Paieška
*Įsigykite knygų
  • knygų įsigijimas
Draugai
  • Antrasis pasaulinis
  • Grenadierius
  • Joniškėlio respublika
  • kolekcionavimas.lt
  • Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga
  • Lietuvių tautinis centras
  • Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyrius
  • Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga
  • Lietuvos sąjūdis
  • Nepriklausomybės gynėjų sąjunga
  • Pomėgis
  • Projektas
  • Rytų frontas
  • Tauta ir tėvynė
  • Tautos balsas
Rekomenduojame
  • „Lietuvių namai“ Seinuose
  • Asmeninis treneris
  • Dainavos gidas
  • Genealogija
  • Karinė apranga
  • Karštas komentaras
  • Lietuvos gidas
  • Lietuvos lokaliniai tyrimaI
  • Lobių pieva
  • Miroda
  • Obelių paminklas
  • Renginiai Alytuje
  • Sena.lt
  • Stovyklavietės
Vieta Jūsų reklamai
  • reklama
Archyvai

Ji nebuvo Igarkoje

Valė Čeplevičiūtė

Rašydama apie Igarką ir jos tremtinius ( „Komj. Tiesa“, 1989.01.14–17–18), tik sakiniu užsiminiau apie mergaitę, kuri amžinojo įšalo žemės nepasiekė – nuo Uralo pėsčiomis sugrįžo į Lietuvą. Ne vienam laikraščio skaitytojui tas sakinys pasirodė svarbus. Kokia kelrodė švietė jos vaikiškai sielai, besiveržiančiai į namus, į prarastą Tėvynę, ką ji patyrė toje protu sunkiai suvokiamoje kelionėje, kaip susiklostė jos likimas?

Pasakoja – Aldona Mingailaitė.

Mūsų šeima pirmiausia nukentėjo nuo vokiečių. Dėdė pogrindininkas buvo sušaudytas IX forte. Tėvelį ir vyriausiąjį brolį išvežė darbams į Vokietiją. O po karo, bijodama tremties, mama slapstėsi pati ir slėpė mus. Nors mes gyvenome Kaune, turėjome Nemuno gatvėje savo namą, mums dar priklausė kadaise tėvų paveldėtas nedidelis dvaras prie Musninkų. Atsimenu, keletą kartų ten buvome nuvažiavę, kai visa didelė mūsų šeima dar buvo neišblaškyta. Dvarą tada valdė ūkvedys, o tėtis dirbo Kaune vandentiekio inžinieriumi. Dėl to dvaro mama ir bijojo, kad mūsų nepalaikytų buožėmis. Namuose ji beveik nenakvodavo. Mus, vaikus, vedžiodavo tai pas dėdę, tai pas tetą.

Tą naktį aš, mano brolis dvynys ir vyresnė sesuo miegojome pas dėdę. Paryčiui, jau švintant, pabudome nuo triukšmo, po kiemą vaikščiojo kareiviai. Dėdė jiems aiškino, kad mes – ne jo vaikai, bet kareiviai neklausė. Visus sugrūdo į mašiną net ir dėdienę, nors ji labai sirgo. Atvežė į geležinkelio stotį, sulaipino į vagoną. Tai buvo 1947 metų pavasaris. Man ir broliui buvo devyneri, seseriai – penkiolika metų.

Dėdė iš karto pasakė, kad mėgintume bėgti. Jis pyko ant mūsų, nes buvome našta, trūko maisto, kurio išvažiuojant kareiviai leido pasiimti labai mažai. Sesuo visą laiką verkė. Tikriausiai jau tada prasidėjo jos liga. Vagone buvo labai karšta. Mudu su broliu prigludome prie durų apačios, gaudydavome gryną orą, o ji, matyt, jausdama dėl mūsų atsakomybę, dangstė mus kažkokiu drabužiu, tarsi slėpdama.

Pirmą kartą visi trys pamėginome bėgti dar Baltarusijoje. Antrą kartą – kažkokioje Rusijos stotyje, bet mus akimirksniu sugražindavo atgal. Prie Uralo, traukiniui sustojus, dėdė įdavė mums puoduką ir pamokė apsimesti, kad einame vandens, o jeigu pavyks pabėgti, sakyti, jog „poteriali mamu“. Išlipome, šį kartą į mus nelabai kreipė dėmesį, – argi vieni vaikai išdrįs toliau nueiti, – bet sesuo staiga pradėjo garsiai šaukti „einame namo!“, ėmė puldinėti nuo manęs prie brolio. Atsimenu, kaip vyrai pribėgę pastvėrė brolį tarsi kačiuką už apykaklės, sučiupo seserį. O aš jau buvau nubėgusi kelis žingsnius į priekį ir spėjau atsitūpti už krūmo. Nedidelis jis buvo, bet ir aš buvau maža. Laukiau, kad sesuo su broliu vėl išlips iš traukinio. Tačiau jie daugiau taip ir nepasirodė, vagonai netrukus pradėjo judėti. Iki nakties tupėjau už to krūmo, tikėdama, kad brolis būtinai pas mane ateis, nesvarbu iš kur, bet ateis.

Kai pradėjo temti, man pasidarė labai baisu. Daugiau laukti aš negalėjau. Vilkėjau suknelę trumpom rankovėm, diena buvo nešalta, bet vakare jau drebėjau. Reikėjo eiti. Pirmą naktį mane priėmė pernakvoti į savo pirkią seni žmonės. Valgyti nedavė, bet ir nevijo. Paaiškinti nieko jiems nesugebėjau, rusiškai temokėjau vos kelis žodžius. Ryte senutė kėlėsi melžti ožką, ir aš kartu atsikėliau. Į kelionę ji man įdavė virtą bulvę su lupyna. Beeidama vėl pataikiau į stotį, tikriausiai tą pačią, iš kurios buvau išėjusi. Mane kankino baimė ir alkis. Pamačiau vagonus, pakrautus rąstais. Į kurią pusę jie važiavo, taip ir nesupratau. Gal į Sibirą, gal į Lietuvą… Kaip matote, aš ne visa laiką ėjau pėsčia… Nuo rąstų mane nulaipino badas. Ėmiau klaidžioti po kaimus. Kas duodavo bulvę, kas truputį duonos. Ne aš viena tokia buvau. Benamių vaikų, prašinėjančių valgyti, po karo buvo daug.

Tą vasarą labai išsekau, išdžiūvau. Užpuolė utėlės, niežai. Išbėrė net delnus. Ant kojų ir rankų per sulenkimus atsivėrė žaizdos, o storos kasos išsipūtė nuo glindų. Žmonės, pamatę mane šlykštėdavosi, nakvoti jau nepriimdavo. Baisiausia būdavo naktį. Lįsdavau į šieno kupetas, slėpdavausi arčiau namų į kokį griovį, pirma prisirovusi žolės, kad galėčiau po ja pasislėpti. Kokia buvo toji baimė – negaliu apsakyti. O kokie ten siaubingi vėjai, kaip jie kaukia… Kas naktį kartodavau kelias vaikiškas maldeles, kurių Kaune mane buvo išmokiusi prosenelė Ieva. Ji mane labai mylėjo, išskirdavo iš kitų vaikų, nes buvau paveldėjusi jos gražias kasas. Ir dabar tas maldeles atsimenu: „Angelėli sargužėli, būk prie manęs visados, kad aš mažas kūdikėlis nepražūčiau niekados…“ Iki šiol bijau nakties tamsos.

Rudenėjant ėmė darytis vis šalčiau. Prie geležinkelio buvau radusi suplyšusį ir purviną vatinį, gobdavausi juo ir galvą. Nakčiai stengdavausi įlįsti į kokį tvartelį ar pašiūrę. Kartą nakčiai labai giliai įsikasiau į kupetą. Pabudau pajutusi, kaip nuo manęs krenta šienas ir moteriškas balsas rėkia „vedma“. Tada kiekvienas būtų manęs išsigandęs. Iš trobos išbėgo daugiau žmonių, visi šaukė, supratau tik vieną žodį „goni“ – vyk. Prie manęs artyn priėjo senutė, marti jai rėkė, kad manęs neliestų. Senutė jai numojo „idi, idi“ ir atsegė mano vatinį. Atsegė, apžiūrėjo ir susiėmė už galvos: „Bože, bože…“

Senutė gyveno atskiroje mažoje pirkioje. Jis nusivedė mane pas save. Ten kūrenosi pečiukas, užkaitė vandens. Ji nukirpo plikai man galvą, plaukai degė ir girdėjosi, kaip šaudo glindos tarytum šalta ugnis. Sudegino ir mano skarmalus. Senutė mane maudė, o ant galvos dėjo šlapią skudurą, kad atmirktų šašai, paskui juos lupo ir rodė ant jų gyvas utėles. Kas antrą dieną ji man kūreno pirtį, o žaizdas tepdavo smirdančiu tepalu, nekreipdama dėmesio, kad aš verkiu iš skausmo. Ji mane gydė visą žiemą. Mokė kalbėti rusiškai. Rodydama į save, ji kartojo: „ja babuška Frosia.“ Aš supratau, kad ji nori išgirsti mano vardą. Sakau, Aldutė. Nesupranta, sako, gerai, būsi Dusia. Gyvenau pas ją iki pavasario. Ji, be abejo, suprato, kad esu iš tremtinių: iš kur dar galėjo atsirasti vaikas, nemokantis kalbos.

Kai atšilo, ji mane išleido į kelią. Iš savo sijono pasiuvo suknelę, surauktą prie kaklo, apavė anūko auliniais batais, surišo, kaip pasakoj, ryšulėlį virtų bulvių, įdėjo dar duonos, keptos iš burokų, ir davė kelis pinigėlius. Kaip mokėjo, taip paaiškino: važiuok iki Maskvos, o ją tikrai pažinsi, nes bus labai didelis miestas. Įsodino ji mane į traukinį, jau ne gyvulinį ir ne prekinį, ir aš ilgai juo važiavau. Kai pamačiau didelę stotį, išlipau, nusprendusi, kad tai jau Maskva. Taip ir nežinau, koks miestas ten buvo. Mano traukinys nuvažiavo, o aš vaikštau, žiūriu kur bus parašyta, kad į Lietuvą. Užpuolė paaugliai, primušė, atėmė ryšulėlį su sudžiūvusia duona ir kapeikas. Vėl ėmiau landžioti į prekinius vagonus. Tikriausiai vėl nuvežė į Šiaurės pusę, nes buvo labai šalta.

Taip klaidžiojau iki pat žiemos. Paprašyti valgyti jau mokėjau. Stotyse negaudavau nieko, tačiau kaimuose visada pasigailėdavo. Nuo geležinkelio stengdavausi labai nenutolti. Ėmiau po truputį orientuotis. Nuo prekinio traukinio nulipdavau tik suriesta alkio. Prisimenu, vieną kartą labai pasisekė: įlindau į sąstatą, kuris vežė bulves. Prisigraužiau, kaip triušis, pasiėmiau su savimi. Kitą kartą važiavau tarp akmenų – tikriausiai granito luitų…

Antroji žiema irgi praėjo dar Rusijoje. Pavasarėjant nuklydau nuo geležinkelio toli, nes labai norėjau valgyti. Išgirdau žmones šnekant jau kiek kitaip negu Rusijoje, ir man suspurdo širdis, pagalvojus, kad Lietuva gal jau arti. Gal tai buvo Baltarusija, gal Ukrainos pakraštys. Vieną dieną atklydau į turtingą sodybą, daug geresnę, negu buvau mačiusi Rusijoje. Šeimininkė vėl plikai nukirpo jau ataugusius plaukus, išmaudė, privalgydino. Mačiau, kad pasilikti ji manęs neketina, ir pati paprašiau, kad nuvestų prie geležinkelio. Vedė mane jauna mergina, matyt, kelis kilometrus. Stotyje ji nupirko bilietą ir pasakė, kad su juo aš atvažiuosiu į Vilnių. Traukinyje pirmą kartą po ilgo laiko išgirdau kelis vyrus šnekant lietuviškai. Užrašas „Vilnius“ patvirtino – jau Lietuva.

Dabar liko jau nedaug: pareisiu į Kauną, o ten – mama. Į traukinį lipti nesiryžau, bijojau, kad vėl nuveš į Rusiją. Išėjus iš Vilniaus, prasidėjo kaimai. Besileidžiant saulei, išsirinkau gražią sodybą ir užėjau paprašyti valgyt. Moteris pažiūrėjo į mane, sako, savo vaikų turiu, negaliu duot, bet apsigalvojusi atnešė virtų bulvių. Tik jau be lupenų. Prarijau jas nekramtydama. Nakvoti neįsileido, liepė eiti. Apsidairiau, žiūriu – didelė šuns būda su apvalia skyle, ir svarbiausia – tuščia. Paprastai būda būna su apvalia skyle, o šitos visas priekis buvo atviras. Nusikabinau nuo tvoros kažkokį skudurą ir įlindau su juo į būdą. Susiriečiau ir užmigau. Sapnuoju, kad aš vėl pas babušką Frosią, kad man gera, šilta. Nežinau, kiek aš ten miegojau. Pažadino triukšmas kieme. Tik tada supratau, kodėl man buvo šilta: man prieš akis buvo gaurai – aš miegojau kartu su šunimi. Šeimininkė jam nešė ėsti, o šuo urzgė ir jos neprisileido. Dabar aš suprantu, kad jis gynė mane, tačiau tada man buvo labai baisu. Išgirdau šeimininką sakant: „Tą Sargį reikės nušauti, laksto palaidas, matyt pasiuto.“ O Sargis atsisukęs ėmė laižyti mano rankas ir veidą. Ant rankų vėl buvo atsivėrę žaizdos…

Pagalvojau, kad šunį vis tiek nušaus, ir išeidama išsivedžiau su savimi. Kaip bebūtų keista, bet jis noriai bėgo greta. Ėjom gal kelias savaites. Iš Sargio liko vieni kaulai, o aš pradėjau tinti iš bado. Niekad Rusijoje manęs taip nevarė nuo namų kaip Lietuvoje… Atėjau į Kauną nuo Jonavos pusės. Prie Muravos vietos jau buvo pažįstamos. Žinojau, kad greitai pamatysiu mamą, kiek įstengdama ėjau greičiau, bėgau.

Mano namų duris atidarė nepažįstama moteris. Mamos nebuvo, ji čia jau negyveno. Toji moteris, – neatsimenu Sinkevičienė ar Stankevičienė – mane pavalgydino ir nuprausė. Pabarė, kad esu vos gyva, o dar šunį atsitempiau… Pernakvojau savo gimtuosiuose namuose ir išėjau Ukmergės link, ten kažkur kaime turėjau rasti mamą.

Kai aš ją pamačiau, o ji pamatė mane… Ji buvo gavusi iš dėdės laišką, kad aš bevažiuojant prapuoliau. Ir štai aš stovėjau prieš ją nepanaši į save, pavirtusi į mažą senutę…

Mama iki šiol buvo vienintelė, kuriai papasakojau savo kelionę. Mes neilgai gyvenome drauge. Mama jau sirgo, aš sėdėdavau greta, ji glostydavo mano galvą ir verkdavo. Juk ji neteko beveik visų vaikų, su ja buvo likusi tik viena mano sesuo, ir štai atsiradau aš. Mama mirė netrukus po Naujųjų metų. Mane pasiėmė mamos draugė. Tikra teta, tėvo sesuo, išsižadėjo, bijojo, kad per mane neišvežtų ir jos šeimos. Nors vargu ar būtų juos vežę, juk vyras buvo sušaudytas IX forte, o ji buvo įstojusi į partiją.

Gerokai vėliau sužinojau, kad tėvelis mūsų ieškojo 1950-aisiais metais. Teta jam parašė, kad visa šeima žuvusi karo metais. O adresą jo vis dėlto saugojo. Gaudavo siuntinius ir retkarčiais mudvi su seserimi nustebindavo medžiagų atraižomis suknelėms. Prieš mirtį ji papasakojo seseriai, kad tėtis mirė 1965 metais, kad buvo antrą kartą vedęs, kad užsienyje yra du mūsų broliai. Niekada jų nemėginau ieškoti.

Vyresnioji sesuo, kuri kartu su manimi ir broliuku mėgino tada bėgti iš traukinio, pasirodo, nuskendo, kai tremtinius plukdė barža. Dėdė laiške mamai rašė, kad ji visai išprotėjo ir pati šoko į vandenį. Niekas jos negelbėjo, niekam ji nebuvo reikalinga. Jos vardas buvo Julė.

Kai numirė mama, jos pase buvo rastas sesers gimimo liudijimas. Teta tada jį atidavė man, kad turėčiau nors kokį dokumentą, taip aš po truputį tapau Jule. Anksčiau įsidarbinau, anksčiau gavau pasą. Dirbau A. Siaučiūnaitės fabrike. Tuomet, kai pradėjau, jis dar vadinosi „Jėga“, o dabar jau nemažai metų dirbu staklininke Aklųjų kombinate.

Praėjusį rudenį kombinate buvo tremtinių vakaras, visi kalbėjo, pasakojo, ir aš truputį pasakojau apie savo kelionę. Dar skaičiau eilėraštį, kurį išmokau būdama mokine. Atsimenu, kaip mokyklos vakarėlyje aš pradėjau deklamuoti tą eilėraštį scenoje ir netekau sąmonės. Man visada atrodė, kad jis – apie mane. Neseniai išgirdau jį per radiją ir pirmą kartą sužinojau autorių. Tai Brazdžionio eilėraštis „Aš čia – gyva“: „Ieškojau tėviškės tamsioj naktyj, it kapas: – Kur tu, tėvyne, kur tu, Lietuva?“

O tame vakare Aklųjų kombinate prie manęs priėjo moteris ir pasakė, kad atsimena mano brolį Igarkoje. Iš tiesų dėdė su dėdiene ir mano broliu Kazimieru atsidūrė Igarkoje. Gyveno jie ten neilgai, buvo išvežti dar kažkur. Brolis keletą kartų buvo atvažiavęs į Lietuvą, bet greitai išvažiuodavo atgal, sakydavo, kad čia jau nebegalėtų gyventi, ant daug ko pykdavo. Paskutinį laišką ir siuntinį su džiovinta mėsa gavau 1981 metais. Rašė, kad išsiunčia siuntinį, – jis jau seniai buvo žadėjęs atsiųsti paragauti tos mėsos, – ir grįžta į ligoninę. Jis sirgo plaučių džiova. Daug sykių rašiau jam laiškus, bet atsakymo taip ir negavau. Sugalvojau parašyti į pašo skyrių, kad bent paštininkas atsilieptų. Gavau laišką, kad ten kur gyveno brolis, jokie laiškanešiai nevaikšto, tik malūnsparnis, praskrisdamas virš taigos, numeta paštą.

Ištekėjau būdama aštuoniolikos metų. Ne tiek iš meilės, kiek norėdama kuo greičiau pakeisti pavardę. Vis atrodė, kad mano pavardė Mingailaitė man kažkuo gresia. Juk aš pabėgau… Vieną kartą pamėginau pasipasakoti vyrui, bet jis iš karto nutraukė: matyt, tavo tėvas žydus šaudė, užtai tave ir vežė. Taip daugiau ir nedrįsau prasitarti. Net ir vaikams. Užauginau jų keturis, jauniausias armijoje.

O žinote, kas labai skanu, kai visai visai nėra ko valgyti? Ajerų lapų apačioje, prie pat šaknų yra toks minkštas, rausvas viduriukas. Jis valgomas. Nekarti liepos žievė. Galima kramtyti sumirkytą skudurą, geriausiai kramtosi štapelis…

Vaikiška atmintis ne viską išsaugojo, o prabėgę dešimtmečiai dar nublukino daugybę svarbių detalių. Užrašiau Aldonos Mingailaitės prisiminimus taip, kaip jie buvo papasakoti. Kalbėjomės mažame ir labai kukliame kambarėlyje. Pro praviras balkono duris pamačiau paklotą sudedamą lovelę. Nejaugi lauke miegate? – nustebau ir sužinojau, kad šiame 14 kvadratinių metrų „gyvenamajame plote“ užaugo visi keturi jos vaikai. Vyriausiasis sūnus su šeima gyvena atskirai. O čia, mamos kambarėlyje, dar glaudžiasi duktė su šeima, suaugęs trisdešimtmetis sūnus, dar vienas, jaunėlis, kaip sakyta, čionai sugrįš po armijos. O visas butas – tikra pokario laikų „komunalka“, kurioje šeimoms tebepriklauso po kambarį, o virtuvė bei visa kita – bendra. Šios šeimos galva, po skyrybų neturėdamas kur išeiti, įsikūrė to paties pastato rūsyje, butų eilėje A. Mingailaitė keliasdešimta.

 „Komjaunimo tiesa“, 1989 m. balandžio 29 d., Nr. 89, p. 1–2.

Komentuokite


Lankomumo statistika
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas