Paieška
*Įsigykite knygų
  • knygų įsigijimas
Draugai
  • Antrasis pasaulinis
  • Grenadierius
  • Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyrius
  • Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga
  • Lietuvos sąjūdis
  • Nepriklausomybės gynėjų sąjunga
  • Pomėgis
  • Projektas
  • Rytų frontas
  • Tauta ir tėvynė
Rekomenduojame
  • „Lietuvių namai“ Seinuose
  • Asmeninis treneris
  • Dainavos gidas
  • Genealogija
  • Karinė apranga
  • Karštas komentaras
  • Lietuvos lokaliniai tyrimaI
  • Miroda
  • Obelių paminklas
  • Renginiai Alytuje
  • Sena.lt
  • Stovyklavietės
Vieta Jūsų reklamai
  • reklama
Archyvai

Trasnykų dienos

Bronius Stosiūnas

Stanislovo Serapino kapas Marcinkonių kapinėse, 2007 m. G. Lučinsko nuotr.

Pirmutinės žinios

1938 m. kovo 11 d. Kaune buvo apskričių viršininkų suvažiavimas. Nuvykau iš vakaro ir apsistojau „Kęstučio“ viešbutyje. Nakvojau viename numeryje su Utenos apskrities viršininku Jonu Motiejūnu-Valevičiumi. Suprantama, ilgiau nesimatę, ligi pusiaunaktų kalbėjomės, o jau 6 val. ryto mane pakvietė prie telefono. Telefonu Alytaus pasienio policijos baro viršininkas Petras Januškevičius man pranešė, kad šiandien, vadinasi, kovo 11 d., 5 val. II rajono II-osios (Trasnykų, Merkinės vlsč.) sargybos mūsų pasienio policininkas karinio šautuvo šūviu sužeidęs lenkų kareivį. Įvykis buvęs mūsų pusėje. Baro viršininkui Januškevičiui pavedžiau tuojau vykti vieton ir daryti, kas bus reikalinga, o aš jau nebemiegojau, ir papusryčiavęs su Motiejūnu-Valevičiumi nuėjau suvažiaviman, kuris buvo policijos mokykloje. Suvažiavime man teko būti tiktai porą valandų, nes apie 11 val. mane pasikvietė atskiran kambarin policijos departamento direktorius Svilas, o paskui atėjo ir vidaus reikalų ministras gen. Čaplikas, kuris įsakė vykti tarnybos vieton. Tuo pačiu laiku man paskambino užsienių reikalų ministerijos valdininkas dr. Petras Mačiulis ir pasisakė esąs siunčiamas vykti drauge su manim. Vidaus reikalų ministerija davė savo automobilį, ir mudu su dr. Mačiuliu skubėjome Alytun. Atvykome 15 val. Čia jau gavome tikslesnių žinių, kurias iš mano buto telefonu kiekvienas pranešėme savajai ministerijai.

16 val. mudu su dr. Mačiuliu išvykome Merkinėn. Mus lydėjo Alytaus nuovados viršininkas Antanas Vabolis.

Atvykę Merkinėn, suradome jau grįžusius iš įvykio vietos baro viršininką Januškevičių, Kauno Apygardos teismo prokuroro padėjėją Vaitulevičių, nuolat gyv. Alytuje, teismo tardytoją Gaudušą ir apskrities gydytoją Sukarevičių, taip pat valstybės saugumo policijos Alytaus rajono viršininką Gimžauską.

Jie pranešė apžiūrėję vietą, kad įvykis buvęs 17 metrų mūsų pusėje, kad atstumą nustatęs Merkinės prisiekusis matininkas Steigvila ir kad sužeistasis lenkų kareivis, Serafinas Stanislovas, patalpintas Trasnykų sargybos būstinėje.

Man beesant Merkinėje tuojau buvo atgabentas čia ir mirusiojo Serafino kūnas, kurį atlydėjo mūsų pasienio policininkas Justas Lukoševičius. Serafinas mirė Trasnykų sargybos būstinėje 8 val. 40 min. Kūnas buvo patalpintas valsčiaus savivaldybės name.

Kaip žuvo lenkų kareivis Serafinas

1939 m. kovo 11 d. 5 val. Trasnykų sargybos policininkas Lukoševičius Justas, eidamas tarnybon, prie sargybos būsto išgirdo 8 šautuvų šūvius prie adm. linijos, apie 750 m į pietų vakarus nuo Tarsnykų kaimo. Apie tai jis tuojau pranešė sargybos viršininkui. Sargybos viršininkas vyr. policininkas Vaitkus Stasys ir policininkas Lukoševičius skubiai vyko girdėtų šūvių link. Rado sargyboje esantį polic. Večkį Antaną. Prie adm. linijos išgirdo lenkiškai kalbančius asmenis, kurių buvo 3-4. Sargybos viršininkas įsakė polic. Lukoševičiui prislinkti arčiau admin. linijos ir patirti, kas kalba. Polic. Lukoševičiui prisiartinus arčiau adm. linijos, jisai pastebėjo mūsų pusėje kažką vaikštinėjant ir apie tai pranešė sargybos viršininkui. Artinosi arčiau pastebėtojo asmens. Pastebėjęs vaikštinėjantį asmenį mūsų pusėje, polic. Lukoševičius sušuko „stok“. Nežinomasis tuo metu paleido šūvį į polic. Lukoševičių ir sušuko „stoj“. Šūvis nepataikė. Tuomet sargybos viršininkas įsakė šauti. Lukoševičius paleido 4 šūvius, polic. Večkys 2 šūvius. Tuo momentu iš anapus adm. linijos į mūsų pusę buvo paleisti 6-7 šūviai.

Susišaudymas įvyko 5 val. 15 minučių. Po susišaudymo priėjus artyn prie krūmo, iš už kurio buvo paleistas šūvis į polic. Lukoševičių, rastas sužeistasis į kairįjį šoną lenkų kareivis. Prie sužeistojo rastas vokiškas šautuvas. Šautuvo lizde buvo tūtelė, o sandėly 4 šoviniai. Vamzdis ir rastoji šovinio tūtelė dvokė tik ką išdegusiojo parako dūmais.

Kareivis buvo apsijuosęs odiniu diržu, prie diržo buvo durtuvas su pakaba, ir du odiniai vokiški šovinynai, kurių viename buvo 25 šoviniai, antrame, vietoj šovinių, įdėtos 3 kaladėlės. Ties įvykio vieta per adm. liniją buvo žymūs vieno asmens pėdsakai iš lenkų pusės į mūsų pusę.

Sužeistasis 6 val. buvo atgabentas į Trasnykų sargybos bustą, kur jam buvo suteikta pirmoji medicinos pagalba.

Toje vietoje, kur gulėjo sužeistasis lenkų kareivis, buvo pastatyta sargyba. Beje, po susišaudymo, kai sužeistasis dar gulėjo savo vietoje, priėjo 6 ginkluoti lenkų kareiviai, o 2 kareiviai stovėjo pamiškėje. Atvykę kareiviai, matyt, išgirdo sužeistojo vaitojimą. Vienas jų tarė: „Serafin, pocoz przeszedl granicę? Serafin, niemozesz przepelznąc granicę?“ Sužeistasis atsakė: „Niemogę“. (Lenkų kareiviai, matyt, nebuvo pastebėję mūsų sargybinių, nes jie buvo užsimaskavę). Toliau lenkas dar paklausė sužeistojo: „Serafin, gdzie jestes ranny?“ Sužeistasis atsakė: „Do brzucha. Niemogę“. Po to atėjo dar 2 lenkų kareiviai. Visi kažką tarėsi. Po to vienas pasakė: „Chlopcy, idziemy przeniesc jego tutaj“. Tuomet mūsų polic. Lukoševičius pradėjo balsiai šaukti: „Vyrai, sunkųjį kulkosvaidį statykite tenai, lengvąjį neškite čionai“. (Nei kulkosvaidžių, nei policininkų, be jų dviejų, esančių sargyboje, nebuvo). Po polic. Lukoševičiaus „komandos“ vienas lenkų tarė: „Mają karabin maszynowy, odejsc“ ir visi lenkai nuėjo į mišką.

Lenkams nuėjus, po keletos minučių atvyko su vežimu sargybos viršininkas parvežti sužeistojo. Tuomet iš miško prie adm. linijos atvyko Viršrodukos lenkų kardono viršininkas ir mūsų sargybos viršininkui pareiškė: „Wezcie prędko, bo my zabierzemy“. Sargybos viršininkas atsakė lietuviškai: „Dedame į vežimą ir vežame“.

Baro viršininko pasimatymas su lenkų K. O. P. bataliono vadu

1938 metų kovo 11 d. 17 val. 20 min. pasienio policijos Alytaus baro viršininkas Petras Januškevičius matėsi su lenkų bataliono vadu plk. ltn. Žabinskiu. Iš mūsų pusės taip pat dalyvavo valstybės saugumo policijos Alytaus rajono viršininkas Kazys Gimžauskas ir Alytaus policijos nuovados viršininkas Antanas Vabolis.

Bataliono vadas pasakė iškvietimo tikslą ir norėjo sužinoti apie Serafiną. Bataliono vadui buvo paaiškinta, kaip buvę ir pranešta, kad reikalą tiria teismo organai. Be to, Januškevičius pasiūlė plk. ltn. Žabinskiui sudaryti mišrią komisiją, kad tuo būdu galima būtų objektyviau išaiškinti įvykį. Bataliono vadas Žabinskis nuo šios komisijos atsisakė ir pareiškė nuomonę, kad tokius įvykius galima tirti dalyvaujant iš vienos pusės jam, kaipo bataliono vadui, ir iš kitos pusės mūsų baro viršininkui. Susitarta dar kartą pasimatyti. Mūsų baro viršininkas Januškevičius dar pasiūlė lenkų bataliono vadui dalyvauti š. m. kovo 12 d. Merkinėje Serafino skrodime ir drauge atsivežti savo gydytoją. Bataliono vadas ir nuo to atsisakė. Pasakė, kad šis skrodimas yra nereikalingas, nes mirtis ir be to aiški.

Pagaliau buvo susitarta po skrodimo atiduoti lenkams lavoną per Trasnykų pereinamąjį punktą kovo 12 d. 16-17 val.

Čia labai įžūliai pasirodė Marcinkonyse stovinčios lenkų kuopos vadas poručnikas Grigorosevicz, kuris, mušdamas kumsčiu krūtinėn, pasakė:

–Ja osobiscie zastrzelę za jednego polskiego žolnierza, pięciu waszych policjantow.

Nei baro viršininkas Januškevičius, nei dr. Mačiulis su purkštaujančiu poručniku nesiginčijo.

Tiesa, aš šiame pasimatyme nedalyvavau, nes, nusistovėjusiu papročiu, galėjau būti, jeigu atvyktų lenkų starosta.

Kaip buvo perduotas lenkams Serafino lavonas

Serafino lavoną lenkams perdavė rajono viršininkas Dubauskas Trasnykuose 1938 m. kovo 12 d. 17 val. 10 min. Mūsų 16 žmonių sargyba, kuriai vadovavo rajono viršininkas Marciūnas, pagerbė ginklu. Lenkų pusėje susirinko apie 60 žmonių (kariai ir civiliai). Vadovavo Marcinkonių kuopos poručnikas. Įvykis buvo nufotografuotas. Karstas buvo pervežtas sunkvežimiu. Lavonas buvo pašarvotas civiliais rūbais, tik karste buvo nubašninko kepurė.

Poručnikas pasakė, kad lavono su mūsų karstu nepriimsiąs, lenkai turį savo karstą. Be to, pasakė draudžiąs fotografuoti prie adm. linijos, nes ir juos, lenkus, drauge nufotografuosią. Lenkui buvo atsakyta, kad fotografuosime savo pusėje.

Kai sunkvežimis pasiekė ribą, priėjo 6 lenkų kareiviai, paėmė karstą ant pečių ir nusinešė savo pusėn. Lenkų poručnikas sukomandavo „ginklu gerbk“. Po to, lenkai padėjo karstą ant žemės prie vežimo ir pasigirdo komanda „pagerbta“.

Beje, karstą Serafinui parūpino Merkinės vls. savivaldybė su užrašu „Ilsėkis ramybėje“.

Lenkai lavoną perdėjo savo karstan ir mūsų karstą čia pat grąžino. Lenkai karstą su lavonu įdėjo į karinį gurguolės vežimą, pakinkytą pora arklių. Buvo matyti vainikas, padarytas iš eglių šakų.

Pasimatymas ant Varėnos tilto

Kaip buvo susitarta, baro viršininkas Januškevičius kovo 13 d. atvyko Varėnon pasimatyti su lenkų K. O. P. bataliono vadu plk. ltn. Žabinskiu.

Baro viršininką Januškevičių pasimatyman lydėjo Varėnos rajono viršininkas Skinkis ir vietos nuovados viršininkas Venckus. 14 val. 5 min. ant Varėnos tilto atidarė vartus du lenkų seržantai – Kosmalia ir Glinskis. Kosmalia mūsiškiams pranešė, kad plk. ltn. Žabinskis neatvyks ir ištarė jam, matyti, įkaltus žodžius:

–Tą sprawę będzie zalatwiala Najjasniejsza Rzeczpospolita Polska.

Pasidarė aišku, kad plk. ltn. Žabinskis, kuris pirmiau Serafino nušovimą laikė vietos pobūdžio įvykiu, gavo įsakymą pasitariman neatvykti, ir kad Varšuva pradės ieškoti priekabų.

Serafino laidotuvės

Lenkai Serafiną palaidojo Marcinkonyse kovo 13 d. Laidotuvėse dalyvavo daug kareivių ir karininkų. Kalbą pasakė Korpus ochrony pogranicznej 23 bataliono vadas plk. ltn. Žabinskis. Jis išgyrė kareivį Stanislovą Serafiną, kaipo gerą sienos saugotoją, uoliai ėjusį savo tarnybą, gerai gaudžiusį kontrabandininkus. Pažymėjo, kad Serafinas kovo 11 d. buvo lietuvių policininko nukautas. Be to, plk. ltn. Žabinskis pagrąsino: „Mes lenkai iškovojome ir davėme lietuviams laisvę, o lietuviai susidėjo su rusais bolševikais. Tegul nemano lietuviai, kad visa tai jiems išeis geran.“

Vėliau ant Serafino kapo lenkai pastatė paminklą.

Prieš Serafino laidotuves, kovo 12 d., lenkai Marcinkonyse suėmė daug lietuvių, kvotė ir po to išvežė Gardinan.

Spaudos atstovai Trasnykuose

Kaip jau esu minėjęs, Užsienio reikalų ministerijos atstovas dr. Mačiulis įvykio dienos vakare jau buvo atsilankęs Trasnykuose ir čia vietoje sužinojo, kas yra įvykę. Kovo 14 d. dr. Petras Mačiulis vėl atsilankė Trasnykuose ir Alytuje su keliolika žurnalistų, kurių daugumas buvo užsienio spaudos atstovai.

Pietų metu Alytaus šaulių namų klube, kur dalyvavo visi atvykusieji Lietuvos ir užsienio žurnalistai, dr. Mačiulis, baro viršininkas Januškevičius ir aš, visų žurnalistų vardu prabilo „Reiterio“ atstovas dr. Polieskis ir pabrėžė, kad tiesa yra lietuvių pusėje.

Pasitaręs su dr. Mačiuliu, aš padėkojau spaudos atstovams ir pasakiau, kad mums tiek Lietuvos, tiek ir užsienio spaudoje rūpi tik tikri įvykių aprašymai.

Ši tiesa šiandien buvo galutinai patvirtinta ir tardyme, kurį kruopščiai atliko prokuroras Vaitulevičius su teismo tardytoju Bagdonu.

Neveltui todėl ministro pirmininko pavaduotojas, susisiekimo ministras inž. Stanišauskas kovo 19 d. Seime galėjo pasakyti, kad turimais duomenimis mūsų policininko elgesys buvo teisėtas tiek vidaus teisės, tiek tarptautinės teisės atžvilgiu.

Lenkų kareivis Stanislovas Serafinas

Mačiau jį negyvą Merkinėje kovo 11 d. vakare. Serafiną atlydėjo mūsų pasienio policininkas Justas Lukoševičius, tasai pats, kuris gindamas mūsų žemės teises, paleido į Serafiną mirtinuosius šūvius.

Stanislovas Serafinas, matyt, gudas, lenkų pasienio apsaugos eilinis kareivis. Tai pilkas kareivėlis, plikai apkirptas, menkai apsirėdęs.

Tiesa, 1938 m. balandžio 24 d. laikraštyje „Monitor Polski“ buvo paskelbta žinia, kad lenkų ministras pirmininkas įsakė apdovanoti Stanislovą Serafiną pasižymėjimo ženklu, vadinamuoju „Krzyz zaslugi“. Be to, Serafinas po mirties buvo pakeltas grandiniu (kapral).

Pasienio policininkas Justas Lukoševičius

Justas, Justo sūnus, Lukoševičius, gimė 1900 m. rugsėjo 9 d. Švenčionių apskr., Linkmenų valsč., Maksiūnų km. Iki 1920 m. liepos 1 d. gyveno pas tėvus Maksiūnų kaime. Lenkams okupavus tėviškę ir pradėjus vyrus imti į lenkų kariuomenę, nuo 1920 m. liepos 1 d. slapstėsi miškuose ir pagaliau su kitais draugais atbėgo Nepriklausomojon Lietuvon. Čia jisai nuvyko Utenos komendantūron ir įstojo Lietuvos kariuomenėn. Buvo paskirtas 2 pėstininkų pulkan. Dalyvavo mūšiuose su lenkais ties Augustavu ir Seinais. Pateko lenkų nelaisvėn ir buvo nuvežtas Vadovicų stovyklon (buv. Austrija). Grįžo 1920 m. gale. Vėl tarnavo 2 pėstininkų pulke, kuris tuo laiku stovėjo Vilniaus bare: Musninkai, Širvintos, Giedraičiai. Iš kariuomenės išėjo 1922 m. spalių 6 d. Įstojo partizanuosna. Pagaliau 1934 m. birželio 11 d. įstojo pasienio policijon ir tarnavo Alytaus bare.

Ko Serafinas ėjo lietuvių pusėn

Ieškant atsakymo į tai, ko Serafinas ėjo lietuvių pusėn, tenka pažiūrėti į santykius, kurie buvo su lenkais Alytaus bare. O tie santykiai, tiesą pasakius, Alytaus bare buvo tokie, kaip ir kituose baruose. Turėjome tikrai labai neramų kaimyną.

Lenkai, nepaisydami 1928 m. Karaliaučiuje pasirašytosios konvencijos, nežiūrint lietuvių pastangų vengti visokių nesusipratimų, kurie ne tik gadino dviejų pasienio apsaugos organų santykius, bet labai daug blogo darė vietos ramiems gyventojams nuolatos kėlė įvairių kivirčių. Pradėkime bent 1929 metais.

1. 1929 m. birželio 12 d. plukdant sielius Merkio upe lenkai nušovė mūsų pusės gyventoją Stepą Gražėną iš Kaibučių km., Merkinės vals.

2. 1929 m. birželio 18 d. plukdant sielius Merkio upe lenkai nušovė Martyną Malinavičių iš Perlojos bažnytkaimio, Merkinės vals.

3. 1935 m. liepos 18 d. lenkai okupuotoje Lietuvoje ties Smalininkų kaimu nukovė nelegaliai perėjusį jų pusėn Prienų miesto gyventoją Joselį Cveigą.

4. 1937 m. sausio 12 d. lenkai pašovė jų pusėn nuėjusį Merkinės miestelio gyventoją Petrą Sinkevičių. Sinkevičius mirė Gardino ligoninėje.

Tai tiek žmonių aukų.

Administracijos linija nuolatos buvo labai nerami. Lenkai grobstė mūsų medžių sielius, šaudė mūsų pusėn, kada sumanydami, uždarinėjo pereinamuosius punktus, leido mūsų pusėn savo lėktuvus, grobstė mūsų gyvulius. 1929–1938 metais Alytaus bare buvo net 150 įvairių įvykių.

Savo pusės pasienio gyventojus lietuvius lenkai visokiais būdais spaudė, kad parduotų savo ūkius ateiviams lenkams. Bet dzūkai atkakliai kovojo.

Tai ko gi Serafinas ėjo mūsų pusėn?

Lenkai sakė, jis vijęsis kontrabandininkus. Bet kodėl gi jis, būdamas 17 metrų mūsų pusėje, pasislėpęs už tankaus kadugio krūmo, šovė į mūsų policininką?

Yra spėliojimų, kad Serafinas ieškojęs progos įvykiui, kuris rengtų kelią lenkų trokštamiems santykiams su Lietuva.

Gal?..

Taip, Varšuva geriau galėjo žinoti, ko Serafinas ėjo mūsų pusėn. Atsiminkime, ką yra pasakęs buv. lenkų užsienių reikalų ministras Bekas Varšuvoje Lenkijos senate 1938 m. kovo 23 d. Jisai taip išsitarė: „Apie patį įvykį pasakysiu trumpai, kad nekalbant apie jo dramatinį bėgį, jis buvo vien tiktai fragmentas tarptautiniame klausime. Tačiau du dalykus turi pabrėžti. Žuvo pasienio apsaugos korpo kareivis. Jeigu jo kraujas patikrins dviejų kaimyninių tautų, lenkų ir lietuvių, santykius, tai bus žuvęs garbingam reikalui. Be to, pasaulis turi žinoti, kad Lenkijoje už kiekvieno savo tarnybą einančio kareivio stovi visa valstybė“.

Lenkų ultimatumas ir santykiai su Lietuva

Visose lenkų valdomose žemėse, Serafinui žuvus, buvo sukeltas didelis triukšmas. Mitingai, eisenos, grasinimai. Spauda rėkė nežmoniškai. Pagaliau, į Nepriklausomosios Lietuvos sienas ėmė žygiuoti lenkų kariuomenė: pėstininkai, artilerija, tankai, raiteliai. Vilnius susilaukė daug lenkų lėktuvų. Lenkai pasirengė pulti Lietuvą.

Lietuvos vyriausybė per savo pasiuntinį Taline 1938 m. kovo 14 d. pasiūlė lenkų vyriausybei sudaryti mišrią komisiją ir pavesti jai:

1. Ištirti kovo 11 d. administracijos linijos incidentą,

2. Nustatyti priemones, kurios užkirstų kelią panašiems incidentams ateityje.

Kovo 17 d. mūsų vyriausybė nutarė pavesti savo pasiuntiniui Paryžiuje pranešti lenkų ambasadoriui, kad ji yra pasiryžusi pavesti tam pasiuntiniui sueiti kontaktan su lenkų ambasadorium Paryžiuje, kad išaiškintų padėtį tarp abiejų valstybių.

Bet tą pačią kovo 17 d. 21 val. Lenkijos pasiuntinys Taline įteikė Lietuvos ministrui Estijoje tokio turinio ultimatumą:

Savo Vyriausybės pavedamas turi garbę Jūsų Ekscelencijai pranešti štai ką:

1. Lietuvos Vyriausybės š. m. kovo mėn.14 d. pasiūlymas negali būti priimtas, nes jis neduoda pakankamų garantijų dėl saugumo sienoje, ypatingai turint galvoje visų ligi šiol mėgintų lietuvių-lenkų derybų neigiamus rezultatus.

2. Turėdama tai galvoje, Lenkijos Vyriausybė pareiškia, kad ji vieninteliu padėties rimtumą atitinkančiu sprendimu laiko tuojau užmegzti diplomatinius santykius be jokios parengiamosios sąlygos.

Tai yra vienintelis kelias kaimynystės klausimams tvarkyti kiekvienai vyriausybei, tikrai norinčiai gera valia išvengti pavojingų taikai įvykių.

3. Lenkijos Vyriausybė duoda Lietuvos Vyriausybei 48 valandas, skaitant nuo šios notos įteikimo momento, šitą pasiūlymą priimti, pranešant, kad diplomatiniai atstovai Kaune ir Varšuvoje turi būti akredituoti vėliausiai ligi š. m. kovo mėn. 31 d. Ligi šios datos visi techniško ir kitokio pobūdžio pasikalbėjimai tarp Lenkijos Vyriausybės ir Lietuvos Vyriausybės turėtų būti vedami nepaprastų pasiuntinių ir įgaliotų ministrų Taline.

Pasikeitimas čia pridedamomis notomis, liečiančiomis diplomatinių santykių nustatymą, turėtų būti padarytas prieš 48 valandų terminui pasibaigiant Taline tarp Lenkijos ir Lietuvos ministrų Taline.

4. Aukščiau minėtas pasiūlymas negali būti diskusijų objektu nei turinio, nei formos atžvilgiu – šis pasiūlymas negali būti keičiamas.

Atsakymo nedavimas arba pateikimas bet kurių papildymų arba rezervų Lenkijos Vyriausybės bus laikomas atmetimu. Šiuo neigiamu atveju Lenkijos Vyriausybė garantuos savo Vyriausybės tikrą interesą savomis priemonėmis.

Be to, prie ultimatumo buvo pridėtas priedas, kurio turinys yra toks:

Savo Vyriausybės pavedamas turiu garbę pranešti, kad Lenkijos (Lietuvos) Vyriausybė yra nutarusi užmegzti nuo šios dienos normalius santykius tarp Lenkijos ir Lietuvos (Lietuvos ir Lenkijos) ir šiuo tikslu įsteigia pasiuntinybę Kaune (Varšuvoje).

Lenkijos ministeris (Lietuvos ministeris) tinkamai akredituotas įteiks savo kredencialus Kaune (Varšuvoje) vėliausiai ligi šių metų kovo 31 dienos.

Lenkijos (Lietuvos) Vyriausybė iš savo pusės garantuoja Lietuvos (Lenkijos) pasiuntinybei Varšuvoje (Kaune) normalinio funkcionavimo sąlygas ir ryšium su šiuo nuo šių metų kovo 31 dien. garantuos galimumą tiesioginio susisiekimo sausuma, upėmis, oru, paštu, telegrafu ir telefonu tarp šios pasiuntinybės ir Lietuvos (Lenkijos) vyriausybės.

Kovo 19 d. nepaprastajame Seimo posėdyje ministro pirmininko pavaduotojas, susisiekimo ministras inž. Stanišauskas padarė platų pranešimą. Jo kalba kurioje buvo pareikštas vyriausybės nutarimas patenkinti lenkų vyriausybės reikalavimus, buvo sutikta mirties tyla.

Seimo pirmininkui davus žodį Seimo atstovams pasisakyti dėl vyriausybės nusistatymo ir pasakytosios ministro pirmininko pavaduotojo kalbos, tribūnon išėjo atst. gyd. Janavičiaus ir pasakė:

Gerbiamieji tautos atstovai! Aš siūlau Seimui priimti tokį nutarimą: Seimas, išklausęs ministro pirmininko pavaduotojo pranešimą apie Lenkijos vyriausybės Lietuvos vyriausybei įteiktą ultimatumą, kuriuo Lenkijos vyriausybė reikalauja iš Lietuvos vyriausybės neatidėliojant užmegzti diplomatinius santykius, atsižvelgdama į faktinę padėtį ir būtiną reikalą šiuo taip kritingu Europai metu išlaikyti taiką, laiko, kad vyriausybė esamose sąlygose buvo priversta priimti Lenkijos vyriausybės ultimatumą.

Daugiau iš atstovų niekas nekalbėjo. Per balsavimą prieš šį gyd. Janavičiaus pasiūlymą niekas nebalsavo.

Tokiu būdu pasiūlymas buvo priimtas ir prasidėjo Lenkijos Lietuvos santykiai.

Santykiams prasidėjus

Kovo 19 d. 13 val. 40 min. Varėnoje lenkų seržantas Kosmalia atidarė pereinamojo punkto vartus (ant tilto) ir ėmė sveikinti mūsų sargybinį, kad jau esanti taika, pasakė, kad jis sveikinąs lenkų kariuomenės vardu ir kalbąs ne kaip priešas.

Mūsų sargybinis nieko jam nesakė.

Tą pat dieną 14 val. 40 min. Uciekoje lenkų sargybos viršininkas taip pat mėgino pasveikinti mūsų sargybos viršininką ir tiesė jam ranką, bet mūsiškis nuėjo šalin.

Nuliūdo Dzūkija. Labai nusiminė Perlojos gyventojai, tie garsūs Lietuvoje partizanai, kurie jau buvo pasirengę karan.

Alytaus miestas paniuro. Būdinga pasakyti, kad dar kovo 19 d. rytą atėjo pas mane darbininkų klubo vedėjas Kupriūnas ir pasakė, kad 500 darbininkų jau tuojau imą ginklus. Nuovados viršininkas Vabolis pranešė, kad jo įstaigon plaukią būriai miestelėnų, klausdami, ar jau priimami savanoriai. Organizacijos pirko šauliams ginklus.

Pasiryžimas buvo didžiausias.

Ir aš, kaip buvęs Alytaus apskrities viršininkas, nuo kovo 11 d. ligi kovo 19 d. ir naktį neturėjau ramumo.

Kovo 19 dieną, tiesa, lyg aprimo, bet pasidarė sunkiau.

Teko laukti.

Sulaukėme V i l n i a u s !

„Karo archyvas“, 1940 m., t.12, p. 293–303.

Komentuokite


Lankomumo statistika
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas