti kvotos vedime ir taip pat rytojaus dieną daromo mirusiojo kūno skrodime. Pulk. Žibinski atsisakė ir tik prašė išduoti lavoną. Lavonas lenkams buvo atiduotas kovo 12 dieną tarp 16-17 val., mūsų sargyboms iškilmingai gerbiant ginklu. Gi su pulkininku Žibinski buvo susitrata susitikti kovo 13 dieną, 14 val. ant Varėnos tilto įvykio aplinkybėmis išsiaiškinti. Deja, mūsiškiai ten nuvykę lenkų nesulaukė.

Kareivio Serafino sužeidimas įvyko mūsų pusėje, 17 metrų nuo administracijos linijos. Mūsų policininkas iššovė po to, kai į jį buvo paleistas šūvis. Visa tardymo medžiaga parodė, kad mūsų sargyboms nebuvo galima prikišti jokios kaltės; jie elgėsi teisėtai, teik mūsų įstatymų, tiek tarptautinės teisės ribose. O tačiau…

Tuo metu Lenkijos kariuomenės vadas Smigly Rydzas iš Varšuvos atvyko į Vilnių. Varšuvoje, Krokuvoje, Vilniuje ir kituose Lenkijos ir lenkų užimtuose miestuose, valdžios patvarkymu, buvo vykdomos didelės demonstracijos, nukreiptos prieš Lietuvą. Karšti lenkų kalbėtojai kaltino Lietuvą, girdi, ji norinti sukelti karą Europoje. Buvo spaudoje ir per radiją vesta smarki akcija prieš Lietuvą, kreiptasi į maršalą Smiglą, prašant jį organizuoti žygį į Kauną. Lenkijos karo pajėgos Lietuvos pasienyje sustiprintos. Pagaliau kovo 17 dieną Lenkijos pasiuntinys vienoje svetimoje valstybėje įteikė Lietuvos pasiuntiniui ultimatumą, kuriame buvo reikalaujama, kad Lietuva užmegztų su jais diplomatinius ryšius, atidarytų susisiekimą ir kita. To neįvykdžius buvo grasinama karu.

Karas, žinoma, tuo tarpu neįvyko: Lietuva ultimatumą priėmė. Į Lietuvą atvažiavo lenkų pasiuntinys Charwatas su visu pasiuntinybės personalu, iš Lietuvos į Varšuvą nuvyko mūsų Škirpa; buvo užmegzti konsulariniai santykiai, prasidėjo įvairios abiejų kraštų derybos. Lenkams spaudžiant, Lietuvoje buvo uždaryta Vilniaus Vadavimo Sąjunga. Lietuvoje lenkai pradėjo sukti naujus savo šnipinėjimo lizdus. Lenkai ne juokais planavo naują žygį į Kauno Lietuvą.

Tačiau prievartos būdu įgyta meilė nebuvo ilga. Praslinkus pusantrų metų lenkų žygis į Kauną tikrai buvo įvykdytas, tik šiuo kartu žygiavo jie ne aukštyn iškėlę nosis, bet jas nubedę žemyn: čia vyko paskutinis Lenkijos tragedijos aktas, po to, kai jų galingą armiją, kuria taip dažnai grasindavo Lietuvai, sumušė Vokietija, veikdama drauge su Sovietine Rusija.

Mums buvo labai gaila žiūrėti į suvargusius Lenkijos kareivius bei civilius pabėgėlius. Lietuvai buvo puiki proga garbingai įžygiuoti į senąją savo sostinę. Tačiau lietuviui atrodė baisiai negarbinga smogti smūgį į mirštančios Lenkijos nugarą: Mūsiškis mat kitokio, gero (kartais per daug gero) būdo. Lietuviai šiltai priėmė, sušelpė ir priglaudė Lenkijos pabėgėlius, gi Vilnių kiek vėliau gavo iš Rusijos malonės; rusai atidavė mums dalį Vilniaus krašto, gi pasiėmė visą Lietuvą – principu – Vilnius mūsų, Lietuva rusų…

Taip išrodo visa, trumpai suglaudus, garsiojo ultimatumo istorija. Ją visada lietuvis prisimena su dideliu kartėliu lenkų atžvilgiu.

„Lietuvos policija įstatymų ir tvarkos tarnyboje“ (red. Apolinaras Bagdonas), Chicago, 1974, p. 156–158.

Komentuokite


Lankomumo statistika
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas