Paieška
*Įsigykite knygų
  • knygų įsigijimas
Draugai
  • Antrasis pasaulinis
  • Grenadierius
  • Joniškėlio respublika
  • kolekcionavimas.lt
  • Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga
  • Lietuvių tautinis centras
  • Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyrius
  • Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga
  • Lietuvos sąjūdis
  • Nepriklausomybės gynėjų sąjunga
  • Pomėgis
  • Projektas
  • Rytų frontas
  • Tauta ir tėvynė
  • Tautos balsas
Rekomenduojame
  • „Lietuvių namai“ Seinuose
  • Asmeninis treneris
  • Dainavos gidas
  • Genealogija
  • Karinė apranga
  • Karštas komentaras
  • Lietuvos gidas
  • Lietuvos lokaliniai tyrimaI
  • Lobių pieva
  • Miroda
  • Obelių paminklas
  • Renginiai Alytuje
  • Sena.lt
  • Stovyklavietės
Vieta Jūsų reklamai
  • reklama
Archyvai

Partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas (1918–1957)

Aistė Savenkovaitė

2013 03 25

A. Ramanauskas-Vanagas, 1944 m. (www.partizanai.org)
Adolfas Ramanauskas, 1944 m.

1939 m. rugsėjo 1 d. Vokietijai užpuolus Lenkiją prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Lietuva jo padarinius pajuto po spalio 10 d. pasirašytos „savitarpio pagalbos sutarties“ su SSRS, kuomet Lietuvos teritorijoje (Alytuje, Gaižiūnuose, Prienuose ir Naujojoje Vilnioje) pradėtos įkurdinti Raudonosios armijos įgulos. Neilgai buvusi SSRS sudėtyje, Vokietijai pradėjus karą su SSRS, Lietuva buvo priskirta prie vokiečių administracinio-teritorinio vieneto – Ostlando ir išbuvo jame iki 1944 m. pabaigos, kuomet vėl sugrįžo sovietų kariuomenė. Šie metai atnešė ne vien beveik 50 m. truksiančią sovietų okupaciją, tačiau taip pat buvo aktyvaus partizaninio pasipriešinimo okupantams pradžia. Lietuvos partizaninis karas su SSRS tęsėsi iki 1953 metų. Įvairių istorikų duomenimis, kare dėl nepriklausomos demokratinės Lietuvos valstybės atkūrimo žuvo daugiau nei 20 000 partizanų, kurių beveik pusė buvo 16–21 m. amžiaus (Ramanauskaitė–Skokauskienė, 2007). Tai vienas patriotiškiausių ir herojiškiausių, tačiau kartu ir tragiškiausių laikotarpių Lietuvos istorijoje, kuomet lietuviai nusprendė savo jėgomis priešintis okupacijai, kovoti už šalies laisvę ir tautiškumo išsaugojimą.

Su  vanagais. Varėnos šilai, 1947 m. (www.partizanai.org)
Su vanagais. Varėnos šilai, 1947 m.

Vienas pagrindinių partizaninių kovų dalyvių Dzūkijos apylinkėse – generolas Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Jis gimė 1918 m. kovo 6 dieną New Britain mieste JAV. 1921 m. Ramanauskų šeima sugrįžo į Lietuvą ir įsikūrė Bielėnų kaime, Rudaminos valsčiuje, Seinų apskrityje. Nuo mažens būdamas stropus ir gabus mokinys A. Ramanauskas savarankiškai pasiruošęs stojamiesiems egzaminams iš karto įstojo į antrąją Lazdijų „Žiburio" gimnazijos klasę. Po gimnazijos baigimo 1937 m. jis išvyko studijuoti į Klaipėdos pedagoginį institutą. Baigęs pedagoginį institutą dar neskubėjo pradėti mokytojauti ir 1939 m. įstojo į Kauno karo mokyklą. Kai 1941 m. prasidėjo karas, A. Ramanauskas vadovavo sukilėlių būriui Druskininkų apylinkėse. Vėliau persikėlė į Alytų ir iki 1945 m. dėstė Alytaus mokytojų seminarijoje lietuvių kalbos ir matematikos dėstymo metodiką, fizinį lavinimą, pedagoginę praktiką bei karinio parengimo kursą. A. Ramanauską auklėtiniai mylėjo už kompetentingumą, mokėjimą bendrauti, o kolegos gerbė už sąžiningumą ir principingumą. Pats A. Ramanauskas savo darbu buvo labai patenkintas ir jį vertino (Ramanauskaitė–Skokauskienė, 2007).

Apdovanojimų iškilmės partizanų sąskrydžio metu, 1948 m. (www.partizanai.org)
Apdovanojimų iškilmės partizanų sąskrydžio metu, 1948 m.

Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai A. Ramanauskas 1945 m. balandžio 25 d. tapo partizanu. Sprendimą palikti namus ir mėgiamą darbą lėmė ne tik partizanų platinami atsišaukimai, kasdien matomos okupantų pastangos sunaikinti lietuvių tautą bei patiriamos žmonių kančios, bet ir tėvų išugdyta meilė tėvynei bei siekis išsaugoti laisvą Lietuvą (Adolfas Ramanauskas – Vanagas, 2010).

Iš pradžių jis įstojo į Nemunaičio apylinkėje veikusį partizanų būrį, iš karto tapo jo vadu ir pasirinko „Vanago“ slapyvardį. Stiprėjant partizaniniam judėjimui A. Ramanauskas -Vanagas subūrė 140 vyrų kuopą iš Merkinės ir Alovės valsčiuose veikusių partizanų. Kuopa vėliau buvo įtraukta į Dzūkų grupę, performuota į batalioną, o A. Ramanauskas-Vanagas paskirtas jo vadu. Po kurio laiko ėmė eiti Merkio rinktinės, kuriai priklausė Marcinkonių bei Druskininkų batalionai, vado pareigas (Ramanauskaitė–Skokauskienė, 2007).

A. Ramanauskas-Vanagas su dukra Aukse 1953 m. (www.partizanai.org)
Adolfas Ramanauskas su dukra Aukse, 1953 m.

1945 m. spalio 7 d. Nedzingės bažnyčioje A. Ramanauskas  slapta susituokė su Birute Mažeikaite. Apeigoms vadovavo šios bažnyčios kunigas, Dainavos apygardos partizanų ryšininkas Zigmas Neciunskas-Elytė (Adolfas Ramanauskas – Vanagas, 2010). B. Mažeikaitė taip pat buvo partizanė slapyvardžiu „Vanda“. 1948 m. Ramanauskai susilaukė dukters Auksutės (Ramanauskaitė–Skokauskienė, 2007).

1946 m. balandį Vanagas buvo paskirtas Dainavos apygardos vado pirmuoju pavaduotoju. 1947 m. rugsėjo 24–25 d. vykusiame Dainavos apygardos vadų sąskrydyje po slaptų rinkimų Vanagas buvo išrinktas Dainavos apygardos partizanų vadu. Eidamas šias pareigas A. Ramanauskas stengėsi lankyti ir susitikti su visais kovotojais, su jais kalbėtis, palaikyti ryšį ir tik tada priimti reikalingus sprendimus. Savo ryžtu ir patriotišku atsidavimu jis rodė pavyzdį ne tik eiliniams kovotojams, bet ir jų vadams, sugebėjo derinti tiek pedagogo, tiek karininko savybes. Suprasdamas, kad norint atkurti Lietuvos valstybingumą svarbus ne tik ginkluotas pasipriešinimas, bet ir idėjinė kova, formuojanti tautos sąmoningumą, jis aktyviai organizavo pogrindžio spaudos leidybą, pats rašė straipsnius į įvairius partizanų laikraščius: 1945 m. rudenį – Merkio bataliono laikraštį „Trečias skambutis", 1946–1947 m. – Merkio bataliono laikraštį „Mylėk Tėvynę", 1947–1949 m. – Dainavos apygardos laikraštį „Laisvės Varpas” ir kt. 1948 m. A. Ramanauskas-Vanagas buvo išrinktas Pietų Lietuvos (Nemuno) partizanų srities vadu (Ramanauskaitė–Skokauskienė, 2007).

Paskutinė A. Ramanausko nuotrauka laisvėje, 1955 m. (www.partizanai.org)
Paskutinė Adolfo Ramanausko nuotrauka laisvėje, 1955 m.

1949 m. vasario mėn. Žemaitijoje, Prisikėlimo apygardos teritorijoje Minaičių kaime vyko Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas. Jo metu įkurtas Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis (LLKS) bei sudaryta vyriausioji partizanų vadovybė – prezidiumas ir prezidiumo taryba. Vasario 16 d. LLKS priėmė deklaraciją,  kuria paskelbė, jog LLKS vadovaus nepriklausomos bei demokratinės Lietuvos valstybės atkūrimui, o „Komunistų partija, kaip diktatūrinė ir <…> priešinga Lietuvos nepriklausomumui, nelaikoma teisine partija“. A. Ramanauskas-Vanagas buvo vienas iš deklaraciją pasirašiusių asmenų. (1999 m. sausio 12 d. LR Seimas priėmė įstatymą, kuriuo 1949 m. vasario 16 d. deklaraciją pripažino kaip Lietuvos valstybės tęstinumui reikšmingą teisės aktą, o 2010 m. LLKS deklaraciją pasirašiusiems aštuoniems partizanams suteiktas signatarų statusas (Ramanauskaitė – Skokauskienė, 2009).) Iš Dzūkijos pėsčiomis į susirinkimą atkeliavęs A. Ramanauskas su bendraminčiais diskutavo apie kovos taktiką, kūrė planus kaip atkovoti Lietuvos nepriklausomybę. Šio suvažiavimo metu A. Ramanauskui-Vanagui buvo suteiktas laisvės kovotojų partizanų majoro laipsnis, jis paskirtas prezidiumo tarybos pirmininko J. Žemaičio pirmuoju pavaduotoju. Po kelių mėnesių Vanagas paskirtas LLKS Vyriausiuoju Gynybos pajėgų vadu.

Nuslopinus partizanų pasipriešinimą, A. Ramanauskas-Vanagas su šeima ėmė slapstytis, turėjo netikrus dokumentus, prisiglausdavo pas patikimus žmones. Tuo laikotarpiu jis parašė atsiminimus „Partizanų gretose”, kuriuose aprašė Pietų Lietuvos srities partizanų ir LLKS istoriją. Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo A. Ramanausko-Vanago dukra išleido jo atsiminimus knyga „Daugel krito sūnų…”

KGB aktyviai ieškojo A. Ramanausko-Vanago paskirdami šiam darbui labiausiai kvalifikuotus savo agentus bei nuolat plėsdami jų tinklą. Jiems dirbo 6 rajonų – Alytaus, Daugų, Druskininkų, Prienų, Simno ir Varėnos – šnipai. 1956 m. spalio 11 d. partizanų vadą ir jo žmoną išdavė buvęs Vanago bendramokslis Kauno karo mokykloje, KGB agentas A. Urbonas (slapyvardžiu „Žinomas"). Po Vanago suėmimo KGB pirmininko pranešime buvo rašoma: „Suėmus Ramanauską, paskutinį Lietuvos ginkluoto nacionalistinio pogrindžio vadeivą, respublikoje visiškai baigtas Lietuvos buržuazinių nacionalistų banditų formuočių likvidavimas.“ (Gaškaitė,  Kašėta, Starkauskas, 1996).

Paminklas A. Ramanauskui-Vanagui Kaune (www.kaunodiena.lt)
Paminklas Adolfui Ramanauskui-Vanagui Kaune.

Slapta netikėtai suimtas A. Ramanauskas buvo išvežtas į Vilniaus KGB kalėjimą, kuriame kelias valandas buvo kankinamas. Išsigandę, jog A. Ramanauskas gali neišgyventi, saugumiečiai jį nugabeno į kalėjimo ligoninę. Čia pateiktame medicininiame apžiūros akte rašoma: „Į klausimus neatsakinėja, be sąmonės, <…> Pulsas vos juntamas, ligonis visas kruvinas.” A. Ramanauskas buvo operuotas, atgavo sąmonę, o gydytojų komisija nutarė, kad tolesnis tardymas galimas po 2–3 savaičių. Apgydytas Vanagas buvo kankinamas dar beveik metus, kol 1957 m. lapkričio 29 d.  LTSR Aukščiausiojo Teismo nutarimu jam įvykdyta mirties bausmė. Palaidojimo vieta nėra žinoma.

Žmona B. Mažeikaitė buvo nuteista 8 m. laisvės atėmimo (Ramanauskaitė–Skokauskienė, 2007). Ji mirė 1996 m. kovo 19 d. Kaune. 1998 m. gruodžio 22 d. jai pripažintas kario savanorio statusas, 2009 m. lapkričio 17 d. apdovanota Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžiumi (Adolfas Ramanauskas – Vanagas, 2010).

A. Ramanauskas partizanų fronte išbuvo 11,5 metų (Gaškaitė, Kašėta, Starkauskas, 1996). Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo A. Ramanauskui-Vanagui 1997 m. gruodžio 22 d. suteiktas Kario savanorio statusas, 1998 m. sausio 26 d. – dimisijos brigados generolo laipsnis. Taip pat įteisinti dar 1949 m. ir 1950 m. Lietuvos partizanų aukščiausiosios vadovybės apdovanojimai – 2-ojo ir 1-ojo laipsnio Laisvės Kovos Kryžiai su kardais: 1998 m. kovo 3 d. LR Prezidento dekretu A. Ramanauskui-Vanagui suteiktas 2-ojo laipsnio Vyčio kryžiaus ordinas, o 1999 m. vasario 2 d. dekretu – 1-ojo laipsnio Vyčio kryžiaus ordinas. 1994 m. jo vardu pavadinta Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazija Alytuje. 1999 m. kovo 9 d. Generolo Adolfo Ramanausko vardas suteiktas kovinio rengimo centrui Nemenčinėje. 2012 m. minint 56-ąsias A. Ramanausko-Vanago ir jo žmonos B. Mažeikaitės-Ramanauskienės arešto bei 55-ąsias partizanų vado sušaudymo metines jų suėmimo vietoje, prie Kampo ir Kalniečių gatvių sankryžos Kaune buvo atidengtas ir pašventintas paminklinis akmuo (Žaliakalnyje – paminklas…, 2012).

LITERATŪRA:

1. Adolfas Ramanauskas – Vanagas (2010). Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, http://www.genocid.lt/centras/lt/1460/a/

2. Gaškaitė N.,  Kašėta A.,  Starkauskas J. (1996). Lietuvos partizanų kovos ir jų slopinimas MVD – MGB dokumentuose 1944-1953 metais, Kaunas: Spindulys.

3. Ramanauskaitė – Skokauskienė, A. (2007). Partizanų vadas generolas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Kaunas: Naujasis lankas.

4. Ramanauskaitė – Skokauskienė, A. (2009). Laisvės deklaracija ir jos signatarai, Kaunas: Naujasis lankas.

5. Žaliakalnyje – paminklas partizanų vadui A. Ramanauskui-Vanagui (2012). http://kauno.diena.lt/naujienos/miestas/zaliakalnyje-paminklas-partizanu-vadui-a-ramanauskui-vanagui-454395#axzz2BBTrYlOX

 

Print

Projektą „Pažinkime Dzūkijos praeitį interneto puslapiuose“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

2 Responses to “Partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas (1918–1957)”

Komentuokite


Lankomumo statistika
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas