Paieška
*Įsigykite knygų
  • knygų įsigijimas
Draugai
  • Antrasis pasaulinis
  • Grenadierius
  • Joniškėlio respublika
  • kolekcionavimas.lt
  • Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga
  • Lietuvių tautinis centras
  • Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyrius
  • Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga
  • Lietuvos sąjūdis
  • Nepriklausomybės gynėjų sąjunga
  • Pomėgis
  • Projektas
  • Rytų frontas
  • Tauta ir tėvynė
  • Tautos balsas
Rekomenduojame
  • „Lietuvių namai“ Seinuose
  • Asmeninis treneris
  • Dainavos gidas
  • Genealogija
  • Karinė apranga
  • Karštas komentaras
  • Lietuvos gidas
  • Lietuvos lokaliniai tyrimaI
  • Lobių pieva
  • Miroda
  • Obelių paminklas
  • Renginiai Alytuje
  • Sena.lt
  • Stovyklavietės
Vieta Jūsų reklamai
  • reklama
Archyvai

Šauliai Lietuvos partizaniniame kare

Alytaus sauliai, 1939 m.
Alytaus šauliai, 1939 m. Nuotr. iš G. Lučinsko kolekcijos.

Karas yra ta pati politika, tik vykdoma kitokiomis formomis“, – sakė vokiečių karo teoretikas Carlas Clausewitzas. Remiantis šia mintimi – kurią jaunas istorikas Mindaugas Nefas VU Istorijos fakultete kovo 21 d. vykusios projekto „Trakinių partizanai“ akademinės dienos metu sakėsi gana seniai išrutuliojęs – galima teigti ir tai, kad 1940 metų birželio mėn. okupuota Lietuva tam tikra prasme išlaikė savo tapatybę. Ką jis turėjo galvoje?

Visuomeninės organizacijos, Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą ir liepus joms formaliai išsiskirstyti, realiai niekur nedingo. Tūlas gyvenantis Balbieriškyje, puikiai žinojo anksčiau priklausęs Šaulių sąjungai. Arba kitas, Vytauto Didžiojo universiteto studentas, puikiai atsiminė buvęs Ateitininkų federacijos nariu. Kitaip tariant, bendruomeniniai ryšiai po okupacijos sutrūkinėjo, tačiau neišnyko.

Pradėkime nuo keturių žymių Lietuvos partizaninio karo asmenybių: Juozo Lukšos-Daumanto, Juozo Vitkaus-Kazimieraičio, Juozo Šibailos-Merainio ir Zigmo Drungos-Šerno. Klausimas – ar jie tik atsitiktiniai partizaninio karo dalyviai? Mano įsitikinimu, ne. Patriotinės nuostatos, tokios svarbios jų gyvenimuose, susiformavo Pirmosios Lietuvos Respublikos mokyklose ir visuomeninėse organizacijose. Juozas Lukša buvo aktyvus ateitininkas, likę trys – Lietuvos šaulių sąjungos nariai. Kitaip tariant, šių keturių vyrų dalyvavimas kare buvo dėsninga jų ankstesnės veiklos išraiška.

Pabandžiau reikšmingiausias, mano akimis, visuomenines organizacijas (toli gražu ne visas) suklasifikuoti į tris grupes. Visų pirma, tai sukarintos organizacijos: Lietuvos šaulių sąjunga bei įvairios atsargos karių sąjungos. Šaulių sąjungą galima išskirti ir kaip atskirą organizacijos tipą, nes ji nebuvo vien tik kariška organizacija. Žvilgtelėję į šaulių ideologiją ir jos praktinį įgyvendinimą, pamatysime, kad jos nariai savo veiklą grindė trimis pamatiniais akmenimis: kariniu parengimu, kultūrine bei sportine veikla.

Antroji grupė – tautinės-visuomeninės organizacijos, tokios kaip „Jaunoji Lietuva“ ir Skautų sąjunga. Kartais „Jaunoji Lietuva“ priskiriama sukarintoms organizacijoms (mat turėjo uniformą, ginklą), tačiau pasigilinus matyti, kad jų veikloje tai nebuvo kertinis momentas. Svarbiausia „Jaunajai Lietuvai“ buvo politinė-ideologinė sfera. Trečioji grupė – religinės organizacijos, kuriose išsiskyrė Ateitininkų federacija ir „Pavasarininkai“.

Kuo šios grupės buvo panašios ir kuo skyrėsi? Mano akimis, visos šios ir kitos nepaminėtos organizacijos rėmėsi vienu esminiu principu: tautinės ideologijos propagavimu. O skirtingos buvo būtent priemonės, kuriomis jos skleidė šią ideologiją. Kad priemonės buvo paveikios, galima spręsti iš šių organizacijų narių skaičiaus, kuris tuomet buvo gerokai didesnis nei dabar. Vien Šaulių sąjungai tarpukariu priklausė 62 tūkst. narių: moterų ir vyrų.

Norėčiau dar aptarti šaulio statuso kaitą ir raidą. Šaulių statusą suformulavo Šaulių organizacijos įkūrėjas Vladas Putvinskis-Putvys. Anot jo, „šaulys yra tautos karys ir dvasios aristokratas“. Kaip žinia, Lietuvos Šaulių sąjunga susikūrė 1919 metais, jos narių pagrindinė funkcija buvo padėti Lietuvos kariuomenei. Aukštus tuometinių šaulių moralės ir vertybinius standartus ne kartą pastebėjo ir priešai, su kuriais susidurta Nepriklausomybės kovų laukuose*. Akivaizdu, jog daugelį metų patriotiškai ugdyti šauliai, okupavus Lietuvą, taip paprastai savo nuostatų atsisakyti negalėjo.

Taip atėjo 1941-ųjų birželio 23 diena ir Holokaustas Lietuvoje. Jeigu atsiverstumėte Holokausto ir netgi Šaulių sąjungos veiklos tyrinėjimus, rastumėte ten jau kliše tapusį sugretinimą, genezę: šaulys-baltaraištis-žydšaudis. Esą šauliai buvę nacių (ar jiems prijaučianti) organizacija, kurios nariai natūraliai tapo žmonių žudikais. Toks manymas susiklostė dėl dviejų priežasčių: dėl sovietinės istoriografijos, tapatinusios šias tris kategorijas, įtakos ir dėl šaulių veiklos tyrimų stokos. Mums iš tiesų trūksta duomenų, kaip buvo iš tiesų.

Kad šauliai aktyviai dalyvavo Birželio sukilime (ypač kaimiškose vietovėse) – tai faktas. Tai pat tai, jog sukilėliai būrėsi iki 1940 metų birželio egzistavusios Šaulių sąjungos pagrindu. 1941 metų birželio 24 dieną naujai paskirtas Kauno karo komendantas plk. Jurgis Bobelis išleido įsakymą Nr. 1, kuriame buvo rašoma taip: „Šaulių būrių vadai ir jų padėjėjai tuojau organizuoja šaulių būrius tose pat vietose ir tose pat būstinėse, kurios buvo 1940 metų birželio 15 dieną. Visi šauliai tuojau prisistato savo būrių vadams ar jų padėjėjams būrio štabo būstinėje.“ Taigi sąsajos tarp Šaulių sąjungos ir sukilėlių yra tiesioginės. Tam yra ir labai praktiškas momentas: apie pusė šaulių ginklų po Sąjungos likvidavimo buvo išslapstyti.

Kalbant apie Holokaustą ir šaulių vaidmenį jame, reikėtų skirti Šaulių sąjungos kaip organizacijos ir pavienių buvusių šaulių dalyvavimo žudant arba konvojuojant žmones, vaidmenį. Kol kas man niekur nepavyko rasti dokumentų ar prisiminimų, kuriuose būtų išsakyta atkurtos Šaulių organizacijos nariams konvojuoti žydus į sušaudymo vietas.

Dar kalbant apie nacių okupaciją, 1942 metais Lietuvoje buvo įkurta pogrindinė organizacija: Laisvės šauliai, kurie veikė ir Antrosios sovietų okupacijos pradžioje. MGB tardytojai atkakliai siekė išsiaiškinti, ar tai ta pati organizacija, ar ne. Tąsa akivaizdi vien pažvelgus į naujos organizacijos pavadinimą.

Trečias Šaulių organizacijos etapas, į kurį norėčiau susikoncentruoti, tai – partizanų karas. Kad galėtume atsakyti į klausimą, koks procentas šaulių dalyvavo partizaniniame kare, reikia konkrečių vietos tyrimų. Pradžia jau padaryta. Istorikas Dainius Noreika yra atlikęs tokį tyrimą Zarasų aps. Salako valsčiuje veikusios Vytauto apygardos, Lokio rinktinės, Erškėčio kuopos pagrindu. Jo tyrimas parodė, kad didžioji dalis šios kuopos partizanų buvo būtent Šaulių sąjungos nariai. Netgi vadovybė sudaryta tokiu pat principu. Tiesa, reikia priminti, kad Sąjungos vadovybė buvo labai nukentėjusi birželio trėmimų metu.

D. Noreika savo tyrime siekia išryškinti tai, jog daugelis šaulių į mišką pasitraukė ne vien dėl patriotinių nuostatų, bet ir dėl to, kad jie buvo gana nuosekliai ruošiami partizaniniam karui. Pirmoje Lietuvos Respublikoje sudarytuose gynybos planuose, buvo labai aiškiai apibrėžtos kiekvieno šaulių būrio funkcijos: saugoti kryžkelius, tiltus ir kitą infrastruktūrą, o gavus įsakymą – juos sunaikinti. Gynybos planuose buvo numatyta, kad, kapituliavus reguliariai kariuomenei, šauliai individualiai turi vykdyti Lietuvos gynybą, naudodami partizaninio karo taktiką.

Taigi šaulio kaip „tautos kario“ ir „dvasios aristokrato“ vaizdiniai nebuvo laužti iš piršto. Šios organizacijos nariai aktyviai, pagal galimybes, stengėsi tai įrodyti. Keturi paminėti žymūs partizanų vadai – vieni iš geriausių šio siekio pavyzdžių.

—–

* Be abejo, daugelis šaulių šių standartų neatitiko ir tikrai nereikėtų idealizuoti tarpukariu veikusios Šaulių sąjungos. Kaip ir kitose organizacijoje, čia veikė ir masės spaudimas („jei visi priklauso šauliams, tai ir aš“).

Tekstas parengtas pagal VDU istoriko Mindaugo Nefo Vilniaus universiteto Istorijos fakultete projekto „Trakinių partizanai“ akademinės dienos metu kovo 21 d. skaitytą pranešimą „Partizaninis karas – visuomeninių organizacijų veiklos tąsa okupuotoje Lietuvoje“.

Zigmas Vitkus

www.bernardinai.lt

Komentuokite


Lankomumo statistika
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas